Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-295/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-10-22
Bylos Nr.: 1A-295/2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Violeta Ražinskaitė, Linas Šiukšta (pran.), Aloyzas Kruopys
Nuteistasis: V. Ž., V.
Nukentėjusysis: M. K.
Advokatai: Elena Žilėnienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-295/2010

Procesinių sprendimų kategorijos:1.1.9.6; 1.2.4.2.3; 1.2.5.4; 1.2.10.1;1.2.14.1.1; 1.2.14.1.2.2; 1.2.14.10; 1.2.22.3.(S)LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Aloyzo Kruopio, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,gynėjai advokatei Elenai Žilėnienei,nuteistajam V. Ž.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. nuteistas:

- pagal BK 178 str. 1 d. (dėl M. K. turto vagystės) laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p., V. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 150 Lt vertės turto konfiskavimas;

- pagal BK 254 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p., V. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 80 Lt vertės turto konfiskavimas;

- pagal BK 145 str. 2 d. (dėl A. Ž. ir I. T. terorizavimo 2009 m. rugsėjo 16-17 d.) laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 187 str. 1 d. (dėl I. T. turto sugadinimo) laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu 6 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 145 str. 1 d. (dėl grasinimo nužudyti I. T.) laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 178 str. 1 d. (dėl A. Ž. ir I. T. telefonų vagystės) laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p., V. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 120 Lt vertės turto konfiskavimas;

- pagal BK 145 str. 2 d. (dėl A. Ž. ir G. P. terorizavimo 2009 m. rugsėjo 20-21 d.) laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 178 str. 2 d. (dėl A. G. ir I. T. pjūklų pagrobimo) laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 22 str. 1 d. ir 165 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 2 p., 6 d., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė V. Ž. paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Nustatyta, kad iš viso konfiskuojamas nuteistajam priklausantis 350 Lt vertės turtas.

Iš nuteistojo V. Ž. priteista 4285,64 Lt Valstybinei ligonių kasai, taip pat nuspręsta iš nuteistojo išieškoti 59, 25 Lt proceso išlaidų valstybei. Procesas dėl nukentėjusiojo M. K. civilinio ieškinio nutrauktas.

V. Ž. pagal BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš UAB „Vilkė“ parduotuvės), pagal BK 178 str. 2 d. ir BK 187 str. 3 d. (dėl vagystės iš parduotuvės „Liepa“ ir turto sunaikinimo), pagal BK 178 str. 2 d. ir BK 187 str. 3 d. (dėl vagystės iš parduotuvės „Pigiau grybo“ ir turto sunaikinimo), pagal BK 178 str. 2 d. ir BK 187 str. 3 d. (dėl vagystės iš kavinės – baro „Kavinukė“ ir turto sunaikinimo), pagal BK 178 str. 2 d. ir BK 187 str. 1 d. (dėl vagystės iš T. V. individualios įmonės parduotuvės ir turto sunaikinimo), pagal BK 187 str. 1 d. (dėl E. D. turto sunaikinimo), pagal BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui 2009 m. birželio mėnesį), pagal BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui 2009 m. rugpjūčio mėnesį), pagal BK 178 str. 2 d. (dėl I. T. peilio vagystės) išteisintas neįrodžius, kad dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Pagal BK 144 str., 145 str. 1 d. (dėl grasinimo nužudyti A. Ž.), BK 145 str. 2 d. (dėl A. Ž., I. T. ir A. G. terorizavimo 2009 m. rugsėjo 30 d.), BK 155 str. 1 d., BK 165 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

UAB „Klaipėdos mėsinė“, A. B., UAB „Palink“, E. D., T. V. individualios įmonės ir Šilutės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro civiliniai ieškiniai atmesti.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. Ž. nuteistas už vagystes, šaunamojo ginklo pagrobimą, turto sugadinimą, savo šeimos nario sunkų sveikatos sutrikdymą, grasinimą nužudyti ir žmonių terorizavimus bei už pasikėsinimą neteisėtai pažeisti asmens būsto neliečiamumą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

V. Ž. 2009 m. rugsėjo 16 d., apie 1 val., iš (duomenys neskelbtini) esančio M. K. gyvenamojo namo kambario, kuriame girtavo kartu su M. K., pagrobė šiam nukentėjusiajam priklausančius 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6500 Slide“, 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Toshiba“, 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“, 60 Lt vertės nešiojamojo kompiuterio rankinę, o taip pat „D“ kategorijos šaunamąjį ginklą – 400 Lt vertės fabrikinės gamybos 9 mm kalibro revolverį „ME 38 Compact-G“, Nr. 010922, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais bei šoviniais su guminiais šratais.

Be to, V. Ž. laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 16 d., 14 val., iki 2009 m. rugsėjo 17 d., 22 val., būdamas Šilutėje, sodų bendrijoje „Aušra“ ir kitose, tiksliau nenustatytose vietose, iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia išsiųsdamas apie 100 SMS pranešimų į tuo metu Šilutėje, sodų bendrijoje „Aušra“ buvusios A. Ž. mobiliojo ryšio telefoną, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiais SMS pranešimais grasindamas sudeginti I. T. gyvenamąjį namą, esantį sodų bendrijoje „Aušra“, (duomenys neskelbtini), nužudyti A. Ž. ir I. T., sudeginti jas gyvas ir nupjauti joms galvas, pagrobti A. Ž. mažametį sūnų T. Ž., gąsdindamas nukentėjusiąsias, kad turi šaunamąjį ginklą ir joms neilgai liko gyventi, terorizavo bei sistemingai baugino nukentėjusiąsias A. Ž. ir I. T..

Be to, V. Ž. 2009 metų rugsėjo 17 d., apie 23 val. 51 min., kopėčiomis įlipęs į Šilutėje, sodų bendrijoje „Aušra“, (duomenys neskelbtini)esančio I. T. gyvenamojo namo antro aukšto balkoną, rankomis tyčia sulaužė užsklęstas 900 Lt vertės balkono plastikines duris jas nepataisomai sugadindamas. Nulipęs į namo pirmąjį aukštą, tęsdamas nusikalstamus veiksmus –tyčia spirdamas kojomis į namo verandos užrakintas medines vidines duris, sulaužė 150 Lt vertės šių durų medinę staktą ją nepataisomai sugadindamas, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajai I. T. 1050 Lt turtinę žalą.

Be to, V. Ž. 2009 m. rugsėjo 17 d., apie 23 val. 53 min., Šilutėje, sodų bendrijoje „Aušra“, (duomenys neskelbtini) esančio I. T. gyvenamojo namo pirmo aukšto kambaryje, tarpusavio konflikto su I. T. metu tyčia du kartus smogė kumščiu I. T. į veidą, padarydamas nukentėjusiajai galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose ir apatinio žandikaulio projekcijoje iš kairės, bei tyčia vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajai į kairės šlaunies užpakalinį paviršių, padarydamas I. T. kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą kairės šlaunies užpakaliniame paviršiuje su raumenų, kraujagyslių pluošto sužalojimu, lydimu hemoraginio šoko, sukėlusią nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu V. Ž. sunkiai sužalojo savo šeimos narį – kartu su juo gyvenusią sutuoktinės A. Ž. motiną I. T.. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, V. Ž., stovėdamas su peiliu rankoje prie ką tik jo sumuštos ir tuo pačiu peiliu sužalotos I. T., reikalaudamas pasakyti, kur pabėgo A. Ž., rankoje turimu peiliu grasino I. T. nužudyti, sudarydamas jai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Po šių grasinimų sužalotai I. T. praradus sąmonę, V. Ž., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, slapta pagrobė tame pačiame kambaryje ant stalo buvusius I. T. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „LG KP500“ su abonentine kortele, kurių bendra vertė 455 Lt, bei šiame telefone įdėtą 10 Lt vertės atminties kortelę, o taip pat A. Ž. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7310“ su abonentine kortele, kurių bendra vertė 529 Lt.

Be to, V. Ž. laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 20 d., 11 val. 55 min., iki 2009 m. rugsėjo 21 d., 13 val. 40 min., būdamas tiksliau nenustatytose vietose Šilutės m., iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia išsiųsdamas 13 SMS pranešimų į tuo metu savo bute (duomenys neskelbtini), buvusios G. P. mobiliojo ryšio telefoną, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), ir šiais SMS pranešimais grasindamas G. P. susprogdinti prie jos buto durų padėta mina, nužudyti ją ir A. Ž., gąsdindamas nukentėjusiąsias, kad joms neilgai liko gyventi ir joms bus blogai, taip pat tyčia išsiųsdamas 4 SMS pranešimus į tuo metu Klaipėdoje buvusios A. Ž. mobiliojo ryšio telefoną, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), ir šiais SMS pranešimais grasindamas, jog žino, kur yra A. Ž. ir kad ją nužudys, tokiu būdu nukentėjusiąsias A. Ž. ir G. P. terorizavo ir sistemingai baugino.

Be to, V. Ž. 2009 m. rugsėjo 20 d., apie 23 val., Šilutės m., sodų bendrijoje „Aušra“, (duomenys neskelbtini), atsidarydamas užtrenktas duris įsibrovęs į A. G. sandėliuką, iš ten slapta pagrobė A. G. priklausantį 790 Lt vertės motopjūklą „Partner 401“ ir I. T. priklausantį 250 Lt vertės elektrinį pjūklą „Rebir“.

