Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. V. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. V. ieškinį dėl Kaišiadorių raj. Žiežmarių apylinkės Tarybos sprendimo, Kauno apskrities viršininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, dovanojimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Ieškovė M. V. Kaišiadorių rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį (pradinis ieškinys - t.1, b.l.3-6, patikslinti ieškiniai – t.1, b.l.83-86, t.2, b.l.6-10, 136-138) atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kaišiadorių rajono savivaldybei, J. Š. , S. J. , J. K. , M. J. , M. S. , V. S. , R. S. , trečiajam asmeniui Kaišiadorių I notaro biuro notarei R. A. , prašydama:

pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 1993-04-20 Kaišiadorių rajono Žiežmarių apylinkės Tarybos sprendimą, kuriuo Žiežmarių apylinkės Taryba nusprendė skirti sodybinius žemės sklypus M. S. - 2 ha , Š. M. – 2 ha, O. P. – 2 ha, S. J. – 2 ha, J. Š. - 2 ha, J. K. - 2 ha;

pripažinti iš dalies neteisėtais ir negaliojančiais Kauno apskrities viršininko sprendimus:

- 2002-04-25 sprendimo Nr.9-14607 dalį dalyje dėl 0,75 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. ;

- 2002-04-25 įsakymo Nr.02-04-2286 dalį dalyje dėl 0,75 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. iš 1,19 ha žemės sklypo Nr.580-1;

- 2005-02-09 sprendimo Nr.9-18055 dalį dalyje dėl 1,95 ha nuosavybės teisių atkūrimo S. J. ;

- 2005-02-09 įsakymo Nr.02-04-863 dalį dalyje dėl 1,95 ha nuosavybės teisių atkūrimo S. J. ;

- 2005-12-13 sprendimo Nr.9-19136 dalį dalyje dėl 0,65 ha nuosavybės teisių atkūrimo M. Š. ;

- 2005-12-13 įsakymo Nr.02-04-12628 dalį dalyje dėl 0,65 ha nuosavybės teisių atkūrimo M. Š. iš sklypo Nr.706-1 1,02 ha ploto;

- 2003-07-18 sprendimo Nr.9-16184 dalį dalyje dėl 0,30 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. K. ;

- 2003-07-18 įsakymo Nr.02-04-5037 dalį dalyje dėl 0,30 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. K. ;

- 2002-11-20 sprendimą Nr.02-04-6408 dalį dalyje dėl 0,80 ha nuosavybės teisių atkūrimo V. S. ;

- 2002-11-20 įsakymą Nr. 9-15592 dalį dalyje dėl 0,80 ha nuosavybės teisių atkūrimo V. S. ;

pripažinti iš dalies negaliojančiu 2006-04-10 paveldėjimo teisės liudijimą Nr.1-2183, pagal kurį M. J. paveldėjo 0,65 ha žemės plotą, unikalus Nr.4400-0782-6211, iš 1,0200 ha ploto žemės;

pripažinti negaliojančia 2003-05-22 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, registro Nr.1-2587, sudarytos tarp M. S. ir Kauno apskrities viršininko, dalį dėl 0,55 ha žemės pirkimo, iš 0,99 ha žemės sklypo Nr.558-1;

pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2003-04-16 dovanojimo sutartį, dalyje dėl 0,80 ha žemės, kurią V. S. padovanojo sūnui R. S. , kadastro Nr.(duomenys neskelbtini) ;134, Stasiūnų kaime, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , esantį Kaišiadorių r.;

