Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Pečiulio (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. B. , V. C. ir V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-938-39/2006 pagal ieškovų S. B. ir V. B. , atstovaujamų globėjos I. B. , A. B. , atstovaujamos I. B. , bei I. B. ieškinį atsakovams J. B. , V. C. ir V. M. dėl mainų sutarties ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis. Tretieji asmenys L. M. , valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarė G. Š. , Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro notarė V. P. , Vilniaus m. savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas J. B. ir ieškovai S. B. , V. B. bei K. B. 2004 m. gegužės 18 d. pasirašė mainų sutartį Nr. GŠ-4959, pagal kurią ieškovai jiems priklausantį butą, turintį 95,35 kv. m. ploto bei esantį (duomenys neskelbtini), išmainė į atsakovui priklausiusį butą, turintį 55,62 kv. m. ploto bei esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovui priklausęs butas mainų sutarties šalių susitarimu buvo įkainotas 300 000 Lt, nors jo vidutinė rinkos vertė pagal valstybės įmonės (VĮ) Registrų centro pažymą buvo 96 000 Lt. Ieškovams priklausęs butas mainų sutarties šalių įkainotas 206 000 Lt, tai yra tokia pačia verte, kaip ir nurodyta VĮ Registrų centro pažymoje. Mainų sutarties pagrindu įgytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovai J. B. ir V. C. 2004 m. gegužės 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2907 pardavė už 310 000 Lt kainą atsakovui V. M. .

Prašydami pripažinti negaliojančia aukščiau paminėtą buto pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovai nurodė, kad atsakovai tik pasinaudojo susidariusia situacija, o butą įsigijęs atsakovas V. M. nėra sąžiningas įgijėjas, nes pirko butą nė karto jo neapžiūrėjęs ir nepasidomėjęs, kokiu pagrindu jame gyvena ieškovai.

