Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Arvydo Martinavičiaus,

dalyvaujant suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus atstovui V. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo J. Š. pareiškimą atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo J. Š. pareiškimas, kuriuo prašoma atnaujinti įstatymo nustatytą terminą J. Š. pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus bei prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. Š. iki nacionalizacijos valdytą 6,5 ha žemę Telšių rajone (duomenys neskelbtini) kaime. Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašymą patikslino, nurodydamas, kad prašo atnaujinti terminus dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais 1924 m. planas, kurio eksplikacijoje nurodyta, kad A. Š. (duomenys neskelbtini) kaime sklype Nr. 1 valdė 13,7882 ha, o sklype Nr. 16 valdė 5,0331 ha žemės. Iš viso dviejuose sklypuose A. Š. valdė 18,8213 ha žemės. Kitų dokumentų apie A. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra.

1994 m. lapkričio 23 d. Telšių rajono valdyba sprendimu Nr. 37-1939 Z. V. atkūrė nuosavybės teises į 6,50 ha žemę. 2002 m. rugpjūčio 26 d. Telšių apskrities viršininkas sprendimu Nr. 78-12712 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui(-ei) J. Š. (duomenys neskelbtini) atkūrė J. Š. nuosavybės teises į 7,39 ha žemę ir į 4,93 ha miško.

Telšių skyrius taip pat nurodė, kad kartu su 2013 m. gruodžio 18 d. prašymu dėl žemės grąžinimo pareiškėjas pateikė A. Š., J., 1934 m. kovo 26 d. testamentą, kurį 1934 m. birželio 6 d. Varnių apylinkės teismas nutarė patvirtinti vykdymui. Testamente nurodyta, kad A. Š. savo sūnui K. Š. paliko 12,5 ha žemės su trobesiais (duomenys neskelbtini) kaime ir 6,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, kurią buvo pirkęs iš H. V.. A. Š. savo dukrai J. Š. V. tuo pačiu testamentu paliko 6,5 ha žemės iš pietų pusės palei Jonelių kaimą. Iš testamento turinio matyti, kad A. Š. savo sūnui K. Š. paliko 12,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime iš valdytos 18,8213 ha žemės, o iš to paties žemės sklypo likusią dalį – 6,5 paliko dukrai J. Š. V. Be to, A. Š. sūnui K. Š. testamentu paliko iš H. V. pirktą 6,5 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime Varnių valsčiuje.

Telšių skyrius atsakyme padarė išvadą, kad A. Š. testamento sudarymo metu (1934 m. kovo 26 d.) nuosavybės teisėmis valdė 18,50 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (tą faktą patvirtina ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esanti 1934 m. eksplikacija) ir 6,5 ha žemės valdė (duomenys neskelbtini) kaime. Telšių skyrius pateikė informaciją apie tai, kad Z. V. prašymą atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę pateikė 1991 m. lapkričio 28 d. Pretendentė prašyme nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Ši aplinkybė patvirtina tai, kad prašymo pateikimo metu jai nebuvo žinoma apie A. Š. 1934 metų testamentą. Telšių skyrius nurodė, kad testamento nuosavybės teises atkuriančiai institucijai nuosavybės teisių atkūrimo metu (2002 m.) nepateikė ir pareiškėjas.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Atkūrimo įstatyme testamentai įvardijami kaip dokumentai, kurie patvirtina nuosavybės teises į žemę, valdytą iki jos nacionalizavimo.

Telšių skyrius nurodė, kad pareiškėjas A. Š. 1934 metų testamentą pateikė kartu su 2013 m. gruodžio 18 d. prašymu dėl žemės grąžinimo, tai yra praleidęs įstatymo nustatytus terminus prašymams ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Prašymą atkurti nuosavybės teises į K. Š. paveldėtą 6,50 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime pareiškėjas turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą patvirtinančius dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Telšių skyrius nurodė, kad įstatymo nustatyti praleisti terminai gali būti teismo atnaujinami, jeigu teismas terminų praleidimo priežastis pripažins svarbiomis.

Pareiškėjas nurodo, kad jau netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1992 metais jis pradėjo reikalauti atstatyti jam nuosavybės teisę į tėvo K. Š. ir senelio A. Š. valdytą žemę. Jau tada Telšių rajono žemėtvarkos tarnybos darbuotojams, be kitų dokumentų, kuriais remiantis vėliau jam buvo atkurtos nuosavybės teisės, jis rodė savo senelio, jo tėvo K. Š. tėvo, A. Š., J., 1934 m. kovo 26 d. testamentą, 1934-06-06 patvirtintą Varnių apylinkės teismo. Testamente buvo nurodoma, kad A. Š. savo sūnui K. Š. paliko 12,5 ha žemės su trobesiais (duomenys neskelbtini) kaime ir 6,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Šią žemę 6,5 ha, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Varnių valsčiuje, A. Š. buvo pirkęs iš H. V. ir minėtu testamentu paliko pareiškėjo tėvui K. Š.. Nors pareiškėjas teigia, kad minėtą testamentą jis rodė žemėtvarkos tarnybos darbuotojams, tačiau matyt, kad dėl to, jog daugeliui jų ši darbo sritis buvo nauja, nepažįstama, jie neturėjo reikiamų teisinių žinių, jam išaiškino, kad testamentas yra negaliojantis ir grąžino tik kitą dalį žemės, remdamiesi pareiškėjo pateiktais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais. Vėliau pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus specialistą V. B. ir dar kartą praėjusių metų pabaigoje parodė jam savo turimą senelio A. Š. testamentą. V. B. išaiškino, kad pareiškėjo turimas testamentas yra tinkamas dokumentas, kuriuo remiantis gali būti atstatyta nuosavybės teisė į senelio A. Š. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatymo nustatytus terminus.

Pareiškėjas sutinka, kad jis praleido Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nurodytą terminą, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 1 d., taip pat praleido Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. įtvirtintą terminą, kad nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti patekti iki 2003 m. gruodžio 31 d., tačiau tai padarė dėl objektyvių, svarbių priežasčių, o būtent dėl to, kad greičiausiai dėl savo nekompetencijos, nepatyrimo, vėliau vykusių valdžios ir valdymo institucijų reformų ir specialistų kaitos jo turimas nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas – senelio A. Š. testamentas nebuvo priimamas, į jį niekas nekreipė dėmesio ir jo nevertino ir pagal jį nebuvo atkuriamos nuosavybės teisės į jo tėvo valdytą žemę Telšių rajone (duomenys neskelbtini) kaime.

Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminus prašo spręsti teismo nuožiūra.

Pateiktame atsiliepime nurodoma, kad Z. V. 1991 m. lapkričio 28 d. pateikė prašymą Telšių rajono agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. Š. iki nacionalizacijos valdytą 18,82 ha žemę Telšių apskrities Varnių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime. Su prašymu pretendentė pateikė giminystės ryšį įrodančius dokumentus ir buvusio savininko A. Š. žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą patvirtinantį dokumentą – Telšių apskrities Varnių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1924 metų plano eksplikaciją, parengtą matininko V. K.. Eksplikacijoje 8 eilės numeriu įrašytas A. Š., sklype Nr. 1 valdęs 13,78 ha žemės, o sklype Nr. 16 valdęs 5,331 ha. Iš viso pagal šį nuosavybės teises įrodantį dokumentą A. Š. valdė 18,8213 ha žemės. 1992 m. spalio 26 d. Pretendentai Z. V. ir J. Š. sudarė notariškai patvirtintą susitarimą dėl nuosavybės teisių į A. Š. valdytą žemę atkūrimo tvarkos, pagal kurį J. Š. nuosavybės teisės buvo atkuriamos natūra į 12,23 ha, o Z. V. – į 6,5 ha.

1994 m. lapkričio 23 d. Telšių rajono valdyba priėmė sprendimą Nr. 37-1939 dėl nuosavybės teisių atstatymo Z. V. į 6,50 ha žemę, grąžinant natūra 3,70 ha, o 2,8 ha išperkant. Telšių apskrities viršininkas 2002 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 78-12712 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. natūra į 7,39 ha žemę ir 4,93 ha miško.

Pareiškėjas J. Š. į Telšių skyrių kreipėsi 2013 m. gruodžio 18 d. su prašymu dėl jo tėvo K. Š. žemės grąžinimo. Prie prašymo pareiškėjas pridėjo 1934 m. kovo 26 d. senelio A. Š. surašytą testamentą, kurį 1934 m. birželio 6 d. Varnių apylinkės teismas nutarė patvirtinti vykdymui. Testamente nurodyta, kad A. Š. savo sūnui K. Š. paliko 12,5 ha žemės su trobesiais (duomenys neskelbtini) kaime ir 6,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, kurią buvo pirkęs iš H. V.. A. Š. savo dukrai J. Š. V. tuo pačiu testamentu paliko 6,5 ha žemės iš pietų pusės palei Jonelių kaimą. Iš testamento turinio matyti, kad A. Š. savo sūnui K. Š. paliko 12,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime iš valdytos 18,8213 ha žemės, o iš to paties žemės sklypo likusią dalį – 6,5 ha paliko dukrai J. Š. V. Be to, A. Š. sūnui K. Š. testamentu paliko iš H. V. pirktą 6,5 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime Varnių valsčiuje. Darytina išvada, kad A. Š. testamento sudarymo metu (1934 m. kovo 26 d.) nuosavybės teisėmis valdė 18,50 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (tą faktą patvirtina ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esanti 1924 m. eksplikacija) ir 6,5 ha žemės valdė (duomenys neskelbtini) kaime.

Z. V. prašymą atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę pateikė 1991 m. lapkričio 28 d. Pretendentė prašyme nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Ši aplinkybė patvirtina tai, kad prašymo pateikimo metu jai nebuvo žinomas A. Š. 1934 metų testamentas. Testamento nuosavybės teises atkuriančiai institucijai nuosavybės teisių atkūrimo metu (2002 m.) nepateikė ir pats pareiškėjas.

Pareiškėjas senelio A. Š. 1934 metų testamentą pateikė kartu su 2013 m. gruodžio 18 d. prašymu dėl žemės grąžinimo, tai yra praleidęs įstatymo nustatytus terminus prašymams pateikti ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Prašymą atkurti nuosavybės teises į K. Š. paveldėtą 6,50 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime pareiškėjas turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą patvirtinančius dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nurodo, įstatymo nustatyti praleisti terminai gali būti teismo atnaujinami, jeigu teismas terminų praleidimo priežastis pripažins svarbiomis. Dėl nurodytų aplinkybių ir teisės aktų imperatyvių nuostatų reikalavimų negalėjo tenkinti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 18 d. prašymo dėl žemės grąžinimo.

Pareiškėjo J. Š. prašymas dėl termino atnaujinimo pateikti prašymą, giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus tenkintinas.

Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359. Nuo 2004 m. spalio 26 d., įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pagal paminėto įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010). Teismo nuomone, svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjų valios nepriklausančių aplinkybių.

LVAT jurisprudencijoje konstatuojama, kad procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Taigi dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, kompetentingai institucijai turi būti būtinas ir apskritai reikalingas sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nekilnojamąjį turtą (2011 m. vasario 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-429/2011; 2010 m. spalio 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010).

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra ne kartą akcentavęs, kad įstatymais nustatyti apribojimai neturi pažeisti pačios teisės esmės. Tokie apribojimai teismo yra pateisinami tik būtinais atvejais ir jie negali būti formalūs. Šiuo atveju, atsisakius atstatyti praleistą terminą, būtų apribota viena iš esminių teisių – teisė į nuosavybę. Galima teigti, kad išdėstytos priežastys patvirtina, kad praleistas terminas tokiomis aplinkybėmis gali būti atnaujintas. Taip pat, remiantis EŽTT pozicija, galima manyti, kad spręsdamas termino atnaujinimo klausimus panašiais atvejais teismas turėtų atsižvelgti į tą faktą, kad šie klausimai yra labai aktualūs didelei visuomenės daliai (asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises), ir vis tik netaikyti per griežtų standartų vertinant termino praleidimo priežastis (Europos Žmogaus Teisių Teismo byla 1992-12-16 De Geouffre de la Pradelle V. France Serija, Nr. 253-B ir kt.)