Be to, V. Ž. 2009 m. rugsėjo 30 d., apie 1 val. 40 min., Šilutės m., sodų bendrijoje „Aušra“, take Nr. 2, sklype Nr. 21, pasikėsino neteisėtai, atvirai, prieš savininko valią įsibrauti į kito žmogaus gyvenamąjį namą – esant viduje namo savininkei jis peiliu mėgino atidaryti užrakintas A. G. gyvenamojo namo lauko duris ir pro jas įsibrauti į namą, o nepavykus atidaryti durų, peiliu nuplėšė šio gyvenamojo namo lango stiklą laikiusias medines juosteles, ketindamas išimti lango stiklą ir tokiu būdu įsibrauti į gyvenamąjį namą prieš namo savininkės A. G. valią, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai ir vengdamas sulaikymo V. Ž. pabėgo.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, su nuosprendžiu taip pat nesutinka ir dėl paskirtos per griežtos bausmės. Tiriant ir nagrinėjant šią bylą nebuvo atsižvelgta į jo parodymus. Prieš jį buvo naudojama fizinė ir psichologinė prievarta, jis buvo fiziškai kankinamas tam, kad duotų atitinkamus parodymus. Nebuvo padarytos jo ir nukentėjusiųjų akistatos, jis nesupažindintas su byla, o ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo netgi valstybės paskirtas gynėjas. Teismas į daugelį aplinkybių irgi neatsižvelgė, o taip pat paskyrė jam per griežtą bausmę, netgi didesnę už tą, kurią jam siūlė paskirti prokurorė. Jis savo kaltės neneigia, prisipažįsta pilnai ir dėl to, ką padarė, nuoširdžiai gailisi, o kai asmuo prisipažįsta, kiek jam yra žinoma, yra skiriama bausmė, atitinkanti sankcijos vidurkį. Jo nuomone, dėl išdėstytų aplinkybių buvo pažeistos jo teisės. Jis nori pats dar kartą duoti parodymus apie šios bylos aplinkybes, todėl prašo nuosprendį panaikinti, bylą atnaujinti ir priimti teisingą nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistasis V. Ž. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, išteisinti jį pagal kaltinimus dėl M. K. mobiliojo ryšio telefonų bei šaunamojo ginklo ir dėl pjūklų iš A. G. sandėliuko vagysčių, taip pat įvertinti tai, kad jis neturėjo tyčios sužaloti I. T.. Nuteistojo gynėja prašo nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą patenkinti, pagal kaltinimus dėl M. K. mobiliojo ryšio telefonų bei šaunamojo ginklo ir pjūklų iš A. G. sandėliuko vagysčių V. Ž. išteisinti, nuteistojo nusikalstamą veiką iš BK 135 str. 2 d. 3 p. perkvalifikuoti į BK 135 str. 1 d., taip pat prašo sušvelninti nuteistajam paskirtas bausmes. Prokurorė prašo nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, pagal dalį kaltinimų V. Ž. išteisino, o pagal kitus jau išdėstytus kaltinimus pagrįstai pripažino jį kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuodamas pripažintas įrodytomis V. Ž. nusikalstamas veikas ir paskirdamas nuteistajam bausmes teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai. Iš apeliacinio skundo turinio, jame dėstomų argumentų ir suformuluotų apelianto prašymų matosi, kad tie argumentai ir prašymai gana prieštaringi. Nuteistasis skunde nurodo, kad pilnai prisipažino kaltu, dėl padarytų nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailisi, nesutinka su jam paskirta per griežta bausme. Tačiau apeliantas nurodo ir apie tai, kad bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeidinėjamos jo teisės, o teismas nuosprendį priėmė neatsižvelgdamas į jo parodymus ir jo nurodytas bylos aplinkybes. Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija šią bylą ir priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą ir papildomai apklausus nuteistąjį V. Ž., jis parodė, kad nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria teismas jį pripažino kaltu dėl M. K. mobiliųjų telefonų vagystės, šaunamojo ginklo pagrobimo ir dėl pjūklų vagystės iš A. G. sandėliuko. Taip pat parodė, kad negrasino nužudyti I. T., peiliu sužalojo šią nukentėjusiąją ne tyčia, o dėl neatsargumo. Neprisipažįsta ir dėl to, kad pasikėsino įsibrauti į A. G. gyvenamąjį namą, nes tokio įvykio nebuvo ir jis to neprisimena. Kolegija šiuos apelianto parodymus atmeta. Iš bylos matosi, kad V. Ž. kaltę padarius nusikalstamas veikas, dėl kurių teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis jokių naujų aplinkybių nenurodė, tokius pačius parodymus jis davė ir pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad šiuos V. Ž. parodymus teismas įvertino, tačiau motyvuotai ir pagrįstai juos atmetė, nes tie parodymai buvo visiškai paneigti kitais įrodymais.

Kad V. Ž. nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis slapta pagrobė M. K. mobiliojo ryšio telefonus, kompiuterio rankinę ir šaunamąjį ginklą, įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų, iš dalies paties nuteistojo parodymais, specialisto išvada, taip pat daiktų pateikimo ir jų apžiūrų protokolais. Pats nuteistasis V. Ž. teisme parodė, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. naktį su M. K. ir kitais asmenimis girtavo nukentėjusiojo namuose. Išgertuvių metu M. K. mėtė savo mobiliojo ryšio telefonus, liepė pasirinkti kuris kurio telefono nori, todėl jis tuos telefonus ir pasiėmė. Tų pačių išgertuvių metu nukentėjusysis pats jam paskolino savo dujinį revolverį. Kitą dieną M. K. dėl tų daiktų jam pareiškė pretenzijas, pradėjo jam grasinti ir parašė pareiškimą policijai. V. Ž. parodė, kad jam toks M. K. elgesys nepatiko, todėl paimtų mobiliojo ryšio telefono bei dujinio revolverio jis negrąžino, o juos pardavė, su nukentėjusiuoju M. K. iki šiol neatsiskaitė. Apie tai, kad pats nukentėjusysis pasiūlė jam pasiimti mobiliojo ryšio telefonus, o dujinį pistoletą jam paskolino, V. Ž. dar kartą parodė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Iš to, ką apie šio įvykio aplinkybes parodė pats nuteistasis, matosi, kad jis pripažįsta buvęs nukentėjusiojo namuose, o taip pat pripažįsta, kad tikrai paėmė M. K. telefonus bei dujinį revolverį, o po to juos pardavė kitiems asmenims. Nesutikdamas su kaltinimais, nuteistasis nurodo tik apie tai, kad mobiliojo ryšio telefonus jam atidavė, o dujinį revolverį paskolino pats nukentėjusysis, tačiau šias jo versijas paneigia kiti įrodymai. Nukentėjusysis M. K. parodė, kad tą vakarą savo namuose gėrė alų ir degtinę su V. Ž. ir dar dviem pažįstamais E. G. bei M. N.. Jau naktį pirmasis nuėjo miegoti M. N., o jis pats su E. G. nuėjo į kitą kambarį pasiimti patalynės. Kambaryje, kuriame buvo girtaujama, liko vienas V. Ž.. Kai maždaug po 5 minučių jie grįžo į tą kambarį, ten V. Ž. jau nebuvo. Ryte jis pamatė, kad iš kambario dingo jo mobiliojo ryšio telefonai, kompiuterio rankinė ir dujinis revolveris. Suprato, kad tuos daiktus paėmė V. Ž., paskambino jam telefonu, bet šis atsakė, kad apie tai nieko nežino. Teisme nukentėjusysis M. K. parodė, kad nors ir buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tos nakties įvykius gerai prisimena. Savo mobiliojo ryšio telefonų jis niekur nemėtė ir jų niekam nesiūlė, dujinio revolverio V. Ž. irgi neskolino, šie daiktai gulėjo kambaryje ant stalo. Liudytojai E. G. ir M. N. teisme parodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. pavakarės girtavo jų pažįstamo M. K. namuose. Vėliau atėjo ir V. Ž., toliau alų ir degtinę gėrė keturiese namo kambaryje. E. G. parodė, kad naktį su M. K. išėjo į kitą kambarį pasiimti antklodžių, o kai grįžo atgal, kambaryje jau nerado V. Ž.. Ryte M. K. pamatė, kad iš to kambario dingo jo daiktai. E. G. parodė, kad išgertuvių metu M. K. savo telefonų niekam nesiūlė, dujinio revolverio V. Ž. tikrai neskolino ir apie tai nebuvo jokio pokalbio. Dujinis ginklas tame kambaryje buvo padėtas ant stalo arba palangės. M. N. parodė, kad jis pirmasis nuėjo į kitą kambarį miegoti. Tačiau prisimena, kad išgertuvių metu M. K. savo telefonų niekam nesiūlė, kambaryje ant stalo matė ten padėtą dujinį revolverį. Ryte M. K. nerado šių savo daiktų, telefonu skambino V. Ž. ir sakė, kad jeigu šis daiktų negrąžins, tai apie tai praneš policijai. Nuteistojo kaltę patvirtina dar ir kiti įrodymai. Liudytojas M. G. parodė, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. ryte pas jį atėjo pažįstamas V. Ž., pasakė, kad išsiskyrė su žmona, pasidalino su ja turtą ir paprašė padėti parduoti atsineštus daiktus: mobiliojo ryšio telefonus „Sony Ericsson“, „Toshiba“, kompiuterio rankinę ir dujinį revolverį. Ar V. Ž. buvo atsinešęs dar ir telefoną „Nokia“, jau neprisimena. Jis sutiko V. Ž. padėti, nuvedė jį pas kaimynę J. V., kuriai V. Ž. pardavė dujinį revolverį. V. Ž. atsineštą telefoną „Sony Ericsson“ jis pardavė turguje už 50 Lt nepažįstama asmeniui, o kitas telefonas „Toshiba“ ir kompiuterio rankinė liko pas jį namuose, tuos daiktus vėliau pas jį paėmė policija. Liudytoja J. V. parodė, kad kaimynas M. G. atvedė pas ją iki tol jai nepažįstamą V. Ž. ir pasakė, kad šis nori parduoti dujinį revolverį. Tą ginklą ji iš V. Ž. nusipirko už 80 Lt, ketino jį padovanoti savo krikštasūniui, tačiau po to pas ją atvyko policija ir nusipirktą dujinį revolverį paėmė. Liudytoja I. G. parodė, kad pas ją užėjęs kaimynas M. G. pasiūlė jai pirkti telefoną „Nokia“, dar pasakė, kad tas telefonas yra V. Ž.. Ji patikrino, ar tas telefonas veikia, po to laiptinėje susitiko su V. Ž., šis iš telefono išėmė savo SIM kortelę ir ji tą telefoną iš jo nusipirko, V. Ž. sumokėjo 100 Lt. Iš teisme apklaustų liudytojų D. U. ir N. S. parodymų matosi, kad pas V. Ž. nusipirktą telefoną „Nokia“ I. G. vėliau jį pardavė savo pažįstamai D. U., o ši, pritrūkusi pinigų, tą patį telefoną užstatė lombarde. Ten dirbanti liudytoja N. S. parodė, kad D. U. atneštą ir užstatytą telefoną „Nokia“ vėliau paėmė policijos pareigūnai. Daiktų pateikimo ir jų apžiūrų protokolai patvirtina, kad liudytojas M. G. pateikė policijai V. Ž. pas jį paliktą nešiojamo kompiuterio rankinę ir mobiliojo ryšio telefoną „Toshiba“, liudytoja N. S. pateikė lombarde D. U. paliktą mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, o liudytoja J. V. policijai pateikė pas V. Ž. nusipirktą revolverį. Parodymų atpažinti metu nukentėjusysis M. K. kompiuterio rankinę, telefoną „Toshiba“ bei revolverį atpažino ir parodė, kad šie daiktai buvo iš jo namų pavogti 2009 m. rugsėjo 16 d. M. K. pateiktoje telefono „Nokia 6500S“ įpakavimo dėžutėje užrašytas telefono IMEI numeris sutapo su lombarde paimto telefono „Nokia“ numeriu. Nukentėjusysis M. K. parodė, kad iš viso pas jį buvo pagrobti 4 mobiliojo ryšio telefonai: „Nokia“, „Toshiba“ ir du telefonai „Sony Ericsson“. Tuo tarpu nuteistasis V. Ž. aiškino, kad paėmė tik tris telefonus. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas dėl to iškilusias abejones jau įvertino nuteistojo naudai, pašalino kaltinimų dalį dėl vieno mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson“ pagrobimo ir nustatė, kad iš nukentėjusiojo M. K. buvo pagrobti ne keturi, o trys mobiliojo ryšio telefonai, kompiuterio rankinė ir revolveris. Nuteistojo versiją, kad mobiliojo ryšio telefonus M. K. jam atidavė, o revolverį paskolino, teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė. V. Ž. aiškinimai, kad M. K., nors ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, būtų veltui atidavęs turinčius vertę ir tinkamus naudoti telefonus, kompiuterio rankinę, o taip pat paskolinęs ginklą, iš viso yra neįtikinantys, be to, jie visiškai paneigti nukentėjusiojo parodymais. Byloje nustatyta, kad M. K. ir V. Ž. buvo pažįstami, nukentėjusysis teisme atsisakė nuo pareikšto civilinio ieškinio, todėl netikėti M. K. parodymais nebuvo jokio pagrindo. Be to, M. K. parodymus visiškai patvirtino išgertuvėse kartu dalyvavę dar du liudytojai E. G. ir M. N.. Dar labiau neįtikinanti nuteistojo versija, kad M. K. daiktus jis nusprendė parduoti tik po to, kai nukentėjusysis jam paskambino telefonu, ėmė grasinti ir parašė pareiškimą policijai, o nuteistasis pasipiktino tokiu nukentėjusiojo elgesiu. Iš liudytojo M. G. parodymų matosi, kad jau 2009 m. rugsėjo 16 d. ryte pas jį atėjęs V. Ž. iš karto paprašė parduoti atsineštus daiktus, be to, dar ir melavo, kad tie daiktai yra jo ir atitekę jam po skyrybų su žmona. M. G., o taip pat ir liudytojų J. V. bei I. G. parodymai patvirtina, kad dalį M. K. daiktų V. Ž. pats arba padedamas M. G. pardavė, o dalį tų daiktų paliko M. G. namuose. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad M. K. turtą V. Ž. pagrobė vagystės būdu, o teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo tyčia nuo pat pradžių, t. y. dar nukentėjusiojo namuose, buvo nukreipta į neteisėtą ir neatlygintiną svetimo turto užvaldymą. Aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad teismas V. Ž. kaltu pripažino pagrįstai. Trijų pagrobtų mobiliojo ryšio telefonų ir kompiuterio rankinės vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, todėl šio turto vagystę teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 178 str. 1 d. Specialisto išvada patvirtina, kad iš M. K. pagrobtas 400 Lt vertės revolveris „ME38 Compact-G“ yra „D“ kategorijos šaunamasis ginklas, skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais bei 9 mm kalibro šoviniais su guminiais šratais. Revolveris šaudyti tinkamas. Nuteistasis V. Ž. šį šaunamąjį ginklą pagrobė, todėl šią jo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 254 str. 1 d.

