Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Sigito Bagdonavičiaus ir Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus Vyriausiosios prokurorės S. B. ir nukentėjusiųjų V. M. bei V. A. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-12-13 nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 232 straipsnį, 154 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) pagal BK 232 str. tuo, kad jis viešai žodžiu ir raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį (duomenys neskelbtini) teismo teisėją V. M. dėl jo veiklos, tai yra,

dėl to, kad (duomenys neskelbtini) teismo teisėjas V. M. nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. K. dalyvavo kaip kaltinamojo R. G. gynėjas, 2012-12-06 priėmė nutartį už nepagarbą teismui esant neblaiviam posėdžio metu advokatą A. K. nušalinti nuo bylos nagrinėjimo, A. K., suprasdamas, kad jo perduodama informacija taps žinoma ir kitiems asmenims, 2013-02-11 apie 16.50 val., paskambinęs telefonu (duomenys neskelbtini) viršininkui T. U. pranešė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad teisėjas V. M. darbe yra girtas ir gali girtas vairuoti transporto priemonę, taip tyčia viešai žodžiu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teisėją V. M. dėl jo veiklos,

tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2013-09-12 tiksliau nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje surašė ir tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) teismui įteikė pareiškimą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad teisėjas V. M. teismo patalpose galėjo būti neblaivus, galėjo švęsti teismo posėdžių sekretorės V. A., teisėjo V. M. gimtadienius, švęsti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimą atsisakyti nagrinėti A. K. teikimą, kurio nagrinėjimo metu dalyvavo ir teisėjas V. M., dėl teisėjo V. M. elgesio, pareiškė, kad „teisėjo V. M., kilusio iš mažo miestelio, bet tapusio (duomenys neskelbtini) teismo teisėju, Teisėjų garbės teismo nariu, charakterio bruožai susiformavo dėl šio virsmo iš mažo į didelį proporcingai jo statuso pasikeitimui, ir pasireiškia kelis šimtus kartų didesne arogancija, neregėto dydžio orumu (t. y. savo vertės suvokimu) ir proporcingai arogancijai ir orumui kelis šimtus kartus didesniu pažeminimu, patirtu besitikrinant neblaivumą, bei neatitaisomu pažeminimu Teisėjų etikos komisijoje, svarstant mano teikimus dėl jo elgesio“, taip tyčia viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teisėją V. M. dėl jo veiklos,

tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2013-09-19 tiksliau nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje surašė ir išsiuntė Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo nariui V. M., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai skundą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad teisėjas V. M. 2013-02-11 darbe galėjo būti neblaivus ir galėjo per valandą „išsiblaivinti visiems žinomais būdais“, taip tyčia viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teisėją V. M. dėl jo veiklos,

tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2014-07-31 tiksliau nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje surašė ir tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) teismui įteikė skundą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad blaivumo testą 2013-02-11 atliko ne teisėjas V. M., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tokią tikrovės neatitinkančią informaciją pakartojo 2014-08-13 tiksliau nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje surašytame 2014-08-13 skunde, kurį 2014-08-14 įteikė (duomenys neskelbtini) teismui, taip tyčia viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teisėją V. M. dėl jo veiklos;

2) pagal BK 154 str. 1 d. tuo, kad jis paskleidė apie teisėją V. M. ir (duomenys neskelbtini) teismo posėdžių sekretorę V. A. tikrovės neatitinkančią, paniekinančią ir pažeminančią bei galinčią pakirsti pasitikėjimą jais informaciją, tai yra:

A. K., suprasdamas, kad jo perduodama informacija taps žinoma ir kitiems asmenims 2013-02-11 apie 16.50 val., paskambinęs telefonu (duomenys neskelbtini) viršininkui T. U. pranešė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad teisėjas V. M. darbe yra girtas ir gali girtas vairuoti transporto priemonę, taip tyčia viešai žodžiu paskleidė apie V. M. tikrovės neatitinkančią paniekinančią, pažeminančią ir galinčia pakirsti pasitikėjimą juo informaciją;

tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2013-09-12 tiksliau nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje surašė ir tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) teismui įteikė pareiškimą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad teisėjas V. M. ir (duomenys neskelbtini) teismo posėdžių sekretorė V. A. teismo patalpose galėjo būti neblaivūs, galėjo švęsti teismo posėdžių sekretorės V. A., teisėjo V. M. gimtadienius, švęsti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimą atsisakyti nagrinėti A. K. teikimą, kurio nagrinėjimo metu dalyvavo ir teisėjas V. M., dėl teisėjo V. M. elgesio, taip tyčia viešai raštu paskleidė apie V. M. ir V. A. tikrovės neatitinkančią, paniekinančią, pažeminančią ir galinčia pakirsti pasitikėjimą jais informaciją;

tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2013-09-19 tiksliau nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje surašė ir išsiuntė Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo nariui V. M., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai skundą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad teisėjas V. M. 2013-02-11 darbe galėjo būti neblaivus ir galėjo per valandą „išsiblaivinti visiems žinomais būdais“, taip tyčia viešai raštu paskleidė apie V. M. tikrovės neatitinkančią paniekinančią, pažeminančią ir galinčia pakirsti pasitikėjimą juo informaciją;

tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2014-07-31 tiksliau nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje surašė ir tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) teismui įteikė skundą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad blaivumo testą 2013-02-11 atliko ne teisėjas V. M., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tokią tikrovės neatitinkančią informaciją pakartojo 2014-08-13, tiksliau nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje surašytame 2014-08-13 skunde, kurį 2014-08-14 įteikė (duomenys neskelbtini) teismui, taip tyčia viešai raštu paskleidė apie V. M. tikrovės neatitinkančią paniekinančią, pažeminančią ir galinčia pakirsti pasitikėjimą juo informaciją.

Dėl BK 232 str. taikymo A. K. atžvilgiu

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. K. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 232 str. pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, jog jo veikoje nėra minėtame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos būtinų požymių. Prokurorė ir nukentėjusysis V. M. apeliaciniais skundais su tuo nesutinka ir mano, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į visus byloje surinktus duomenis, juos netinkamai įvertino ir nepagrįstai išteisino A. K. dėl minėtos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais teiginiais ir konstatuoja, kad šių aplinkybių, kuriomis nuosprendyje grindžiamas A. K. išteisinimas dėl viešo užgaulaus teisėjo V. M. pažeminimo dėl jo veiklos įgyvendinant teisingumą, išnagrinėjimas atskirai nuo kitų byloje esančių duomenų bei pastarųjų neįvertinimas bendrame bylos kontekste galėjo iš esmės pakeisti teismo išvadas. Todėl yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 232 str. naikintinas ir dėl jo A. K. atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).K. inkriminuotas BK 232 str. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai – tai viešas, užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimas. Subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – tiesioginė tyčia. Pagal teismų praktiką teismo (teisėjo) užgaulus pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą.Skundžiamu nuosprendžiu A. K. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 232 str. tuo, kad jis viešai žodžiu ir raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį (duomenys neskelbtini) teismo teisėją V. M. dėl jo veiklos. Ši nusikalstama veika jam inkriminuota kaip tęstinė, susidedanti iš kelių epizodų – vieno žodinio pranešimo paskambinant telefonu ir pranešant kaltinime nurodytą informaciją apie teisėją V. M. bei pateikimo skirtingomis datomis tam tikroms institucijoms adresuotų keturių skirtingų raštų su juose, be kitų nurodytų duomenų, pateikiama kaltinime nurodyto pobūdžio informacija apie teisėją V. M..

