Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Broniaus Januškos ir Irenos Paulauskienės,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Neringai Pėtnyčytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. S. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – R. A.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 7S-7-(14.7.3) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti naują sprendimą – atkurti E. A. nuosavybės teisę į visą tenkančią grąžinamos žemės dalį 2,76 ha, suformuojant E. A. lygiaverčius žemės sklypus.

2. Vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-11-443/2015; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-906/2008). Apibendrinant paminėtas ABTĮ nuostatas, darytina išvada, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, jog šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Iš esmės analogiškai asmens teisę į savo teisių gynimą aiškina ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK), kurio 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje yra išaiškinęs, kad teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (pareiškimą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (pareiškimo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis Nr. AS-146-321/2011). Konstatavus, kad asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-442-505/2009).

4. Iš byloje pateikto įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 2-25-260/2014 nustatyta, kad šiuo sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad E. A. palikimą pagal įstatymą priėmė jos vyras Z. A. (trečiojo suinteresuoto asmens R. A. tėvas, pareiškėjos senelis). Sprendime taip nurodytos faktinės aplinkybės, kad Z. A. 1996 m. rugpjūčio 6 d. testamentu savo mirties atveju visą turtą paliko savo sūnui R. A. (pareiškėjos tėvui). R. A. po Z. A. mirties ((duomenys neskelbtini)) pagal testamentą paveldėjo visą Z. A. turtą. Tuo pagrindu R. A. 2002 m. liepos 25 d. buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą (Prijungtos Namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 9000/13571 lapas Nr. 37) (Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 2-25-260/2014 53 lapas).

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Nustatyta, kad pareiškėja į administracinį teismą kreipėsi kaip antros eilės paveldėtoja į E. A. palikimą, nes, jos teigimu, į notarą dėl E. A. turto niekas nesikreipė, o pareiškėjos tėvas praleido įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą kreiptis dėl palikimo priėmimo. Pareiškėjos teisės kreiptis į administracinį teismą aspektu nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-25-260/2014 pripažintas juridinis faktas (E. A. palikimą pagal įstatymą priėmė jos vyras Z. A.) bei 2002 m. liepos 25 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą išdavimas R. A.. Proceso šalims (tos pačios ginčo proceso šalys kaip ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-25-260/2014) šių nustatytų aplinkybių neįrodžius priešingai, šios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės vertintinos kaip nustatytos kitoje civilinėje byloje ir iš naujo neįrodinėjamos (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjos 2017 m. kovo 29 d. ieškininis pareiškimas, kuriuo pareiškėja Kauno apylinkės teismo (civilinė byla Nr. eI-1310-848/2018) prašo pripažinti negaliojančiais 1996 m. rugpjūčio 6 d. testamentą bei 2002 m. liepos 25 d. Paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, tuo pagrindu, kad jie buvo sudaryti dėl apgaulės (R. A. ir notarės R. B. neteisėtų veiksmų) tik patvirtina, kad pareiškėjai apie šių juridinę reikšmę turinčių dokumentų priėmimą buvo žinoma. Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. eI-1310-848/2018 nėra išnagrinėta.

5. Atsakovė atsižvelgdama į įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendime Nr. 2-25-260/2014, kuriame, be kita ko, ginčas buvo nagrinėjamas ir nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo iš esmės aspektu, nustatytas faktines aplinkybes (juridinis faktas, Paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą R. A. išdavimas), skundžiamu 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 7S-7-(14.7.3) atkūrė E. A. nuosavybės teises į jai tenkančią nuosavybės dalį, esančią (duomenys neskelbtini).

6. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

7. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjos, kaip įpėdinės į E. A. palikimą, teisinį statusą. Taip pat jokiais svariais įrodymais nepaneigtas 1996 m. rugpjūčio 6 d. Z. A. parengto testamento ir 2002 m. liepos 25 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą, išduoto R. A., egzistavimas ar teisėtumas.

8. Pareiškėja į teismą kreipėsi kaip antros eilės paveldėtoja, nes, kaip ji nurodo, jos tėvas per šešių mėnesių terminą į notarą dėl mamos E. A. palikimo nesikreipė. Pažymėtina, kad teismo sprendimo 4 punkte aptartos faktinės aplinkybės įrodo, kad pareiškėja neturi materialiosios reikalavimo teisės ginčyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 7S-7-(14.7.3) teisėtumą, nes ji negali būti ir nėra įpėdinė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad, kaip buvo nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 2-25-260/2014, E. A. palikimą po jos mirties per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą priėmė jos vyras Z. A., faktiškai pradėdamas turtą valdyti. Vėliau, t. y. jau po Z. A. mirties, visą Z. A. turtą pagal testamentą pradėjo valdyti pareiškėjos tėvas R. A.. Būtent šios faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjos teisę į jos, kaip įpėdinės statusą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme.

9. Nustačius, kad pareiškėja, esamoje faktinėje situacijoje, negali būti pripažinta mirusio pretendento įpėdine, atitinkamai darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas negali pažeisti pareiškėjos subjektinių teisių. Skundžiamo sprendimo teisėtumą šiuo atveju galėtų ginčyti E. A. turtą pagal testamentą paveldėjęs pareiškėjos tėvas R. A., tačiau R. A. šio sprendimo teisėtumo neskundžia.

10. Papildomai pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėja ginčą kelią siekdama savo privataus intereso patenkinimo (priimti močiutės E. A. palikimą), todėl pareiškėjos teismo posėdžio metu išdėstyta argumentacija dėl jos suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje ginti viešąjį interesą, nepagrindžia pareiškėjos subjektinės teisės kreiptis į teismą dėl jos teisėtų interesų pažeidimo, kurie turi būti apginti pareiškėjos nurodomu būdu.

11. Suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi materialiąją teisę į skundą (pareiškimą). Pareiškėja į teismą dėl NŽT 2017 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 7S-7-(14.7.3) teisėtumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus kreipėsi neturėdama materialiosios teisės į skundą (skundo teismui pateikimo momentu pareiškėja nelaikytina mirusios pretendentės įpėdine Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme; Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme įpėdiniu pareiškėjos skundo teismui pateikimo momentu laikytinas pareiškėjos tėvas R. A.), todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, teismui nekyla abejonių dėl ginčijamo NŽT sprendimo teisėtumo jo priėmimo metu.

Klausimas dėl pareiškėjos teisinės padėties (mirusios pretendentės įpėdinio aspektu) pasikeitimo galėtų būti sprendžiamas tik paneigus R. A. subjektinės teisės į E. A. nuosavybės teises, kurios (subjektinės teisės) pagrindas Z. A. 1996 m. rugpjūčio 6 d. testamentas bei 2002 m. liepos 25 d. Paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, teisėtumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neturi subjektinės teisės ginčyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 7S-7-(14.7.3) teisėtumą bei prašyti įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti naują sprendimą: atkurti E. A. nuosavybės teisę į visą tenkančią grąžinamos žemės dalį 2,76 ha, suformuojant E. A. lygiaverčius žemės sklypus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos K. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.