Pripažindamas negaliojančia ginčijamą buto pirkimo-pardavimo sutartį, teismas vadovavosi principu ,,iš neteisės teisė neatsiranda“ ir sprendė, jog atsakovas J. B. neturėjo teisės įgyti nuosavybėn ginčo buto, todėl negalėjo juo disponuoti. Teismas nelaikė atsakovo V. M. sąžiningu ginčo buto įgijėju. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad šis atsakovas elgėsi nesąžiningai įrašant į ginčijamos sutarties sąlygas tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, jog perkamas turtas (butas) buvo apžiūrėtas jo buvimo vietoje, be to, būdamas sąžiningas, atidus ir rūpestingas, pasidomėtų, dėl kokios priežasties J. B. parduoda butą, nebūtų ėmęsis taip skubiai, net neapžiūrėjęs pirkti ginčo butą.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai S. B. ir V. B. , pasirašydami mainų sutartį, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nes teismo nurodyti ekspertizių aktai nepatvirtina tokios aplinkybės. Šioje byloje psichiatrijos ekspertizė paskirta nebuvo, o teismas rėmėsi kitoje civilinėje byloje esančia ekspertų išvada, kurios tyrimo objektas buvo kitoks nei šiame ginče. Ekspertams nebuvo užduotas klausimas, ar ieškovai galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę būtent ginčijamo mainų sandorio sudarymo metu (CK 1.89 str. 1 d.). Iš LR sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499 patvirtintų Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje nuostatų 3.6 punkto darytina išvada, jog sprendžiant asmenų veiksnumo klausimą ir įvertinant asmenų psichikos būklę sandorių sudarymo momentu yra atliekamos skirtingo pobūdžio ekspertizės, nes yra skirtingi tyrimo objektai. Ieškovams diagnozuoti psichikos sutrikimai nebūtinai atėmė jiems galimybę suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti sudarant ginčo sandorį. Be to, net trys skirtingi notarai, ieškovams atliekant notariškai tvirtinamus veiksmus, neįžvelgė, jog ieškovai negalėtų suvokti savo veiksmų. Liudytojos G. Š. parodymai nepatvirtina, kad ieškovai negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, nes liudytoja tik nurodė, jog su jais buvo sunku bendrauti. Ieškovų invalidumas buvo nustatytas gydytojų komisijos ir nerealu manyti, jog gydytojai, manydami, jog asmenys nesuvokia savo veiksmų reikšmės, neinicijuotų jų pripažinimo neveiksniais procedūros. Ieškovas V. B. yra nuolat stebimas ir gydomas, o tai leidžia manyti, kad gydymas yra pakankamas tam, jog asmuo suvoktų savo veiksmų reikšmę. Teismas nepagrįstai nustatė, jog sudarant mainų sutartį egzistavo suklydimo bei smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo elementai. Tokios išvados teismas nemotyvavo. Be to, nustatęs, jog ieškovai nesuprato savo veiksmų reikšmės, teismas negalėjo taikyti suklydimo elemento, nes suklydimas galimas tik padarius klaidingą prielaidą apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu. Byloje nustatyta, kad K. B. siekė sudaryti ginčo sandorį, apžiūrėjo mainomą turtą, todėl darytina išvada, kad jis dėl sandorio fakto neklydo. Mainant turtą kiekvienai iš šalių tenka pareiga pasidomėti mainomu turtu, jo būkle, verte, o to nepadarius rizika tenka pačiai šaliai (CK 1.90 str. 5 d.). Sandorio sudarymo motyvai yra individualus dalykas. Ieškovai siekė išmainyti butą į pigesnį, už kurį reiktų mažiau mokėti mokesčių, taip pat gauti kainos skirtumą. Liudytoja, kalbėdama apie K. B. sužalojimą, teigė, kad šis buvo sužalotas 2004 m. gegužės 19 d., tai yra kitą dieną po ginčijamo mainų sandorio sudarymo. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad pats K. B. paaiškino, jog atsakovas jam negrasino ir nenaudojo smurto, jog sandoris buvo sudarytas laisva valia (baudžiamosios bylos Nr. 10-2-338-04, b. l. 31). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai priėmė sprendimą nutraukti tyrimą, taigi nebuvo patvirtinti grasinimo bei smurto faktai. Ikiteisminis tyrimas nėra baigtas tik todėl, kad jo nutraukimą skundžia K. B. teisių perėmėjai. Teismo argumentai dėl sandorio šalių nelygybės yra paviršutiniški, sprendimas priimtas mainų sandorį vertinant izoliuotai nuo kitų aplinkybių. Faktas, jog atsakovas J. B. yra verslininkas, neturi jokios reikšmės, nes sutarties šalių turtiniai interesai nenukentėjo. Teismas neatsižvelgė į kitas svarbias aplinkybes: ieškovams priklausiusio buto pirkimo-pardavimo preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovas turėjo nupirkti ieškovams kitą butą ir perduoti jį ieškovams kaip kainos dalį už jų turėtą butą; rašytinius įrodymus bei K. B. paaiškinimus, jog nors mainų sutartyje nebuvo numatyta priemoka dėl butų vertės skirtumo, tačiau tokią priemoką jis gavo. Be to, teismas nenurodė, kokia turto verte vadovaujasi, todėl negalima pasakyti, ar šalys iš tiesų buvo nelygioje padėtyje. Teismo sprendimas prieštarauja CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 4 punktams, nes teismas, pripažindamas pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, nenurodė jokio juridinio pagrindo. Teismas privalėjo pirmiausia ištirti šio sandorio teisėtumo klausimą, o tik po to spręsti dėl restitucijos. Turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims, todėl restitucija natūra buvo negalima, šalių turtiniai interesai turėjo būti kompensuojami pinigais (CK 1.80 str. 2 d.). Teismo nustatyti pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų netikslumai nesudaro savarankiško pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu bei nepagrindžia atsakovo V. M. tariamo nesąžiningumo. Be to, sandorio nuginčijimą dėl neteisingų pardavėjo garantijų galėtų inicijuoti tik suinteresuoti asmenys ir tik tiek, kiek neteisingos garantijos pažeidžia jų interesus, todėl ieškovai neturi teisės inicijuoti sandorio pripažinimo negaliojančiu tais pagrindais, kurie neliečia jų interesų. Atsakovas, iki sandorio sudarymo neapžiūrėjęs buto, prisiėmė sau dalį rizikos. Sandorio sudarymo metu nebuvo jokių objektyvių duomenų, iš kurių atsakovas V. M. galėjo žinoti, kad atsakovas J. B. neturi teisių į perleidžiamą turtą. Teismo pritaikyta restitucija natūra akivaizdžiai ir nepagrįstai pažeidžia atsakovų J. B. ir V. C. interesus bei yra sunkiai įvykdoma. Teismas nepriteisė atsakovui J. B. jo sumokėtos priemokos dėl buto mainų sutarties, todėl šalys nėra atstatomos į iki tol buvusią situaciją. Ieškovai gavo iš atsakovo J. B. priemoką už mainomo turto kainų skirtumą. K. B. apie tai ne kartą patvirtino, o apie pinigų gavimą surašė pakvitavimą, kuris nėra nuginčytas. Dėl šios priežasties teismo nustatytas restitucijos būdas padarytų atsakovui J. B. didelę žalą ir leistų ieškovams nepagrįstai praturtėti. Be to, neatgaunant sumokėtos priemokos iškiltų papildomų sunkumų dėl atsiskaitymo su atsakovu V. M. . Teismas išimtinai gynė ieškovų interesus ir nenustatė kaltų ar tyčinių atsakovo J. B. veiksmų dėl mainų sandorio negaliojimo. Vienintelis apie ieškovų S. B. ir V. B. sveikatos būklę galėjo žinoti tik jų sūnus ir brolis K. B. .

