Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. E. G. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. E. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 92 straipsniu, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 2 dalies 2 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant šiuo laikotarpiu mokytis arba dirbti, arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai tai susiję su mokslu arba darbu, arba sveikata.

Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 83 straipsniu M. E. G. skirta auklėjamojo poveikio priemonė – įspėjimas.

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys tenkintas ir jo naudai iš M. E. G. ir M. K. solidariai priteista 50 eurų turtinės ir 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. K., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nėra gauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. E. G. nuteistas už tai, kad 2018 m. vasario 14 d. apie 23.15 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. K., būdamas A. K. automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sėdėdamas už vairuotojo A. K., kaire ranka sugriebęs už saugos diržo, o dešine ranka laikydamas kitą diržo pusę, tyčia smaugė A. K., o M. K., sėdėdamas šalia A. K. keleivio pusėje, išsitraukė daiktą, panašų į peilį ir laikydamas jį dešinėje rankoje, tyčia jį prikišęs A. K. prie kaklo, taip grasindamas ir atimdamas galimybę priešintis, po ko, vaikinų paliepimu, A. K. pradėjus važiuoti ir privažiavus prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), M. E. G. atleido saugos diržą, tuo tarpu M. K. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė A. K. į veido sritį, tokiais bendrais veiksmais padarant A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: poodinę kraujosruvą kakle, odos nubrozdinimą viršutinės lūpos kairėje, muštinę žaizdelę ir kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinės kairėje, apatinio žandikaulio kairės pusės 6-o danties panirimą, po ko M. E. G. ir M. K. bendrai veikdami iš porankio dėtuvės pagrobė svetimą A. K. priklausantį turtą - 43 eurus ir iš automobilio pasišalino už suteiktą paslaugą nesumokėję 7 eurų, taip padarydami A. K. 50 eurų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo M. E. G. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės apeliacinis skundas atmetamas.

1.1. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas M. E. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl M. E. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant M. E. G. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik nuteistojo gynėjos savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

6. Konstatuojant šią išvadą, jos kontekste sprendžiant skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą pažymėtina, kad M. E. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmos instancijos teisme savo kaltės jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme nepripažino. Tokios pozicijos laikomasi ir pateiktame apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš M. E. G. parodymų apylinkės teisme, jis neneigė, kad kartu su M. K. 2018 m. vasario 14 d. dalyvavo pažįstamo Ž. C. gimtadienyje kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), jie visi vartojo alkoholį. Iš šventės vietos M. E. G. ir M. K. bei trečias vaikinas, vardu K., išvyko per Taxify programėlę iškviestu pavežimo paslaugas teikiančio nukentėjusiojo A. K. automobiliu VW Golf. Šias aplinkybes patvirtino ir nuteistasis M. K. bei liudytojais apklausti Ž. C. ir D. M.. Tačiau nuteistojo M. E. G. teigimu, smurto automobilyje nukentėjusiojo atžvilgiu nei jis, nei kartu buvę asmenys nevartojo, su saugos diržu nukentėjusiojo nesmaugė, pinigų nereikalavo ir neėmė, susimokėjo už kelionę ir išlipo. Pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistojo parodymus vertino kritiškai, konstatuodamas, kad M. E. G. versiją iš esmės paneigė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, su kuo, įvertinusi tiek skundžiamo nuosprendžio motyvus, tiek ir M. E. G. gynėjos apeliacinio skundo argumentus, iš esmės sutinka ir teisėjų kolegija. Vadovautis vien tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais nuteistojo teiginiais ir pateikiamu įrodymų vertinimu (apeliaciniame skunde pateikta jų analize), iš esmės prieštaraujančiais ne tik faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, bet ir kitų asmenų išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Analogiškos pozicijos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, konstatuojant, kad nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (kaltinamųjų) paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių. Juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgyja nukentėjusiojo bei kitų byloje apklaustų asmenų, galinčių patvirtinti/paneigti esmines nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, parodymai, kurių visuma, M. E. G. tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniu skundu pateiktą įvykių versiją paneigia iš esmės.