įpareigoti Kauno apskrities viršininką atkurti ieškovei nuosavybės teises natūra į 7,67 ha žemės, nuosavybės teise valdytos P. T. , esančios Šilėnų kaime, Kaišiadorių rajone, per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas, vadovaudamasis 1991-06-18 priimtu įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", taip pat LR Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr.308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos" bei LR Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr.816 patvirtinta „Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarka“, nustatė, kad žemė ginčijamais aktais atsakovams buvo suteikta teisėtai, kadangi minėti teisės aktai nenumatė reikalavimo tikrinti, kam ši žemė priklausė anksčiau, byloje esantys rašytiniai įrodymai apie atsakovų darbą (t.2, b.l.76-88) bei jų paaiškinimai patvirtina, kad atsakovai buvo tinkami subjektai, t.y. turėjo teisę gauti žemės sklypus asmeniniam ūkiui. Tai, kad žemė atsakovams buvo suteikta teisėtai, patvirtina ir komisijos asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumui ir šios žemės naudojimui pagal paskirtį patikrinti aktas, kuriame pateikti piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė Žiežmarių sen., Kaišadorių r. suteikta pažeidžiant įstatymą, sąrašai – šiame sąraše atsakovų pavardės nenurodytos (t.2, b.l.153-157). Kadangi 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 12 str. 3 p. nustatė, kad nuosavybės teisė natūra neatkuriama į žemę, pagal galiojančius įstatymus suteiktą gyventojų asmeniniam ūkiui (1993 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija), o 12 str. 7 p. numatė, kad valstybės išperkama žemė yra žemė pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, teismas sprendė, kad valstybei išpirkus žemę, suteiktą atsakovų asmeniniams ūkiams, ieškovės teisės nebūtų pažeistos, kadangi teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, priimant ieškovės ginčijamus sprendimus ir sandorius, ieškovės teisės į žemės nuosavybės atkūrimą tuo metu negalėjo būti pažeistos, nes nuosavybės teisėms atkurti tuo metu dar nebuvo visų būtinų įstatyme nustatytų sąlygų – ieškovė iki pat 2004 m. visų reikalingų dokumentų nepateikė, apie žemės grąžinimą natūra nieko nekalbėjo. Teismas, atsižvelgdamas į civilinėje byloje Nr.2-0542-359/2006 esantį Kaišiadorių r. žemėtvarkos skyriaus raštą (b.l.97), sprendė, kad net 1999 m. dar nebuvo galima pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, kadangi ieškovė nebuvo pateikusi reikiamų dokumentų, kaip to reikalavo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str. 2 d. ir 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Nr. VIII-359) 2 str., o jokių įrodymų apie tai, kad ieškovė žemėtvarkos skyriui būtų pateikusi visus reikalingus dokumentus, tačiau dokumentai žemėtvarkos skyriuje būtų dingę, ieškovė teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kad spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nėra teismo kompetencija, teismas konstatavo, kad pagrindo įpareigoti Kauno apskrities viršininką atkurti nuosavybės teises natūra nėra.

