- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-12
- Bylos Nr.
- 2A-656-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Egidijus Žironas, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- V. D., V.
- Atsakovas
- D. S., E. S., D., D. Ž.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus raj. apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovėms E. S. ir D. Ž. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovių E. S., D. Ž. priešieškinį ieškovei V. D. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
n u statė:
Šalies argumentai
ieškovė V. D. 2004-01-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) priteisti iš abiejų atsakovių solidariai 80 000 Lt paskolą, 76,71 Lt metines palūkanas ieškinio padavimo dienai, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti iš atsakovių solidariai 95 923,29 Lt palūkanų už paskolos grąžinimo termino praleidimą su 5 % metinėmis palūkanomis skaičiuojant nuo patikslinto ieškinio priėmimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l.1; t. 2, b.l.137-138). Nurodė, jog ji 2000-12-30 paskolino atsakovių močiutei, velionei M. S., 80 000 Lt, kuriuos pastaroji įsipareigojo grąžinti iki 2003-12-30. Už paskolos grąžinimo termino pažeidimą numatytos 2 %/ mėn. dydžio palūkanos, kurios sudaro 96 000 Lt (80 000 Lt x 2 %/ mėn. x 60 mėn.).
Atsiliepimas
Atsakovės E. S. ir D. Ž. atsiliepimais į ieškinį (t. 1, b.l.15-16, 18-19, 135-136) ieškinį laikė nepagrįstu bei prašė jį atmesti, tame tarpe ir dėl praleisto ieškinio senaties termino. Teigia, kad paskolos sutartyje buvo numatyta neįprastas atlyginimas už naudojimąsi svetimais pinigais – „pilnai disponuoti butu (duomenys neskelbtini) (tą, kurį velionė nusipirko iš ieškovės atstovaujamosios) panaudos pagrindais“, kas prieštarauja CK 6.629 str. Maža to, panaudos davėja įsipareigojo apmokėti buto išlaikymo išlaidas. Nors sutartyje sakoma, kad pinigai paskolinami dalyvaujant liudininkams, jų pavardės tekste nėra nurodytos. Nelogiška versti paskolos sutartį į rusų kalbą, kai velionė buvo lietuvė.
Atsakovės E. S. ir D. Ž. pareiškė priešieškinį (t.1, b.l.176-178; t. 2, b.l.147-151), kuriuo CK 1.80 str. 1 d. pagrindu prašė pripažinti 2000-12-30 paskolos sutartį, neva sudarytą tarp ieškovės ir velionės M. S., niekine, vėliau - negaliojančia. Pasak atsakovių, velionei nebuvo jokio reikalo skolintis pinigų, kad įsigytų butą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi ji pati turėjusi pinigų šiam pirkiniui - pardavė savo butą adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės paaiškinimai, jog ji viso gyvenimo santaupas paskolino svetimam žmogui, o ne naudojo savo artimiesiems (pvz, slaugyti sergančią motiną, prižiūrėti mažametį vaiką), neatitinka protingo ir apdairaus žmogaus elgesio standarto. Paskolos sutarties nuostata mokėti 2 % per mėnesį dydžio palūkanas, jas skaičiuojant nuo sutarties sudarymo dienos, jei paskolos grąžinimo terminai bus praleisti, yra absurdiška, ypač atsižvelgiant į neatlygintinį ieškovės naudojimąsi velionei parduotu butu ir komunalinių mokesčių apmokėjimą velionės sąskaita. Tvirtina, kad paskolos sutartis iš viso nebuvo sudaryta ir paskolos teisiniai santykiai nesusiklostę, dėl to velionė nėra pareiškusi savo valios, paskolos sutartis suklastota, o darant prielaidą, kad M. S. sutartį pasirašė, neįrodytas paskolos sutarties sąlygų pažeidimas, nes fizinio asmens mirties negalima laikyti paskolos sutarties pažeidimu ir ieškovė neturi reikalavimo teisės į 2 % mėnesines palūkanas. Prašoma priteisti palūkanų suma yra neprotinga ir viršija pačios paskolos sumą.