Teismo sprendimas pagrįstas, nes teismas rėmėsi įrodymų visuma. Patys atsakovai neginčijo fakto, kad ieškovai S. B. ir V. B. yra sirgę psichinėmis ligomis ilgiau nei metus, be to, neprašė skirti teismo psichiatrijos ekspertizės. Nepagrįsti, neprotingi, neteisingi ir nesąžiningi atsakovų argumentai, kad nenukentėjo šalių turtiniai interesai, kadangi nėra jokių įrodymų, jog ieškovai būtų gavę priemoką už mainomą butą. Tuo tarpu pakanka įrodymų, kad ieškovams priklausiusio buto vertė buvo daug didesnė, nei to, į kurį šis butas buvo išmainytas.Teismas pagrįstai sprendė dėl atsakovo V. M. nesąžiningumo, nes šio atsakovo amžius, patirtis bei išsilavinimas leido jam suprasti, jog dėl perkamo buto gali kilti ginčai. Turtas buvo parduodamas nepraėjus dviem dienoms nuo mainų sutarties sudarymo, be to, atsakovai buvo pažįstami. Pats V. M. pripažino rizikavęs, todėl jis prisiėmė nepalankaus teismo sprendimo ir jo pasekmių riziką. Teismas teisingai pritaikė restituciją. Atsakovas neprašė mainų sutarties pripažinti tariamu ar apsimestiniu sandoriu, o šioje sutartyje notaro akivaizdoje buvo patvirtinta, kad butai mainomi be priemokos. Įvertinti tikruosius šalių ketinimus neįmanoma, nes ieškovai apskritai tinkamai neišreiškė savo valios sudaryti sandorį. Nors byloje pateiktas K. B. pakvitavimas apie 200 000 Lt gavimą, tačiau iš jo parodymų matyti, jog jis gavo daug mažesnę pinigų sumą. Įrodymų, jog priemoką gavo kiti ieškovai, nėra. Atsakovo J. B. interesai nebuvo pažeisti, nes jis turi galimybę kreiptis į K. B. teisių perėmėjus pagal minėtą pinigų gavimo pakvitavimą.

Įgydamas turtą atsakovas V. M. buvo apdairus ir rūpestingas, nes iš atsakovo J. B. sužinojo turto pardavimo priežastis, susipažino su turto vertinimo ataskaita bei VĮ Registrų centro išduota turto pardavimo pažyma. Tokie veiksmai yra pakankami, nes įstatymas nenumato ypatingų būdų rinkti informaciją apie kitą sandorio šalį. Be to, jis pasitikėjo sandorį tvirtinusiu notaru ir neturėjo jokio pagrindo abejoti buto savininkų teisėtumu. Atsakovas neatkreipė dėmesio į notarės įtrauktą sutarties nuostatą, jog šalys apžiūrėjo butą jo buvimo vietoje ir jokių pretenzijų neturi. Atsakovas J. B. suklaidino atsakovą V. M. , tačiau tai nėra priežastis spręsti dėl pastarojo atsakovo nesąžiningumo. Byloje turi būti taikoma CK 6.145 straipsnio 2 dalis. Ginčo butą atsakovas V. M. pirko daugiausia iš skolintų lėšų. 2004 m. kovo 27 d. jis sudarė paskolos sutartį su B. K. , pagal kurią pasiskolino 256 680 Lt. Šioje sutartyje nurodytas klaidingas B. K. asmens kodas tėra aiškus rašymo apsirikimas, nieko nesiekiant suklaidinti. Paskolos sutartis yra nenuginčyta ir galiojanti, už paskolą atsakovas turi mokėti dideles palūkanas. Atgavus sumokėtus už butą 310 000 Lt, šios sumos nebeužteks ir paskolai, ir palūkanoms grąžinti. Be to, nekilnojamojo turto kainos labai išaugo ir atsakovas nebeturės galimybės įsigyti netgi mažesnio buto.

Atsakovo V. M. veiksmai įgyjant turtą buvo labiau formalūs, nepakankamai rūpestingi ir apdairūs. Jis ginčo buto nė karto nematė, jame nebuvo ir nesidomėjo, ar bute kas nors gyvena. Argumentai, kad į notarės įtrauktas sutarties sąlygas jis neatkreipė dėmesio, tik patvirtina jo nerūpestingumą ir nesąžiningumą. Teismas pagrįstai restituciją taikė natūra, nes byloje neįrodytos išimtinės restitucijos netaikymo aplinkybės (CK 6. 145 str. 2 d.). Ieškovai negalėjo daryti kokią nors įtaką atsakovo sudarytos paskolos sutarties sąlygoms, nes paskola nebuvo paimta ginčo butui pirkti. Paskolos sutartis pasirašyta dviem mėnesiais anksčiau nei buvo sudaryta ginčo pirkimo-pardavimo sutartis. Tai, kad pats atsakovas sutiko su paskolos sutarties sąlygomis bei prisiėmė riziką pirkdamas butą, yra atsakovo, o ne ieškovų kaltė. Jei atsakovas V. M. buvo sąmoningai suklaidintas atsakovo J. B. , jam išlieka teisė reikalauti iš šio atsakovo nuostolių, patirtų dėl sandorio nuginčijimo, atlyginimo (CK 6.256 str. 2 d.).