7. Kaip nustatyta nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažinto A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, įvykio dieną nuo 15 val. jis teikė pavėžėjimo paslaugas per „Taxify“ programėlę. Tai buvo jo papildomas darbas, kuriam naudojo tėvui priklausantį pilkos spalvos VW Golf automobilį. Apie 23.00 val. jis gavo iškvietimą atvykti adresu (duomenys neskelbtini). Nuvykus minėtu adresu į automobilį įlipo trys vaikinai, apie 17-18 metų amžiaus, kurių jis nepažinojo, ir kurie buvo akivaizdžiai neblaivūs. Vaikinus vadins Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3. Vaikinas Nr. 1 atsisėdo priekyje, jam iš dešinės, buvo apie 17 metų amžiaus, liekno kūno sudėjimo, 180 cm ūgio, vilkėjo juodos spalvos striukę (vaikiną atpažinti galėtų). Vaikinas Nr. 2 atsisėdo jam už nugaros gale, buvo apie 170 cm ūgio, apie 17 metų amžiaus, liekno kūno sudėjimo, lyg buvo su kepure ir striuke su baltomis detalėmis (atpažinti galėtų). Vaikinas Nr. 3 atsisėdo gale dešiniau, bet ne už jo, buvo apie 19 metų amžiaus, liekno kūno sudėjimo, minėto vaikino neįsidėmėjo ir atpažinti negalėtų. Tik įsėdę į automobilį vaikinai pradėjo rėkauti ir jam nepasakė tikslaus adreso, kur vykti, o žodžiu sakė kur važiuoti. Apie 23.15 val. jie atvažiavo į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini). Vaikinai paprašė sustoti degalinėje, nes norėjo nusipirkti cigarečių. Degalinėje išlipo vaikinas Nr. 1 ir Nr. 3, o vaikinas Nr. 2 liko automobilyje. Nežino ką vaikinai pirko, bet užtruko kelias minutes. Tik vaikinams grįžus į automobilį, jis užkūrė variklį, o vaikinas Nr. 1 išsitraukė cigaretę ir ją užsidegė. Jis pasakė, kad automobilyje nerūkoma ir tuo metu vaikinas Nr. 2 griebė jo automobilio diržą ir juo pradėjo jį smaugti. Tada vaikinas Nr. 1 rankos kumščiu jam sudavė vieną smūgį į lūpas, taip sukeldamas fizinį skausmą. Jis pajuto kaip jo automobilis galiniu buferiu į kažką atsirėmė. Jis nespėjo pamatyti į ką, nes labai susijaudino. Tada vaikinas Nr. 1 išsitraukė peilį (atlenkiamas, delno dydžio) ir paklausė ar jis turi pinigų, bei liepė jam važiuoti. Iš susijaudinimo jis pradėjo važiuoti ir net nežino į kurią pusę pasuko, bet važiavo toliau. Pavažiavus kažkur apie 1 km nuo degalinės, vaikinai liepė jam sustoti (duomenys neskelbtini). Vaikinai liepė atiduoti pinigus, kurių turėjo 43 eurus grynais, paėmę pinigus jie išlipo iš jo automobilio ir pasišalino jam nežinoma kryptimi. Vaikinai taip pat liko jam skolingi 7 eurus už pavėžėjimo paslaugą. Jis po įvykio taip išsigando, kad net nežino kaip grįžo į namus ir, tik grįžus jo tėvas iškvietė policiją. Jam padaryta fizinė ir turtinė žala. Šiuo metu turtinė žala 50 eurų (t. 1, b. l. 22-23). Papildomai apklausiamas 2018 m. kovo 6 d. ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis patvirtino prieš tai duotus parodymus ir nurodė, kad sustojus degalinėje iš automobilio išlipo pirmasis vaikinas, sėdėjęs priekyje šalia jo bei trečiasis vaikinas, kuris sėdėjo gale šalia antrojo vaikino, kuris sėdėjo už vairuotojo nugaros. Antrasis vaikinas liko sėdėti automobilyje, įkišo galvą tarp priekinių sėdynių ir, žiūrėdamas į jį, paklausė „jei būtų muštynės ir mus kažkas muštų ar padėtum?“. Jis vaikinui atsakė: „ne, aš iškviesčiau pagalbą ir viskas“. Tada antrasis vaikinas pasakė „jasna“, tonas buvo nepatenkintas. Sugrįžus pirmam ir trečiam vaikinams ir įsėdus į automobilį, jis pradėjo apsisukinėti. Tuo metu pirmasis vaikinas, kuris sėdėjo šalia jo, išsitraukė cigaretes ir vieną išsitraukęs įsidėjo į burną. Taip pat padavė cigaretes į galą. Tai pamatęs jis iškart pasakė, kad automobilyje nerūkoma. Tada antrasis vaikinas, kuris sėdėjo už jo, pasakė: „kas nerūkoma“ ir su kaire ranka pagriebė už saugos diržo, kur jis pritvirtintas, kita ranka pagriebė už diržo kitos pusės ir traukdamas pradėjo jį smaugti, tuo metu nieko nesakė. Tada jis pradėjo muistytis, siekdamas ištrūkti. Jam besimuistant pajautė, kad su automobiliu į kažką atsirėmė. Tada jis iš automobilyje buvusių vaikinų išgirdo „atsitrenkė“. Tada kažkuris pasakė: „nešam mieles“. Tuomet pirmasis vaikinas, sėdėjęs prie jo, iš striukės kišenės išsitraukė peilį, kuris buvo atlenkiamas apie 20 cm ilgio, sidabrinės spalvos, taip pat matė, kad buvo juodos spalvos. Šį peilį pirmasis vaikinas laikė dešinėje rankoje ir jį prirėmė jam prie kaklo. Tada pasakė: „važiuoji iš čia, nes paštyrinsiu“. Tuo metu jis žiauriai išsigando, nesuprato kas vyksta, jam buvo šokas, vienas jį smaugė, kitas įrėmė peilį, jis tikrai išsigando dėl savo gyvybės ir jautė realų pavojų savo gyvybei, kadangi jų buvo trys ir turėjo peilį. Išsigandęs jis pradėjo važiuoti, jam pavažiavus šiek tiek kažkuris iš galo sušuko, kad prie konteinerių jis turi pasukti į kairę. Jam pasukus ir sustojus prie daugiabučių trečiasis vaikinas išlipo. Tada antrasis vaikinas atleido saugos diržą ir nustojo jį smaugti, ir taip pat išlipo. Tada pirmasis vaikinas kumščiu vieną kartą jam trenkė į veido sritį, o tiksliau į lūpą, dėl ko jam pradėjo klibėti dantis. Tada pirmasis vaikinas taip pat išlipo iš automobilio. Visi trys nubėgo į tą pačią pusę tarp daugiabučių. Po to, jis nepamena, kaip atsidūrė namuose. Pirmąjį ir antrąjį vaikinus jis atpažintų. Trečiasis vaikinas visą laiką buvo ramus ir jam nieko nedarė. Apie pinigus jie jo neklausinėjo ir neprašė jų atiduoti, tačiau jo automobilio porankio dėtuvėje tarp priekinių sėdynių buvo padėti 43 eurai, kupiūromis 2 vnt. 10 eurų, 3 vnt. po 5 eurus, o likę buvo monetomis. Taip pat vaikinai neatsiskaitė už suteiktą paslaugą, t. y. nesumokėjo 7 eurų, todėl jam iš viso buvo padaryta 50 eurų turtinė žala (1 t., b. l. 24-26). Papildomos 2018 m. birželio 20 d. apklausos metu nukentėjusysis patvirtino ankstesnėse apklausose duotus parodymus ir papildomai paaiškino, kad 2018 m. birželio 15 d. vykusio atpažinimo metu, atpažino M. E. G., kaip vieną iš jį užpuolusių vaikinų, kuris jį smaugė saugos diržu ir sėdėjo automobilyje už vairuotojo nugaros, 2018 m. kovo 6 d. apklausoje šį asmenį įvardijo kaip vaikiną Nr. 2. Taip pat 2018 m. birželio 20 d. vykusio atpažinimo metu atpažino M. K. kaip vieną iš jį užpuolusių vaikinų, kuris sėdėjo šalia jo automobilyje, grasino jam peiliu ir vėliau sudavė į veidą, apklausose jį įvardijo kaip vaikiną Nr. 1. Trečiasis asmuo, kuris buvo įvykio dieną, jam jokių sužalojimų nepadarė, tačiau vienas iš gale sėdinčių vaikinų jį apvogė, todėl neaišku ar tai padarė tas asmuo, kurį atpažino, ar trečiasis vaikinas (1 t., b. l. 28-29). Apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis patvirtino parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, bei nurodė, kad dirbo pavežėju per „Taxify“, tai buvo jo papildomas darbas. Pamena, kad įvykio dieną gavo iškvietimą atvykti į (duomenys neskelbtini). Nuo ten esančio vieno iš barų paėmė kaltinamuosius ir dar vieną vaikinuką. Į automobilį įlipo trise. Negali apsakyti kas kur atsisėdo, nes nepamena, tačiau ikiteisminio tyrimo metu teisingai nurodė, kas kur sėdėjo. Matėsi, kad vaikinai buvo išgėrę. Nurodė adresą kuriuo vežti, paprašė sustoti degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini). Jis visą laiką sėdėjo automobilyje. Du jaunuoliai išlipo ir nuėjo į degalinę, lyg cigarečių pirkti, vienas liko sėdėti gale. Po maždaug 5-10 minučių vaikinai grįžo ir prasidėjo visas įvykis, tačiau šiuo metu visko tiksliai nepamena, todėl vadovaujasi savo pirminiais parodymais, nes tuomet geriau viską prisiminė, dabar praėjo daug laiko. Saugos diržą permetė ir pradėjo smaugti iš nugaros sėdintis vaikinas. Smaugimą pajuto kai pradėjo judėti iš vietos, nematė į ką atsitrenkė. Pinigų jam neliepė duoti, tačiau porankyje buvo pinigai padėti ir juos tiesiog pasiėmė. Šiuo metu negali prisiminti, kuris sėdėjo šalia jo, negali šiuo metu pasakyti ar viską padarė antrasis vaikinukas, sėdėjęs gale. Smaugimas vyko visu laikotarpiu ir jam važiuojant, buvo traukiamas diržas per kaklą ir smaugiamas, o smūgis buvo kai jau privežė prie galutinės sustojimo vietos. Peiliu buvo grasinama dar degalinėje. Sužalojimai ant kaklo ekspertizės išvadoje užfiksuoti, taip pat ir tai, kad jam iškrito dantis. Policininkas neklausė apie pinigus, tačiau tyrėja pasiteiravo ar buvo kažkas pavogta ir jis nurodė, kad pinigai buvo paimti iš automobilio. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė teisingas aplinkybes, tuo yra užtikrintas (t. 3, b. l. 30-32).

9. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aukščiau aptartus nukentėjusiojo A. K. parodymus patvirtina ir byloje esantis jo pareiškimas policijai apie padarytą nusikalstamą veiką, kuriame jis nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kad trys nepažįstami vaikinai užpuolė pranešėją, pagrobė jam priklausantį turtą - 43 eurus, neatsiskaitė už pavėžėjimo paslaugą 7 eurų. Vienas iš vaikinų sudavė vieną smūgį rankos kumščiu į lūpas bei grasino peiliu atimdamas galimybę priešintis. Antrasis vaikinas smaugė automobilio diržu, taip sukeldamas fizinį skausmą (1 t., b. l. 5-8). A. K. nurodytas aplinkybes dėl smurto panaudojimo jo atžvilgiu patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018-02-15 specialisto išvada Nr. G555/2018(02), kurioje nurodyta, jog A. K. padaryta poodinė kraujosruva kakle, odos nubrozdinimas viršutinės lūpos kairėje, muštinė žaizdelė ir kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės kairėje, apatinio žandikaulio kairės pusės 6-o danties panirimas. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Poodinė kraujosruva kakle padaryta pailgos formos lanksčiu daiktu suspaudžiant kaklą. Kiti aukščiau išvardinti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, galimai kumščiu. Sužalojimai padaryti ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2018-02-14. Sužalojimai griuvimui nebūdingi (1 t., b. l. 38). Liudytojas M. S. teisme patvirtino, kad bendravo po įvykio su nukentėjusiuoju. Buvo kalba, kad buvo reikalaujama atiduoti pinigus. Nukentėjusysis nurodė, kad pinigų reikalavo, panaudojo peilį grasindami, smaugdami (t. 3, b. l. 71). Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojos D. M. parodymai (teisme ji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, perskaitytus BPK 276 straipsnio pagrindais), kuriuose ji nurodė, kad nuvykusi apklausti nukentėjusįjį į (duomenys neskelbtini) klinikas, praėjus nedideliam laiko tarpui po įvykio, matė nukentėjusiojo sumuštą lūpą. Nukentėjusysis nurodė, kad dirbdamas pavežėju, gavo iškvietimą. Į jo automobilį įsėdo trys neblaivūs vaikinai, kurie jį užpuolė. Vaikinai paprašė sustoti degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), kurioje ir buvo užpultas. Vaikinai išlipdami iš automobilio pagrobė pinigus (t. 1, b. l. 64). Iš esmės tapačias aplinkybes nurodė ir liudytojas V. L. K., tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus pirmos instancijos teisiamajame posėdyje, kuris patvirtino, kad sūnus grįžęs namo iš karto po įvykio jam papasakojo, jog buvo užpultas trijų vaikinų. Sakė, kad jis sustojo degalinėje, du vaikinai išlipo ir nuėjo į degalinę, kai grįžo ir įsėdo į automobilį, vaikinas, sėdėjęs A. K. už nugaros automobilyje, jį smaugė saugos diržu, o tas, kuris sėdėjo šalia dešinėje – pakišo peilį, jam grasino, davė į galvą, vėliau kažkuris paėmė pinigus. Ikiteisminio tyrimo metu (parodymų teisingumą liudytojas patvirtino teisme) liudytojas be paminėtų aplinkybių nurodė, jog matė, kad sūnus buvo sumuštas, veidas patinęs, ant kaklo kraujosrūva, lūpos buvo kruvinos (t. 1, b. l. 61-62, t. 3, 32-33). Abejoti šių asmenų parodymais, iš esmės patvirtinančiais smurto pavartojimą, turint tikslą užvaldyti nukentėjusiojo turtą (pinigus) bei pinigų pagrobimo faktą, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje įvykdymą, patikimumu bei objektyvumu, teisinio pagrindo nėra. Jų išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje, esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse atitiko ir nukentėjusiojo parodymus, jų suinteresuotumas bylos baigtimi ar pagrindas melagingai apkalbėti nuteistąjį nenustatytas. Be to, visi liudytojai tiek apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, priešingai nei nuteistasis M. E. G., kuris yra neabejotinai suinteresuotas neigti savo kaltę siekiant išvengti atsakomybės.

