- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-27
- Bylos Nr.
- 2A-402-640/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03078-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- V. R.
- Atsakovas
- L. S.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui L. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 12 500 Lt paskolos sumą, 625 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, iki teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-4). Nurodė, kad 2009 m. liepos mėn. tarp atsakovo ir ieškovo buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas V. R. paskolino atsakovui 10 000 Lt sumą transporto priemonės įsigijimui. 2009-07-01 transporto priemonės pirkimo-pardavimo dieną ieškovo sutuoktinė pervedė į automobilio pardavėjo G. L. banko sąskaitą 10 000 Lt sumą. Paskola iki šiol nėra gražinta. 2009 m. liepą taip pat buvo sudaryta žodinė trišalė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas paskolino savo dukrai ir atsakovui 10 000 Lt sumą vestuvėms, povestuvinei kelionei ir kitoms reikmėms. Kadangi paskola yra dalinė, tiek atsakovas, tiek ir ieškovo dukra paskolą turėjo grąžinti po lygiai. 5000 Lt buvo grąžinti, tačiau likusi atsakovui tenkanti paskolos dalis (2500 Lt kaip ½ dalis negrąžintos 5000 Lt sumos) yra negrąžinta iki šiol.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-13 sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui V. R. iš atsakovo L. S. 12 500 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (12 500 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2013-02-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad ieškovas ir atsakovas rašytinių paskolos sutarčių nei dėl 10 000,00 Lt nei dėl 2 500 Lt sumos nesudarė. Sandorio šalys nesilaikė įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, taip prisiėmė riziką dėl sandorio įvykdymo. Byloje ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, kurie įrodytų pinigų (kaip suteikiamos paskolos objekto) atsakovui perdavimo faktą ir atsakovo įsipareigojimą grąžinti pinigus (CPK 12 str., 178 str., CK 6.870 str. 1 d., 2 d.). Teismas nurodė, kad 2011-12-08 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas turi prejudicinę galią, todėl atsižvelgdamas į minėto teismo nustatytas aplinkybes konstatavo, kad atsakovas L. S. pripažino sudarytomis abi žodines paskolos sutartis su ieškovu (tiek dėl 10 000 Lt, tiek dėl 2 500 Lt sumos). Teismas taip pat konstatavo, kad ir 2011-03-03 rašteliu atsakovas pripažino būtent 12 500 Lt skolą ieškovui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas L. S. apeliaciniu skundu (b.l. 76-85) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti bei priteisti žyminį mokestį. Nurodo, kad ieškovas V. R. atsakovui L. S. niekada 10 000 Lt pinigų neperdavė ir šių pinigų iš ieškovo atsakovas niekada negavo. Žodinė paskolos sutartis dėl 10 000 Lt, kurie niekada atsakovui nebuvo perduoti, yra niekinė, o kalbant teisiniais terminais, tokia sutartis yra nesudaryta. Kadangi paskolos sutartis yra nesudaryta, todėl nėra jokių galimybių ją analizuoti, nei charakterizuoti. Ieškovas savo ieškinį grindžia žodinėmis paskolos sutartimis, kurios remiantis CK turi būti tik rašytinės. Todėl apeliantas daro išvadą, kad jos nėra sudarytos ir tarp šalių neegzistuoja paskoliniai santykiai. Kadangi ieškovas V. R. atsakovui L. S. jokių pinigų niekada neperdavė, todėl jis tokių dokumentų neturi ir negali turėti, todėl jų ir nepateikia teismui, tačiau pinigų reikalauja. Nurodo, kad ieškovo veiksmai primena psichinę prievartą, bet ne ieškinį. Nurodo, kad ieškovas V. R., kuris save laiko paskolos davėju, niekada nepareiškė reikalavimo įvykdyti sutartį, nes jis puikiai žino, kad jis negali pateikti, nei jokios paskolos sutarties, nei dokumentų, kad jis davė paskolą t.y. davė atsakovui L. S. pinigus. Nurodo, kad bet kokių palūkanų priteisimas yra visiškai neteisėtas ir neprotingas, be jokių motyvų, nes net ir pripažinus, kad atsakovas, L. S. yra skolingas ieškovui, pinigų grąžinimo terminai nesuėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu (b.l. 94-98) į apeliacinį skundą atsakovas V. R. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad LR CK 6.871 str. 3 p. nustatyta, jog rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Taigi, civilinėje byloje kaip tik ir yra pateiktas banko pavedimas, kuris savo ruožtu yra dokumentas, kuris gali būti prilyginamas rašytinei formai, be kita ko, šis dokumentas patvirtina ir pinigų perdavimo faktą. Taip pat nurodo, kad byloje yra pateiktas 2011-03-03 L. S. skolos raštelis, kuris patvirtina, jog 2009-07-01 buvo sudaryta paskolos sutartis, ir tai, kad jis yra skolingas bei įsipareigoja pinigus grąžinti. Nurodo, kad byloje yra pateikta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta 2009-07-01 tarp pardavėjo G. L. ir L. S., atsakovas iš tikrųjų įsigijo automobilį VW Golf, vn. (duomenys neskelbtini) Taigi, L. S., ginčydamas pinigų sumos gavimo faktą ir jo paties ryšį su I. R. ir G. L., byloje nepaaiškina, iš kur jis gavo lėšas, skirtas automobilio įgijimui, nepateikia pavedimų kopijų, įrodančių, kad jis iš asmeninių lėšų mokėjo automobilio pardavėjui. Atsakovo prašomas V. R. pervedė tiesiogiai pinigus ne jam, o automobilio pardavėjui, siekiant greičiau įvykdyti sandorį. V. R. negali dovanoti daikto, kuris jam nuosavybės teise nepriklauso. Nurodo, kad lėšos pavedimu buvo pervestos iš ieškovo sutuoktinės sąskaitos, taigi sąskaitų areštas, jei toks ir buvo, šioje situacijoje neturi jokios reikšmės, be to, V. R. paskolai santuokos išlaidoms padengti juk galėjo turėti grynų pinigų santaupų. Nurodo, kad LR CK 6.873 str. 2 d. nustatyta, jog jei paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šiuo atveju ieškovo pareikalavimo grąžinti 12 500 Lt paskolą pareiškimas laikytinas 2011-12-08, nes būtent 2011-12-08 buvo priimtas Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas c.b. Nr. 2-173-855/2011, kur atsakovas procese ginčijo ieškovės tėvo 2 500 Lt reikalavimo teisės egzistavimą atsakovui bei 10 000 Lt paskolos pripažinimą asmenine.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog jokių paskolos sutarčių su ieškovu nesudarė, todėl jam nėra skolingas.
Civilinio proceso kodekso 182 str. 2 p. numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). 2011-12-08 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-173-855/2011 pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui L. S., trečiasis asmuo - V. R., išvadą teikianti institucija – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Šio sprendimu Vilniaus rajono apylinkės teismas pripažino, kad prievolės pagal atsakovo L. S. iki santuokos sudarytas paskolos sutartis su trečiuoju asmeniui V. R., kurių likutis sprendimo priėmimo dienai sudaro viso – 12500 Lt, yra asmeninės atsakovo L. S. prievolės. Šis sprendimas buvo apskųstas, tačiau 2012-07-02 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1951-565/2012 pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės buvo paliktas nepakeistas, todėl įsiteisėjo.
Kadangi aplinkybė, jog 12500 Lt skola yra asmeninė atsakovo L. S. prievolė yra įrodyta įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-173-855/2011. Naujų aplinkybių apeliantas nenurodo, todėl įsiteisėjusiu sprendimu nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos nagrinėjamojoje byloje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi minėtu Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu ir pagrįstai konstatavo atsakovo prievolę prieš ieškovą, todėl pagrįstai tenkino ieškinį. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nekartoja. Apelianto argumentai, jog pasirašant 2011-03-03 raštelį prieš jį buvo panaudotas psichologinis smurtas, yra atmesti kaip neįrodyti. Apeliantas nurodo, jog nebuvo pagrindo priteisti palūkanas ir teismas to nemotyvavo, tačiau kolegija nurodo, jog tokią ieškovo teisę nustato CK 6.37 str., 6.210 str. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė palūkanas ir savo sprendimą motyvavo. Atmestinas apelianto argumentas, jog palūkanų iš viso negalėjo būti priteista, nes nesuėję pinigų grąžinimo terminai. CK 6.873 str. nustato, jog nesant nustatytam paskolos sumos grąžinimo terminui sutartyje, paskola turi būti grąžinama pagal pareikalavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas pareikalavo grąžinti paskolos sumą iš atsakovo 2011-12-08, kas buvo nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl ieškovas įgijo teisę į reikalavimą sumokėti palūkanas. Apeliantas nurodo, jog teismas sprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, t.y. I. R., kadangi už automobilį mokėjo I. R., o ne ieškovas. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-02-08 sprendimu buvo analizuotos apelianto nurodytos aplinkybės, tačiau buvo konstatuota, jog atsakovo asmeninė prievolė yra būtent ieškovui. Todėl teigti, jog sprendimu yra pažeisti trečiojo asmens, nedalyvavusio byloje, interesai, nėra pagrindo.
Pažymėtina, jog apeliantas skunde nenurodė materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčijamas teismo sprendimas turėtų būti panaikinamas ir ieškinys atmestas. Todėl dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.