V. Ž. kaltę dėl A. Ž. ir I. T. terorizavimo 2009 m. rugsėjo 16-17 dienomis patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojo ir paties nuteistojo parodymai. Nuteistojo žmona nukentėjusioji A. Ž. parodė, kad V. Ž. iš namų išėjo 2009 m. rugsėjo 15 d. ketindamas parduoti jos kompiuterį, tą naktį namo negrįžo, nes pas pažįstamą pradėjo gerti, o kitą rytą telefonu jai pranešė, kad jį apkaltino vagyste ir kad gali atvažiuot policija. Po kurio laiko tikrai atvažiavo policija, ieškojo V. Ž. ir ji jam apie tai pranešė telefonu. Jos sutuoktinis ant jos supyko, išvadino necenzūriniais žodžiais, ji išsigando ir su mažamečiu vaiku išėjo iš namų pas močiutę. Jai ten būnant į jos mobiliojo ryšio telefoną V. Ž. pradėjo siuntinėti grasinančias SMS žinutes. Jose grasino, kad sudegins namus, jai ir jos motinai I. T. nupjaus galvas, taip pat minėjo, kad turi šaunamąjį ginklą. Išsigandusi šių grasinimų ji bijojo grįžti namo ir kreipėsi į policiją, atvykusiems pareigūnams papasakojo kaip V. Ž. atrodo. Grįžus motinai, kartu su ja dar kartą kreipėsi į policiją. Vakare grįžo namo, tačiau tuo metu V. Ž. vėl pradėjo siuntinėti SMS pranešimus ir vėl grasino jai ir jos motinai. Žinutėse rašė, kad joms reikia ruoštis mišioms, grasino, kad nupjaus joms galvas ir jas sudegins. Išsigandusios jos abi su motina visą naktį nemiegojo. Iš viso per parą laiko V. Ž. jai atsiuntė apie 100 tokių grasinančių SMS pranešimų. Nukentėjusiosios V. Ž. nurodytas aplinkybes patvirtino jos motina nukentėjusioji I. T.. Ji parodė, kad susituokusi su V. Ž. jos dukra kartu su savo vyru apsigyveno jos gyvenamajame name. Žentas girtavo ir jį buvo įspėjusi, kad jeigu tai tęsis toliau, turės iš jos namų išsikraustyti. Kai 2009 m. rugsėjo 15 d. išėjęs parduoti kompiuterio V. Ž. negrįžo, ji liepė dukrai jam pasakyti, kad daugiau jis namuose negyvens. Kai dukra V. Ž. apie tai pranešė, šis rugsėjo 16 d. pradėjo siuntinėti dukrai SMS pranešimus su įvairiais grasinimais. Žinutėse V. Ž. grasino ne tik jos dukrai, bet ir jai pačiai, SMS pranešimuose rašė, kad jas nužudys, nupjaus joms galvas, padegs namą ir pagrobs vaiką. Jos abi išsigando, todėl vakare apie tuos grasinimus pranešė policijai. Tačiau kitą dieną V. Ž. ir toliau siuntinėjo SMS pranešimus su tokiais pačiais grasinimais. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. Š. parodė, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. ryte tyrė pranešimą dėl M. K. turto vagystės ir į „Aušros“ sodų bendriją buvo nuvykęs ieškoti ta vagyste įtariamo V. Ž.. Jo žmona A. Ž. jam paaiškino, kad jos vyras užgėrė ir naktį negrįžo namo. Jis paprašė perduoti V. Ž., kad šis pats atvyktų į policiją. Tą pačią dieną policijos budėtojas nurodė jam nuvykti į „Aušros“ sodų bendriją pas A. Ž., nes jos vyras V. Ž. jai grasina. Nuvykęs A. Ž. su vaiku rado pas jos močiutę. A. Ž. aiškino, kad V. Ž. į jos mobiliojo ryšio telefoną siunčia SMS žinutes, kuriose grasina sudeginti namus ir ją nužudyti.

Iš bylos matosi, kad mobiliojo ryšio telefonas su jose užfiksuotomis konkrečiomis V. Ž. išsiųstomis grasinančiomis SMS žinutėmis pas A. Ž. iš karto nebuvo paimtas, todėl nurodyti SMS pranešimai nebuvo ištirti. Nukentėjusioji A. Ž. parodė, kad kitą dieną V. Ž. jos telefoną pavogė, vėliau tą telefoną policija surado ir jai grąžino, tačiau visi nurodyti SMS pranešimai iš telefono atminties jau buvo ištrinti. Šie A. Ž. parodymai atitinka bylos aplinkybes, o savo žmonos ir jos motinos telefonų pagrobimą pripažino ir pats V. Ž.. Iš nuosprendžio matosi, kad sprendžiant V. Ž. kaltės klausimą, teismas šiuo atveju pagrįstai rėmėsi pirmiausia dviejų nukentėjusiųjų A. Ž. ir I. T. parodymais apie nuteistojo siuntinėtų SMS pranešimų turinį ir tų pranešimų kiekį. Abiejų nukentėjusiųjų jau aptarti parodymai nuoseklūs, juose nėra jokių prieštaravimų ir jais netikėti teismas neturėjo pagrindo. Be to, abiejų nukentėjusiųjų parodymus apie V. Ž. grasinimus patvirtino ne tik liudytojo A. Š., bet ir paties nuteistojo parodymai. V. Ž. teisme parodė, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. grįžęs į namus, ten nerado savo žmonos A. Ž., o ilgai jos nesulaukęs tikrai pradėjo rašyti jai grasinančias SMS žinutes. A. Ž. ir jos motina I. T. apie tai pranešė policijai, tačiau pamatęs atvažiuojančius pareigūnus jis iš namų pabėgo. Nuteistasis teisme A. Ž. ir I. T. parodymų apie joms išsiųstų SMS pranešimų skaičių, jų turinį ir pobūdį nepaneigė, o parodė tik apie tai, kad pranešimus su grasinimais siuntė iš nevilties, tačiau tikslo nužudyti nukentėjusiąsias neturėjo. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. Ž. dar kartą patvirtino, kad grasinančio pobūdžio SMS žinutes A. Ž. tikrai siuntinėjo. Tai darė norėdamas pamatyti savo sūnų, o realiai įvykdyti savo grasinimų neketino. Nors duomenų apie V. Ž. rengimąsi ar kėsinimąsi nužudyti nukentėjusiąsias tikrai nėra, jo veiksmus siunčiant SMS pranešimus su jau aptartais grasinimais teismas įvertino teisingai ir pagrįstai pripažino V. Ž. kaltu. BK 145 str. numatytas grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pasireiškia aktyviais veiksmais pranešant žmogui, kad jis nužudytas arba sunkiai sužalotas ar susargdintas. Tai gali būti padaryta žodžiu, raštu, taip pat ir telefonu pačiam nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, iš kurių nukentėjusysis tai sužino. Grasinimas turi būti konkretus ir realus, esant pakankamam pagrindui manyti, kad jis bus realizuotas. Tai gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama ir pan. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis. Grasinimo atveju neatliekami rengimosi veiksmai, nesikėsinama nužudyti, sunkiai sužaloti ar susargdinti, o tik išreiškiamas ketinimas tai padaryti. Grasindamas kaltininkas suvokia, kad grasina kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, baugina jį, kad grasinimas bus įvykdytas. Grasinimo nusikalstamos veikos sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, kad grasinimas bus realizuotas. BK 145 str. 2 d. numatytas žmogaus terorizavimas yra įvairūs veiksmai, kuriais grasinama susprogdinti, padegti, pavyzdžiui, namą, patį žmogų arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Pagal BK 145 str. 2 d. atsako ir tas, kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Sistemingas bauginimas yra ne mažiau kaip tris kartus pasikartojantys atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai siekiant žmogui sukelti stresą, nerimą ar baimę. Šioje byloje įrodyta, kad V. Ž. 2009 m. rugsėjo 16-17 dienomis savo žmonai telefonu išsiuntė apie 100 SMS pranešimų, kuriuose grasino ne tik abi nukentėjusiąsias nužudyti paminėdamas, kad turi šaunamąjį ginklą, bet grasino ir sudeginti I. T. gyvenamąjį namą. Dėl V. Ž. girtavimo tuo metu jo santykiai su žmona A. Ž. ir jos motina I. T. buvo konfliktiniai, V. Ž. buvo liepta iš gyvenamojo namo išsikraustyti, o jo bijodama A. Ž. netgi buvo išėjusi iš motinos namų pas savo močiutę. Įvertinant šias aplinkybes, o taip pat ir V. Ž. siuntinėjamų SMS pranešimų skaičių bei grasinimų turinį, nukentėjusiosios A. Ž. ir I. T. šiuos grasinimus įvertino kaip realius ir jos turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad tie grasinimai bus realizuoti. Tuo tarpu pats V. Ž. ir suvokė, kad grasina abiem nukentėjusiosioms atimti gyvybę bei sudeginti I. T. gyvenamąjį namą, ir siekė nukentėjusiosioms sudaryti įspūdį, jog tie pranešimai bus realizuoti. Įvertinęs visas šias aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis terorizavo nukentėjusiąsias ir jas sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą. Ši V. Ž. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 str. 2 d.