10. Abejoti nukentėjusiojo aukščiau aptartų parodymų visuma, teisėjų kolegijai neleidžia ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. skirtingose apklausose duoti parodymai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo visiškai tikslūs (ar vaikinas, sėdėjęs vairuotojui už nugaros ir vėliau jį smaugęs buvo išlipęs degalinėje, ar iš nukentėjusiojo buvo reikalaujamą pinigų, kada konkrečiai nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis į veidą ir pan.), ką akcentuoja ir nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nukentėjusysis A. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (perskaitytus BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu), kuriuose jis nurodė kurioje vietoje, kuris iš kaltinamųjų sėdėjo (M. E. G. sėdėjo gale už vairuotojo sėdynės, M. K. sėdėjo automobilio priekyje, nenustatytas vaikinas vardu K., sėdėjo gale už M. K. ir jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko), kurie vaikinai degalinėje išlipo (išlipo M. E. G. ir M. K.), kuris iš kaltinamųjų jį smaugė saugos diržu (M. E. G.), o kuris grasino jam peiliu ir sudavė smūgį į veidą (M. K.), taip pat patvirtino, kad smaugimas ir grasinimas vyko degalinėje vienu metu, tuo tarpu smūgis į veidą buvo suduotas galutiniame sustojimo taške (duomenys neskelbtini), po ko buvo pagrobti ir nukentėjusiajam priklausę pinigai – 43 eurai. Aptariami A. K. parodymų neatitikimai ir iškeltos abejonės pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (negalėjimas tiksliai pasakyti kur kas sėdėjo, ar buvo išlipęs jį smaugęs vaikinas degalinėje ar ne, ar buvo reikalaujama pinigų) apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai galėjo būti sąlygoti tiek praėjusio laiko tarpo iki bylos nagrinėjimo teisme, tiek ir įvykio metu nukentėjusiojo patirto didžiulio streso ir sukrėtimo. Tokį teismo manymą patvirtina ir baudžiamosios bylos duomenys: pareigūnė D. M. pirmos instancijos teisme patvirtino, kad apklausiant nukentėjusįjį gydymo įstaigoje jis atrodė sutrikęs, išsigandęs ir pasimetęs (t. 3, b. l. 48), pareigūnas M. S. taip pat patvirtino aplinkybes dėl nukentėjusiojo stresinės būsenos po įvykio, liudytojas V. L. K. taip pat nurodė, kad sūnus grįžo namo išsigandęs, negalėjo prakalbėti, buvo sutrikęs, negalėjo normaliai mąstyti ir išsamiai visko papasakoti (t. 3, b. l. 32), todėl tam tikri neatitikimai nukentėjusiojo asmens parodymuose šiuo atveju nelaikytini pakankamu pagrindu juos pripažinti nepatikimais ir nesiremti jais sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą. Juolab, kad A. K. duoti parodymai esminėse vertinamo įvykio aplinkybėse, kiek jos susijusios su BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos inkriminavimu nuteistajam, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu vis tik sutapo iš esmės, todėl atmesti juos kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, nėra pagrindo.

