Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-01-22 · Administracinė byla Nr. eA-381-520/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-22
Bylos Nr.
eA-381-520/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04327-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-381-520/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04327-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovo atstovas), 2 745 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad jai nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyrius 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 6-24-13104 už nėštumo ir gimdymo laikotarpį pareiškėjai skyrė motinystės pašalpą. Pareiškėjai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis (66,13 Eur), pareiškėjai apskaičiuota 5 951,70 Eur pašalpa. Skirtumas tarp pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį pareiškėjai apskaičiuotos pašalpos ir pašalpos, apskaičiuotos taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, yra 2 745 Eur.

3. Pareiškėjos teigimu, jai paskirtos pašalpos dydis neužtikrino pajamų, lygiaverčių iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios pareiškėjos vidutiniškai uždirbtam darbo užmokesčiui. Be to, taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Pasak pareiškėjos, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas žalą pareiškėjai padarė neveikimu, t. y. nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuotos konstitucinės doktrinos, kurioje nurodyta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teises į dirbančių motinų mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą jau 2012 metais nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, įstatymų leidėjui paliekant laisvę nustatyti ne motinystės atostogų apmokėjimo dydį, o iki atostogų gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Konstitucinio Teismo 2012 metais suformuota doktrina nuosekliai išplėtota ir 2016 m. kovo 15 d. nutarime, kuriame konstatuota, jog Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija.

4. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas yra oficialusis Konstitucijos aiškintojas, savo jurisprudencijoje formuoja visiems privalomą oficialią konstitucinę doktriną, kurioje atskleidžiamas įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio reguliavimo, kaip visumos, esmė, todėl konstitucine doktrina Konstitucinis Teismas susaisto teisėkūros procese dalyvaujančius subjektus. Ministerijai, kuri turi pareigą rengti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikti teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, turėjo būti žinomos minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau Ministerija jų nepaisė ir dėl to (netinkamai įgyvendintos įstatymų leidybos iniciatyvos teisės) pareiškėjai kilo turtinė žala. Pasak pareiškėjos, valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus jos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, buvo pažeisti teisingumo bei teisinės valstybės, taip pat pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principai.

Atsiliepimas

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Ministerija nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, paisydamas visuomenės ir valstybės išgalių, turi nustatyti paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Sprendimai pareiškėjai skirti motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti, o motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Teisinio reguliavimo nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, jai žala negali būti priteista.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjos V. K. skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus Įstatymą įgyvendinančiuosius teisės aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti nekonstituciniu pripažintu teisės aktu. Todėl nebeturėjo būti vykdomi sprendimai, pagrįsti tomis Įstatymų nuostatomis. pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma preziumuojant, jog ji yra teisėta. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Dėl to negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalies ar CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

9. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, kad Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbė 2017 m. sausio 2 d. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XII-2501 bei 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-138, kuriais iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Dėl to pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

10. Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą, kuriuo motinystės pašalpa pareiškėjai apskaičiuota pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, pirmosios instancijos teismas laikė galiojančius bei įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, nes pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka jo neapskundė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas mokėti pareiškėjai motinystės pašalpą pagrįstas tuo metu galiojusiu (preziumuojama, teisėtu teisiniu reglamentavimu), jis laikytinas teisėta šio teisinio reglamentavimo pasekme, todėl pareiškėjos apskaičiuota negauta motinystės pašalpos suma negali būti vertinama kaip turtinė žala.

11. Pareiškėjai neįrodžius būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais, pirmosios instancijos teismas atmetė jos skundo reikalavimus priteisti turtinę žalą ir palūkanas.

III.

12. Pareiškėja V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

13. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo pakeitimų pareiškėjos nurodomu aspektu, nes tokia išvada paneigia oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą ir sudaro įspūdį, kad valdžios institucijos turi paisyti tik Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinės dalies, nors Konstitucinis Teismas savo doktrinoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad konstitucinių nuostatų samprata ir argumentai, išdėstyti Konstitucinio Teismo nutarimuose, taip pat kituose jo aktuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas.

14. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pareiškėjos apskaičiuota negauta motinystės pašalpos suma negali būti vertinama kaip turtinė žala. Jeigu Ministerija būtų laiku reagavusi į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje pateiktą Konstitucijos nuostatų išaiškinimą ir būtų pasinaudojusi galimybe prevenciškai išvengti konstatavimo, kad Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa nebūtų sumažinta.

15. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjos argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo. Ministerijai taip pat priskirta kompetencija formuoti politiką šioje srityje bei analizuoti, ar socialinio draudimo teikiamos garantijos atitinka valstybės, apdraustųjų asmenų ir socialinių išmokų gavėjų interesus, ir teikti dėl to pasiūlymus. Būtent Ministerija inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į šiame nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo, t. y. nepasinaudojo galimybe išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo išaiškinimo (2016 m. kovo 15 d.), kad Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Tokius Ministerijos veiksmus pareiškėja vertina kaip atsakingo valdymo principo pažeidimą.

Atsiliepimas

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjai skirta motinystės pašalpa, laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Minėtas Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas yra pagrįstas tuo metu galiojusiu teisėtu teisiniu reguliavimu.

18. Atsakovo atstovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta tik tiek, kad dirbančioms motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi būti mokamas iki atostogų gauto atlyginimo vidurkis, t. y. jų kompensuojamasis uždarbis, tačiau Konstitucinis Teismas nepasisakė, kad kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžių sumos, taip pat nesuformulavo aiškinimo, kad esamas teisinis reguliavimas yra ydingas. Priešingai, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, įskaitant valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones. Jeigu Konstitucinis Teismas nutarimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kad kompensuojamojo uždarbio apribojimas iki 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos yra negalimas, tai reiškia, kad toks reguliavimas nėra prieštaraujantis Konstitucijai ir neturi būti pašalintas iš teisinės sistemos. Išvada dėl minėto reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai padaryta tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime, kuris pareiškėjai netaikytinas, nes įsigaliojo to po, kai buvo įvykdytas Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas dėl motinystės pašalpos skyrimo pareiškėjai.

19. Ministerijos teigimu, pareiškėja neįrodė atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, o 2012 metais Ministerija veikė taip, kaip jai buvo nustatyta teisės aktais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos V. K. skundas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 2 745 Eur žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl laiku neįgyvendintų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pateiktų išaiškinimų, procesines palūkanas, pagrįstumas ir teisėtumas.

Žemesnės instancijos teismas

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) normos prieštaravimas Konstitucijai nustatytas ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, o 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neskundė Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo motinystės pašalpa jai apskaičiuota pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, todėl jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

22. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina, susijusi su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki motinystės atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatydamas motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo ir kad būtent Ministerija šiuo atveju inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų ((inter alia) (be kita ko)), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, kuriais būtų panaikintas maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymas, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančiuosius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog teisėkūros subjektai privalo vadovautis ne tik Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinėje dalyje padarytomis išvadomis, bet ir motyvuojamojoje dalyje pateiktais argumentais bei konstitucinių nuostatų išaiškinimais.

27. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais pareiškėjos argumentais, tačiau pažymi, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d. sprendimus). Kitaip tariant, Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentai negali būti vertinami atsietai nuo toje konkrečioje konstitucinės justicijos byloje vertintų aplinkybių (ginčo dalyko). Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu buvo sprendžiamas klausimas dėl tam tikrų darbinės veiklos pajamų įtraukimo į draudžiamąsias pajamas, o ne dėl paties motinystės pašalpos dydžio ir įstatymų leidėjo įgalinimų jį riboti. Kaip skunde pirmosios instancijos teismui teisingai nurodo pati pareiškėja, konstitucinė doktrina šiuo klausimu buvo išplėtota tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime. Aplinkybę, jog konstitucinės justicijos bylų, kuriose buvo priimti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. bei 2016 m. kovo 15 d. nutarimai, dalykas nebuvo tas pats, patvirtina tai, kad prašymai ištirti skirtingų redakcijų Įstatymo ir jį įgyvendinančiųjų teisės aktų atitiktį Konstitucijai buvo priimti ir išnagrinėti, dėl jų priimti atskiri Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, nė viena administracijos justicijos byla nenutraukta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 str. 1 d. 3 p., 3 d.).

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepripažintini pagrįstais pareiškėjos argumentai, kad Konstitucinis Teismas jau 2012 m. vasario 27 d. nutarime išaiškino (suformulavo konstitucinę doktriną), jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija.

29. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į plačią valstybės diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos per tam tikrą konkretų laiką inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Taigi negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

31. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.

32. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjai skyrimo buvo priimtas 2015 m. rugpjūčio 18 d., todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas šiuo atveju netaikomas, nes sprendimas dėl motinystės pašalpos pareiškėjai skyrimo buvo priimtas, įsiteisėjo ir buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo (2017 m. sausio 2 d.).

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo.

34. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose analogiško pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nėra neteisėtų Ministerijos veiksmų (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1638-552/2020; kt.).

35. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas) yra išvestinis reikalavimas, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šį reikalavimą.

36. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė