Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutarimo A. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė: I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. B. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymo, kuriame nurodė, kad A. B. 2010 m. rugpjūčio 28 d., apie 19.57 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas automobilį „Mazda 323“ ir važiuodamas atbulas, atsitrenkė į stovintį automobilį „Peugeot 406“ ir abu automobilius apgadino. Iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 ir 234 punktų reikalavimus.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: III.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu A. B. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3 000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje inter alia įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

A. B. savo kaltės padaręs jam inkriminuojamą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą neneigia, tačiau ginčija padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, motyvuodama tuo, jog nesuprato sukėlęs eismo įvykį.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. B. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas jį kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. nutartis bylose Nr. N16-2330/2007, N63-2972/2010 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.

Kaip matyti iš eismo įvykio vietos schemos (b. l. 5), fotolentelių (b. l. 22,23,25) ir Transporto priemonės techninės apžiūros akto (b. l. 24) įvykio metu automobiliui „Peugeot 406“ buvo nulaužti priekinio dešinės pusės žibinto laikikliai ir dešinėje pusėje skilęs priekinis bamperis, o automobiliui „Mazda 323“ nubrozdintas galinis bamperis iš dešinės ir iš kairės pusių. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad automobilių apgadinimų aukštis ir mechanizmas sutapo. Kaip matyti iš liudytojų D. S., T. J. ir V. J. rašytinių paaiškinimų (b. l. 7, 12, 13) jie matė, kaip pilkos spalvos automobilis (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į automobilį „Peugeot“ (valts. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkęs automobilis pavažiavo į priekį, išlipusi keleivė apžiūrėjo automobilį „Peugeot“, sėdo atgal į automobilį ir išvažiavo, automobilį vairavo vyras. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog minėti asmenys gali būti šališki, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Taigi, teismas neturi jokio pagrindo abejoti ir nesivadovauti D. S., T. J. ir V. J. nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas A. B. pripažino, kad atsitrenkė į kitą automobilį, tačiau nepastebėjęs apgadinimų, įsitikino, jog eismo įvykio nebuvo. Nors apeliantas nurodo, kad nesuprato, jog įvyko eismo įvykis, kadangi neaptiko jokių kontaktavimo žymių, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokius apelianto argumentus vertina kritiškai ir laiko juos asmens pasirinkta gynybine taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Taigi, vertindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad A. B. suprato padaręs eismo įvykį, iš įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai, tą padarė sąmoningai, suvokdamas, kad padarė žalą ir nukentėjusio asmens įvykio vietoje nebuvo, bei siekdamas išvengti atsakomybės.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, teigiama, kad paskirta nuobauda yra per griežta, apeliantas prašo netaikyti specialiosios teisės atėmimo.

Pažymėtina, kad A. B. buvo paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas minimaliam laikui, kuris numatytas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Dar labiau šis terminas galėtų būti trumpinamas ar teisės vairuoti transporto priemones atėmimas neskiriamas tik nustačius, kad yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnį, kuriame nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai. Pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan., galėtų būti pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą. Nesant tokių ypatingų aplinkybių, mažesnė nei įstatymo numatyta už konkretaus administracinio teisės pažeidimo padarymą nuobauda negali būti skiriama.

Nagrinėjamoje byloje aplinkybės, dėl kurių teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams, turėtų būti laikoma neteisinga ir neprotinga nuobauda, nenustatytos. Tai, kad A. B. gailisi dėl padarytų pažeidimų yra jos atsakomybę švelninanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė jau buvo įvertinta parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose. Apelianto darbo pobūdis nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti jai skirti mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra ne kartą pažymėjęs, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-1756/2006 ir kt.). Kitos apelianto nurodytos aplinkybės taip pat neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl administracinės nuobaudos sušvelninimo. Šių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nepakanka apeliaciniam skundui tenkinti ir taikyti ATPK 30¹ straipsnyje numatytą administracinės nuobaudos švelninimo galimybę. Pažymėtina, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-745/2008). Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. B. skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai (ATPK 30, 30² str.), todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.