V. Ž. nuteistas ir už tai, kad 2009 m. rugsėjo 17 d. vakare, sulaužydamas I. T. gyvenamojo namo balkono ir verandos duris, sugadino svetimą turtą, patekęs į šio namo vidų sumušė savo žmonos motiną I. T., o durdamas jai peiliu padarė nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus V. Ž. grasino I. T. nužudyti, o po to slapta pagrobė tame kambaryje buvusius I. T. ir A. Ž. mobiliojo ryšio telefonus su jų abonentinėmis kortelėmis. V. Ž. kaltė padarius šias nusikalstamas veikas irgi įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų, o iš dalies ir paties nuteistojo parodymais, specialisto išvada, taip pat įvykio vietos apžiūros, daiktų bei dokumentų pateikimo ir jų apžiūrų protokolais. Nukentėjusioji A. Ž. parodė, kad 2009 m. rugsėjo 17 d., vėlai vakare su vaiku nuėjo miegoti motinos gyvenamojo namo antrame aukšte, o pati motina miegojo pirmame aukšte. Apie vidurnaktį išgirdo lauke kažką bildant ir pamatė, kad į balkoną kopėčiomis lipa V. Ž.. Sugriebusi vaiką ji skubiai nubėgo į pirmą aukštą, pažadino motiną ir davė savo telefoną, kad ši iškviestų policiją. Po to išgirdo stiprių smūgių garsą, suprato, kad V. Ž. pateko į namo antrą aukštą, o dar po to pamatė jį laiptais lipantį žemyn, matė, kad dešinėje rankoje V. Ž. laiko peilį. Ji šaukė motinai bėgti iš namų, bet ši pasiliko, o ji pati su vaiku pabėgo į lauką ir užrakino namo verandos duris. Už vartelių laukė tol, kol atvyko policija. Pareigūnai iškvietė greitąją pagalbą ir jos motina buvo išvežta į ligoninę. Pati užėjusi į namo vidų pamatė, kad ten viskas išvartyta, matėsi daug kraujo. Vėliau pastebėjo, kad iš kambario dingo jos ir motinos mobiliojo ryšio telefonai. Pagrobtą jos 529 Lt vertės telefoną vėliau policija surado ir jai grąžino. Nukentėjusioji I. T. parodė, kad tą vakarą miegojo namo pirmame aukšte, o dukra su vaiku – antrame aukšte. Ją pažadino dukra A. Ž., kuri liepė skambinti policijai, nes V. Ž. bando patekti į namo vidų per balkoną. Ji paskambino policijai ir tuo metu išgirdo smūgio ir nukritusių durų garsą. Jos dukra iš namo pabėgo į lauką, o ji pati pabėgti nespėjo. Pamatė, kad V. Ž. iš antro aukšto lipa laiptais žemyn, lipdamas rankoje jis laikė peilį. V. Ž. iš karto puolė prie durų, o ji jį norėjo sustabdyti. Tada V. Ž. kumščiais pradėjo mušti jai per veidą, reikalavo pasakyti, kur jo žmona ir vaikas, kartu grasino, jeigu ji to nepasakys, ją papjauti. Jis ją toliau mušė, tampė už naktinių marškinių, juos suplėšė, o po to mušdamas pargriovė ją ant lovos. Nors smūgio peiliu ji nepajuto, tačiau pamatė, kad jai iš kojos bėga kraujas. Matė, kaip V. Ž. išlaužė verandos duris, išėjo į lauką, bet neradęs jos dukros ir vaiko, vėl grįžo į namo vidų. Grasindamas peiliu jis vėl reikalavo pasakyti, kur išbėgo jos dukra su vaiku. Tuo metu ji prarado sąmonę ir atsigavo tik ligoninėje, ten dėl sužalojimų gydėsi ilgiau negu savaitę. Kokiomis aplinkybėmis iš kambario dingo jos ir dukros mobiliojo ryšio telefonai, ji nepastebėjo. Jos telefoną, kurio vertė 455 Lt, su abonentine kortele vėliau surado ir jai grąžino policijos pareigūnai. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas E. K. parodė, kad 2009 m. rugsėjo 17 d., 23.51 val., policijai paskambino A. Ž., kuri pranešė, kad į namą per balkono duris braunasi V. Ž.. Į įvykio vietą buvo išsiųsti policijos patruliai. Policijos pareigūnai liudytojai J. M. ir V. Š. parodė, kad budėtojo nurodymu nuvyko į sodų bendriją „Aušra“ , ten prie vartų juos pasitiko vienmarškinė ir basa moteris. Ji ant rankų laikė kūdikį, buvo išsigandusi ir pasakė, kad į namus įsilaužė vyras, o tuose namuose yra likusi jos motina. Privažiavę prie tos moters nurodyto namo, įėję į vidų ten rado nesąmoningą kraujuojančią moterį, kuri buvo nuoga, tik ant pečių užsimetusi neužsegtą striukę. Tai moteriai jie iškvietė greitąją pagalbą. Po to ieškojo tą moterį sužalojusio V. Ž., bet jo nerado. Liudytoja S. B. parodė, kad dirba lombardo direktore. 2009 m. rugsėjo 19 d. asmuo pavarde R. C. jos lombarde užstatė mobiliojo ryšio telefoną „LG KP 500“, kurį vėliau paėmė policijos pareigūnai, pasakę, kad tas telefonas vogtas. Nuteistojo V. Ž. kaltę patvirtina ir kiti įrodymai. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad 2008 m. rugsėjo 18 d. naktį apžiūrėjus I. T. gyvenamąjį namą buvo surastos išlaužtos verandos durys, išlenktas plastikinių balkono durų vyris, namo viduje rasta daug kraujo pėdsakų, sujaukta ir kruvina patalynė. Lauke surastos į antrame aukšte esančio balkono pusę atremtos kopėčios. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad I. T. buvo nustatytas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, apatinio žandikaulio projekcijoje iš kairės ir kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda kairės šlaunies užpakaliniame paviršiuje su raumenų ir kraujagyslių pluošto sužalojimu, taip pat hemoraginis šokas. Galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis gavosi paveikus akies bei smakro sritį kietais bukais daiktais, o durtinė-pjautinė žaizda kairėje šlaunyje – aštriu duriančiai-pjaunančio tipo įrankiu, galimai peiliu. Nurodytus sužalojimus I. T. galėjo patirti naktį iš 2009 m. rugsėjo 17 d. į 18 d. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad dėl kiauryminės durtinės-pjautinės kairės šlaunies žaizdos su raumenų ir kraujagyslių pluošto pažeidimu, lydimu hemoraginio šoko, I. T. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Daiktų ir dokumentų pateikimo bei apžiūros protokolai patvirtina, kad iš lombardo direktorės S. B. paimto mobiliojo ryšio telefono „LG KP 500“ IMEI numeris sutampa su numeriu, nurodytu I. T. pateiktoje telefono ryšio paslaugų teikimo sutartyje. Liudytoja M. K. policijai pateikė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7310“, prieš tai nurodžiusi, kad šį telefoną jai už 50 Lt pardavė V. Ž.. Šio telefono IMEI numeris irgi sutapo su numeriu, nurodytu I. T. pateiktoje kitoje telefono ryšio paslaugų teikimo sutartyje. I. T. pateiktuose dokumentuose nurodyta ir abiejų mobiliojo ryšio telefonų kaina, kurią abi nukentėjusiosios nurodė apklausų metu.

Žemesnės instancijos teismas

Apklaustas teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme V. Ž. savo kaltę padarius išvardintas nusikalstamas veikas iš esmės pripažino. Jis pripažino, kad tą naktį į I. T. gyvenamąjį namą tikrai įsibrovė. Tuo metu jau buvo prablaivėjęs, namo raktų neturėjo, durų jam niekas neatidarė, todėl jis nutarė į namo vidų patekti per balkoną. Rankomis išlaužė to balkono duris ir taip pateko į antrame aukšte esantį miegamąjį kambarį. Jame nieko nebuvo. Jis norėjo pamatyti savo sūnų ir pakalbėti su žmona A. Ž., todėl laiptais nulipo į pirmąjį aukštą. Ten žmonos ir vaiko irgi nerado. Tuo tarpu iš lovos pašokusi žmonos motina I. T. pradėjo jį pulti ir draskyti. Tarp jų įvyko konfliktas, jis plaštaka sudavė kelis smūgius I. T. į veidą ir ši nugriuvo, naktinių marškinių jai neplėšė. Po to pasakė jai, kad nusiramintų ir jo nenervintų. Kadangi I. T. nenusiramino, jis pradėjo ją gąsdinti peiliu. Tą peilį buvo pasiėmęs iš ūkinio pastato, įsidėjęs į kišenę, o įsibrovęs į namą per balkoną ir nulipęs į pirmąjį namo aukštą, peilį buvo pasidėjęs ant stalo. I. T. jis norėjo pagąsdinti, nes buvo ant jos labai supykęs, kadangi nuo jo pabėgo žmona ir buvo paslėptas vaikas. I. T. sėdint ant lovos, jis pasiėmė nuo stalo tą patį peilį, o nukentėjusiajai bandant stotis įdūrė tuo peiliu į šlaunį. Pamatęs kraują pasiėmė ant stalelio padėtus mobiliojo ryšio telefonus, bandė skambinti greitajai pagalbai, tačiau tai padaryti jam nepavyko. Tada koja išspyrė verandos duris ir išėjo, išsinešė ir peilį, kurį po to išmetė. Išeidamas iš namų pasiėmė I. T. ir A. Ž. mobiliojo ryšio telefonus, kad galėtų paskambinti greitajai pagalbai. Kodėl to nepadarė iš karto, negali paaiškinti. Be to, tuo metu jam reikėjo pinigų, todėl tuos telefonus jis pardavė. Telefoną „Nokia“ pardavė M. K., o telefoną „LG“ užstatė lombarde.

Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. Ž. apie kai kurias jau aptartų įvykių aplinkybes parodė kitaip. Nuteistasis nurodė, kad sutinka su nuosprendžio dalimi, kuria buvo pripažintas kaltu dėl svetimo turto sugadinimo ir dėl I. T. bei A. Ž. mobiliojo ryšio telefonų vagystės. Taip pat pripažįsta, kad konflikto metu tyčia sudavė I. T. du smūgius kumščiu. Tačiau nesutinka su kaltinimų dalimi, kad tyčia sunkiai sužalojo nukentėjusiąją peiliu ir kad grasino ją nužudyti. Papildomos apklausos metu V. Ž. parodė, kad konflikto metu I. T. puolė jį draskyti, jis jai liepė trauktis, nes norėjo išeiti į lauką, tačiau ji nuo jo vis tiek neatstojo. Tada jis nuo stalo paėmė peilį, bandė nukentėjusiąją pagąsdinti ir taip gavosi, kad kai I. T. kėlėsi, jis jai peiliu netyčia įdūrė. Apeliantas dar parodė, kad peilį pasiėmė tik tam, kad I. T. nuo jo „atsikabintų“, ir tuo peiliu ją sužalojo ne tyčia, o dėl neatsargumo. Taip pat parodė, kad sužalojęs I. T. peiliu, po to nužudyti nukentėjusiąją negrasino.