Išteisintasis A. K. viso proceso metu neneigė kaltinime nurodytu laiku - 2013-02-11 telefonu paskambinęs policijos pareigūnui ir pranešęs apie galimą teisėjo V. M. neblaivumą darbe ir vairuojant automobilį, taip pat neneigė pats surašęs ir pateikęs kaltinime nurodytus 2013-09-12, 2013-09-19, 2014-07-31, 2014-08-13 raštus, tačiau jis telefoninį pranešimą aiškina kaip pilietinės pareigos vykdymą pranešant apie galimą teisės pažeidimą, o surašytų raštų turinio nelaiko užgauliu ir teigia kaltinime nurodytuose raštuose pateiktais teiginiais išreiškęs savo nuomonę, neturėjęs tikslo įžeisti ar apšmeižti kaltinime nurodytą teisėją. Pirmosios instancijos teismas pritarė tokiems A. K. argumentams, tuo tarpu teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo atliktu minėtų parodymų vertinimu ir daro priešingą išvadą – kad tokie A. K. argumentai yra nepagrįsti ir pasirinkti kaip gynybos nuo kaltinimų būdas.Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad A. K. 2013-02-11 apie 16.50 val., paskambinęs telefonu (duomenys neskelbtini) viršininkui T. U. pranešė, kad teisėjas V. M. darbe yra neblaivus ir galimai gali sėstis už automobilio vairo. Pasak A. K., jis šią informaciją gavo iš pas jį tą dieną atėjusio kliento R. G., kuris jam papasakojo apie V. M. neadekvatų elgesį, akių vartymą, alkoholio kvapą kabinete. Iš R. G. pasakojimo jis supratęs, kad teisėjas yra neblaivus.Liudytojas R. G., tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tiek akistatų metu paneigė, kad būtų sakęs A. K. apie teisėjo V. M. ir sekretorės V. A. girtumą.Bylos duomenys patvirtina, kad 2013-02-11 R. G. buvo tiek (duomenys neskelbtini) teisme, kur teisėjas V. M. nagrinėjo jo bylą, tiek pas A. K. kontoroje. Liudytojai D. R. bei D. B. iš dalies patvirtino A. K. parodymus dėl informacijos apie galimai neblaivų teisėją V. M. darbe gavimo iš R. G.. Liudytoju apklaustas D. B. parodė, kad jam ir D. R. būnant A. K. kontoroje apie esantį darbe galimai neblaivų teisėją V. M. pranešė A. K., kuris nurodė apie tai sužinojęs iš kažkokio kliento, po ko jie visi trys trumpai apie tai padiskutavę nuėjo dirbti savo darbų. Aptarti parodymai neduoda pagrindo išvadai, jog R. G. tiesiogiai nurodė matęs girtą teisėją V. M. ir posėdžių sekretorę V. A.. Tačiau neatmestina, jog pokalbio metu R. G., pasakodamas apie teismo posėdį pavartojo išsireiškimą, kad teisėjas V. M. vartė akis, o išvadą, jog tai rodo teisėjo girtumą padarė pats A. K..

Teisėjų kolegija be kita ko pastebi, kad informacijos gavimo šaltinis BK 232 str. kontekste nėra būtinas nusikalstamos veikos sudėties požymis. Be to, tam tikros informacijos gavimo aplinkybės nešalina informaciją gavusio asmens atsakomybės už gautos informacijos panaudojimą pažeidžiant įstatymų saugomas vertybes, tokias kaip teisėjo garbę, orumą ir pan.Taigi, BK 232 str. numatytos nusikalstamos veikos pagrindas – tam tikros informacijos paskleidimas, tačiau tiek pačiai informacijai, tiek jos paskleidimui, siekiant pritaikyti minėtą straipsnį, yra keliami tam tikri reikalavimai. Pažymėtina, kad baudžiamąją atsakomybę pagal BK 232 str. užtraukia užgaulios, žeminančios informacijos ne apie bet kokį asmenį, bet apie teisingumą vykdantį teismą ar teisėją paskleidimas, kuris turi būti viešas, žodinis ar raštiškas, sąlygotas teismo (teisėjo) veiklos įgyvendinant teisingumą.