2007 m. vasario 18 d. mirė ieškovė S. B. . Apeliacinės instancijos teismo 2007 m. gruodžio 4 d. posėdyje priimta nutartimi mirusiosios ieškovės S. B. procesinių teisių perėmėjais pripažinti ieškovai V. B. ir A. B. .

2007 m. liepos 10 d. mirė trečiasis asmuo byloje (buvusi Vilniaus m. 15-ojo notarų biuro notarė) G. Š. . Apeliacinės instancijos teismo 2007 m. gruodžio 4 d. posėdyje priimta nutartimi mirusioji G. Š. pripažinta pasitraukusiu iš bylos asmeniu nesant procesinių teisių perėmimo.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovų J. B. ir V. C. , taip pat atsakovo V. M. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl 2004 m. gegužės 18 d. butų mainų sutarties pripažinimo negaliojančia

Byloje ginčijama butų mainų sutartis, kurios viena šalis buvo mainomo buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai S. B. , V. B. ir K. B. . Bendraturčiams priklausė tokios buto bendrosios nuosavybės teisės dalys: S. B. - 5/8 dalys (arba 62,5 proc.), V. B. ir K. B. – po 3/16 dalis (arba po 18,75 proc.) buto nuosavybės. Ginčijamo mainų sandorio dalykas buvo visas butas, kaip atskiras turtinis objektas. Kurio nors iš bendraturčių idealioji dalis buto bendrojoje nuosavybėje nebuvo ir negalėjo būti savarankišku ginčijamo mainų sandorio dalyku, todėl nustačius, kad bent vienas iš sandorio dalyvių sandorio sudarymo metu negalėjo išreikšti tikrosios valios, visas sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir pripažindamas ginčo mainų sutartį negaliojančia, konstatavo, kad vienos iš sandorio šalių dalyviai, mainomo buto bendraturčiai S. B. ir V. B. sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, t. y. negalėjo išreikšti savo tikrosios valios dėl sudaromo sandorio.

Sandorių negaliojimo instituto tikslas – apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, teisingumą, sąžiningumą. CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį sudarė fizinis asmuo, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Šios teisės normos turinys reiškia, kad gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį sudarė nors ir juridiškai veiksnus fizinis asmuo, bet kurį sandorio sudarymo metu buvo ištikusi būsena, sukėlusi faktinį neveiksnumą. Aptariamąja teisės norma siekiama ginti sudariusį sandorį asmenį, kai jo valią sudaryti tokį sandorį galėjo nulemti būsena, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Kiti asmenys neturi teisės pasinaudoti sandorį sudariusio asmens būsena, nesvarbu, kas ją sukėlė. Nagrinėjant ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, būtina atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (pagrįstumą, naudingumą ar žalingumą ir kt.). Byloje buvo įrodinėjama, kad sudarant ginčijamą mainų sandorį ieškovai S. B. ir V. B. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui nėra privaloma, tačiau kai ginčijant sandorį ieškinio pagrindu nurodoma psichinė negalia ir jos nulemta būsena, dėl kurios sandorį sudaręs asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, medicininiai duomenys bei ekspertų išvados turi itin svarbią įrodomąją vertę santykyje su kitais įrodymais. Praėjus pusmečiui nuo ginčijamo mainų sandorio sudarymo S. B. ir V. B. teismine tvarka buvo pripažinti neveiksniais asmenimis. Toks teismo sprendimas priimtas pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3488-11/2004, remiantis 2004 m. rugpjūčio 31 d. – spalio 7 d. atliktų teismo psichiatrinių ekspertizių išvadomis dėl tiriamųjų asmenų psichikos sutrikimų. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas apie ieškovų faktinį neveiksnumą ginčijamo mainų sandorio sudarymo metu, rėmėsi kitoje paminėtoje byloje atliktų ekspertizių išvadomis apie tai, kad tiriamųjų asmenų psichikos sutrikimai atsiradę seniai, yra lėtiniai ir progresuojantys. Atsakovų J. B. ir V. C. apeliaciniame skunde nurodoma, kad duomenys apie ieškovų sveikatos būklę, sukaupti šių asmenų pripažinimo neveiksniais byloje, nėra pakankamas įrodymas, galintis patvirtinti aplinkybę, kad ieškovai būtent ginčijamo sandorio sudarymo momentu (2004 m. gegužės 18 d.) taip pat buvo faktiškai neveiksnūs ir nesugebėjo suvokti savo veiksmų reikšmės bei padarinių. Atsižvelgdamas į tokius apeliantų argumentus apeliacinės instancijos teismas šioje byloje paskyrė psichiatrijos ekspertizes, užduodant ekspertams klausimą, ar butų mainų sandorio vienos iš šalių dalyviai S. B. , V. B. ir K. B. sandorio sudarymo ir pasirašymo metu, t. y. 2004 m. gegužės 18 d. buvo tokios psichinės būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Pateiktuose į bylą 2007 m. birželio – rugpjūčio mėn. atliktų teismo psichiatrijos ekspertizių aktuose išsamiai aprašyta visų tiriamųjų sveikatos būklė, tyrimų rezultatai, medicininės dokumentacijos, byloje sukauptos medžiagos ir tyrimų analizės pagrindu padarytos vienareikšmės ekspertinės išvados ir pateiktas kategoriškas atsakymas, kad ieškovai S. B. ir V. B. , sudarydami ir pasirašydami 2004 m. gegužės 18 d. gyvenamųjų patalpų (butų) mainų sutartį sirgo lėtiniais psichikos sutrikimais, todėl negalėjo dėl psichikos būklės suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (t. IV, b. l. 100-105 ir 106-110). Ekspertizes atlikę ekspertai psichiatrai tyrė gausią ir išsamią informaciją apie ieškovų psichikos ligas ir nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo dieną S. B. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu demencija, sergant Alzhaimerio liga, V. B. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – šizofrenija, paranoidine forma, defekto stadijos. Nėra jokio pagrindo abejoti, kad ekspertizę atlikę psichiatrai kompetentingai ištyrė ir įvertino ieškovų lėtinių psichikos ligų eigą ir jų progresavimo tendencijas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ekspertizės išvados yra logiškos, išplaukiančios iš tyrimo metu gautų duomenų. Eksperto išvados, kuriomis suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą dėl S. B. ir V. B. faktinio neveiksnumo sudarant ir pasirašant ginčo sandorį, pripažintinos tiesioginiu įrodymu. Byloje nenustatytos aplinkybės, kurios duotų pagrindą nesutikti su ekspertų išvadomis. Pažymėtina, kad teismo psichiatrijos ekspertizės atliktos surinkus visus medicininius duomenis apie tiriamųjų sveikatos būklę, todėl ekspertizių išvados šioje byloje yra ypač reikšmingos. Ekspertų išvadas dėl tiriamųjų asmenų neveiksnumo sudarant ginčijamą mainų sandorį patvirtina ir kiti šioje byloje bei pridėtoje byloje surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojos G. Š. parodymai.