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A8-870/2007) pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Vertinant, ar pareiškėjų, kurie kreipiasi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tokio pobūdžio bylose, nurodytas priežastis būtų galima pripažinti svarbiomis, reikėtų įvertinti, ar asmuo, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Kolegijos nuomone, pareiškėjas J. Š. nustatytus dokumentų pateikimo terminus nuosavybės teisių atkūrimui praleido dėl priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis.

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, šalių pasisakymų teismo posėdžio metu, pagal Telšių apskrities Varnių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1924 metų plano eksplikaciją, parengtą matininko V. K., A. Š. (pareiškėjo senelis) sklype Nr. 1 valdė 13,78 ha žemės, o sklype Nr. 16 valdė 5,331 ha. Iš viso pagal šį nuosavybės teises įrodantį dokumentą A. Š. valdė 18,8213 ha žemės. 1992 m. spalio 26 d. pretendentai Z. V. ir J. Š. sudarė notariškai patvirtintą susitarimą dėl nuosavybės teisių į A. Š. valdytą žemę atkūrimo tvarkos, pagal kurį J. Š. nuosavybės teisės buvo atkuriamos natūra į 12,23 ha, o Z. V. – į 6,5 ha. 1994 m. lapkričio 23 d. Telšių rajono valdyba priėmė sprendimą Nr. 37-1939 dėl nuosavybės teisių atstatymo Z. V. į 6,50 ha žemę, grąžinant natūra 3,70 ha, o 2,8 ha išperkant. Telšių apskrities viršininkas 2002 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 78-12712 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. natūra į 7,39 ha žemę ir 4,93 ha miško. 1934 m. kovo 26 d. A. Š. surašytame testamente, kurį 1934 m. birželio 6 d. Varnių apylinkės teismas nutarė patvirtinti vykdymui, nurodyta, kad A. Š. savo sūnui K. Š. paliko 12,5 ha žemės su trobesiais (duomenys neskelbtini) kaime ir 6,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, kurią buvo pirkęs iš H. V.. A. Š. testamento sudarymo metu (1934 m. kovo 26 d.) nuosavybės teisėmis valdė 18,50 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (tą faktą patvirtina ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esanti 1924 m. eksplikacija) ir 6,5 ha žemės valdė (duomenys neskelbtini) kaime. Kaip nurodė pareiškėjas, minėtą testamentą jis ne kartą rodė žemėtvarkos specialistams, tačiau nei ruošiant nuosavybės atkūrimo dokumentus, nei jau atkūrus nuosavybės teises į A. Š. žemę Telšių apskrities Varnių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, pareiškėjo teikiamas testamentas nebuvo įvertintas. Suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad gali būti, jog šioje situacijoje žemėtvarkos specialistai padarė klaidą, nevertindami pareiškėjo teikiamo dokumento, neatsižvelgdami, kad testamente įrašytas ir kitas, nei kituose nuosavybės teisių į žemę atkūrimui dokumentuose minimas sklypas. Teismo nuomone, aukščiau paminėtos aplinkybės bei pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių laiku nebuvo pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises bei dokumentai, patvirtinantys nuosavybę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, laikytinos svarbiomis bei objektyviai sutrukdžiusiomis pasinaudoti savo teisėmis per įstatymo numatytą terminą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas yra tenkintinas ir terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į K. Š. paveldėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime Telšių rajone, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra atnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 4 p.

nusprendžia:

Pareiškėjo J. Š. prašymą tenkinti.

Atnaujinti pareiškėjui J. Š. praleistą terminą pateikti prašymą, giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui dėl nuosavybės teisės į K. Š. paveldėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime Telšių rajone atkūrimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.