Nagrinėjamu atveju, būtent apylinkės teismo konstatavimas, kad A. K. paskleista informacija nebuvo tiesiogiai nukreipta į teisėjo V. M. vykdomą darbinę veiklą ir nėra su ja susijusi, sąlygojo A. K. išteisinimą iš BK 232 str., tačiau teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.Visų pirma pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (10 str. 1 d.) bei Lietuvos Respublikos Konstitucija (25 str. 1 d.) įtvirtina asmens teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus, t. y. garantuoja asmeniui, kad sąžiningai reikšdamas savo nuomonę, jis nebus baudžiamas ar kitaip persekiojamas. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, nes demokratinėje visuomenėje yra nustatytos saviraiškos laisvės ribos. Tai yra naudojantis saviraiškos teise negalima ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių, priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus.Antra, Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje suformuotas principas, jog teismai yra teisingumo garantai ir vaidina fundamentalų vaidmenį teisės viršenybės principu valdomoje valstybėje, teismų darbui reikalingas visuomenės pasitikėjimas, todėl jie turi būti apsaugoti nuo nepagrįstų išpuolių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo.Pasak A. K., jis pranešdamas apie galimą teisėjo V. M. neblaivumą veikė vedinas pilietinės pareigos pranešti apie galimą teisės pažeidimą, rūpindamasis visuomenės saugumu, nesiekdamas apšmeižti ar įžeisti teisėją V. M. dėl jo veiklos įgyvendinant teisingumą. Tačiau tokie jo teiginiai byloje surinktų įrodymų visumos kontekste vertintini kritiškai.Apie teisėjo V. M. veiksmus A. K. pranešė pažįstamam policijos pareigūnui T. U., kuris tai patvirtino teismo posėdyje. Jo ir budinčio policijos pareigūno pokalbio garso įrašas patvirtina A. K. pranešimo turinį: teisme buvęs asmuo praneša, jog apygardos teisme pastebėtas neblaivus teisėjas V. M., kuris ruošiasi išvažiuoti automobiliu (1 t., 108 b.l.). Iš šio pranešimo turinio galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog pranešėjas betarpiškai prieš pat paskambinimą matė neblaivų V. M., kuris ruošiasi tuojau pat važiuoti automobiliu.Tuo tarpu pats A. K. teigė, kad apie V. M. neadekvatų elgesį, akių vartymą, alkoholio kvapą kabinete jam pasakė R. G., ir iš to jis suprato, kad teisėjas yra neblaivus. Bylos duomenimis, R. G. (duomenys neskelbtini) teisme buvo apie 13 val. (1 t., 89-90 b.l.), o pas A. K. į kontorą atėjo jau po 16 val. Skambutis T. U. fiksuotas 16 val. 47 min. (1 t. 98). A. K. pripažįsta, kad R. G. jam nesakė, jog V. M. ruošiasi išvažiuoti iš teismo neblaivus. Taigi, šios aplinkybės parodo, jog A. K. iš R. G. pasakojimo (jei toks ir buvo) galėjo padaryti tik hipotetinę prielaidą, kad teisėjas V. M. buvo darbe neblaivus. Tačiau policijos pareigūnui pranešdamas, jog neblaivų teisėją matė betarpiškai prieš skambutį ir detalizuodamas apie jo numanomus veiksmus (ruošiasi važiuoti automobiliu), iš esmės pakeitė galimai gautą informaciją, ją sutirštino papildydamas savomis interpretacijomis, taip siekdamas sukelti abejones teisėjo reputacija.Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad A. K. būtų pranešęs policijos pareigūnui ir apie sekretorės V. A. galimą neblaivumą. Taigi, akivaizdu, kad A. K. skyrė dėmesį išskirtinai tik teisėjo V. M. būklei ir veiksmams. Teisėjų kolegija vertina, kad A. K. pranešimas policijos pareigūnui apie vieną galimą teisės pažeidėją – V. M., be kita ko įvardinant jo pareigas ir darbo vietą, bei kito jam taip pat žinomo galimo teisės pažeidėjo nenurodymas paneigia jo pilietinės pareigos vykdymo, visuomenės saugumo siekį, deklaruojamą norą būti sąžiningu bei rodo asmeninių motyvų teisėjo V. M. atžvilgiu turėjimą.