Atsiliepimas
Ieškovė V. D. atsiliepimu į priešieškinį (t. 2, b.l.10-13) su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Anot ieškovės, būdama gyva, buto pirkėja sąžiningai vykdė paskolos sutarties sąlygas ir leido jame apsigyventi ieškovei, t.y. pati į jį neįsikėlė. Atsakovės neįrodė, kad paskolos sutartyje būtų pasirašiusi ne pati velionė. Ieškovė išvertė velionei paskolos sutarties turinį į rusų kalbą siekdama apsisaugoti nuo galimų ginčų ateityje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008-02-20 sprendimu (t. 4, b.l.41-48) ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino ir 2000-12-30 paskolos sutartį pripažino negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog J. S. 2000-06-02 įgaliojo ieškovę parduoti butą (duomenys neskelbtini), o M. S., kurią sandorio sudarymo metu atstovavo I. D., jį nupirko už 80 000 Lt. M. S. 2001-08-17 mirus, jos turtines teises bei pareigas perėmė įpėdinės – atsakovės. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai ir specialistai negalėjo nei teigiamai, nei neigiamai atsakyti į klausimą, ar paskolos sutartyje pasirašė M. S. savo ranka. Teismas nesivadovavo liudytojų G. V., I. D., V. Š. parodymais, nes jie yra prieštaringi, o sutartį vertino pagal kitas byloje esančias aplinkybes. Ieškovė kaip paskolos davėja elgėsi nepateisinamai nerūpestingai: paskolino solidžią pinigų sumą nepažįstamam žmogui (pensininkei), nesirūpino prievolių užtikrinimo priemonėmis, nustatyta tvarka paskolos nedeklaravo. Abejotini ieškovės pajamų šaltiniai, nes ieškovei pardavus savo motinos butą pagal įgaliojimą gautos lėšos turėjo atitekti buvusiai buto savininkei, t.y. ieškovės motinai: Paskolos sutarties sąlygos naudingos išimtinai ieškovei, nedera su protingumo bei sąžiningumo principais.
Šalies argumentai
Ieškovė V. D. apeliaciniu skundu (t. 4, b.l.49-53) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas, o priešieškinis atmestas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog 2000-12-30 buvo sudaryti du sandoriai: paskolos sutartis tarp ieškovės ir M. S. bei buto pirkimo – pardavimo sutartis tarp velionės ir J. S.. Tai, kad ieškovė paskolino M. S. 80 000 Lt, patvirtino liudytoja G. V., taip pat galėtų patvirtinti J. S. (dabartiniu metu gyvenančios užsienyje) apklausos protokolas baudžiamojoje byloje, kurį pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė priimti. M. S. reikėjo 80 000 Lt, nes nekilnojamojo turto agentė I. D. nesėkmingai investavo velionės lėšas, gautas pastarajai pardavus butą (duomenys neskelbtini), nusipirkti kitą butą. Vilniaus apygardos teismo 2005-02-21, 2005-08-01, 2007-03-13 nutartimis nustatyta, kad I. D. vengia grąžintas paimtas paskolas (už 83 000 Lt), tačiau pirmosios instancijos teismas išvardintų nutarčių kopijas be pagrindo atsisakė priimti. Paskolos sutarties sąlygas laiko normaliomis: 3 k. buto nuompinigių suma, jei ieškovė juos būtų mokėjusi velionei, atitiko palūkanų sumą – 1 600 Lt/ mėn. (80 000 Lt x 2 %/ mėn.), jei velionė juos būtų privalėjusi mokėti už suteiktą paskolą. Ieškovės gyvenimas velionei parduotame bute užtikrino tai, kad be jos žinios velionė neperleis buto, iš kurio vertės esant reikalui galėtų būti sugrąžinta paskola.
