Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-01 · Administracinė byla Nr. I-1257-320/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-01
Bylos Nr.
I-1257-320/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00191-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1257-320/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00191-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 1 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A. T. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai teismo šaukimu (b. l. 33).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 5000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė), atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis apytiksliai nuo 2013-08-01 iki 2013-08-30 buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, išskaičiuojant sanitariniam mazgui ir baldams tenkantį plotą, neatitiko teisės aktais nustatytos 3,6 kv. m ploto normos, kamerų įrengimas baldais taip pat neatitiko gyvenamųjų kamerų įrengimui keliamų reikalavimų. Laikymas Panevėžio AVPK areštinėje nurodytomis sąlygomis žemino pareiškėjo orumą, sukėlė nepatogumus normaliam pareiškėjo judėjimui kameroje. Jo teisės buvo pažeidinėjamos jam tik atvykus į šią įstaigą, nepertraukiamai, nebuvo imtasi priemonių mažinti pažeidimus, pailginant pasivaikščiojimo gryname ore laiką, organizuojant ir/ar renginių ne kameros sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK areštinės administracija žinojo apie galiojančius įstatymus, bet tyčia ir sąmoningai juos pažeidinėjo.

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas nepateikė prašymo dėl bylos nagrinėjimo. Panevėžio AVPK atsiliepime (b. l. 8-10) pareiškė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti. Teigė, jog A. T. Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas 23 kameroje nuo 2013-08-19 iki 2013-08-21 kartu su dviem asmenimis. Šioje kameroje yra keturios lovos (lovos dviem aukštais po dvi) (ilgis 201 cm × plotis 70 cm × vienos lovos aukštis 39 cm); vienas stalas (ilgis 50 cm × plotis 50 cm × aukštis 80 cm); du suolai(ilgis 50 cm × plotis 30 cm × aukštis 41 cm); dvi spintelės(ilgis 60 cm × plotis 60 cm × aukštis 82 cm); sanitarinis mazgas (ilgis 101 cm × plotis 127 cm). Visos lovos metalinės, su aeracijos skylėmis, stalų ir suolų viršutinės dalys iš medžio drožlių plokščių, kojos metalinės. Lovos, stalai, kėdės ir spintelės pritvirtintos prie grindų. Visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti taip, kaip reikalauja higienos normos reikalavimai – jie atitverti reikiamo aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto. Akcentavo, kad pareiškėjas buvimo Panevėžio AVPK areštinėje metu jokių skundų dėl tariamai pažeistų jo laikymo sąlygų nepateikė. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų pažeidę teisės aktų reikalavimus, neva jo patirtos žalos nepagrindė konkrečiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, reikalavimas yra deklaratyvus, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2012-10-02 įstatymo redakcija Nr. XI-2247, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2015-09-01)2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (2012-10-02 įstatymo redakcija Nr. XI-2247, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2015-09-01) (galiojęs nuo 2009-10-09 iki 2015-11-01) (toliau – HN 37:2009), kuri ir nustato policijos areštinių įrengimo bei priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (2008-07-09 įsakymo redakcija Nr. 5-V-382, įsigaliojusi nuo 2008-07-13 ) (toliau – ir Veiklos taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl minimalaus kamerų ploto užtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kameroje, kurioje, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktais nustatytos 3,6 kv. m ploto normos.

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas), policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose kamerose (18 punktas). 2010-05-14 įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą taikė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 Įsakymą Nr. V-124 ir laikė, kad areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (2013-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013, 2014-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-516/2014, 2015-04-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-638-146/2015, 2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015, 2014-04-09 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pasitarime aprobuota teismų praktika, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, Administracinė jurisprudencija. 2014, Nr. 26, p. 460-564).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2013-08-19 iki 2013-08-21(toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 23, kurios plotas 10,88 kv. m (b. l. 16, 20). Iš Ataskaitų apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą žurnalo duomenų nustatyta, kad šioje kameroje visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis (b. l. 11-14). Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 23 buvo laikomas nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, nes pareiškėjui tekęs plotas buvo aukščiau 3,6 kv. m ribos, t. y. viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013-04-02 sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją).

Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ploto skaičiavimo, atsižvelgiant į patalpų užstatymą baldais bei sanitarinio mazgo įrenginiais, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kameros įrengimo baldais

Pareiškėjo teigimu, kamerų įrengimas baldais taip pat neatitiko gyvenamųjų kamerų įrengimui keliamų reikalavimų.