11. Sprendžiant M. E. G. kaltės klausimą jo gynėjos apeliacinio skundo argumentų kontekste pastebėtina ir tai, kad, priešingai nei savo skundu tai traktuoja advokatė, byloje esantis vaizdo įrašas iš degalinės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), nepatvirtina M. E. G. parodymų, kad jis nesmaugė nukentėjusiojo. Gynėja nurodo, kad vaizdo įrašas patvirtina, jog M. E. G. ir M. K. buvo išlipę degalinėje nusipirkti cigarečių, tuo tarpu nukentėjusysis savo parodymuose nurodė, kad jį smaugė vaikinas Nr. 2, kuris išlipęs iš automobilio nebuvo, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Minėtas vaizdo įrašas iš degalinės teritorijos niekaip nepaneigia nukentėjusio parodymų, kad jis automobilyje buvo užpultas ir smaugiamas saugos diržu bei, kad šiuos veiksmus atliko M. E. G.. Iš minėto vaizdo įrašo nematyti, nei A. K. užpuolusių vaikinų sėdėjimo vieta automobilyje jam įsukus į degalinės teritoriją, nei jų sėdėjimo vieta, po to, kai du iš asmenų buvo išlipę nusipirkti cigarečių ir sugrįžo į automobilį, nei vaikinų sėdėjimo vieta ir atliekami veiksmai automobiliui išvažiuojant iš degalinės teritorijos. Minėtas vaizdo įrašas tik patvirtina faktus, kad M. E. G. ir M. K. buvo išlipę degalinės teritorijoje ir, kad nukentėjusiojo automobilis, išvažiuodamas iš degalinės teritorijos atsitrenkė į kitą automobilį ir nuvažiavo toliau. Aplinkybė, kad M. E. G. buvo išlipęs degalinėje, priešingai nei teigia nuteistojo gynėja, M. E. G. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme nepaneigia, nepatvirtindama ir nuteistojo teiginių apie tai, kad įvykio metu jis nesėdėjo nuteistajam už nugaros ir jo nesmaugė, kadangi iš vaizdo įrašo nėra matyti į kurias automobilio vietas susėdo iš degalinės grįžę asmenys.

12. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad abejoti M. E. G. kalte verčia ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis apie pinigų reikalavimą grasinant nurodė tik pirminėje apklausoje, o vėliau šios aplinkybės nepatvirtino, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi pirminiais nukentėjusiojo parodymais, duotais netrukus po įvykio, kad jis buvo smaugiamas, jam buvo grasinama peiliu, reikalaujama pinigų. Kaip jau buvo minėta, aplinkybę dėl pinigų reikalavimo grasinant peiliu patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas M. S. ir tyrėja, atlikusi nukentėjusiojo apklausą D. M. Apie tai, kad buvo užpultas trijų vaikinų ir iš jo buvo pagrobti pinigai, priešingai nei tai nurodoma apeliaciniame skunde, A. K. nurodė ir pirminiame pareiškime policijai (t. 1, b. l. 5), todėl apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi jo pirminiais parodymais. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti smurtiniai veiksmai nėra susiję su pinigų užvaldymu, kadangi grasinimas peiliu vyko degalinėje, smūgis taip pat buvo suduotas degalinėje, o apie pinigų dingimą nukentėjusysis pastebėjo tik išlipus nuteistiesiems, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Vien tai, kad dėl patirto streso nukentėjusysis nematė kuriuo metu ir kuris iš asmenų buvusių jo automobilyje pagrobė pinigus, nesudaro pagrindo teigti, kad nebuvo įvykdyta nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 2 dalyje. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuteistasis M. E. G. kartu su bendrininku M. K. panaudojo aktyvius fizinius smurtinius veiksmus (smaugė, sudavė smūgį į veidą) ir grasindami peiliu įbaugino nukentėjusįjį ir visų šių veiksmų pasėkoje pagrobė nuketėjusiojo pinigus, todėl teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad nuteistojo M. E. G. kartu su bendrininku atlikti veiksmai, pavartojant prieš nukentėjusįjį psichinę ir fizinę prievartą, buvo nukreipti į svetimo turto užvaldymą ir yra teisingai kvalifikuoti kaip plėšimas su kvalifikuojančia aplinkybe - peilio panaudojimu. Tai, jog nukentėjusysis iš pradžių pamanė, jog nuteistieji siekė pagrobti ir automobilį (ši aplinkybė inkriminuota nėra, tačiau apie ją buvo užsiminta registruojant pranešimą - b. l. 9, t. 1), tik patvirtina jog nuteistųjų bendri veiksmai leido nukentėjusiajam spręsti, jog siekiama pagrobti jam priklausantį turtą, kuris nusikalstamos veikos vykdymo pradžioje nebuvo identifikuotas.

13. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis pranešė apie jo atžvilgiu įvykdytą plėšimą tik todėl, kad neva siekė išvengti griežtesnės administracinės nuobaudos už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis A. K., vairuodamas automobilį degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į stovėjusį automobilį BMW ir jį apgadino. Dėl šio eismo įvykio nukentėjusiajam buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 8 dalyje padarymo ir jam paskirtas įspėjimas. Administracinio nusižengimo byloje nukentėjusiojo A. K. 2018 m. vasario 23 d. paaiškinime nurodomos iš esmės tapačios aplinkybės dėl jo užpuolimo, kad keleiviams uždraudus rūkyti automobilyje, įvyko užpuolimas, todėl būdamas stresinėje situacijoje jis atsirėmė į kitą automobilį, pasišalinti iš įvykio vietos neketino, tačiau jam buvo pagrasinta peiliu, todėl jis iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Dėl minėto užpuolimo kreipėsi į policijos pareigūnus. Vertinant minėtame paaiškinime nurodytas aplinkybes bei atsižvelgiant į aukščiau apžvelgtus baudžiamosios bylos duomenis, pagrindžiančius nuteistojo kaltę, akivaizdu, kad įvykio metu būtent M. E. G. kartu su bendrininku bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą bei grasindami žmogui sužaloti skirtu įrankiu – peiliu sukūrė bauginančią situaciją nukentėjusiajam, kuris bijodamas dėl savo gyvybės ir sveikatos, važiuodamas atbuline eiga iš degalinės, smaugiamas saugos diržu bandė išsilaisvinti, todėl ir atsitrenkė į degalinėje stovėjusį automobilį. Šių duomenų kontekste, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje surinkti duomenys, priešingai nei tai nurodoma apeliaciniame skunde, betarpiškai patvirtina, jog nukentėjusiojo veiksmams dėl eismo įvykio sukėlimo įtaką turėjo būtent su juo vykę keleiviai ir tik šių neteisėtų veiksmų pasėkoje nukentėjusysis padarė eismo įvykį ir buvo priverstas iš jo pasišalinti.

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. E. G. analizuojamu atveju veikė kaip bendrininkas (bendravykdytojas). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103/2008). Iš aptarto seka, kad bendrininkavimui būtina nustatyti susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kurią galima apibūdinti teiginiu „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau“, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Plėšimo bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009). Plėšimo vykdytoju (bendravykdytoju) pripažįstamas toks asmuo, kuris pilnai ar iš dalies realizuoja BK 180 straipsnio atitinkamoje dalyje aprašytus veikos objektyviuosius požymius. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016), todėl vien tai (kaip jau buvo minėta), kad nukentėjusysis dėl patirto streso nematė kuriuo metu ir kuris iš asmenų buvusių jo automobilyje pagrobė pinigus, nesudaro pagrindo teigti, kad nebuvo įvykdyta nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 2 dalyje.