Atsiliepimas
Atsakovės E. S. ir D. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 4, b.l.94-96) su skundu nesutiko ir prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-02-20 sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, jog negalima remtis ieškovės nurodytų liudytojų parodymais, nes paskolos sutartyje nėra įvardinti konkretūs liudininkai ir nėra jų parašų (asmenų identifikavimo problema). Liudytoja G. V. 2008-01-17 teismo posėdyje (t. 4, b.l.14) prisipažino, kad nematė skolinamų pinigų perdavimo fakto. Kaip matyti iš M. S. įgaliojimo, išduoto I. D., velionė turėjo išankstinių ketinimų padovanoti butą atsakovėms, todėl ji pati net neplanavo į nusipirktą butą kraustytis (t. 1, b.l.179).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus teisinius argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje nurodytos reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia būtent asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo (arba atsakovo, pareiškusio priešieškinį) procesiniuose dokumentuose nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p.). Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Nagrinėjamojoje byloje kilo šalių ginčas, ar tarp apeliantės ir M. S. buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, ar egzistuoja prievolė atsakovėms, kaip M. S. paveldėtojoms, grąžinti šią paskolą apeliantei ir dėl tokios prievolės apimties (netesybų dydžio). Kolegija, išklausiusi šalių ir atstovų kalbas dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 str.).
Apeliantės skundo argumentai yra susiję su įrodymu vertinimu ir jų pakankamumu, nes teismas nusprendė, jog paskolos sandorio sudarymo ji neįrodė, o atsakovės, priešingai, įrodė, jog toks sandoris neatitiko M. S. valios ir realiai nebuvo sudarytas. Kolegija šių skundo argumentų pagrįstais nepripažįsta. Ginčas tarp apeliantės ir atsakovių, kurios nebuvo nagrinėjamojoje byloje kvestionuojamo sandorio šalimis, kilęs tame tarpe ir iš paveldėjimo teisės normų, kurios reglamentuoja atitinkamos paveldėtojų pareigas, apsprendžia tokių jų pareigų apimtį (CK 5.52 str., 5.53 str. 1 d.). Todėl šiuo atveju itin svarbu kaip įmanoma tiksliau ir objektyviau nustatyti faktines bylos aplinkybes. CPK 12 str. nustato, kad civilinės bylos teismuose yra nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o tai reiškią, kad kiekviena iš šalių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 177 str. 4 d., 178 str.). Vertinant, ar apeliantės argumentai, jog egzistavo su M. S. sudaryta paskolos sutartis, pateikta į bylą (t.1, b.l. 4, originalas voke prie 1 t.), teisingi, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokiuose teisiniuose santykiuose įrodinėjimo naštos šalims paskirstymą – būtent apeliantė (ieškovė) turėjo pareigą įrodyti, kad perdavė M. S. pinigines lėšas, įvardintas minėtoje sutartyje, nes paskolos sandoris yra realinis ir laikomas sudarytu nuo pinigų (ar daiktų) perdavimo momento, o ne nuo atitinkamos sutarties surašymo (CK 6.870 str. 2 d.). Analogiškas teisinis reglamentavimas galiojo ir ginčijamos sutarties sudarymo metu (1964 m. CK 291 str., 293 str.). Šios aplinkybės, atsižvelgiant į sandorio sumą, įrodinėtinos rašytiniais įrodymais (CK 1.73 str. 1 d. 1 p.). Tačiau, mirus M. S. ir jai negalint nei patvirtinti, nei paneigti pinigų gavimo fakto, susiklostė tokia situacija, kuomet rašytiniais įrodymais minėtos aplinkybės pagrįsti negalima, nes neįmanoma identifikuoti pasirašiusio ties grafa „pinigus gavau“ asmens tapatumo vien iš esančio parašo (t.1, b.l. 96-98, t.2, b.l. 108-110, 116-119). Pažymėtina, kad pačios M. S. gebėjimas asmeniškai raštu patvirtinti tokią sąlygą yra patvirtintas kitais bylos įrodymais -į bylą pateiktoje 2000-05-20 buto pirkimo-pardavimo sutartyje yra M. S. atliktas įrašas, paliudijantis tam tikros pinigų sumos gavimą, jos dydį bei laiką (t.1, b.l. 50, verstoji pusė). Todėl šiuo konkrečiu atveju buvo privalu analizuoti kitus, netiesioginius bylos įrodymais, vertinant juos neprieštaravimo įstatymams, tikėtinumo, sąsajumo, neprieštaravimo vienas kitam, atitikimo CK 1.5 str. nuostatoms požiūriu, ką tinkamai atliko pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su bylą nagrinėjusio teismo sprendimo motyvais dėl M. S. amžiaus, dėl tikslo jai skolintis nebuvimo, dėl paskolos sąlygų, dėl sutarties tekste įrašytos frazės nevalstybine kalba, dėl paskolos fakto nepaviešinimo, ją deklaruojant (t.1, b.l.150), dėl neapdairaus ieškovės elgesio, nesiekiant notarinės sandorio formos, atsižvelgiant į paskolos gavėjo subjektą ir skolos sumą, ir jų nekartoja.
