Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB ,,Spauda” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2⁴³-1402/2004 pagal ieškovo AB ,,Molesta” ieškinį atsakovui AB ,,Spauda” dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, turto perdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai konstatavo atsakovo kaltę dėl sutarties nesudarymo, neteisingai ir nepagrįstai nurodė, jog sutarties pasirašymui reikalingus dokumentus atsakovas privalėjo būti paruošęs dar aukciono dieną: jokie teisės aktai nereikalauja, kad sandoriui įforminti reikalingi dokumentai būtų paruošti dar iki aukciono, o ne sandorio sudarymo, dienos; dokumentų, būtinų sutarčiai pasirašyti, ruošimas užtruko ne dėl atsakovo kaltės, apie ką pastarasis nurodė teismui, tačiau teismas nepagrįstai ir pernelyg subjektyviai šias aplinkybes vertino išimtinai ieškovo naudai.Teismas neteisingai aiškino CK 1.93 str. 4 d., nustatančią, jog sandorį galiojančiu pripažinti galima tik tada, kai to reikalaujanti šalis jį įvykdė. Akivaizdu, kad šiuo atveju tokia prievolė turi būti įvykdyta tinkamai, t.y. ir tinkamais terminais. Skelbime dėl patalpų pardavimo buvo nurodyta, kad už patalpas turi būti atsiskaityta per 30 dienų nuo sutarties sudarymo. Ieškovas, manydamas, kad tokia sutartis privalėjo būti pasirašyta jį paskelbus aukciono laimėtoju (2003-05-30), visą patalpų kainą privalėjo sumokėti iki 2003 m. birželio 29 d., tačiau tai padarė tik 2004 m. gegužės 14 d., todėl laikyti, jog savo prievolę vykdė savalaikiai, pagrindo nėra. Ieškovas neturi reikalavimo teisės pagal CK 1.93 str. 4 d., o jos neturint ieškinys negalėjo būti tenkinamas.Nuo aukciono paskelbimo momento ir net po bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje pabaigos paaiškėjo naujos bylos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingam jos išsprendimui. 2003 m. lapkričio mėnesį šalims nutraukus derybas ir paaiškėjus, jog sutartis tarp šalių nebus sudaryta, atsakovas, kaip rūpestingas turto šeimininkas ėmėsi priemonių pagerinti nepavykusias parduoti patalpas, atliko kelias inventorizacijas, suformavo naujas kadastrines bylas, ko eigoje buvo nustatyta anksčiau atliktų kadastrinių matavimų klaida ir paaiškėjo, jog parduodamų patalpų plotas iš esmės yra didesnis 27 proc. Ši nauja aplinkybė atsirado ne dėl atsakovų kaltės ir pastarasis negalėjo jos įtakoti. Dėl minėtos klaidos ir atsakovo padarytų pagerinimų iš esmės pasikeitė patalpų charakteristikos, galimybės matematiškai paskaičiuoti vertės pasikeitimą nėra. CK 6.127 str. nustato, kad prievolė baigiasi, jei jos neįmanoma įvykdyti dėl nenugalimos jėgos, už kurią skolininkas neatsako. Todėl ir dėl virš minėtų aplinkybių, sąlygojusių ginčo turto vertės išaugimą, šis turtas negali būti perduodamas ieškovui. Net ir pripažinus, jog yra galimybė įvykdyti prievolę, ginčo atveju būtina taikyti 6.204 str. nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos ypatumą sudaro tai, kad sprendžiant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme atsakovas pripažino ieškinį. Teisė pripažinti ieškinį yra viena iš išskirtinių byloje dalyvaujančios šalies teisių, kurią sąlygoja civiliniame procese įtvirtintas dispozityvumo principas (CPK 13 str.). Ieškinio pripažinimas reiškia ne tik, kad atsakovas sutinka su ieškovo pareikštu reikalavimu bei pastarojo išreikšta teisine pozicija dėl nagrinėjamo ginčo, bet ir sukelia atsakovui tam tikras procesines pasekmes, viena iš kurių – ieškinio patenkinimas. Tiesa procesinis įstatymas suteikia teismui teisę nepriimti atsakovo ieškinio pripažinimo, jeigu toks veiksmas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.). Tačiau nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas to, kad atsakovo ieškinio pripažinimas negali būti priimtas dėl CPK 42 str. 2 d. nurodytų priežasčių nekonstatavo, o apeliaciniame skunde, kad atsakovas, pripažindamas ieškinį pažeidė imperatyvias įstatymų normas arba viešąjį interesą, neteigiama. Be to, apeliantas taip pat nenurodė, kad jį pirmosios instancijos teisme atstovavusi ir ieškinį pripažinusi atstovė viršijo jai suteiktus įgaliojimus.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais atsakovas gynėsi nuo ieškinio savo atsiliepime į jį ir kurio pagrįstumą jis pats paneigė pripažindamas ieškinį. Todėl vien ši aplinkybė, o taip pat tai, kad apeliaciniame skunde apskritai neaptartas atsakovo teisinės pozicijos dėl nagrinėjamojo ginčo kardinalus pasikeitimas bei nenurodomos priežastys dėl kurių, jo nuomone, buvo nepagrįstai pripažintas ieškinys, sukelia rimtas abejones dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo.