Tiek nukentėjusysis V. M., tiek A. K. tvirtina, kad jų nesieja jokie asmeniniai ryšiai ir tarp jų yra tik darbiniai teisėjo ir advokato santykiai. Bylos duomenys rodo, kad teisėjas V. M. nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. K. dalyvavo kaip kaltinamojo R. G. gynėjas, už nepagarbą teismui esant neblaiviam posėdžio metu 2012-12-06 priėmė nutartį advokatą A. K. nušalinti nuo bylos nagrinėjimo. Apie tai, nusiųsdamas minėtos teismo nutarties kopiją, teisėjas V. M. informavo ir Advokatų tarybą, kad ši advokatą A. K. sudrausmintų. Pasak nukentėjusiojo V. M., būtent šis jo kreipimasis pastūmėjo A. K. pranešti apie tariamą jo girtumą ir taip jį, teisėją, apšmeižti. Nors A. K. ginčija tokius V. M. teiginius, tačiau byloje esančių duomenų visuma sudaro pakankamą pagrindą pritarti šiems V. M. teiginiams ir su jais sutikti.K. pasipiktinimą aukščiau nurodytą 2012-12-06 teismo nutartį priėmusiu teisėju V. M. ir pastangas pakenkti jo, kaip teisėjo autoritetui, atskleidžia tiek A. K. parodymų turinys, tiek jo veiksmai, ne įstatymo nustatyta tvarka skundžiant minėtą teismo nutartį, o nepagrįstai ir be teisinio pagrindo 2013-01-17 ir 2013-02-25 teikimais skundžiant ją priėmusį teisėją Teisėjų etikos ir drausmės komisijai (2 t., 4-5, 6, 39-40, 41-42 b.l.). Minėtų teikimų (skundų) turinys, kurie Teisėjų etikos ir drausmės komisijos įvertinti kaip nepagrįsti, atsižvelgiant ir į A. K. pasirinktą apskundimo dalyką (skundžiamas ne pats procesinis sprendimas, o jį priėmęs subjektas) tik patvirtina A. K. kryptingą, sąmoningą siekimą neigiamai paveikti V. M., kaip teisėjo, statusui būtent dėl šio teisėjo A. K. atžvilgiu priimto nepalankaus procesinio sprendimo. Šią išvadą sustiprina ir byloje esantys duomenys apie eilę A. K. rašytų skundų įvairioms institucijoms dėl tariamai netinkamų V. M. veiksmų dirbant teisėjo pareigose.Iš kaltinimo A. K. nepagarba teismui matyti, kad jam inkriminuoti epizodai ir dėl teisėjo V. M. viešo užgaulaus pažeminimo raštu dėl jo veiklos, surašant ir pateikiant įvairioms institucijoms kaltinime nurodytus 2013-09-12, 2013-09-19, 2014-07-31, 2014-08-13 raštus su juose nurodyta negatyvia, žeminančia, tikrovės neatitinkančia informacija apie teisėją V. M.. Išteisindamas iš šių epizodų apylinkės teismas taipogi argumentavo A. K. raštuose nurodomos informacijos sąsajos su teisėjo V. M. veikla įgyvendinant teisingumą nebuvimu, tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu taipogi nesutinka.Nors kaltinime pagal BK 232 str. paminėtų 2013-09-12, 2013-09-19, 2014-07-31, 2014-08-13 raštų turinys ir juose formuluojami prašymai rodo kitą jų pagrindinę procesinę paskirtį – apskųsti tam tikrus A. K. netenkinančius procesinius sprendimus, negalima nepastebėti, kad A. K. minėtuose raštuose prie pagrindinių reikalavimų lyg tarp kitko toliau nurodydamas apie teisėjo V. M. 2013-02-11 darbe galimai buvusį neblaivumą ir su tuo susijusias aplinkybes, ignoravo jam jau žinomą ir objektyviais duomenimis pagrįstą faktą dėl jo pateiktos informacijos apie teisėjo V. M. 2013-02-11 darbe galimai buvusį neblaivumą neteisingumą, toliau eskalavo šią niekuo nepagrįstą, tikrovės neatitinkančią informaciją platindamas vis platesniam asmenų ir institucijų ratui. Teisėjų kolegija taipogi pabrėžia, kad nors kaltinime dėl nepagarbos teismui yra nurodytos tik ištraukos iš aukščiau nurodytų raštų, kaltinime nurodytus atskirus žeminančius raštų teiginius sustiprina visų tų raštų turinio kontekstas, kuriuo yra žeminamas teisėjas V. M..Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas A. K. raštų – 2013-09-19 skundas su jame nurodyta jį surašiusiam A. K. žinomai tikrovės neatitinkančia informacija buvo adresuotas ir išsiųstas aukštiems valstybės pareigūnams, tame tarpe ir LR Prezidentei bei institucijoms, kurios nesusiję su šiame skunde nurodomais ikiteisminio tyrimo veiksmais ir jų apskundimu, tačiau turi įgalinimus bei galimybę įvairiomis formomis spręsti dėl teisėjo statuso. Todėl teisėjo vardą žeminančios, negatyvios tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas pastariesiems patvirtina akivaizdų A. K. siekį bet kokiomis priemonėmis pakenkti teisėjo V. M. garbei ir reputacijai.