Medicininiai duomenys ir teismo psichiatrijos ekspertizės išvada nėra teismui privalomi, bet turi būti patikrinti ir įvertinti kartu su visais bylos duomenimis apie asmens sveikatos būklę ir jo atliekamus veiksmus (CPK 58 str.). Atsakovų apeliaciniame skunde abejojama ieškovų S. B. ir V. B. faktinio neveiksnumo būsena sudarant ginčijamą sandorį, nes šie asmenys sandorio sudarymo laikotarpiu dalyvavo atliekant keletą juridinių veiksmų (įgaliojimų išdavimas, preliminariosios sutarties sudarymas), kada jų psichinę būsena vertino veiksmų atlikimą tvirtinę notarai, taip pat tai, kad ieškovų sveikatos būklę, jų neįgalumo lygį stebėję medikai neinicijavo šių asmenų pripažinimo neveiksniais procedūrų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokios atsakovų nurodytos aplinkybės nepaneigia nustatyto fakto, kad ieškovai nesuvokė, kokį sandorį jie pasirašo. Ieškovų S. B. ir V. B. faktinis neveiksnumas ginčijamo mainų sandorio sudarymo metu patvirtintas objektyviais jų psichinės sveikatos būklę liudijančiais duomenimis, toks faktas negali būti paneigtas subjektyviu notaro ar medicinos darbuotojo vertinimu šių asmenų gebėjimo objektyviai išreikšti savo valią, suvokti atliekamų veiksmų esmę, suprasti atliekamų veiksmų turinį ir prasmę. Vertinant, ar kiti asmenys negalėjo pasinaudoti sandorį sudariusio asmens būsena, reikšmingi jų santykiai – abipusio pasitikėjimo, priklausomybės buvimas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovų S. B. ir V. B. faktinio neveiksnumo būsena galėjo būti ir buvo suvokiama artimųjų ir kitų juos pažinojusių asmenų, kurie tuo galėjo pasinaudoti savo interesais. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovų S. B. ir V. B. sūnus bei brolis K. B. turėjo įgalinimus tvarkyti šių asmenų palikimo priėmimo, ginčo buto valdymo ir kitus turtinius reikalus (t. II, b. l. 9, 15-18, 26-27). Būdami faktiškai neveiksnūs ir negalėdami adekvačiai suvokti atliekamų teisinių veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ieškovai visiškai pasikliovė ir pasitikėjo įgaliotiniu - savo sūnumi ir broliu. Kadangi atsakovų paminėti teisiniai veiksmai, kurių dalyviais įvardinti ir ieškovai S. B. bei V. B. , buvo atliekami dalyvaujant jų įgaliotiniui K. B. , darytina išvada, kad toks ieškovų dalyvavimas buvo visiškai formalus. Ginčijamos mainų sutarties sąlygos taip pat leidžia daryti išvadą, kad jį sudarę asmenys (turint omenyje S. B. bei V. B. ) nesuvokė šios sutarties turinio ir jos pasekmių. 2004 m. gegužės 18 d. mainų sutarties 5 punkte aiškiai nurodoma, kad butai mainomi be priemokos, nors ieškovų turimas butas yra Vilniaus centrinėje dalyje, t. y. kur kas geresnėje miesto geografinėje vietoje bei yra beveik du kartus didesnio ploto nei kito mainų dalyvio atsakovo J. B. turėtas butas. Sutartyje nurodytas akivaizdžiai neteisingas mainomų butų įkainojimas, visiškai nenaudingas sandorio šaliai, atstovaujamai ieškovų. Įvertinus mainų sutarties objektų charakteristikas bei sutarties sąlygą, kad šiais objektais keičiamais be priemokų, matyti, jog vienai iš sutarties šalių - buto (duomenys neskelbtini) bendraturčiams – mainai yra aiškiai nenaudingi, nelygiaverčiai, neekvivalentiški, neišlaikantys turtinių interesų pusiausvyros. Protingas, atidus ir rūpestingas savo interesų užtikrinimo požiūriu asmuo sandorio tokiomis sąlygomis, kokios yra numatytos ginčijamoje mainų sutartyje, nesudarytų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamas mainų sandoris, kaip laisvą suderintą asmenų valią išreiškiantis susitarimas, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Aplinkybę, kad ieškovai S. B. ir V. B. nesuvokė savo veiksmų reikšmės sudarant ir pasirašant ginčo mainų sutartį, parodo ir jų elgesys prieš sandorio sudarymą ir tuoj po sudarymo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti aplinkybes, nulėmusias objektyviai susiformavusią šių ieškovų valią parduoti ar iškeisti savo butą. Po ginčo sutarties sudarymo ieškovai reiškė susirūpinimą dėl galimo išsikėlimo iš buto dėl jiems nesuprantamų priežasčių, tuoj pat kreipėsi į ieškovę I. B. išsiaiškinti susidariusią situaciją ir jiems padėti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamos mainų sutarties sudarymo metu ieškovai S. B. ir V. B. buvo tokios būsenos, kad nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir jų padarinių, todėl tokį sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu.