Nors V. Ž. savo kaltę dėl dalies išvardintų kaltinimų neigia, jo argumentus ir iš dalies pakeistus parodymus kolegija atmeta. Iš bylos matosi, kad teismas nuteistąjį pagrįstai pripažino kaltu, visas nusikalstamas veikas, padarytas įsibrovus į I. T. gyvenamąjį namą, įvertino ir kvalifikavo teisingai. Jau buvo nurodyta, kad savo kaltę dėl dalies nusikalstamų veikų pripažįsta pats nuteistasis ir skundžiamo nuosprendžio tose dalyse neginčija. Jau aptarti įrodymai patvirtina, kad turėdamas tikslą patekti į I. T. gyvenamojo namo vidų nuteistasis kopėčiomis užlipo į namo balkoną ir į kambarį pateko tyčia sulaužydamas plastikines balkono duris. Nulipęs į namo pirmąjį aukštą jis irgi tyčia sulaužė verandos durų staktą. Šias aplinkybes patvirtina paties nuteistojo, abiejų nukentėjusiųjų parodymai ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad balkono duris ir verandos durų staktą nuteistasis sugadino nepataisomai, nuteistojo veiksmus sulaužant abejas duris įvertino kaip vieną nusikalstamą veiką, kuria nukentėjusiajai I. T. buvo padaryta iš viso 1050 Lt dydžio turtinė žala. Ši V. Ž. nusikalstama veika nuosprendyje tinkamai įvertinta kaip svetimo turto sugadinimas ir teisingai kvalifikuota pagal BK 187 str. 1 d. Nuteistasis pripažįsta savo kaltę ir dėl nukentėjusiųjų mobiliojo ryšio telefonų vagystės. Nors jis aiškina, kad namo kambaryje ant staliuko padėtus telefonus paėmė ketindamas sužalotai I. T. iškviesti greitąją pagalbą, tokią versiją paneigia tolesni nuteistojo veiksmai ir kiti jo paties parodymai. Nuteistasis nesugebėjo paaiškinti, kodėl net nebandė kviesti greitosios pagalbos iš karto po to, kai telefonus paėmė nuo stalo ir kodėl to nepadarė būdamas įvykio vietoje. Taip pat nustatyta, kad greitąją pagalbą I. T. ir vėliau iškvietė ne pats nuteistasis, o į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Pats nuteistasis be to parodė, kad tuo metu jam reikėjo pinigų, todėl vieną iš paimtų mobiliojo ryšio telefonų jis pardavė savo pažįstamai, o kitą užstatė lombarde. Visos šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad jau paimdamas ant kambaryje stovėjusio staliuko padėtus mobiliojo ryšio telefonus nuteistasis veikė turėdamas tyčią pagrobti svetimą turtą. Pagal BK 178 straipsnį svetimu turtu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios nuosavybė teise, nes bendrosios nuosavybės teisės objektas yra valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutikimu. V. Ž. buvo nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 17 d. vagystės būdu pagrobė du mobiliojo ryšio telefonus, iš kurių vienas priklausė I. T., o kitas – paties nuteistojo žmonai nukentėjusiajai A. Ž.. Nusikalstamos veikos padarymo metu V. Ž. ir A. Ž. dar nebuvo nutraukę santuokos ir buvo sutuoktiniai. Tačiau iš bylos dokumentų matosi, kad Žakelių santuoka buvo įregistruota 2008 m. gruodžio 22 d. Tuo tarpu iš vienos jau paminėtų telefono ryšio paslaugų teikimo sutarčių (sutartis Nr. 3615) matosi, kad šią sutartį nukentėjusioji A. Ž. (tuo metu A. T.) sudarė dar iki santuokos sudarymo, t. y. 2008 m. lapkričio 14 d. Tai reiškia, kad A. Ž. (A. T.) pagal tą pačią sutartį įsigytas mobiliojo ryšio telefonas, vadovaujantis CK 3.88 ir 3.89 str. nuostatomis, buvo ne jungtinė sutuoktinių, o asmeninė nukentėjusiosios nuosavybė, tuo tarpu nuteistajam V. Ž. A. Ž. telefono pagrobimo metu šis turtas buvo svetimas. V. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad I. T. bei A. Ž. telefonus pagrobė atvirai ir ši jo nusikalstama veika kaltinamajame akte buvo kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d., tuo tarpu bylą išnagrinėjęs teismas, remdamasis pačios nukentėjusiosios I. T. parodymais, nustatė, kad po grasinimo nužudyti jau būdama sužalota nukentėjusioji neteko sąmonės ir telefonų pagrobimo nematė. Teismas pagrįstai pakeitė V. Ž. kaltinimą, padarė išvadą, kad mobiliojo ryšio telefonus nuteistasis pagrobė ne atvirai, o slapta, ir šią jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 178 str. 1 d.

Nuteistojo versijas apie tai, kad jis sumušė I. T. abipusio konflikto metu ir kad sunkiai sužalojo nukentėjusiąją peiliu dėl neatsargumo, teismas pagrįstai atmetė. Nors V. Ž. pats pripažįsta, kad įsibrovė į I. T. gyvenamąjį namą išlaužęs balkono duris, nulipęs į namo pirmą aukštą tikrai sudavė I. T. smūgius rankomis, o po to vieną kartą dūrė jai peiliu, tačiau dalis jo nurodomų kitų šių įvykių aplinkybių buvo paneigtos nukentėjusiųjų parodymais. V. Ž. teisme parodė, kad peilį buvo paėmęs iš ūkinio pastato, įsibrovęs į namą per balkoną ir nulipdamas laiptais į namo pirmą aukštą tą peilį buvo įsidėjęs į kišenę, o po to peilį padėjo ant stalo. Tuo tarpu nukentėjusiosios I. T. ir A. Ž. parodė, kad leisdamasis laiptais į namo pirmą aukštą V. Ž. peilį laikė rankoje. V. Ž. parodė, kad į namo pirmą aukštą nulipo ieškodamas savo žmonos ir vaiko. Ten jų nerado, tuo tarpu ten buvusi jo uošvienė I. T. pašoko iš lovos, pradėjo jį pulti ir draskyti, dėl to tarp jų kilo konfliktas, jis sudavė nukentėjusiajai plaštaka kelis kartus į veidą ir dėl to I. T. nukrito. Naktinių marškinių nukentėjusiajai nesuplėšė. Abi nukentėjusiosios šias aplinkybes nurodė kitaip. A. Ž. parodė, kad pamačiusi laiptais besileidžiantį su peiliu rankoje V. Ž., su vaiku išbėgo į lauką ir užrakino verandos duris. Šaukė, kad jos motina I. T. bėgtų kartu, bet ši pabėgti nesuspėjo. Pati I. T. parodė, kad dukrai su vaiku pabėgus į lauką, laiptais nulipęs V. Ž. iš karto puolė prie verandos durų, ėmė jas spardyti kojomis. Ji bandė V. Ž. sustabdyti, tačiau šis pradėjo ją mušti kumščiais į veidą ir reikalavo pasakyti, kur jos dukra ir vaikas. V. Ž. sugriebė ją už naktinių marškinių, ji buvo atremta į sekciją, V. Ž. dar kartą jai sudavė ir ji nugriuvo ant lovos. Nukentėjusiųjų A. Ž. ir I. T. parodymus teismas pagrįstai įvertino kaip nuoseklius ir vieni kitus papildančius, byloje nėra duomenų apie tai, kad jos siektų pasunkinti V. Ž. padėtį, o jų nesuinteresuotumą pakenkti nuteistajam patvirtina dar ir ta aplinkybė, kad abi nukentėjusiosios, taip pat ir sunkiai sužalota I. T.,nepareiškė nuteistajam jokių turtinių pretenzijų. Todėl teismas pagrįstai rėmėsi ne nuteistojo, o būtent abiejų nukentėjusiųjų parodymais, kurie patvirtina, kad namo viduje jokio abipusio I. T. ir V. Ž. tarpusavio konflikto nebuvo. Taip pat paneigta ir nuteistojo versija, kad I. T. pirmoji puolė jį draskyti ir kad jo suduoti smūgiai ranka buvo tik atsakomoji reakcija. Ne tik nukentėjusiųjų parodymai, bet ir kitos bylos aplinkybės (V. Ž. įsibrovimas į namą išlaužiant balkono duris, nusileidimas laiptais į pirmą aukštą laikant rankoje peilį, verandos durų spardymas) parodo nuteistojo veiksmų agresyvumą. Pats nuteistasis apie I. T. jam padarytus kokius nors sužalojimus nieko nenurodo, tačiau net ir darant prielaidą, kad nukentėjusioji kažkokius aktyvius veiksmus atliko neleisdama V. Ž. pasivyti su vaiku pabėgusios A. Ž. arba nuteistajam spardyti duris, tokie nukentėjusiosios veiksmai galėtų būti vertinami tik veikimu ginant nuo pavojingo kėsinimosi save, kitą asmenį, taip pat savo nuosavybę ir būsto neliečiamybę (BK 28 str. 2 d.). Tuo tarpu nuteistojo V. Ž. nusikalstamų veiksmų motyvai ir tikslai buvo kiti. Jis pareikalavo, kad nukentėjusioji pasakytų, kur yra jos dukra ir vaikas, o nesulaukęs atsakymo, tyčia panaudojo fizinį smurtą, pirmiausia sudavęs I. T. smūgius rankomis ir pargriovęs ją ant lovos. V. Ž. versiją apie tai, kad jis sužalojo I. T. peiliu dėl neatsargumo, paneigia jau ne tik nukentėjusiosios, bet ir paties nuteistojo parodymai. I. T. parodė, kad po V. Ž. smūgių nukritusi ant lovos, paties smūgio peiliu nepajuto, tik pamatė iš kojos bėgantį kraują. Tuo tarpu V. Ž. teisiamajame posėdyje aiškino, kad bandė I. T. pagąsdinti, sužalojo ją netyčia, tačiau vis tiek parodė, kad įdūrė peiliu nukentėjusiajai šiai bandant atsikelti nuo lovos. Iš teisme perskaitytų V. Ž. ankstesnių parodymų matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis tas pačias aplinkybes buvo nurodęs dar konkrečiau ir netgi neneigė, kad smūgį peiliu sudavė tyčia. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2009 m. rugsėjo 24 d. V. Ž. parodė, kad nežino, dėl ko – apimtas „siuto“ dūrė uošvienei peiliu vieną ar kelis kartus (t.3, b. l. 135-156). Kitos įtariamojo apklausos 2009 m. spalio 1 d. metu parodė, kad kažko pykdamas ant uošvienės, sudavė jai kelis kartus ranka į veidą, o nuo šių smūgių jai atsisėdus ant fotelio, jis, dėl to paties pykčio, dūrė jai vieną kartą peiliu į kairę šlaunį (t. 3, b. l. 138-139). Kaip sudavė nukentėjusiajai smūgį peiliu, matosi ir iš V. Ž. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 3, b. l. 156-165). Apelianto versiją apie bandymą peiliu nukentėjusiąją tik pagąsdinti paneigia ir teismo medicinos specialisto išvada apie I. T. peiliu padaryto kūno sužalojimo vietą. Iš šios išvados matosi, kad sunkus sveikatos sutrikdymas I. T. buvo padarytas dėl durtinės-pjautinės žaizdos kairės šlaunies užpakaliniame paviršiuje. Smūgis ne į priekinį, o į užpakalinį šlaunies paviršių negalėjo būti suduotas siekiant nukentėjusiąją tik pagąsdinti, todėl ši ir kitos jau aptartos aplinkybės patvirtina, kad smūgį peiliu nuteistasis nukentėjusiajai sudavė tyčia. Nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad suduodamas peiliu nukentėjusiajai į svarbią kūno vietą, kurioje išsidėsčiusios stambiosios kraujagyslės, V. Ž. numatė, kad savo veiksmais gali sukelti rimtą pavojų nukentėjusiosios sveikatai ir gyvybei, kilusių pasekmių siekė, tačiau galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymams ar net mirčiai) jis numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Nustatęs, kad V. Ž. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, jo nusikalstamą veiką teismas pagrįstai įvertino kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą. Šį nusikaltimą kvalifikuojantis požymis irgi nustatytas pagrįstai. Iš bylos dokumentų matosi, kad I. T. sužalojimo metu V. Ž. buvo A. Ž. sutuoktinis, o I. T. yra A. Ž. motina. Taip pat nustatyta, kad V. Ž. su savo žmona ir vaiku ilgiau negu metus laiko kartu su I. T. gyveno jos gyvenamajame name. BK 248 str. 2 d. nurodyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra ir kartu su juo gyvenantys jo sutuoktinio tėvai. Padarydamas I. T. sunkų sveikatos sutrikdymą V. Ž. sunkiai sužalojo savo šeimos narį, todėl jo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. V. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu ir dėl grasinimo I. T. nužudyti. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad po to, kai įdūrė I. T. peiliu, jis išspyrė verandos duris ir išėjo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis pakartojo tuos pačius parodymus, parodė, kad I. T. ją nužudyti negrasino, nors ir pripažino, kad ši gal ir turėjo pagrindo jo bijoti. Tuo tarpu nukentėjusioji I. T. parodė, kad jau po to, kai sužalojo ją peiliu, V. Ž. išlaužė verandos duris, išėjo į lauką, ten ieškojo jos dukters, o neradęs vėl sugrįžo į kambarį ir vėl grasindamas peiliu reikalavo pasakyti, kur išėjo jos dukra su vaiku. Nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad šiais I. T. parodymais netikėti taip pat nėra pagrindo. Nuteistasis dar kartą grasino papjauti nukentėjusiąją peiliu jau po to, kai ją sužalojęs peiliu buvo išėjęs į lauką, ten ieškojo A. Ž., o jos neradęs vėl grįžo į namo vidų, todėl šie pakartotiniai grasinimai buvo pagrįstai įvertinti kaip atskira nusikalstama veika. Apie agresyvų V. Ž. elgesį I. T. žinojo ir anksčiau. Tą patį vakarą nuteistasis dar ir įsibrovė į jos namą išlauždamas balkono duris, o po to sužalojo nukentėjusiąją durdamas jai peiliu. Kad I. T. turėjo pagrindą jo bijoti, pripažįsta ir pats apeliantas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. Ž. grasino I. T. nužudyti ir nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad šie grasinimai gali būti įvykdyti. Teismas pagrįstai pripažino V. Ž. kaltu ir šią jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 145 str. 1 d.