Be to, šie argumentai, kolegijos nuomone, nėra pagrįsti kaip iš esmės prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms.

Taip, atsakovas, bandydamas paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, dėl jo kaltės už dokumentų, reikalingų ginčo sandorio sudarymui, nesavalaikį paruošimą, nurodo, kad tai įvyko dėl už tai atsakingų valstybinių institucijų veiksmų. Tačiau nagrinėjamam ginčui svarbi yra ne ši atsakovo nurodyta aplinkybė, bet tai, kad paskelbus ginčo patalpų aukcioną bei pripažinus jo laimėtoju ieškovą, atsakovui tuo pačiu atsirado pareiga 2003 m. birželio 10 d. sudaryti su ieškovu pirkimo-pardavimo sutartį apie ką pats atsakovas pranešė ieškovui (b.l. 9).

Tačiau šios pareigos atsakovas neįvykdė, nes visus ginčo sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus jis paruošė tik po kelių mėnesių po nurodytos datos. Be to, atsakovo nurodytas dokumentų paruošimo uždelsimo argumentas – 2003 m. gegužės 27 d. priimtas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo pakeitimo įstatymas yra teisiškai nereikšmingas, nes šiuo įstatymu padaryti pakeitimai įsigaliojo ne 2003 m. birželio 13 d., kaip klaidingai nurodo apeliantas, bet 2004 m. sausio 1 d., dėl ko objektyviai negalėjo paveikti 2003 metais turėjusių būti atliktų dokumentų paruošimo procedūrų.

Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad jokie teisės aktai nereikalavo, kad ginčo sandoriui įforminti reikalingi dokumentai būtų paruošti dar iki aukciono, tačiau kartu konstatuoja, kad atsakovas, veikdamas apdairiai ir rūpestingai, turėjo galimybę (ir privalėjo) paruošti reikiamus dokumentus jo paties nurodytai datai (b.l. 9).

Tuo tarpu atsakovo bandymas įteigti, kad sutartis nebuvo sudaryta dėl paties ieškovo, keldinusio įvairius nepagrįstus reikalavimus dėl būsimos sutarties sąlygų, paneigiami kaip jo paties atsiliepimu, kuriame pripažįstama, kad atsakovo vadovas atsisakė atvykti pas notarą ginčo sutartį sudaryti (b.l. 41, atsakovo atsiliepimas į ieškinį p. 6), taip ir tarp šalių vykusiu susirašinėjimu (b.l. 11, 13, 16). Be to, iš šio susirašinėjimo matyti, kad papildomą sutarties sąlygą dėl ginčo patalpų nuomininkų buvo iškėlęs ne ieškovas, bet pats atsakovas, nors ji skelbiant aukcioną nurodyta nebuvo (b.l. 7, 10, 12 CK 6.420 str. 1 d.) Be to, tokios sąlygos iškėlimas nebuvo teisiškai pagrįstas, nes pagal nuomos sutarčių sąlygas jos turėjo pasibaigti nuomotojui pardavus išnuomotas patalpas arba jas privatizavus.

Atsižvelgiant į visas aukščiau nustatytas bylos aplinkybes darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, kad ginčo sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta dėl ieškovo netinkamo savo pareigų vykdymo, o ieškovas įrodė, kad sutartis nebuvo įforminta dėl atsakovo vengimo (CPK 178 str.).

