Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniojo tyrėjo 2014 m. sausio 29 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas nepakeistu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas 2014 m. sausio 28 d. surašė I. L. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) už tai, kad ji 2013 m. gruodžio 29 d., apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neužtikrino, kad jos šuo, vardu S., nekeltų grėsmės, neužpultų ir nesužeistų pareiškėjo M. R. pudelio veislės šuns, vardu T., dėl ko atsirado žala pareiškėjo turtui, taip pat laiku nepaskiepijo savo šuns, vardu S. Protokole nurodyta, kad tokiais veiksmais I. L. pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ (toliau – ir Gyvūnų laikymo taisyklės) 5.4 ir 17 punktų reikalavimus I. L. veikos kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ir ATPK) 110 str. 1 d. ir 110 str. 10 d.

Išnagrinėjęs I. L. administracinio teisės pažeidimo bylą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas P. R. 2014 m. sausio 29 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir nutarimas) pripažino I. L. kalta dėl jai inkriminuotų pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 1 d. ir 110 str. 10 d., ir skyrė jai galutinę subendrintą nuobaudą – 500,00 Lt baudą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas I. L. atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Pažeidėjai priklausantys šunys, kitiems asmenims priklausančius gyvūnus užpuola jau ne pirmą kartą. I. L. jau buvo bausta administracine tvarka už šuns nepriežiūrą. 2012 m. balandžio 4 d. dėl I. L. laikomų šunų užpuolimo į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 1 PK kreipėsi R. L.. Kiek apeliantui yra žinoma, už šį pažeidimą I. L. taip pat buvo paskirta bauda. Dar anksčiau, t. y., apie mėnesį iki minėto įvykio, pažeidėjai priklausantys šunys buvo užpuolę ir sunkiai sužalojo apelianto dukrai priklausantį pudelių veislės šunį. Kadangi I. L. prižadėjo užtikrinti tinkamą savo šunų priežiūrą, apeliantas teigia dėl šio įvykio į policija nesikreipęs. Po 2012 metais I. L. skirtos baudos už šuns nepriežiūrą, jai priklausantys šunys buvo ne kartą pastebėti vieni be priežiūros (palaidi, be antsnukių ir antkaklių) bėgiojantys (duomenys neskelbtini) gatvėje. Taip pat vienas iš minėtų šunų, mažiausiai keturis kartus, buvo vienas, be antsnukio patekęs į apeliantui priklausančią namų valdą. Du kartus jam pavyko jį nufotografuoti savo kieme. Savo 2014 m. sausio 14 d. paaiškinime I. L. melagingai nurodė, jog įvykį matė jos draugė L. G.. Kaip matyti iš liudininkės L. G. paaiškinimo, ji patvirtino I. L. teiginius, jog apelianto dukros šuo vardu T. pirmas užpuolė pažeidėjos šunį vardu S. Tačiau vėliau liudininkė L. G. pripažino, jog įvykio vietoje nebuvo ir davė melagingus parodymus. Šis liudininkės L. G. elgesys akivaizdžiai įrodo, jog duoti melagingus parodymus ją įkalbėjo įvykio kaltininkė, kuri tokiu būdu atsakomybę už įvykį bandė perkelti apeliantui. Šios byloje nustatytos aplinkybės prieštarauja teismo padarytai išvadai, jog I. L. nuoširdžiai gailisi dėl padarytų pažeidimų, padėjo išaiškinti pažeidimus ir jų dalyvius. Be to, paskyrus I. L. pakartotiną baudą už šuns nepriežiūrą, jos elgesys visiškai nepasikeitė. Ji ir toliau vedžioja savo šunis be antsnukių, o tai kelia grėsmę kaimyniniams gyventojams ir jų gyvūnams. Iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, jog byloje nėra I. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra tik atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, būtina peržiūrėti teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir taikyti jai griežtesnę nuobaudą - baudą ir papildomą nuobaudą - šuns konfiskavimą.

M. R. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimą. Šios straipsnio sankcijoje numatyta, jog šis pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų šimtų litų, o Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 10 d. numatyta, jog šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytos veikos, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ar turtui užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo.

Susipažinęs su bylos medžiaga ir skundžiama nutartimi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje įrodymai buvo ištirti visapusiškai, o I. L. veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 1 d. ir 10 d., be to, ginčo dėl I. L. veikos kvalifikacijos nėra. Apeliantas ginčija tik jai paskirtos nuobaudos dydį.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais buvo atmestas M. R. skundas.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 10 d. numatytas gyvūno konfiskavimas nėra privaloma nuobauda, dėl jos skyrimo kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjanti institucija. Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 20 str. administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Lietuvos Respublikos ATPK 30 str. 2 d. numatyta, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintose „Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėse“ konkrečiai nenumatyta, kad šunis privaloma vedžioti su antsnukiu, šių taisyklių 5.4 p. numato, jog gyvūno laikytojai privalo užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų. Kiekvienam protingam, teisingam ir sąžiningam asmeniui yra aišku, jog tokio dydžio gyvūnas, kokį laiko I. L., vedžiojamas be antsnukio kelia grėsmę, ką rodo ir teismo išnagrinėtas atvejis, kai M. R. šuo T.buvo sužalotas jo dukros akivaizdoje, taip neabejotinai padarant ne tik turtinę (augintinio gydymo išlaidos), bet ir moralinę žalą pareiškėjui. Duomenų, kad šuo S. kartu su savo šeimininke yra išlaikę specialų socializacijos testą, leidžiantį tik jį išlaikiusiam asmeniui šunį vedžioti be antsnukio, byloje nėra. Taigi, jeigu I. L. ir toliau ignoruos bendro gerbūvio taisykles, šuo į gatvę bus vedamas be antsnukio, vienas lakstys po kaimynų teritoriją, galimybė konfiskuoti gyvūną išlieka labai didelė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. R. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.