15. Nuteistojo M. E. G. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis ne iš karto po įvykio pranešė apie nusikalstamą veiką, turėdamas prie savęs mobilų telefoną, neiškvietė pagalbos, o pirmiausiai grįžo namo ir tik tuomet tėvas paskambino policijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip matyti iš bylos duomenų nukentėjusysis M. K. buvo užpultas nuteistojo ir jo bendrininko 2018 m. vasario 14 d. apie 23.15 val., o pranešimas policijoje apie šį nusikaltimą gautas 2019 m. vasario 15 d. 00.18 val. (t. 1, b. l. 9), t. y. praėjus trumpam laiko tarpui po užpuolimo. Juolab, kad kaip matyti iš nukentėjusiojo, liudytojų D. M., V. L. K. ir M. S. parodymų viso proceso metu, nukentėjusysis patyrė didžiulį stresą ir emocinį šoką dėl užpuolimo, sunkiai galėjo paaiškinti kas įvyko, buvo sutrikęs ir sunkiai dėstė mintis. Akivaizdu, kad po tokių stiprių išgyvenimų, kuriuos patyrė nukentėjusysis užpuolimo metu, bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės, asmuo ne visada gali adekvačiai reaguoti į susidariusią situaciją ir nedelsiant imtis visų būtinų priemonių pranešti apie nusikalstamą veiką. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK normos nenumato laikotarpio, per kurį nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo privalo kreiptis į teisėsaugos institucijas. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiais, jog apylinkės teismas tinkami neįvertino tų aplinkybių, kad M. E. G. neturėjo tikslo padaryti nusikaltimą, nes jis ir kiti du kartu važiavę vaikinai išsikvietė nukentėjusįjį per mobilią programėlę, per kurią gali būti susekti, buvo sustoję degalinėje, kurios teritorija stebima vaizdo kamerų. Kaip matyti iš bylos duomenų nukentėjusiojo automobilį per mobilią programėlę išsikvietė ne apeliantas ir kartu su juo važiavę vaikinai, o visai kitas asmuo D. M., kuris nukentėjusiojo automobiliu nevažiavo ir kuris, apklausiamas apylinkės teisme nurodė, kad nuteistojo ir jo bendrininko nepažįsta (t. 3, b. l. 72). Šiame kontekste pažymėtina, jog duomenų apie išankstinę nuteistųjų tyčią įvykdyti plėšimą byloje nėra, tokia aplinkybė jiems nėra inkriminuota. Aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog nusikalstama veika buvo įvykdyta spontaniškai, nukentėjusiajam išsakius pastabą keleiviams, jog automobilyje nerūkoma, todėl netgi jei pavežėjas būtų iškviestas nuteistojo ar kartu su juo vykusių asmenų, ši aplinkybė nuteistojo veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi ir nesudaro pagrindo abejoti jo kalte. Kaip matyti iš surinktų įrodymų, konfliktas tarp nukentėjusiojo ir apelianto bei jo bendrininko kilo automobilio salone dėl to, kad nukentėjusysis neleido užsirūkyti vienam iš keleivių, ir degalinėje esančios vaizdo kameros jo negalėjo užfiksuoti. Konfliktas netrukus peraugo į plėšimą – keleiviams panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, grasinant jam peiliu, nusikalstami veiksmai persikėlė už degalinės teritorijos ribų, nukentėjusiojo atžvilgiu ir toliau buvo vartojamas fizinis smurtas (smaugiamas, suduotas smūgis) ir pagrobti nukentėjusiajam priklausę pinigai, buvę automobilio salone. Visi nusikalstami veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo atlikti automobilio salone iš jo neišlipant, todėl vaizdo kameros esančios degalinėje negalėjo užfiksuoti nuteistojo veiksmų. Įvertinus visus šiuos duomenis apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti nuteistojo kalte, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

16. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo bei jo gynėjos savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. E. G. kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinio skundo motyvai, kad jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais liudytojų bei nukentėjusiojo parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas M. E. G. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

17. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį M. E. G. išteisinti, glaustai pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, spręsdamas M. E. G. už padarytą nusikalstamą veiką skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė ir į bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus. Teismas nenustatė M. E. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje ir būnant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Teismas taip pat įvertino, kad buvo padarytas vienas tyčinis sunkus baigtas nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis) bei atsižvelgė ir į tai, kad veikos padarymo metu M. E. G. buvo nepilnametis, todėl pagrįstai taikė jo atžvilgiu BK 90 ir 91 straipsnių nuostatas. Bausmių rūšies ir dydžių parinkimui buvo įvertintos ir M. E. G. charakterizuojančios aplinkybės – teistas (t. 2, b. l. 108-110), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 111). Varpo gimnazijos pateiktoje charakteristikoje M. E. G. apibūdinamas kaip pakankamai drausmingas mokinys, tačiau neišnaudojantis visų savo galimybių, nes galėtų mokytis geriau (t. 2, b. l. 117), Vaiko teisių apsaugos tarnybos duomenimis, M. E. G. rizikos vaikų apskaitoje dėl delinkventinio elgesio neregistruotas, tačiau jiems yra žinoma apie M. E. G. padarytus administracinius nusižengimus (t. 2 , b. l. 114). Šių duomenų visuma nuteistąjį neabejotinai charakterizuoja labiau neigiamai, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Aptartų nuteistąjį charakterizuojančių ir visų bylos duomenų kontekste, daroma išvada, kad apylinkės teismo parinkta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios vykdymas atidėtas vadovaujantis BK 92 straipsnio nuostatomis, skiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant šiuo laikotarpiu mokytis arba dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai tai susiję su mokslu ar darbu, ar sveikata bei kartu paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę - įspėjimą, yra teisinga ir ne per griežta bausmė, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai, bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams bei bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis, 80 straipsnis, 81 straipsnis, 90 straipsnis, 91 straipsnis, 92 straipsnis).

18. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir dydžio, pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra - nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. E. G. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.