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu atsakovas jo nepagrįstumą sieja su, jo nuomone, neteisingu CK 1.93 str. 4 d. taikymu sprendžiant šalių ginčą. Tokį savo argumentą atsakovas grindžia tuo, kad ieškovas ginčo patalpų kainą į depozitinę sąskaitą pervedė po pakankamai ilgo laiko, po to kai jis buvo paskelbtas aukciono nugalėtoju. Tačiau CK 1.93 str. 4 d. leidžia sutarties šaliai reikalauti sandorį pripažinti galiojančiu net ir tuo atveju, kai ji sandorį įvykdė iš dalies. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju paduodant paraišką dėl dalyvavimo aukcione, ieškovas sumokėjo atsakovui 20 000 Lt pradinį įnašą, o vėliau ir visą sutarties kainą. Pastebėtina, kad pagal paties atsakovo paskelbtas aukciono sąlygas, likusi patalpų pardavimo kaina turėjo būti sumokėta per 30 d. po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Atsakovas sutarties nepasirašė. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl pavėluoto sutarties kainos sumokėjimo nėra pagrįsti. Pastebėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde ieškovo sutarties sąlygų nevykdymas grindžiamas tik šiuo, kaip jau buvo nustatyta, nepagrįstu teigimu dėl pavėluoto, apelianto nuomone, pinigų pervedimo. Nuorodų į tai, kad ieškovas neįvykdė kokių nors kitų sutarties sąlygų, skunde nėra. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti ginčo sutartį galiojančia (CK 1.93 str. 4 d.).

Skundžiamo sprendimo neteisėtumą atsakovas taip pat sieja su, jo nuomone, po aukciono paskelbimo bei po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Vieną jų apeliantas nurodo 2004 m. gruodžio 2 d atliktus kadastrinius matavimus, kurių metu paaiškėjo, kad viena iš į aukcioną įtrauktų patalpų – valgyklos salė turi ne 354,20, o 452,46 kv. m ploto. Tačiau prieš tai neteisingai atlikti kadastriniai matavimai negali būti prilyginami, kaip tą bando daryti apeliantas, nenugalimai jėgai, kuriai esant prievolė baigiasi (CK 6.127 str.). Be to, atsakovas yra ūkine-komercine veikla užsiimantis juridinis asmuo, laisvai disponavo ginčo patalpomis ir turėjo galimybę prieš paskelbiant aukcioną patikslinti jų duomenis. Byloje nėra jokios nuorodos į tai, kad dalyvaujant aukcione ieškovui buvo žinoma apie parduodamų patalpų duomenų neatitikimus. Todėl anksčiau nurodytos aplinkybės jokiu būdu negali įtakoti ieškovo, kaip sąžiningo aukciono laimėtojo, teisės į ginčo patalpų įgijimą (CK 6.419 str. 1 d.).

Juo labiau ieškovo, kaip sąžiningo įgijėjo, teisių negali įtakoti atsakovo nuoroda į jo paties iniciatyva atliktą ginčo patalpų perplanavimą. Toks perplanavimas vyko esant neužbaigtam šalių ginčui dėl sutarties įforminimo bei 2004 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį dėl šių patalpų arešto (b.l. 24). Visa tai parodo, kad perplanavimas buvo atliktas paties atsakovo rizika. Dėl nurodytų priežasčių taikyti nagrinėjamam ginčui CK 6.204 str. 1 d. nuostatas pagrindo nėra.

Kita vertus, turėtina omenyje, kad paskelbus aukcioną atsakovas išreiškė ketinimą parduoti pastate 7M 2 p. esančias maitinimo patalpas. Net ir po atliktų patalpų perplanavimo šių patalpų paskirtis nepasikeitė. Be to, iš naujai pateiktų bylos duomenų matyti, kad ir po įvykusio perplanavimo šių patalpų unikalus numeris liko tas pats, joms išliko uždėtas turto areštas (b.l. 162, 2005 m. kovo 2 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas). Visa tai parodo, kad atsakovo aukcione parduotos patalpos esminiai nepasikeitė. Tai patvirtina ir paties atsakovo į bylą pateikta ginčo patalpų ploto pasikeitimo lentelė, iš kurios seka, kad ginčo patalpos padidėjo tik 85,65 kv. m., kas sudaro nežymią bendro ginčo patalpų ploto dalį.