HN 37:2009 31 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas. Pagal Veiklos taisyklių 81 punkto nuostatas, kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui turi būti skiriama lova; kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kamerų įrengimas baldais neatitiko gyvenamųjų kamerų įrengimui keliamų reikalavimų yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas šių argumentų nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokių konkrečiai gyvenamųjų kamerų įrengimui keliamų reikalavimų ginčo laikotarpiu neatitiko kameros Nr. 23 užstatymas baldais, kokius nepatogumus tai sukėlė, kokias jo teises pažeidė, sukeldamas jam neturtinę žalą. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad kameroje N. 23 yra dvi dviejų aukštų lovos (ilgis 201 cm × plotis 70 cm × vienos lovos aukštis 39 cm); vienas stalas (ilgis 50 cm × plotis 50 cm × aukštis 80 cm); du suolai (ilgis 50 cm × plotis 30 cm × aukštis 41 cm); dvi spintelės (ilgis 60 cm × plotis 60 cm × aukštis 82 cm); sanitarinis mazgas (ilgis 101 cm × plotis 127 cm). Visos lovos metalinės, su aeracijos skylėmis, stalų ir suolų viršutinės dalys iš medžio drožlių plokščių, kojos metalinės. Lovos, stalai, kėdės ir spintelės pritvirtintos prie grindų. Visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti taip, kaip reikalauja higienos normos reikalavimai – jie atitverti reikiamo aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto (b. l. 8, 18).Atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateiktose kameros Nr. 23 fotonuotraukose užfiksuoti duomenys (b. l. 27). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiktais duomenimis. Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo spręstina, jog jokių specialių reikalavimų dėl to, kokio dydžio ir konstrukcijos šie baldai turėtų būti, nėra. Duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus kameroje Nr. 23 dėl jos atitikties HN 37:2009 reikalavimams, byloje nėra. Atsakovo atstovo byloje pateiktuose Panevėžio visuomenės sveikatos centro ginčui aktualiu laikotarpiu (2013-06-11, 2013-01-09, 2013-03-01) atliktų patikrinimų aktuose konstatuota, jog Panevėžio AVPK areštinėje HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta (b. l. 21-26). Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvimo Panevėžio AVPK areštinėje metu su skundais dėl laikymo sąlygų į šios įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 9, 19), o duomenų apie tai, jog dėl šių jo nurodytų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje metu kameroje Nr. 23 užstatymas baldais neatitiko gyvenamųjų kamerų įrengimui keliamų reikalavimų.

Dėl užimtumo ir pasivaikščiojimų

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus siejo ir su Panevėžio AVPK neveikimu, mažinant jo teisių pažeidimus – nepailginant pasivaikščiojimo gryname ore laiko, neorganizuojant užsiėmimų ir/ar renginių ne kameros sąlygomis.

Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su užimtumo organizavimu, pažymėtina, jog teritorinės policijos įstaigoje laikomiems asmenims taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šių asmenų teisių bei laisvių užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Veiklos taisyklės. Teismo vertinimu, dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių specifinės paskirties bei pavestų vykdyti funkcijų ypatumų, jose laikomiems asmenims negali būti užtikrinta tokia pat režimo bei dienotvarkės reglamentuota judėjimo laisvė bei galimybės užsiimti leistina veikla, pavyzdžiui, kaip ne kamerų tipo pataisos įstaigose. Teritorinės policijos įstaigos areštinės pasižyminti specifiniu pobūdžiu, jos, vykdydamos teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, nėra saistomos pareigos užtikrinti kitas, nei yra reglamentuojama, teises ir laisves.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pasivaikščiojimų gryname ore trukme, teismas atkreipia dėmesį į teisinį reguliavimą šiame kontekste. Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Veiklos taisyklių 7.10 ir 54 punktuose įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną).Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise ir Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 48 punktas).

Pareiškėjas skunde iš esmės pripažino, kad pasivaikščiojimas gryname ore Panevėžio AVPK areštinėje buvo užtikrinamas, kitų aplinkybių, kurios būtų reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo pasivaikščiojimo trukmės, pareiškėjas nenurodė, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta.

Dėl aukščiau išvardintų argumentų teismas konstatuoja, kad Panevėžio AVPK užtikrino pareiškėjui A. T. laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, atitinkančias Lietuvos Respublikos higienos normas, nepažeidė teisės aktų, nustatančių reikalavimus areštinių kamerų užstatymui baldais, užimtumo ir pasivaikščiojimų organizavimui, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijos aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl nenustačius valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų CK 6.271 straipsnio prasme nustatinėjimas yra teisiškai beprasmis. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-309/2013).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas, todėl skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Varžinskienė