Ieškovės nuomone, teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius asmeninio ūkio suteikimą (LR Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos" , LR Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintą „Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarką“) bei teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisės atkūrimą, nukrypo nuo LAT suformuotos teisminės praktikos analogiškose bylose. Ir, nors teismas sprendime minėtus teisės aktus citavo, tačiau iš teismo sprendimo visiškai neaišku, kokios minėtų teisės aktų nuostatos patvirtina asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovams teisėtumą. Ieškovė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra padavė dar 1991-12-30. Vadovaujantis tuo metu galiojusios 1991-06-18 LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" redakcijos 19 str. 1 d., prašymai turėjo būti išnagrinėti ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atstatymo priimti per tris mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos. Tačiau ieškovės prašymas šiuo terminu išnagrinėtas nebuvo, o sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo nepriimtas iki šiol. Tuo tarpu atsakovams asmeninio ūkio žemė paskirta tik 1993-04-20 Žiežmarių apylinkės Tarybos sprendimu, jokių duomenų apie asmeninio ūkio žemės skyrimą nurodytiems asmenims anksčiau, t.y. LR Aukščiausios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo" ir LR Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr.308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos" nustatytomis sąlygomis ir tvarka, atsakovai nepateikė. Kadangi ieškovės prašymai atkurti nuosavybės teises į žemę išspręsti nebuvo, todėl, ieškovės nuomone, negalima laikyti, kad ši žemė valstybės buvo išpirkta LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 16 str. numatytais būdais. Esant šioms aplinkybėms, ginčo žemė negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme, nes tuo metu galiojusio 1991 m. liepos 25 d. LR Žemės reformos įstatymo 5 str. (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I - 23 redakcija) numatė, kad valstybinės nuosavybės žemę sudaro žemė, kuri nėra grąžinta arba perduota privatinėn nuosavybėn piliečiams, taip pat žemė, įstatymų numatytais atvejais paimta atlygintinai arba išpirkta iš žemės savininkų. Be to, Vyriausybės nutarimo Nr.816 14 p. buvo numatyta, kad žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo darbai organizuojami kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privatinėn nuosavybėn žemės sklypų išdėstymu, kas padaryta nebuvo. Ieškovė nurodo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo žemė iki 1993-04-20 buvo naudojama asmeniniam ūkiui, kadangi žemė šioje vietoje nebuvo suteikta asmeniniams ūkiams įstatymų nustatyta tvarka, o faktinis šios žemės naudojimas asmeniniams ūkiams nėra patvirtintas, be to, vien faktinis naudojimas negali būti pripažintas teisėtu naudojimu. Todėl akivaizdu, kad žemės sklypų suteikimas atsakovams jų asmeniniams ūkiams, neišsprendus nuosavybės teisės atkūrimo ieškovei klausimo, yra neteisėtas. Nustačius faktą, jog žemė asmeniniams ūkiams buvo suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką, prioritetiškai turi būti ginamos asmenų, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemę, teisės. Tai patvirtina ir LAT praktika (LAT 1999-09-06 nutartis c.b. Nr.3K-3-363/1999; LAT 1999-09-30 nutartis c.b. Nr.3K-3-443/1999; LAT 2001-06-20 nutartis c.b. Nr.3K-3-665/2001, LAT 2003-10-20 nutartis c.b. Nr.3K-3-984/2003, LAT 2004-05-31 nutartis c.b. Nr.3K-3-341/2004).

KAVA vertinimu, Kauno apskrities viršininko sprendimais atsakovams nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai lygiaverčius sklypus jų naudojamoje asmeninio ūkio žemėje, buvo atkurtos teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra jokio pagrindo šiuos sprendimus naikinti. Nors ieškovė nurodo, kad žemė asmeniniams ūkiams buvo suteikta, pažeidžiant nustatytą tvarką, tačiau nagrinėjant bylą teisme, toks faktas įrodytas nebuvo, o ieškovės teiginys, kad piliečiams asmeniniai ūkiai negalėjo būti skirti, esant jos prašymui grąžinti žemę, niekuo nepagrįstas. Pagal Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos, patvirtintos LR Vyriausybės 1993-10-29 nutarimu Nr.816, 6 punktą, asmenys, kuriems žemės sklypai asmeniniam ūkiui dar nesuteikti, turėjo teisę pateikti prašymus suteikti žemės sklypą asmeniniam ūkiui. Pagal šio nutarimo 5 p. suteikti asmeniniai ūkiai negalėjo būti mažinami. Tokiu būdu 1993-04-20 Žiežmarių apylinkės tarybos sprendimas, kuriuo atsakovams buvo suteikti asmeniniai ūkiai, negali būti pripažintas neteisėtu, nes asmeniniai ūkiai buvo suteikti laiku ir teisėtu pagrindu. Be to, šiam sprendimui ginčyti yra suėjęs senaties terminas (CK 1.125 str.).

Atsakovo nuomone, nuosavybės teisė į žemės sklypą ieškovei neatkurtos tik dėl jos kaltės, nes, padavusi prašymą 1991 m., ieškovė nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu, nepateikė prašomų įstatyme numatytų nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančių dokumentų. Ieškovė pradėjo reikalauti grąžinti žemę natūra tik 2005-05-26, o iki to laiku jokių prašymų nepateikė. Ieškovei buvo pasiūlytas kompaktiškas žemės sklypas, 60 procentų buvusioje vietoje, tačiau ieškovė atsisakė. Be to, atsakovo vertinimu, ieškovė neteisingai reikalauja įpareigoti KAVA atkurti jai nuosavybės teises į žemę natūra per mėnesį laiko, kadangi toks reikalavimas prieštarauja LR nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 str., nustatančiam, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti priimti per šešis mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovė apeliacinį skundą prašė patenkinti. Atsakovė M. J. pirmosios instancijos teismo sprendimo prašė nekeisti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas tarp pretendentų atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra ir asmenų, kuriems ginčo žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui.

Sprendžiant nuosavybės tęstinumo klausimus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į savininko, kurio žemė neteisėtai nacionalizuota ir iš jo paimta nuosavybė, interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė turėti nuosavybę yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės negalima savavališkai paimti. 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją „Dėl žemės nacionalizacijos“ likviduota privatinė nuosavybė ir taip šiurkščiai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad tiek nuosavybės teisės atkūrimas, tiek ir žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui yra sudėtinės žemės reformos dalys. Abu šie procesai vyko ir vyksta kartu, todėl būtina derinti visų gyventojų grupių interesus. Tai reiškia, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas negalėjo sustabdyti kitų žemės reformos darbų: žemės skyrimo asmeniniam ūkiui, ūkininkų ūkių steigimui ir pan. Kita vertus, žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui negalėjo paneigti valstybės siekio atkurti pažeistas buvusių žemės savininkų teises. 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” buvo patvirtinta valstybės nuostata atkurti nuosavybės teisę buvusiems savininkams. Dėl to žemės skyrimas po 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo turėjo atitikti minėto įstatymo nuostatas ir užtikrinti jo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio 4 dalyje (1992 m. sausio 14 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, jog laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini tik tie žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys. Vadinasi, žemė asmeniniam gyventojų ūkiui galėjo būti skiriama tik tuose žemės plotuose, į kuriuos nepretendavo atkurti nuosavybės teisę natūra specialiame įstatyme numatyti asmenys. Be to, tiek teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, tiek ir Žemės reformos įstatymas pirmenybę suteikė nuosavybės teisės atkūrimui natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. J. D., Nr. 3K-3-183/2001).

Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų raida, tiek 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo bei 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo raida rodo, kad žemė, pagal galiojusius įstatymus suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, buvo valstybės išperkama ir natūra savininkams negrąžinama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t.y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.Pucėta v. J.Bulota ir kt., bylos Nr.3K-3-665/2001 m.; 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr.3K-3-363/1999; 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v. O. Važgienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/1999). Sprendžiant klausimą, ar žemės asmeniniam ūkiui suteikimas, kai buvo paduotas prašymas atkurti nuosavybės teises į šią žemę natūra, nepažeidė galiojusių įstatymų, būtina nustatyti, ar pagal tuo metu galiojusius įstatymus pretendentas, pareiškęs prašymą atkurti nuosavybės teises ( buvęs žemės savininkas ar jo teisių perėmėjas) turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, nes kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-384/1999, tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą. Bylą nagrinėjančiam teismui visais atvejais būtina nustatyti, ar asmeninio ūkio suteikimo faktu nebuvo pažeistos pretendentų atkurti nuosavybės teises į šią žemę teisės, nepriklausomai nuo to, ar buvo priimtas atitinkamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjančios institucijos sprendimas konkretaus pretendento atžvilgiu.