Todėl minėta aplinkybė negali būti vertinama kaip priežastis paneigianti ieškovo teisę įgyti ginčo patalpas bei kaip priežastis pažeidžianti (iškreipianti) atsakovo aukciono paskelbimu išreikštą valią parduoti maitinimo patalpas (CK 6.419 str. 1 d.).

Tačiau kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į ginčo patalpose įvykdytus pakeitimus, atitinkamai turi būti pakeistas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė turto vertintojo išvadą, iš kurios seka, kad komercinės paskirties patalpų kainos 2004 m. vidutiniškai išaugo 15-30 proc, o 2005 m. – 30-60 proc. Tačiau ieškovas aukcioną laimėjo ir teisę įsigyti patalpas įgijo dar 2003 metais, dėl ko toks atsakovo argumentas negali įtakoti ginčo patalpų įsigijimo kainos. Šios kainos negali įtakoti ir atsakovo nurodomas ginčo patalpų naudingo bei bendro naudojimo patalpų santykio pasikeitimas. Tokia išvada daroma todėl, kad taip jau buvo nustatyta anksčiau, tai įvyko kaip dėl jo paties neapdairumo skelbiant aukcioną, taip pat ir dėl jo savo rizika atlikto patalpų perplanavimo, kas jokiu būdu negali įtakoti ieškovo, kaip sąžiningo įgijėjo teisių. Be to, kaip matyti iš byloje esančios ginčo patalpų ploto pasikeitimo palyginamosios lentelės, vienas iš esminių bendro naudojimo patalpų sumažėjimas įvyko dėl buvusios bendro naudojimo patalpos 2-25 (125,27 kv. m.) perplanavimo į atskirą patalpą 2-49 120,99 kv. m. ploto. Tačiau reikia turėti omenyje, kad buvusioje patalpoje 2-25 patalpų pirkėjas turėjo teisę naudotis didžiąja jų dalimi – 116,96 kv.m. iš 125,27 kv.m. Ši aplinkybė taip pat parodo, kad atsakovo nurodytas argumentas negalėjo įtakoti ginčo patalpų kainos pasikeitimo. Kita vertus turėtina omenyje, kad ieškovas, laimėjęs aukcioną, įsipareigojo sumokėti atsakovui po 549 Lt už įsigyjamų patalpų kv.m. Todėl nustačius, kad patalpos padidėjo 85,65 kv. m., atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ieškovas įpareigojamas papildomai sumokėti atsakovui 47 021,85 Lt (85,656 x 549 Lt= 47021,85 Lt).

Dėl pasakyto naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo ieškovo naudai priteisiamos pastarojo turėtos išlaidos, susijusios su advokato pagalbos suteikimu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (b.l. 160, 181, 184).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimą pakeisti.

„Pripažinti galiojančia sutartį, kuria AB „Molesta“, kodas 167553831, pirko, o AB „Spauda“, kodas 121008154, pardavė patalpas pastate 7M2p, esančias (duomenys neskelbtini), bendras plotas 1315,60 kv.m., pažymėtas nuo R-13 iki R-22, nuo 1-21 iki 1-28, 1-36, nuo 1-45 iki 1-48, 2-20, 2-21, 2-23, 2-27, 2-28, 2-29, 2-49, 2-50 su bendro naudojimo patalpomis pažymėtomis: 1-30 (673/1000 iš 3.42 kv.m., t.y. 2,30 kv.m.), 1-44 (66/100 iš 26,55 kv.m., t.y. 17,52 kv. m.), 2-45 (2505/10000 iš 30,18 kv.m., t.y. 7,56 kv. m.), iš viso bendro naudojimo patalpų – 27,38 kv.m.

Įpareigoti AB „Spauda“ ne vėliau kaip per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nurodytas patalpas perduoti AB „Molesta“.

Priteisti iš AB „Spauda“ AB „Molesta“ naudai 11 002,74 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 5 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso – 16 002,74 Lt.

Priteisti iš AB „Spauda“ į valstybės biudžetą 22,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“

Įpareigoti AB „Molesta“ per 10 dienų nuo patalpų perdavimo sumokėti AB „Spauda“ 47 021,85 Lt.

Priteisti iš AB „Spauda“ AB „Molesta“ naudai 8 260 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir į valstybės biudžetą 14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.