Atsakovų J. B. ir V. C. apeliaciniame skunde rašoma, kad teismas, pripažindamas negaliojančiu ginčijamą mainų sutartį, nemotyvavo ir nepagrindė, kodėl šį sandorį ydingu daro ir egzistavę suklydimo, smurto, ekonominio spaudimo bei grasinimo požymiai. Šie sandorio ydingumą liudijantys požymiai galėjo būti konstatuojami tik dėl vieno iš mainų sandorio dalyvių – K. B. , nes teismo psichiatrinės ekspertizės nebuvo nustatyta, kad sudarydamas mainų sutartį K. B. negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (t. IV, b. l. 11-117). Sutinkant su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra motyvų dėl K. B. valios ydų suklydus dėl sudaromo sandorio esmės ar svarbiausių jo elementų, arba K. B. valios iškreipimo ekonominio spaudimo ir grasinimo įtakoje, taip pat plačiau neanalizuotos aplinkybės dėl smurto prieš K. B. panaudojimo, laikytina, kad tokie argumentai nesudaro pagrindo naikinti sprendimo dalies, kuria nustatytas mainų sutarties negaliojimo faktas. Kaip jau pažymėta, ginčijamo mainų sandorio negaliojimą nuo pat jo sudarymo momento lemia tas juridiškai reikšmingas faktas, kad vieną iš sandorio šalių atstovavo ir tokie asmenys, kurie nesuprato savo veiksmų reikšmės bei negalėjo jų valdyti. CK 1.89 straipsnis įtvirtina savarankišką sandorių negaliojimo pagrindą, kuriam esant atsiranda teisinės pasekmės, analogiškos pasekmėms, susidarančioms pripažinus negaliojančiu sandorį, sudarytą juridiškai neveiksnaus asmens (CK 1.80 str. 2 d., 1.84 str. 3 d., 1.89 str. 2 d. nuostatos).

Dėl 2004 m. gegužės 20 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir buto išreikalavimo iš nesąžiningo įgijėjo

Neteisėto mainų sandorio pagrindu įgytą butą atsakovai J. B. ir V. C. po dviejų dienų, t. y. 2004 m. gegužės 20 d. atlygintinai perleido pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui V. M. . Pirmosios instancijos teismas šią sutartį taip pat pripažino negaliojančia. Atsakovų apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas sutartį pripažino negaliojančia nenurodydamas tokios išvados teisinio pagrindo, o tai daro sprendimą neteisėtu. CK 4.48 straipsnyje įtvirtintas teisės imperatyvas, jog perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad mainų sutartimi atsakovas J. B. neteisėtai įgijo ieškovams priklausiusį butą. Laikydamasis teisės doktrinoje visuotinai žinomo principo „iš neteisės teisė negali atsirasti“, teismas konstatavo, kad neteisėtas buto įgijėjas J. B. neturėjo teisės disponuoti šiuo butu, t. y. parduoti butą atsakovui V. M. . Taigi sudarant ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį buvo pažeista CK 4.48 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, todėl toks sandoris yra negaliojantis (CK 1.80 str. 1 d.). Teismo sprendimas ar jo dalis negali būti naikinami vien dėl to, kad nebuvo nurodytas ginčijamos pirkimo-pardavimo sutartis pripažinimo negaliojančia teisinis pagrindas, nes toks sandoris pagrįstai pripažintas prieštaraujančiu teisės normoms.