Toks A. K. elgesys, įvertinus visų aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste, nepalieka abejonių dėl A. K. tyčios užgauliai pažeminti teisėją V. M. dėl jo veiklos įgyvendinant teisingumą, o būtent dėl A. K. atžvilgiu priimtos šiam nepalankios 2012-12-06 nutarties kitoje baudžiamojoje byloje.Nagrinėjamoje byloje pažymėtina ir tai, kad nors, A. K. manymu, teisėjo V. M. nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo netinkamai sprendžiami tam tikri klausimai ar priimami A. K. nepalankūs sprendimai, tai jokiu būdu nesuteikia teisės į teismo veiksmus ar sprendimus reaguoti A. K. pasirinkta forma. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad baudžiamajame įstatyme įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą, ir jokios teisės normos neįteisina asmens teisės užgauliais žodžiais viešai žeminti teisingumą vykdantį teisėją, jį įžeidinėti, menkinti teisėjo autoritetą, žeminti jo garbę ir orumą. Todėl teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas net ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdo savo pareigas (pvz., gynėjo prašymų netenkinimas, gynėjo nušalinimas nuo bylos nagrinėjimo, nepagrįstai užtęstas bylos nagrinėjimas, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai ir kt.).Sutinkamai su teismų praktika, žinia apie asmens netinkamą elgesį yra žeminančio pobūdžio, kai duomenys teisės, moralės ar kitų visuomenės pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar jį vaizduoja kitokiu neigiamu aspektu. Todėl akivaizdu, kad tikrovės neatitinkančios informacijos, ką patvirtina byloje esantys duomenys, apie teisingumą vykdančio teisėjo V. M. tariamą neblaivumą darbe ir ketinimą tokioje būsenoje vairuoti automobilį, pateikimas yra užgauliai žeminantis, nes tokiais teiginiais iš esmės konstatuojama, kad šis teisėjas elgiasi priešingai teisės reikalavimams ir nėra nepriekaištingos reputacijos. Tokie teiginiai apie teisėjo tariamai neteisėtą veiką vienareikšmiškai suprantami kiekvienam su tokia informacija susipažinusiam asmeniui kaip žeminantys teisėją, jo reputaciją, garbę, orumą, nes objektyviais duomenimis nepagrįstas teisėjo priskyrimas alkoholiu piktnaudžiaujančių bei teisės pažeidimus darančiųjų asmenų ratui negali būti suprantamas kaip neutrali ar teigiama pozicija apie tokį asmenį.Tai, kad A. K. tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas apie teisėjo neblaivumą darbe bei ketinant vairuoti automobilį yra užgaulus, žemina garbę ir orumą, tiek asmeninį, tiek profesinį, bei diskredituoja visą teisingumo sistemą, kelia nepasitikėjimą teisingumą įgyvendinančiais teisėjais, neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo V. M. parodymai, iš kurių seka, kad pastarasis iš tiesų jautėsi pažemintas, įžeistas būtent dėl savo, kaip teisėjo, veiklos. Kaltinime nurodytos A. K. pateiktos informacijos apie teisėją V. M. pobūdis rodo, jog melagingais teiginiais formuotas neteisingas įspūdis tretiesiems asmenims, kad teisėjas neva elgiasi priešingai visuomenės pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai sukelia neigiamus dvasinius išgyvenimus bei grėsmę atsirasti neigiamoms pasekmėms teisėjo profesinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime ir jo padėčiai.Iš bylos duomenų matyti, kad A. K., suvokdamas galimą informacijos neatitikimą tikrovei, žeminantį jos pobūdį ir galimą neigiamą įtaką teisėjo V. M. statusui, paskambinęs policijos pareigūnui T. U., aiškiai ir nedviprasmiškai, informaciją apie teisėjo V. M. neblaivumą darbe ir galimą automobilio vairavimą pateikė kaip akivaizdų faktą. Po to, jau žinodamas apie informacijos dėl teisėjo V. M. 2013-02-11 neblaivumo darbe neteisingumą, jos neatitikimą tiesos kriterijams, toliau ją skleidė įvairioms institucijoms, kas tik patvirtina A. K. nesąžiningą elgesį ir teisei priešingą tikslą.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. K. pranešimas apie tariamą neblaivaus teisėjo V. M. buvimą darbe bei ketinant vairuoti automobilį tapo žinomas tiek policijos pareigūnams, tiek teismo darbuotojams, o vėliau ir kitų įvairių institucijų darbuotojams. Teisėjas buvo priverstas atvykti į policijos įstaigą pasitikrinti dėl galimo neblaivumo, buvo apklausiamas, ilgą laiką jautė diskomfortą darbe. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad viešumo požymis byloje yra nustatytas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad A. K. viešai žodžiu ir raštu paskleisdamas kaltinime nurodytą informaciją suvokė žeminantį, įžeidžiantį jos pobūdį ir sąmoningai siekė pažeminti, parodyti nepagarbą (duomenys neskelbtini) teismo teisėjui V. M..

Atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, nelieka abejonių ir įrodymų pakanka konstatuoti, kad A. K. padarė jam inkriminuotą BK 232 str. numatytą nusikalstamą veiką visoje apimtyje kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, todėl jis nuteistinas už viešą užgaulų, žodinį bei raštišką teisėjo V. M. pažeminimą dėl jo veiklos įgyvendinant teisingumą, ir A. K. už šią nusikalstamą veiką yra skirtina bausmė.Skirdamas bausmę A. K., teismas vadovaujasi BK 41 ir 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis, bei atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Jis anksčiau nebuvo teistas, tačiau baustas administracine tvarka. Turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba advokatu. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, A. K. už padarytą nusikalstamą veiką skirtina bauda, nustatant jos dydį artimą sankcijos minimumui.

Dėl A. K. atsakomybės pagal BK 154 str. 1 d.

Prokurorė ir nukentėjusieji apeliaciniais skundais nesutinka ir su A. K. išteisinimu iš kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. dėl (duomenys neskelbtini) teismo teisėjo V. M. ir posėdžių sekretorės V. A. šmeižimo, tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo tenkinti juos šioje dalyje. Tik iš dalies nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išteisinimo iš šio kaltinimo motyvais, kolegija nurodo savus.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. K. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, jog jo veikoje nėra minėtame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos būtinų požymių.Išteisindamas A. K. iš kaltinimo dėl teisėjo V. M. ir posėdžių sekretorės V. A. šmeižimo, apylinkės teismas nuosprendyje motyvavo tuo, jog A. K. veikoje nėra būtinojo BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviojo požymio – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo ir subjektyviojo požymio – tyčios skleisti būtent tokią informaciją, kuri niekintų ir žemintų V. M. ir V. A. garbę bei orumą.