V. Ž. kaltę dėl A. Ž. ir G. P. terorizavimo 2009 m. rugsėjo 20-21 dienomis patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojo ir paties nuteistojo parodymai, taip pat daiktų pateikimo ir jų apžiūrų protokolai. Nukentėjusioji A. Ž. parodė, kad po jos motinos sužalojimo ji išėjo iš namų, nakvojo pas savo draugę G. P., o po to slėpėsi nuo V. Ž. Klaipėdoje. 2009 m. rugsėjo 21 d. V. Ž. į jos mobiliojo ryšio telefoną išsiuntė SMS pranešimus, kuriuose rašė, kad žino, kur ji yra ir kad ją nužudys. Nukentėjusioji G. P. parodė, kad V. Ž. pažinojo, nes šis buvo jos draugės A. Ž. vyras. Po to, kai V. Ž. sužalojo draugės motiną, A. Ž. apsistojo pas ją, o kitą dieną išvažiavo į Klaipėdą. V. Ž. į jos mobiliojo ryšio telefoną pradėjo siuntinėti SMS pranešimus, kuriuose rašė, kad ją ir A. Ž. nužudys, kad jos „mirs kaip sesės“, grasino jai neišeiti į lauką, nes jis suras ir jai bus blogai. Apie grasinimus G. P. parodė ir jos tėvas liudytojas T. P.. Dukra rodė jam SMS pranešimus su grasinimais, iš kurių jam labiausiai įsiminė grasinimas „abi mirsite kaip sesės“. Kad V. Ž. tikrai siuntė nukentėjusiosioms SMS pranešimus su tokiais grasinimais, matosi ir iš A. Ž. bei G. P. paimtuose telefonuose užfiksuotų nuteistojo joms išsiųstų žinučių. Iš jų matosi, kad nuteistasis nukentėjusiąsias grasino nužudyti ir jas susprogdinti. Teisiamajame posėdyje V. Ž. dėl šių kaltinimų prisipažino ir parodė, kad tikrai siuntė nurodytus SMS pranešimus apimtas pykčio, kad negali surasti savo žmonos ir vaiko. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis irgi nurodė, kad dėl šių grasinimų nukentėjusiosioms jis kaltu prisipažįsta. Nukentėjusioji A. Ž. parodė, kad nuteistojo SMS pranešimus vertino rimtai ir galvojo, kad jis savo grasinimus tikrai gali įvykdyti. Tą patį parodė ir nukentėjusioji G. P.. Ji ir jos tėvas liudytojas T. P. parodė, kad įbauginta V. Ž. G. P. netgi bijodavo išeiti į lauką, o į mokyklą ją lydėdavo jos tėvas. Nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad ilgiau negu parą laiko siuntinėdamas SMS pranešimus, grasindamas jas nužudyti ir susprogdinti bei kitaip jas baugindamas, nuteistasis siekė, kad nukentėjusiosios nuolat jaustų baimę ir netikrumą dėl savo gyvybės ir sveikatos. Nuteistasis taip pat suprato, kad nukentėjusiosios turėjo pagrindą galvoti, jog tie jo grasinimai galėjo būti įvykdyti. Tokius nuteistojo veiksmus teismas tinkamai įvertino kaip nukentėjusiųjų terorizavimą bei sistemingą bauginimą naudojant psichinę prievartą, o šią nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 145 str. 2 d.

V. Ž. kaltę dėl pjūklų vagystės iš A. G. sandėliuko patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo ir apžiūrų protokolai, o iš dalies – ir paties nuteistojo parodymai. Pats V. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltinime nurodytu laiku iš savo žmonos močiutės A. G. sandėliuko tikrai paėmė du pjūklus, tačiau jų nepagrobė. Kadangi buvo naktis, pas A. G. leisti pasiimti tuos pjūklus neprašė. Pjūklai buvo reikalingi, nes jo pusbroliui reikėjo supjauti malkas. Vieną paimtą elektrinį pjūklą jis padėjo savo uošvienės I. T. namo rūsyje, o benzininį pjūklą nusinešė pas pusbrolį. Vėliau policijai pats nurodė tų pjūklų buvimo vietą. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. Ž. nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes. Dar parodė, kad pjūklus iš sandėliuko paėmė nesulaužęs jokių spynų, tai nebuvo vagystė, nes tuos pjūklus jis imdavo ir anksčiau, be to, pjūklai buvo paimti ne iš svetimų, o iš jo žmonos senelės namų. Jo nuomone, šioje dalyje nuosprendis yra grindžiamas tik melagingais liudytojo M. G. parodymais. Iš to, ką parodė pats nuteistasis, matosi, kad jis neneigia iš A. G. sandėliuko paėmęs du pjūklus, o neprisipažįsta tik dėl to, kad turėjo tikslą šį turtą pagrobti. Tokius apelianto aiškinimus ir versijas paneigia kiti įrodymai. Nukentėjusioji A. G. teisme parodė, kad V. Ž. pažįsta, nes šis yra jos anūkės vyras. Ji pati gyvena sodų bendrijoje viena, turi sandėliuką, kurio spyna buvo sugedusi, veikė tik spynos liežuvėlis ir duris ji atidarydavo atskira rankena. Sandėliuke ji laikė savo benzininį pjūklą ir dar vieną elektrinį pjūklą, kuris priklausė jos dukrai I. T.. Tuo metu, kai jos dukra buvo sužalota ir gulėjo ligoninėje, vieną vakarą lauke ji girdėjo kažkokį triukšmą. Atsikėlusi kitą rytą lauke ji pamatė, kad išlaužtos jos sandėliuko durys, o iš jo pavogti abu jos nurodyti pjūklai. Kitą dieną su kaimynu vieną pjūklą ji rado savo dukters namo rūsyje. Vėliau V. Ž. buvo pas ją atėjęs ir atsiprašė. Nukentėjusioji I. T. parodė, kad kai sužalota V. Ž. ji gulėjo ligoninėje, apie pjūklų vagystę jai papasakojo motina A. G.. Ji parodė, kad V. Ž. buvo atėjęs naktį, atsidarė sandėliuko duris ir išnešė abu pjūklus. Vieną pjūklą motina po to rado jos namo rūsyje. I. T. dar parodė, kad po sužalojimo peiliu savo namuose laikinai negyveno, išleista iš ligoninės apsistojo pas savo motiną, o dukra A. Ž. su vaiku buvo išvažiavusi į Klaipėdą. Jos motina tuo metu V. Ž. buvo davusi raktą nuo jos (I. T.) namų. Nukentėjusioji A. Ž. parodė, kad apie pjūklų vagystę iš sandėliuko ji sužinojo iš savo močiutės A. G., ji pati tuo metu, bijodama V. Ž., su vaiku buvo išvažiavusi į Klaipėdą. A. G. jai pasakojo, kad girdėjo, kaip V. Ž. naktį laužė jos sandėliuko duris, o ryte ji tame sandėliuke nerado pjūklų. Liudytojas M. G. teisme parodė, kad su šiuo įvykiu susijusių aplinkybių jau neprisimena, tačiau perskaičius jo ankstesnius parodymus, patvirtino, kad jie yra teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 93-94) M. G. parodė, kad 2009 m. rugsėjo 20 ar 21 d., nakties metu jam paskambino jo pažįstamas V. Ž. ir jo paklausė, gal jis žino, kam būtų galima parduoti benzininį pjūklą „Partner“. Jis atsakė V. Ž., kad naktį pirkėjo tikrai nesuras, o vėliau V. Ž. jam daugiau neskambino, nebuvo ir užėjęs. Liudytoju apklaustas V. Ž. pusbrolis S. Ž. teisme parodė, kad anksčiau V. Ž. buvo kartu su savo žmona pas jį atėjęs ir padėjęs supjauti malkas. Tada pusbrolio prašė, kad kai turės laiko, gal galės ateiti vėl jam padėti. Po kurio laiko V. Ž. pas jį vėl atėjo, atsinešė pjūklą, bet tą dieną malkų jie nepjovė ir V. Ž. pjūklą paliko pas jį namuose. Teisme buvo perskaityti ankstesni S. Ž. parodymai, kuriuose apie tų pačių įvykių aplinkybes šis liudytojas parodė konkrečiau ir išsamiau. Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. rugsėjo 24 d. (t. 3, b. l. 95-97) S. Ž. parodė, kad prieš tris-keturias dienas pas jį atėjo jo pusbrolis V. Ž. ir atsinešė benzininį pjūklą „Partner“. Tą patį pjūklą jis buvo atsinešęs ir prieš metus laiko. Atsinešęs pjūklą šį kartą V. Ž. kiek pabuvęs išėjo, o pjūklą paliko jo namuose. Teisme patvirtinęs, kad šie jo parodymai teisingi, S. Ž. dar parodė, kad antrą kartą pjauti malkas jis su V. Ž. nesitarė, jis pats to daryti nesiruošė, nebuvo nusipirkęs tepalo ir benzino. Iš įvykio vietos papildomos apžiūros protokolo matosi, jog apžiūrint A. G. sandėliuką buvo nustatyta, kad sandėliuko durų rankenos nėra, duryse yra neveikianti spyna, o norint tas duris atidaryti, į spyną reikia įkišti plokščią daiktą ir juo atverti spynos liežuvėlį. Ties spynos mechanizmu apžiūros metu rasti laužimo pėdsakai – spynos mechanizmas kartu su lūžusia durų dalimi pasislinkę į vidinę pusę. Daiktų pateikimo ir apžiūrų protokolai patvirtina, kad iš V. Ž. buvo paimtas motopjūklas „Partner“, o A. G. pateikė elektrinį pjūklą „Rebir“, kuris buvo pagrobtas iš jos sandėliuko ir kurį nukentėjusioji rado savo dukros namo rūsyje. Išnagrinėtų ir jau išdėstytų įrodymų visumą teismas įvertino tinkamai. Nors nuteistasis V. Ž. aiškina, kad pjūklus iš sandėliuko pasiėmė tiesiog atidaręs nerakinamas duris, tai paneigia ne tik nukentėjusiosios A. G. parodymai, bet ir sandėliuko apžiūros protokolas, iš kurio matosi, kad sandėliuko durys buvo laužiamos ir į vidų įsibrauta panaudojant fizinę jėgą. Bylos aplinkybių neatitinka ir apelianto argumentas apie tai, kad jo kaltė tariamai grindžiama tik vienintelio liudytojo M. G. parodymais. Visų trijų nukentėjusiųjų A. G., I. T. ir A. Ž. parodymai patvirtina, kad apie savo tariamus ketinimus paimti iš sandėliuko pjūklus, jais pasinaudoti ir juos grąžinti V. Ž. su nukentėjusiomis nesitarė ir apie tai su jomis nieko nešnekėjo. Būtina atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad tuo metu V. Ž. jau buvo peiliu sunkiai sužalojęs I. T., ši gulėjo ligoninėje, o jos dukra, nuteistojo žmona A. Ž., bijodama V. Ž. ir nuo slapstydamasi, buvo išvažiavusi į Klaipėdą. Visiškai neįtikinanti ir apelianto versija, kad A. G. leidimo paimti pjūklus jis nepaprašė todėl, kad tuo metu buvo nakties metas. Tai, kad pjūklus, išlaužęs sandėliuko duris, nuteistasis pasiėmė naktį, paneigia nuteistojo aiškinimus ir apie tai, kad tais pjūklais jis ketino pjauti pas savo pusbrolį malkas, ir apie tai, kad nuteistasis tų pjūklų neturėjo tikslo pagrobti. I. T. priklausantis elektrinis pjūklas buvo surastas šios nukentėjusiosios namo rūsyje, tačiau ši aplinkybė taip pat nepaneigia V. Ž. kaltės, nes, kaip jau buvo nurodyta, tuo metu šiuose namuose nuteistasis gyveno vienas. Apeliantas nurodo, kad nuosprendis grindžiamas melagingais M. G. parodymais, tačiau netikėti šio liudytojo parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo. Kaip jau buvo nurodyta, liudytojas M. G. parodė, kad paskambinęs jam naktį, V. Ž. jo prašė padėti benzininį pjūklą kam nors parduoti. Netikėti šiais M. G. parodymais nėra pagrindo dar ir todėl, kad juos iš esmės patvirtina, o apelianto versijas paneigia liudytojo S. Ž. parodymai. Šis liudytojas parodė, kad apie jokį malkų pjovimą su V. Ž. nurodytu laiku nebuvo taręsis, liudytojas pjauti malkų netekino, V. Ž. pas jį atvyko netikėtai ir, neilgai pabuvęs, išėjo palikęs pjūklą jo namuose. Liudytojas S. Ž. yra nuteistojo V. Ž. pusbrolis, meluoti ir specialiai apkalbėti savo giminaičio jis negalėjo, todėl jo parodymai šioje byloje abejonių nekelia. Tuo tarpu apelianto versiją paneigiančius S. Ž. parodymus, kaip jau buvo nurodyta, tik papildo liudytojo M. G. parodymai apie tai, kad nuteistasis vieną iš pjūklų ruošėsi kam nors parduoti. Nepripažindamas savo kaltės nuteistasis dar nurodo, kad sandėliukas, iš kurio jis paėmė pjūklus, priklausė A. G., kuri yra jo žmonos A. Ž. senelė. Ši aplinkybė vertinant ir kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką reikšmės taip pat neturi. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, o tokiu turtu laikomi daiktai, kurie pagrobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. A. G. nėra ir nebuvo nuteistojo šeimos narė, o vienas iš A. G. sandėliuke buvusių pjūklų, priklausęs nuteistojo žmonos motinai I. T., irgi nepriklausė nuteistajam bendrosios nuosavybės teise. Tai reiškia, kad abu pjūklai V. Ž. buvo svetimas turtas, į kurį jis neturėjo jokios nei tikros, nei ginčijamos ar tariamos teisės. Teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad abu pjūklus iš sandėliuko V. Ž. pagrobė, šią vagystę padarė įsibrovęs į patalpą, ir nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 178 str. 2 d.