Teismas, spręsdamas žemės sklypo asmeniniam ūkiui suteikimo teisėtumo klausimą, be anksčiau aptartų teisiškai reikšmingų faktų privalo patikrinti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta nepažeidžiant galiojusių norminių aktų, reglamentavusių šių žemės sklypų suteikimo sąlygas ir tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtinta Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarka. Pagal šią tvarką asmenys, turintys teisę gauti žemės asmeniniam ūkiui, iki 1993 m. gruodžio 1 d. turėjo pateikti apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymus ir dokumentus, patvirtinančius teisę gauti žemės sklypus asmeniniam ūkiui, ir rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos pažymą apie turimą privatinėje nuosavybėje žemę ir joje esančias žemės naudmenas. Apylinkės agrarinės reformos tarnyba turėjo suformuoti norinčiųjų gauti žemės sklypus asmeniniam ūkiui bylas ir kartu su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu specialistu, atsižvelgdama į žemės reformos žemėtvarkos projekte nustatytą asmeniniam ūkiui skirtos valstybės išperkamos žemės plotą bei turimą valstybinio žemės fondo žemės plotą, turėjo parengti pasiūlymus dėl nurodytų prašymų tenkinimo. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 14 punktas reikalavo, kad žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo darbai būtų organizuojami kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privatinėn nuosavybėn žemės sklypų išdėstymu.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nuo aukščiau minėtos nuoseklios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nukrypo ir ja nesivadovavo, tuo pažeisdamas CPK 4 straipsnio nuostatas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė M. V. dar 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą grąžinti jai P. T. žemę (t.1, b.l. 11). Žemė asmeniniams ūkiams, patenkanti į P. T. nuosavybės teise valdytą žemės plotą, atsakovams buvo suteikta 1993 m. balandžio 20 d. Žiežmarių tarybos sprendimu (t.1, b.l.29-35). Šio sprendimo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas - 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 nustatė, kad kaime gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai. Pagal šio nutarimo 1 punktą žemės sklypai skiriami daugiausia prie kaimo gyvenviečių bei vienkiemių, į jų plotą neįskaitant pastatų ir kiemo užimtos žemės. Šio nutarimo 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta nustatyti asmeninio ūkio žemės suteikimo įforminimo ir apskaitos tvarką (toliau - Tvarka). Ši Tvarka buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308. Pagal šio nutarimo 2 punktą kaime gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai ir pensininkai, dirbusieji šioje įmonėje iki išėjimo į pensiją, taip pat kiti kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys bei pensininkai, pageidaujantys gauti žemės asmeniniam ūkiui tos įmonės teritorijoje, raštu kreipiasi į įmonės administraciją, nurodydami norimo gauti žemės sklypo bendrą ir atskirai pagal žemės ūkio naudmenas plotą, taip pat sklypo dalį, norimą gauti bendruose ariamos žemės masyvuose bei grupinėse ganyklose. Šios Tvarkos 3 punktas nustatė, kad žemės ūkio įmonė išnagrinėja gyventojų pareiškimus, pareiškėjo teisę į asmeninio ūkio žemę, taip pat esamas galimybes ir pateikia apylinkės tarybai pasiūlymus dėl žemės suteikimo pareiškėjams. Apylinkės taryba išnagrinėja pateiktus pasiūlymus ir priima sprendimą dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui. Suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje nustato žemės ūkio įmonės sudaryta komisija.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 ir juo patvirtinta Asmeninio ūkio žemės suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarka neteko galios Vyriausybei 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtinus naują Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervavimo tvarką (toliau – Tvarka). Šiuo nutarimu buvo pavesta rajonų savivaldybėms ir apylinkių agrarinės reformos tarnyboms organizuoti žemės sklypų asmeniniam ūkiui ženklinimą, reikiamų dokumentų parengimą ir iki 1994 m. liepos 1 d. užbaigti šių sklypų matavimą. Nauja Tvarka detaliau reglamentavo asmeninio ūkio žemės suteikimą. Pagal šios Tvarkos 8 punktą apylinkės agrarinės reformos tarnybai buvo pavesta suformuoti norinčių gauti žemės asmeniniam ūkiui bylas ir kartu su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu specialistu, atsižvelgiant į žemės reformos žemėtvarkos projekte nustatytą asmeniniam ūkiui skirtos valstybės išperkamos žemės plotą bei turimą valstybinio žemės fondo žemės plotą, parengti pasiūlymus apylinkės tarybai, kuri priima sprendimus dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui suteikimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šių reikalavimų nebuvo laikytasi. Nagrinėjamoje byloje apskritai nėra jokių įrodymų, kad asmenys, kuriems žemė buvo suteikta ginčijamu 1993 m. balandžio 20 d. Žiežmarių tarybos sprendimu, būtų pateikę Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 2 punkte numatytus prašymus ir kad tokie prašymai būtų buvę išnagrinėti, taip pat, kad būtų buvę nustatytos tokių sklypų ribos, kaip to reikalavo minėti poįstatyminiai aktai. Ištyrus nuosavybės teisių atkūrimo bylas, matyti, kad faktiškai sklypai atmatuoti ir pažymėti atsakovams ar jų pirmtakams buvo tik sprendžiant jų nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra klausimus (S. J. – 2004 m.; V. S. 2002 m.; J. Š. 2002 m.; M. Š. 2004 m.; V. K. 2003 m.; M. S. 2002 m.;). Iki nurodytų datų jokie veiksmai nebuvo atlikti, vieninteliai dokumentai, patvirtinantys žemės sklypų suteikimo faktą yra pats apylinkės tarybos sprendimas bei duomenys apie asmenų darbą žemės ūkio įmonėje (t.2, b.l.76-97). Vienas iš civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų yra administracinis aktas (Civilinio kodekso 5 straipsnis). Apylinkės tarybos priimtas sprendimas yra administracinis aktas, todėl jo pagrindu civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti. Žemės naudojimo teisės pradedamos kurti priimant nutarimą dėl žemės sklypo suteikimo naudoti, t.y. nusprendžiant, kad konkretus asmuo tam tikroje vietovėje turi teisę naudotis apibrėžto dydžio sklypu. Žemės sklypas negali būti suteiktas naudojimuisi neindividualizuotas, nes jis, kaip naudojimo santykių objektas, turi būti išskirtas kaip konkreti teritorijos dalis – suformuotas ir pažymėtas vietovėje. Žemės naudojimo teisės sukūrimas apima visumą šių teisiškai reikšmingų veiksmų – sprendimo priėmimą ir žemės sklypo suformavimą ir pažymėjimą natūroje. Esant tokiai situacijai, kolegija konstatuoja, jog atsakovų žemės naudojimo teisė realiai buvo sukurta tik sklypus suformavus ir pažymėjus natūroje. Akivaizdu, kad esant neišnagrinėtam ieškovės prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tuo klausimu nepriėmus atitinkamo sprendimo, žemė negalėjo būti laikoma laisva, o valstybė jos nebuvo išpirkusi. Pažymėtina tai, kad atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija duomenų apie minimo žemės ploto įregistravimą žemės kadastro duomenų registre laisvos valstybinės žemės statusu nepateikė.