Civilinėje teisėje preziumuojama, kad asmuo, įgijęs nuosavybės teisę iš kito asmens, kuris neturėjo teisės turto perleisti, tačiau įgijėjas to nežinojo ar negalėjo žinoti, laikomas sąžiningu įgijėju. CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Iš nesąžiningo įgijėjo turtas gali būti išreikalaujamas visais sandorio pripažinimo negaliojančiu atvejais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad atsakovas V. M. buvo nesąžiningas buto įgijėjas.

Asmens sąžiningumas teisėje yra vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Vienu atveju įstatymas reikalauja, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. Žinojimas suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, „Teismų praktika“ Nr. 25, p. 72-89). Nustatant trečiojo asmens nesąžiningumą užtenka, kad ginčijamo sandorio šalių kaltė reikštųsi neatsargia kaltės forma, kai turto įgijėjas gali ar turi žinoti, kad sudaromas sandoris pakenks ar gali pakenkti kitų asmenų teisėms ir interesams. Teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Tai reiškia, kad turto įgijėjas yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu ir tuo turi pasirūpinti. Protingai elgdamasis jis neturėtų sudaryti sandorio, kai yra duomenų, jog gali ateityje prarasti pagal sutartį gaunamą turtą. Elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turto įgijėjas turi pasidomėti kitos sandorio šalies patikimumu ir sąžiningu elgesiu. Iš būsimos sandorio šalies pagrįsta reikalauti tiek paaiškinimų ir kitų duomenų, kad būtų suformuotas tvirtas įsitikinimas, jog nėra jokių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti sudaromu sandoriu padaryta žalos kitiems asmenims. Tai pripažintina tokio asmens pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002). Reikalavimai sąžiningumo sąvokos turiniui priklauso nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Pažymėtina, kad ginčijamu sandoriu buvo įsigyjamas specifinės paskirties nekilnojamasis daiktas – gyvenamosios paskirties patalpos (butas), todėl vertinant atsakovo V. M. nesąžiningumą būtina išsiaiškinti, ar butą įsigyjantis asmuo pakankamai įsitikino, kad toks sandoris turi arba galės turėti įtaką kitų asmenų subjektinėms teisėms valdyti tokį daiktą, juo naudotis. Atsakovo V. M. elgesys ir veiksmai sudarant ginčijamą buto pirkimo-pardavimo sutartį vertintinas kaip nepakankamai apdairus, atidus ir atsargus, nes šis asmuo pirko butą neišnaudojęs visų jam įmanomų priemonių įsitikinti, kad kita sandorio šalis elgiasi sąžiningai, kad į sandoriu įgyjamą daiktą niekas kitas neturi ir neturės pretenzijų, kad teisėtai perimti įgyjamą daiktą ir jo valdymo teisę nebus jokių kliūčių. Buto pirkėjas V. M. sudarė sandorį nepasidomėdamas, ar butas realiai patuštintas, neužimtas kokių nors asmenų, sandorį jis sudarė nebuvęs bute, natūroje neapžiūrėjęs perkamo daikto. V. M. nesidomėjo, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu pagrindu butą įsigijo pardavėjas, kodėl jis daiktą parduoda iškart po įsigijimo, o tai leidžia manyti, kad ypatingai greitai perleidžiant mainų sutartimi įgytą butą, norėta pasinaudoti galimo ginčo objektą - butą įgijusių trečiųjų asmenų teisių gynyba, tuo labiau, kad sandorį sudarė vienas kitą pažįstantys asmenys. Aptariamo sandorio šalių nesąžiningumą parodo ir jų patvirtinimas buto pirkimo-pardavimo sutartyje (t. I, b. l. 52-55) sąlygų, neatitinkančių realios tikrovės. Sutarties 3.2 punkte įrašytas sutarties šalių patvirtinimas, kad prieš sudarant ir pasirašant sutartį pirkėjas kartu su pardavėju apžiūrėjo butą jo buvimo vietoje, jokių pretenzijų dėl buto techninės būklės ir kokybės neturi. Toks patvirtinimas yra neteisingas, nes byloje nustatyta, kad pirkėjas su pardavėju nebuvo apžiūrėti buto, todėl negalėjo padaryti kokių nors išvadų dėl tikrosios buto techninės būklės ir kokybės. Buto pardavėjai melagingai pareiškė ir garantavo, kad parduodamame bute negyvena jokie asmenys (sutarties 4.3 p.), o pirkėjas nepasidomėjo, ar toks pareiškimas atitinka tikrovę. Sutarties 5.1 punkte fiksuojamas pirkėjo pareiškimas, kad pardavėjų prievolė tinkamai perduoti butą su rūsiu laikoma įvykdyta nuo sutarties pasirašymo, tačiau tokį pareiškimą paneigia to paties V. M. apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės apie tai, kad ėmus teirautis, kodėl pirkėjas vengia perduoti buto raktus ir atlaisvinti butą, šis pareiškęs, kad bute tebegyvena ankstesni buto savininkai, kurie atsisako išsikelti iš buto patalpų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neteisingų duomenų pareiškimas notariškai tvirtinamoje sutartyje dėl daikto pirkimo-pardavimo sandorio sąlygų leidžia daryti išvadą, kad pardavėjai ir pirkėjas buvo nesąžiningi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas V. M. negali savo pozicijos ginti argumentais, jog jis turėjo pagrindą pasitikėti sandorį tvirtinusiu notaru. Notaras tik tvirtina sandorio sąlygas, apie kurias jam pareiškia arba su kuriomis sutinka sandorį sudarantys asmenys, o kaip jau pažymėta, ginčijamame sandoryje yra užfiksuoti tikrovės neatitinkantys sandorio šalių pareiškimai bei patvirtinimai. Atsakovo V. M. apeliaciniame skunde nurodoma, kad šis asmuo ginčo butą įsigijo ketindamas jame padaryti kapitalinį remontą, o po to butą nuomoti arba parduoti. Vos tik prasidėjus teisminiam ginčui šioje byloje, atsakovas V. M. turto registro tvarkytojui ėmė teikti prašymus dėl pažymų skubos tvarka parengimo sandoriui su ginčo butu (buto pardavimui) sudaryti (t. II, b. l. 55, 60). Tokie atsakovo veiksmai laikytini nesąžiningais, nes įgalina daryti išvadą, kad ketindamas perleisti ginčo butą dar kitiems asmenims, atsakovas siekė apsunkinti galimą ginčo buto išreikalavimo pagal ieškovų byloje pareikštas pretenzijas galimybę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pagal savo amžių, išsilavinimą, užsiėmimo rūšį, gyvenimišką patirtį atsakovas V. M. elgdamasis ir veikdamas pagal „bonus pater familias“ elgesio standartą, sudarant ginčijamą sandorį nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir atsargus, neišnaudojo visų jam prieinamų priemonių surinkti duomenis, kurie leistų įsitikinti, ar iš tikrųjų negresia įgyjamo turto išreikalavimo iš jo tikimybė. Išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad tiek buto pardavėjų, tiek pirkėjo pagal ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį elgesys objektyviuoju požiūriu neatitiko teisingumo ir sąžiningumo reikalavimų (CK 1.5 str. nuostatos). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad atsakovas V. M. yra nesąžiningas ginčo buto įgijėjas, todėl pripažinus sandorį negaliojančiu šis butas restitucijos taikymo pagrindu gali būti išreikalautas iš šio atsakovo.