Už pasikėsinimą neteisėtai įsibrauti į A. G. gyvenamąjį namą V. Ž. irgi nuteistas pagrįstai. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis kaltu neprisipažino ir parodė, kad po to, kai 2009 m. rugsėjo 25 d. buvo paleistas iš policijos areštinės, nei į A. G., nei į I. T. gyvenamuosius namus nesibrovė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis irgi parodė, kad 2009 m. rugsėjo 30 d. jis A. G. gyvenamąjį namą įsibrauti nesikėsino, to nebuvo ir jis tokio atvejo neprisimena. Nors nuteistasis savo dalyvavimą šios nusikalstamos veikos padaryme neigia, jo kaltę patvirtina kiti išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Apie tai, kad 2009 m. rugsėjo 30 d. naktį V. Ž. pasikėsino įsibrauti į sodų bendrijoje esantį A. G. gyvenamąjį namą, parodė tuo metu šiame name buvusios visos trys nukentėjusiosios. Nukentėjusioji A. Ž. parodė, kad naktį kartu su motina buvo savo senelės A. G. namuose. Bijodama galimo V. Ž. užpuolimo, ji nemiegojo ir žiūrėjo pro langą. Pamačiusi, kad prie namo ateina V. Ž., ji paskambino policijai, tuo metu pabudo ir jos motina bei senelė. Jos girdėjo, kad iš pradžių V. Ž. peiliu bandė atidaryti duris, o po to ir langą. Paties peilio ji nematė, bet girdėjo stiklą rėžiančio aštraus daikto garsą. Tai darydamas V. Ž. nesibeldė ir geruoju įleisti į namo vidų neprašė. Kai atvyko jos iškviesta policija, V. Ž. pabėgo. Kitą dieną motinos namuose buvo rastas išimtas rūsio langas, o virtuvėje trūko vieno ten buvusio peilio. Nukentėjusioji I. T. parodė, kad bijodamos V. Ž. ji su dukra A. Ž. tą naktį nakvojo jos motinos A. G. namuose. Ji pati miegojo, o pabudusi išgirdo, kad dukra kviečia policiją. Po to išgirdo, kad V. Ž. iš pradžių kažkuo krapšto duris, o nepavykus jų atidaryti, bando į vidų patekti per langą. Į duris jis nesibeldė. Atvykus policijai V. Ž. pabėgo. Kitą rytą parėjusi į savo namus, rado atidarytą namo rūsio langą ir viduje buvusioje spintelėje trūko vieno peilio. Nukentėjusioji A. G. parodė, kad po I. T. sužalojimo peiliu jos dukra ir anūkė A. Ž., bijodamos V. Ž., laikinai buvo apsigyvenusios jos gyvenamajame name. 2009 m. rugsėjo 30 d. vakare ji ir jos dukra I. T. nuėjo miegoti, o anūkė A. Ž. nemiegojo ir pamatė ateinantį V. Ž.. Jas pažadinusi A. Ž. pasakė, kad V. Ž. braunasi į namo vidų. Iš pradžių jis peiliu bandė atidaryti duris, o nepavykus pradėjo krapštyti langą. Anūkės iškviesta policija V. Ž. prie jos namo jau nerado, šis jau buvo pabėgęs. Visų trijų nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kiti įrodymai. Prie bylos pridėta policijos pažyma patvirtina, kad 2009 m. rugsėjo 30 d., 1.39 val., policijoje buvo gautas ir užregistruotas A. Ž. telefoninis pranešimas, kad apie sodo namą vaikšto jos buvęs vyras V. Ž. ir pranešėja bijo, kad jis jai ko nors nepadarytų. Į įvykio vietą buvo nusiųsti policijos pareigūnai. Apklausti liudytojais policijos pareigūnai G. P. ir A. M. parodė, kad 2009 m. rugsėjo 30 d. naktį buvo nuvykę į sodų bendriją „Aušra“, nes buvo gautas pranešimas, kad į gyvenamąjį namą brovėsi vyriškis. Abu liudytojai teisme patvirtino perskaitytus jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Jie buvo parodę, kad nuvykus prie nurodyto gyvenamojo namo, prie jo jokio vyriškio nerado. Tačiau duris jiems atidariusios dvi moterys papasakojo, kad vyriškis bandė įsibrauti į namą per duris, o po to bandė įlipti per langą, turėjo peilį ir lupo lango rėmo lystveles. Prie jų parodyto lango ant žemės tikrai gulėjo sulaužytas medinės lango stiklo lystvelės. Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys patvirtina, kad A. G. gyvenamojo namo spynos laikiklyje rasti aštriu daiktu padaryti įbrėžimai, nuo lango rėmo nuplėštos, sulaužytos ir numestos ant žemės medinės juostelės, o lango stiklą laiko tik likusios tų juostelių vinys. Įvertinęs jau išdėstytų įrodymų visumą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad netikėti nuosekliais ir sutampančiais nukentėjusiųjų parodymais, juos patvirtinančiais policijos pareigūnų parodymais ir kitais tuos parodymus patvirtinančiais įrodymais nėra pagrindo. Remdamasis išnagrinėtų įrodymų visuma teismas pagrįstai pripažino V. Ž. kaltu, o paties nuteistojo parodymus pagrįstai atmetė įvertinęs juos tik bandymais išvengti atsakomybės. Byloje įrodyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis V. Ž. tikrai kėsinosi neteisėtai atvirai įsibrauti į gyvenamąjį namą prieš jo savininkės A. G. ir kitų tame name buvusių nukentėjusiųjų valią, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes atvykus A. Ž. iškviestai policijai nuteistajam iš įvykio vietos teko pabėgti. Šią V. Ž. nusikalstamą veiką teismas tinkamai įvertino kaip pasikėsinimą neteisėtai pažeisti asmens būsto neliečiamumą ir ją teisingai kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 165 str. 1 d. BK 165 str. 2 d. nurodyta apie tai, kad už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Iš šios bylos matosi, kad ikiteisminiai tyrimai dėl pasikėsinimo neteisėtai įsibrauti į A. G. gyvenamąjį namą, o taip pat ir dėl kitų nusikalstamų veikų, už kurias asmuo atsako tik esant toms pačioms jau nurodytoms sąlygoms, buvo pradėti prokuroro reikalavimu.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl pažeistų jo teisių, dėl tyrimo metu prieš jį naudoto fizinio smurto ir psichologinės prievartos, taip pat dėl kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir neatitinkantys faktinių bylos duomenų. Skunde apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo fiziškai kankinamas ir verčiamas duoti tokius parodymus, kokių iš jo reikalavo pareigūnai. Šias aplinkybes nuteistasis nurodo labai nekonkrečiai, nemini nei konkrečių prieš jį tariamai panaudotos prievartos faktų, nei prisipažinti jį tariamai vertusių konkrečių pareigūnų. Byloje apie tokią prievartą nėra jokių duomenų, taip pat ir jokių paties V. Ž. skundų ar pareiškimų, kuriuose nuteistasis būtų nurodęs apie kokius nors prieš jį panaudotus neteisėtus veiksmus. Be to, iš nuosprendžio matosi, kad pagal dalį kaltinimų V. Ž. išteisinęs, nuteistojo nurodomų neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų faktų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kiti apelianto argumentai apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu iš viso nedalyvavo joks gynėjas ir kad jis nebuvo supažindintas su byla, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. įtariamuoju buvo apklaustas keletą kartų, taip pat buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Visų jo apklausų metu dalyvavo gynėjai, o iš 2009 m. spalio 27 d. policijos rašto matosi, kad V. Ž. žodžiu atsisakius prieš tai jį gynusio advokato V. Š. paslaugų, įtariamajam iš karto buvo paskirta kita gynėja. Iš pateikimo susipažinti ir susipažinimo su visos bylos medžiaga, baigus ikiteisminį tyrimą protokolo matosi, kad V. Ž., dalyvaujant tai pačiai paskirtai naujai gynėjai advokatei I. G., buvo supažindintas su visa bylos medžiaga. Tai patvirtina paties V. Ž. įrašai šiame protokole apie tai, kad jis su bylos medžiaga susipažino pilnai ir papildyti ikiteisminį tyrimą neprašo. Protokolo turinio teisingumą patvirtina taip pat paties įtariamojo ir jo gynėjos parašai. Gynėjas dalyvavo ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje. Šie bylos duomenys patvirtina, kad V. Ž. teisė susipažinti su bylos medžiaga, teisė į gynybą ir kitos BPK numatytos įtariamojo ir kaltinamojo teisės ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pažeistos. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padarytos įtariamojo ir nukentėjusiųjų akistatos, nėra baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimas, nes akistatų, kaip ir kai kurių kitų tyrimo veiksmų atlikimas nėra privalomas, atlikti tokius tyrimo veiksmus yra ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų teisė. BPK 21 str. 4 d. ir 178 str. 2 d. numato įtariamojo teisę prašyti atlikti tyrimo veiksmus, tačiau šioje byloje V. Ž. nei prašymo padaryti akistatas, nei jokių kitų prašymų nepareiškė. Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teisme byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, šališkai ir kad teismas neatsižvelgė į paties nuteistojo parodymus, taip pat yra nepagrįsti. Teisiamajame posėdyje V. Ž. buvo išsamiai apklaustas dėl visų nusikalstamų veikų, kurių padarymu buvo kaltinamas. Skundžiamas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 304-307 str. reikalavimų ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimais. Apelianto argumentus dėl to, kad teismas tariamai neatsižvelgė į jo parodymus, paneigia pats skundžiamo nuosprendžio turinys. Iš nuosprendžio matosi, kad nors V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu buvo prisipažinęs, kad padarė dar keletą kitų vagysčių ir kitų nusikalstamų veikų, o teisme savo parodymus pakeitė, teismas atsižvelgė būtent į nuteistojo pakeistus parodymus ir padaręs išvadą, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo kaltę, dėl dalies kaltinimų priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Iš nuosprendžio matosi, kad V. Ž. buvo išteisintas pagal didžiąją dalį kaltinimų, dėl kurių ši byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, atsižvelgdamas į paties nuteistojo parodymus ir abejones, kurių teisminio nagrinėjimo metu pašalinti nepavyko, įvertinęs nuteistojo naudai, teismas kai kuriuos kaltinimus V. Ž. pakeitė tuo irgi palengvindamas apelianto teisinę padėtį. Nuteistasis šioje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas tik už tas nusikalstamas veikas, kuriose V. Ž. dalyvavimas jų padaryme bei jo kaltė buvo neginčijamai įrodyta. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išsamiai išdėstė ir nuteistojo kaltę patvirtinančius įrodymus, ir jų vertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus. Apie tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, jau buvo aptarta bei konstatuota ir šioje nutartyje. Aptartos aplinkybės apelianto argumentus dėl bylą išnagrinėjusio teismo neobjektyvumo ir šališkumo visiškai paneigia. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis V. Ž. teismui nušalinimo nepareiškė, aplinkybių, numatytų BPK 58 str., dėl kurių teisėjas nebūtų galėjęs nagrinėti šios bylos, taip pat nenustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka tik su kai kuriomis teismo išvadomis dėl jo kaltės ir su atskirų nusikalstamų veikų kvalifikavimu. Teismas šioje byloje įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Tai, kad nuosprendyje įrodymai įvertinti ne taip, kaip to pageidavo nuteistasis, sprendžiant klausimą dėl teismo nešališkumo reikšmės neturi, tuo tarpu jokių nei objektyvių, nei subjektyvių šią bylą išnagrinėjusio teismo galimą šališkumą patvirtinančių aplinkybių nenustatyta. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, jokių kitų esminių BPK reikalavimų pažeidimų kolegija irgi nenustatė.

Apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistajam paskirtos per griežtos bausmės kolegija taip pat atmeta. Dėl šios nuosprendžio dalies apelianto dėstomi argumentai prieštaringi, nes iš pradžių nurodęs, kad savo kaltę pripažįsta pilnai ir dėl to, ką padarė, nuoširdžiai gailisi, po to skunde nuteistasis jau kaltina teismą šališkumu vertinant įrodymus. Tai patvirtina ir V. Ž. parodymai apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei baigiamųjų kalbų metu jo suformuluoti prašymai. Apelianto argumentai dėl to, kad kaltę pripažinusiam asmeniui visais atvejais gali būti skiriama tik pusė sankcijoje numatytos bausmės, yra pagrįsti tik iš dalies. BK 61 str. 4 d. yra nurodyta, kad jeigu kaltinamasis savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Iš to, kas išdėstyta šiame baudžiamajame įstatyme, matosi, kad ne didesnės kaip straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmės skyrimui yra būtinas ne tik kaltininko savanoriškas prisipažinimas bei nuoširdus gailėjimasis, tačiau turi būti nustatytos ir kitos šiame įstatyme numatytos aplinkybės. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad paskirdamas bausmes nuteistajam V. Ž. teismas nei apelianto paminėto BK 61 str., nei kitų baudžiamųjų įstatymų reikalavimų nepažeidė, paskirdamas bausmes vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Bausmių skyrimo motyvai išsamiai išdėstyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą išsprendė atskirai dėl kiekvienos pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos. V. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl A. G. ir I. T. pjūklų pagrobimo teismas pripažino ne tik nuteistojo prisipažinimą padarius šią nusikalstamą veiką, nuoširdų gailėjimąsi, bet ir padėjimą šį nusikaltimą išaiškinti, toks teismo sprendimas motyvuotas tuo, kad V. Ž. parodė, kur padėjo pagrobtą turtą. Nuteistojo atsakomybę už šią veiką sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Galima sutikti, kad aptartos aplinkybės iš esmės atitiko jau nurodytas sąlygas, kurioms esant bausmė skiriama taikant BK 61 str. 4 d. nuostatas. Tačiau teismas šių nuostatų nepažeidė, nes už nurodytą vagystę pagal BK 178 str. 2 d. V. Ž. paskirta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Skiriant bausmes už kitas nusikalstamas veikas taikyti BK 61 str. 4 d. nuostatas teismas neturėjo pagrindo, nes nebuvo nustatyta visuma būtinų šiame įstatyme numatytų sąlygų ir aplinkybių. Teismas nenustatė jokių V. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pagal BK 178 str. 1 d. ir BK 254 str. 1 d. dėl M. K. turto vagystės ir šaunamojo ginklo pagrobimo, taip pat pagal BK 22 str. 1 d. ir 165 str. 1 d. dėl pasikėsinimo neteisėtai įsibrauti į A. G. gyvenamąjį namą. Atsakomybę už visas kitas nusikalstamas veikas lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino tas veikas padaręs ir dėl to nuoširdžiai gailisi. V. Ž. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis už nusikalstamas veikas dėl M. K. turto vagystės, šaunamojo ginklo pagrobimo ir nukentėjusiųjų A. Ž. bei I. T. terorizavimo 2009 m. rugsėjo 16-17 dienomis buvo pripažinta tai, kad šias veikas nuteistasis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Atsakomybę už kitus nusikaltimus sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą teismas išsprendė teisingai ir to savo skunde neginčija pats apeliantas. Skiriant bausmes teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, buvo atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jų motyvus bei tikslus, taip pat kitas konkrečias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Įvertinta ir tai, kad V. Ž. padarė net keletą nusikalstamų veikų, iš kurių viena veika priskiriama sunkių, o dar viena – labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Bausmės skyrimo motyvuose teismas taip pat išsamiai įvertino duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę. Iš bylos matosi, kad V. Ž. anksčiau jau septynis kartus buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, šie jo teistumai neišnykę, todėl teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad naujus tyčinius nusikaltimus nuteistasis padarė būdamas recidyvistas (BK 27 str. 1 d.).

Kiti bylos duomenys teismui taip pat leido padaryti išvadą, kad paskutinį kartą atlikęs anksčiau jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis išvadų dėl savo gyvenimo būdo nepadarė, vėl padarė keletą nusikaltimų, taip pat ir prieš savo šeimos narius. Nuosprendyje atsižvelgta ir į tai, kad atlikęs anksčiau paskirtą bausmę, V. Ž., nors ir buvo užsiregistravęs darbo biržoje, buvo nukreiptas mokytis, tačiau pradėjęs girtauti tuos mokslus metė. Nors ir sukūrė šeimą ir jam su nukentėjusiąja A. Ž. gimė vaikas, nuteistasis reikiamo dėmesio šeimai neskyrė, gyveno išlaikomas savo sutuoktinės iš jos uždarbio, o vėliau iš jos gaunamų motinystės pašalpų, savo vaiku nesirūpino. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad teisme V. Ž. negalėjo prisiminti ir nurodyti netgi savo vaiko gimimo datos. BK 56 str. 1 d. yra nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis šiomis įstatymo nuostatomis, o taip pat atsižvelgiant į kitas aptartas aplinkybes teismas pagrįstai skyrė V. Ž. būtent laisvės atėmimo bausmes ir už nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių bei apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Šios bausmės, atitinkančios, artimos arba ženkliai neviršijančios sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkių, savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos. Pažymėtina ir tai, kad už sunkų nusikaltimą pagal BK 254 str. 1 d., nenustačius jokių atsakomybę lengvinančių, o nustačius tik atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teismas paskyrė V. Ž. 4 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri tik nežymiai viršija sankcijos vidurkį. Tuo tarpu už labai sunkų nusikaltimą pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. paskirta 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už sankcijos vidurkį yra netgi mažesnė. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad galutinę subendrintą bausmę teismas jam paskyrė netgi griežtesnę už tą, kurią siūlė skirti prokuroras, tačiau iš nuosprendžio matosi, kad ši teismo paskirta bausmė taip pat yra teisinga. Nuosprendyje teismas išdėstė argumentus, kuriais vadovaujantis dalį paskirtų bausmių subendrino apėmimo, o kitas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu. Subendrindamas bausmes teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, pagrįstai vadovavosi BK 63 str. 6 d. ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu. V. Ž. paskirta galutinė subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė žymiai neviršija bausmės, paskirtos už sunkiausią nusikaltimą, ir tik nežymiai viršija BK 135 str. 2 d. sankcijos vidurkį, todėl ši bausmė savo dydžiu taip pat nėra per griežta. Įvertinus visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turėjusias aplinkybes, V. Ž. ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, ir jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę švelninti nėra pagrindo.

Iš nuosprendžio matosi, kad pripažinęs V. Ž. kaltu pagal BK 178 str. 1 d. dėl M. K. turto vagystės, pagal BK 254 str. 1 d. dėl šaunamojo ginklo pagrobimo ir pagal BK 178 str. 1 d. dėl A. Ž. ir I. T. telefonų vagystės, teismas, vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 3 p., paskyrė nuteistajam dar ir baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Iš viso buvo nuspręsta konfiskuoti nuteistojo V. Ž. turto, kurio vertė yra 350 Lt. BK 72 str. 5 d. nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kolegijos nuomone, šioje byloje nuspręsdamas konfiskuoti V. Ž. turtą, teismas turėjo vadovautis dar ir BK 72 str. 5 d. nuostatomis, tačiau teismo nurodytas BK 72 str. 2 d. 3 p. numatytas turto konfiskavimo pagrindas taip pat nustatytas pagrįstai. Pagal BK 72 str. 2 d. 3 p. teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialinę vertę turinčius daiktus. Šioje byloje nustatyta, kad dalį pagrobto turto nuteistasis pardavė ir iš nusikalstamų veikų gavo konkrečias pinigų sumas, todėl teismo sprendimas konfiskuoti tokios pačios vertės nuteistajam priklausantį turtą yra teisėtas ir pagrįstas. Šios nuosprendžio dalies savo apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis V. Ž..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Aloyzas KruopysVioleta Ražinskaitė