Teisėjų kolegija pritaria A. K. išteisinimo iš BK 154 str. 1 d. teisiniam pagrindui – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į nagrinėjamu atveju teisingo sprendimo priėmimui svarbų klausimą – teisės normų konkurenciją.Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. K. buvo inkriminuotos dvi nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d. ir 232 str.BK 154 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o BK 232 str. įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos.Analizuojant šių veikų sudėčių požymius, jų dispozicijų skirtumus matyti, kad tai yra bendroji ir specialioji normos. Sutinkamai su baudžiamosios teisės doktrina ir teismų praktika, esant bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijai, taikytina specialioji teisės norma. Atsižvelgiant į tai bei į A. K. suformuluotų kaltinimų pagal BK 232 str. ir 154 str. 1 d. iš esmės analogišką turinį, kaltinimui nepagarba teismui apimant kaltinime šmeižimu apibrėžtas aplinkybes, abiejų baudžiamųjų įstatymų inkriminavimas A. K. V. M. atžvilgiu yra perteklinis ir negalimas. Todėl teisėjų kolegijai konstatavus A. K. kaltę dėl viešo užgaulaus teisėjo pažeminimo žodžiu pagal BK 232 str. V. M. atžvilgiu atliktų veiksmų, BK 154 str. 1 d. jam dėl tų pačių veiksmų V. M. atžvilgiu nebeinkriminuojamas, paliekant pirmosios instancijos nurodytą išteisinimo pagrindą – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kaltinime pagal BK 154 str. 1 d. viename iš epizodų A. K. kaltinamas apšmeižęs kitą asmenį – posėdžių sekretorę V. A. ir pastarųjų aplinkybių BK 232 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis neapima, kas sąlygoja būtinybę spręsti A. K. atsakomybės už V. A. atžvilgiu atliktus veiksmus klausimą.Iš nukentėjusiosios V. A. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su A. K. išteisinimu dėl šmeižimo, teigia, kad jo paskleista informacija pažemino ją.Išnagrinėjusi nukentėjusiosios V. A. apeliacinio skundo argumentus visos bylos apimtyje bei A. K. pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 154 str. 1 d. – sudėties kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog skundžiamas nuosprendis dalyje dėl A. K. veikos V. A. atžvilgiu yra neteisingas ir jam turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Iš kaltinimo seka, kad A. K. kaltintas apšmeižęs (duomenys neskelbtini) teismo posėdžių sekretorę V. A. sekančiais veiksmais: 2013-09-12 tiksliau nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje surašė ir tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) teismui įteikė pareiškimą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad (duomenys neskelbtini) teismo posėdžių sekretorė V. A. teismo patalpose galėjo būti neblaivi, galėjo švęsti jos, teisėjo V. M. gimtadienius, švęsti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimą atsisakyti nagrinėti A. K. teikimą, kurio nagrinėjimo metu dalyvavo ir teisėjas V. M. dėl teisėjo V. M. elgesio, taip tyčia viešai raštu paskleidė apie V. A. tikrovės neatitinkančią, paniekinančią, pažeminančią ir galinčia pakirsti pasitikėjimą ja informaciją.Byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, kad V. A. A. K. nurodomą dieną darbe buvo blaivi, kas rodo 2013-09-12 rašte A. K. pateiktos informacijos neatitikimą tikrovei. Nors pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nenustatytas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas, nes A. K. turėjo pakankamą pagrindą manyti apie iš R. G. gautos informacijos teisingumą ir tikroviškumą, teisėjų kolegija aptardama A. K. atsakomybės taikymą pagal BK 232 str. nurodė nesutikimo su tokia išvada motyvus ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad aukščiau nurodytame 2013-09-12 rašte A. K. pateikta informacija apie V. A., ją priskiriant prie netinkamai ir neteisėtai besielgiančių teismo tarnautojų, yra negatyvi, užgauli ir žeminanti. Be to, tokio pareiškimo turinys buvo prieinamas ir trečiųjų asmenų ratui: teismo teisėjams, kitiems teismų darbuotojams. Tačiau nepaisant šių aplinkybių, įvertinus 2013-09-12 pareiškimo paskirtį ir jame tik tarp kitko paminėtus teiginius apie V. A., byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo manyti, jog 2013-09-12 rašte nurodytais žodžiais V. A. atžvilgiu, A. K. siekė ją apšmeižti. Be to, nėra pakankamų teisinių argumentų išvadai, jog A. K. veiksmai pagal objektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, jog šiuo atveju būtų būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę.Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. iš kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. yra išteisintas pagrįstai.Remiantis išdėstytu, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl BK 232 str. taikymo naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. ir 4 d., 329 str. 2 p.,

nusprendžia:

Prokurorės ir nukentėjusiojo V. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-12-13 nuosprendžio dalį dėl A. K. išteisinimo pagal BK 232 str. 1 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. K. pripažinti kaltu pagal BK 232 str. ir paskirti jam 40 MGL dydžio baudą.

Išaiškinti nuteistajam, kad jis paskirtą baudą privalo sumokėti per du mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Įspėti nuteistąjį, kad nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokurorės ir nukentėjusiojo V. M. apeliacinius skundus likusiose dalyse bei nukentėjusiosios V. A. apeliacinį skundą atmesti.