Dėl restitucijos taikymo

Pagal bendrąją taisyklę, sandorių negaliojimo teisiniai padariniai yra restitucija natūra (CK 1.80 str. 2 – 3 d., CK 6.145 - 6.146 str.). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šioje byloje pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais taikytinas restitucijos natūra būdas. Su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka. Atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodomi argumentai dėl negalimumo taikyti restitucijos remiantis CK 6.145 straipsnio nuostatomis nepriimtini. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į atsakovo J. B. teiginius dėl būtinumo vertinti byloje esantį K. B. pasirašytą pakvitavimą, liudijantį priemokos už mainomą butą gavimą (t. II, b. l. 201). Butų mainų sutartyje įtvirtinta aiški sąlyga, kad butai mainomi be priemokos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šią sąlygą sprendžiant restitucijos taikymo klausimą. Atsakovo V. M. nurodyta aplinkybė, kad pritaikius teismo numatytą restitucijos būdą jis turės ne tik sugrąžinti paskolą, kuri buvo panaudota butui pirkti, bet ir sumokėti dideles palūkanas, nelaikytina išimtiniu atveju, sudarančiu pagrindą keisti restitucijos būdą ar jos visiškai netaikyti. Ieškovės I. B. atsiliepime į šio atsakovo apeliacinį skundą pagrįstai akcentuojama, kad ketindamas įsigyti butą naudojant skolintus pinigus, atsakovas pats prisiėmė visą su tuo susijusią riziką, kurios atsiradimui ieškovai negalėjo turėti jokios įtakos. Apeliacinių skundų argumentais nepaneigiamas pirmosios instancijos teismo išvados taikyti restituciją natūra pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkindamas ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo būdo, išsprendė bylą teisingai, o apeliacinių skundų motyvais naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Atmetant atsakovų apeliacinius skundus, iš jų lygiomis dalimis priteistinos ieškovės I. B. turėtos bylinėjimosi išlaidos (t. IV, b. l. 153, 170-171) , o valstybei – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 98 str. 1 ir 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. B. iš atsakovų J. B. ir V. M. po 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovų J. B. ir V. M. po 43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.