Kita vertus, kadangi skundo argumentai yra susiję būtent su įrodymų vertinimu ir jų pakankamumu neva egzistavusiems paskolos teisiniams santykiams pagrįsti, teisėjų kolegija pasisako ir dėl tikimybių pusiausvyros principo taikymo. Teismo, kaip savito įrodinėjimo subjekto civiliniame procese, funkcijos pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina visus leistinus šalių pateiktus įrodymus ir, remdamasis įrodymų visumos įvertinimu, daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla pagrįstų abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, t.y. susiformuoja beveik visiškas teisėjo vidinis įsitikinimas, kad tos aplinkybės yra (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Tai vadinama įrodymų pakankamumo taisykle. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 "Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" 3 p. nurodė, kad vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčų dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Nagrinėjamojoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visumą, konstatuoja neesant byloje pakankamai patikimų duomenų, kad M. S. 80 000 Lt suma kaip paskola neabejotinai buvo perduoti, priešingai, labiau tikėtina, jog to neįvyko. Sandoriui sudaryti pinigų M. S. turėjo, nes jau anksčiau buvo pardavusi kitą butą, pinigų liko dar ir paveldėtojoms (atsakovėms), tai matyti iš naujai pateiktų apeliacinės instancijos teismui įrodymų (bankų sąskaitų išrašų, paveldėjimo teisės liudijimų). Apeliantės teiginiai, kad nekilnojamojo turto agentė I. D. nesėkmingai investavo velionės lėšas, gautas pastarajai pardavus butą (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 50-51), ir šiai nebuvo kito būdo, išskyrus paskolą, nusipirkti butą (duomenys neskelbtini), jokiais kitais objektyviais įrodymais (apie investavimą ir tokius arba paskolinius teisinius santykius tarp M. S. ir I. D.) nepatvirtinami. Be to, net jeigu pinigai buvo laikomi pas I. D., kaip šį pripažino ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o pastaroji neteisėtai pasinaudojo svetimomis lėtomis, tai pačiai I. D. ir buvo būtinybė skolintis lėšas, kad įvykdyti M. S. įgaliojime įvardintą įpareigojimą (pavedimą), t.y. nupirkti butą ir jį dovanoti atsakovėms (t., b.l. 179). Todėl tai vėlgi jokiu būdu nepatvirtina, kad dėl to turėjusi skolintis būtent M. S., kuriai, pažymėtina, asmeniškai buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas (t.1, b.l.180-181) tuo laikotarpiu net nebuvo būtinybė - ji neketino pati apsigyventi šiame bute. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, kad tokio sandorio sudarymu labiausiai suinteresuota buvo pati apeliantė, jau ir iki tol jame gyvenusi, nuo 1999-09-08 deklaravusi šiame bute savo gyvenamąją vietą (t.1 b.l. 71) ir, kaip pati teisme pripažino, turėjusi ketinimų ir ateityje jame neatlygintinai (nemokėdama nuomos, komunalinių paslaugų mokesčių ir pan.) gyventi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties 4 punkte buvo melagingai pareikšta nesant jokių nuomos ar panaudos santykių (t.1, b.l. 180), nors be šio buto savininkės J. S. žinios apeliantė nebūtų galėjusi minėtame bute deklaruoti savo gyvenamosios vietos, be to, šį butą ilgą laiką ji pati ir pardavinėjo, skelbdama telefono numerį, kurio abonentu buvo jos motina A. S. (t. 2, b.l. 47-56, 58, 76); vėliau apeliantei (dar iki buto pardavimo M. S.) buvo išduotas atitinkamas J. S. įgaliojimas veikti dėl šio buto (t.1, b.l. 129).