Bylos medžiaga nustatyta, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei nėra priimtas iki šiol, todėl kolegija konstatuoja, jog nuosavybės teisų atkūrimo klausimas nebuvo ir nėra išspręstas. Todėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui atsakovams suteikimas neišsprendus ieškovės nuosavybės teisės atkūrimo klausimo prieštaravo Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 daliai.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimus, padarė išvadą, kad ji neįrodė ginčijamų administracinių aktų, kuriais žemė buvo suteikta atsakovams, neteisėtumo. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas šios išvados įrodymų analize nepagrindė, o apeliacinės instancijos teismo iš naujo įvertinti įrodymai tokios išvados nesuponuoja, todėl skundžiamo sprendimo negalima laikyti pagrįstu ir teisėtu (CPK 263 straipsnis).

Kolegija konstatuoja, kad įstatymų leidėjas nuo pat 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo Nr. I-1451 Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų priėmimo daug kartų keitė nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas, nustatydamas vis didesnes galimybes pažeistai nuosavybės teisei apginti. Šiuo metu teises atkurti nuosavybės teises į žemę, susigrąžinant ją natūra ieškovė turi pilnutinai. Faktas, jog ši žemė buvo perleista kitam asmeniui, buvusio savininko ir jo įpėdinių nuosavybės teises pažeidė, todėl teismas privalėjo atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį ( CK 1.138 straipsnio antrasis punktas). Šios padėties atkūrimas įmanomas tik panaikinant administracinius aktus ar jų dalis bei sandorius, kuriais buvusio savininko žemė buvo suteikta kitiems asmenims bei perleista jų privačion nuosavybėn (t.1, b.l.97-98).