Esant tokioms aplinkybėms, atsiradusios neigiamos pasekmės - negalėjimas identifikuoti paskolos sutartyje apie pinigų gavimą pasirašiusio asmens - tenka pačiai ieškovei, nes ji pati ir prisiėmė tokią riziką: asmeniškai surašė paskolos sutarties tekstą, nors skolinį įsipareigojimą galėjo surašyti ir paskolos gavėjas; turėdama realią galimybę patvirtinti sutarties sudarymo faktą notarų biure (ypač atsižvelgiant į garbų paskolos gavėjos amžių), kur, jos teigimu, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį buvo atvykusi ir pati M. S., šiame notarų biure ir pasirašiusi paskolos sutartį (t.4, b.l. 9), ją nepasinaudojo ir savo būsimų interesų apsauga nepasirūpino. Tai reiškia, kad apeliantė objektyviuoju požiūriu elgėsi neprotingai, nesąžiningai, neteisingai, t.y. ne taip, kaip adekvačioje situacijoje elgtųsi bonus pater familias (CK 1.5 str.), o tokio asmens teisių įstatymas negina (CK 137 str. 3- 5 dalys). Vertinant apeliantės sąžiningumą objektyviuoju požiūriu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. S. mirė netrukus po ginčijamos paskolos sutarties sudarymo – (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 46). Dėl to M. S., kuri pagal ginčijamos paskolos sutarties sąlygas buvo apsiėmusi mokėti visus mokesčius už buto eksploatavimą ir teikiamas komunalines paslaugas, jų nemokėjo, apeliantė taip pat pripažino mokesčių nemokėjusi, nors bute realiai gyveno ir naudojosi paslaugų tiekėjų paslaugomis. Tokiai situacijai esant, apeliantė neišvengiamai turėjo gauti paslaugų tiekėjų priminimus apie skolas ir vėlgi pagal apdairaus ir rūpestingo elgesio standartus (bonus pater familias) šias aplinkybes aiškintis. Tuomet ji būtų nesunkiai gavusi informaciją apie savo skolininkės M. S. mirtį ir ieškojusi pastarosios teisių perėmėjų, nes įstatymas nustato pakankamai trumpą terminą kreditoriniams reikalavimam pareikšti. Todėl toks ieškovės delsimas taip pat leidžia teisėjų kolegija pagrįstai abejoti skolos sutarties sudarymo faktu, labiau tikėtina, kad paskolos sandoriui nebuvus, bei buvus, spręsti apie piktnaudžiavimą teise, be to, šis delsimas sąlygojo ir tai, kad butas faktiškai neatiteko M. S. paveldėtojams - buvo parduotas iš varžytinių už skolas, ką patvirtina į bylą pateikti įrodymai.
Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-02-20 sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.