Šioje byloje buvo reikalaujama taikyti ieškinio senatį, tačiau kolegijos manymu šio termino praleidimo atsakovai neįrodė. Kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo tuomet,kai Kauno apskrities viršininko administracija pateikė duomenis apie tai, kad negalima atkurti nuosavybės teisių natūra į visą žemės sklypą dėl tos priežasties, kad ji suteikta kitiems asmenims. Apie tai, kad ieškovė būtų anksčiau nei 2005 metais sužinojusi apie ginčijamus sprendimus, jokių duomenų byloje nėra, todėl nėra pagrindo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška norma buvo ir 1964 m. CK 86 straipsnyje. Ieškinio senaties institutas nustatytas siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą. Asmens teisė turi būti ginama, jeigu pats asmuo operatyviai kreipiasi teisminės gynybos.

Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas, ieškovės ieškinį tenkinant pilnai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės M. V. ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančiu 1993 m. balandžio 20 d. Kaišiadorių rajono apylinkės tarybos sprendimo dalį, kuria nuspręsta skirti sodybinius žemės sklypus M. S. 2 ha, Š. M. 2 ha, O. P. 2 ha, S. J. 2 ha, J. Š. 2 ha, J. K. 2 ha žemės.

Pripažinti negaliojančiais iš dalies atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimus:

2002-04-25 sprendimo Nr.9-14607 dalį dalyje dėl 0,75 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. ;

2002-04-25 įsakymo Nr.02-04-2286 dalį dalyje dėl 0,75 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. iš 1,19 ha žemės sklypo Nr.580-I;

2005-02-09 sprendimo Nr.9-18055 dalį dalyje dėl 1,195 ha nuosavybės teisių atkūrimo S. J. (a.k. (duomenys neskelbtini);

2005-02-09 įsakymo Nr.02-04-863 dalį dalyje dėl 1,95 ha nuosavybės teisių atkūrimo S. J. (a.k(duomenys neskelbtini)

2005-12-13 sprendimo Nr.9-19136 dalį dalyje dėl 0,65 ha nuosavybės teisių atkūrimo M. Š. (a.k(duomenys neskelbtini)

2005-12-13 įsakymo Nr.02-04-12628 dalį dalyje dėl 0,65 ha nuosavybės teisių atkūrimo M. Š. (a.k(duomenys neskelbtini) iš sklypo Nr.706-1, 1,02 ha ploto.

2003-07-18 sprendimo Nr.9-16184 dalį dalyje dėl 0,30 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)

2003-07-18 įsakymo Nr.02-04-5037 dalį dalyje dėl 0,30 ha nuosavybės teisių atkūrimo J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)

2002-11-20 sprendimo Nr.02-04-6408 dalį dalyje dėl 0,80 ha nuosavybės teisių atkūrimo V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)

2002-11-20 įsakymo Nr.9-15592 dalį dalyje dėl 0,80 ha nuosavybės teisių atkūrimo V. S. (a.k(duomenys neskelbtini)

Pripažinti negaliojančiu 2006-04-10 paveldėjimo teisės liudijimo Nr.1-2183 dalį pagal kurį M. J. (a.k(duomenys neskelbtini) paveldėjo 0,65 ha žemės plotą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) iš 1,0200 ha žemės ploto.

Pripažinti negaliojančia 2003-05-22 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties, registro Nr.1-2587, sudarytos tarp M. S. (a.k(duomenys neskelbtini) ir Kauno apskrities viršininko, dalį dėl 0,55 ha žemės pirkimo iš 0,99 ha žemės sklypo Nr.558-1.

Taikyti dvišalę restituciją: 0,55 ha žemės sklypo dalį iš 0,99 ha sklypo Nr.558-I grąžinti Kauno apskrities viršininko administracijai, o Kauno apskrities viršininko administraciją įpareigoti grąžinti M. S. 1576 (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt šešis) litus.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2003-04-16 dovanojimo sutartį, dalyje dėl 0,80 ha žemės, kuria V. S. padovanojo R. S. , žemės sklypo, kadastro Nr.(duomenys neskelbtini) ;134, Stasiūnų kaime, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , esantį Kaišiadorių rajone, Šilėnų kaime.

Įpareigoti Kauno apskrities viršininką atkurti ieškovei M. V. nuosavybės teises natūra į 7,67 ha žemės, nuosavybės teise valdytos P. T. , esančios Šilėnų kaime, Kaišiadorių rajone.