- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- Iv-1311-95/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00483-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- V. I.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. I. su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą prašydamas solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės priteisti jam 1678,93 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoką.
Skunde nurodė, kad jis dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) Operatyvinės veiklos valdyboje antrojo skyriaus pirmojo poskyrio viršininko pareigose. Teigė, kad nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus ir priemokas buvo vadovaujamasis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) 23 str. 2 d., kurioje nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Nuo 2006-03-01 iki 2008-11-01 pareiškėjui buvo neišmokėta 1 678,93 Lt priedų ir priemokų. Mano, kad atsakovai, apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d., nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.Pagal Įstatymą, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių yra priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 38 str. 1 d. ir 3 d. reglamentuojama, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Pareigūnams mokamų priemokų suma negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Pagal Statuto 36 str., pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį. Tvirtino, kad aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu. Atkreipė dėmesį, kad pagal Konstituciją, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama nenustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jas remiantis išleistus kitus teisės aktus. Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsaja su nuosavybės teise, konstatuotina, kad tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 str. 1 d., bet ir Konstitucijos 23 str. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtinais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įvirtintas vertybes. Bet net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų. Apmokėjimas už darbą negali būti mažinimas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms. Apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą. Pagal Konstituciją, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Be kita ko, teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Įstatymu ir Statutu nustatytas reguliavimas, sudaro prielaidas neišmokėti visų priklausančių priemokų už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo rėžimo, už papildomų užduočių vykdymą. Skirtingai nei Darbo kodeksas, Įstatymas apriboja galimų priedų ir priemokų sumą iki 70 proc. pareiginės algos. Valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reglamentavimas, tačiau toks reglamentavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Taigi, atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kaip darbdavio, pareiškėjui priklausančio darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, dėl kurio susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu. Pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 paskelbė nutarimą, kuriame nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str.1 d. nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 28). Pareiškėjas pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (b. l. 27).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis komisariatas su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 17-19) nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio teisės akto nekonstitucingumu. Laiko, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjui apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais ir jie turi būti taikomi tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Taigi, atsakovo veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų ir kaltės. Pažymėjo, kad Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (Įstatymo ir Statuto) nuostatas. Teigė, kad atsakovas pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl prašymo patenkinimo atveju neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės. Be kita ko, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų (247,83 Lt), kurios buvo grąžintos už 2006 m. Reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trijų metų senaties terminas. Todėl byla dalyje, kurioje jis pašo priteisti atskaitytas lėšas už 2006 m., nutrauktina, nes pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą.
Į teismo posėdį atsakovo atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 30).
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atskiro atsiliepimo į pareiškėjo V. I. skundą nepateikė.
Į teismo posėdį atsakovės atstovo atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo parnešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 29).
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo V. I. skundą nepateikė.
Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 31).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad V. I. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvinės veiklos valdyboje Antrojo skyriaus Pirmojo poskyrio viršininku.
Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Iš byloje esančių Suvestinių atsiskaitymo lapelių (b. l. 9-13, 20-22) matyti, kad nuo 2006-03-01 iki 2008-11-01 pareiškėjui buvo neišmokėta 1 678,93 Lt priemokų ir priedų.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 str., buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 str. 2 d. nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.
Teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad:
1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. o 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007-06-07 ; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (200-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo suformuota pozicija, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Vadovaujantis DK 16, 93 str., taip pat įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, todėl darbo užmokestis priteistinas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime yra pabrėžęs, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Todėl konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, todėl skundas dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimas solidariai ir iš Lietuvos valstybės – toje dalyje atmestinas.
Tačiau teismas, be kita ko, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 str. (2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009, 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, o taip pat ir iš Suvestinių atsiskaitymo lapelių, jam 70 proc. ribojimas buvo taikytas 2006 m. kovo mėn. – 247,83 Lt, 2007 m. balandžio mėn. – 182,68 Lt, birželio mėn. – 48,75 Lt, t. y. iš viso 2007 m. – 231,43 Lt, 2008 metais vasario mėn. – 75,48 Lt, kovo mėn. – 8,26 Lt, balandžio mėn. – 741,99 Lt, gegužės mėn. – 2,75 Lt, liepos mėn. – 171,41 Lt, iš viso 2008 m. 1 199,67 Lt.
Pareiškėjas į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-02-22 (b. l. 1-4), atsakovas atsiliepime prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimui dalyje dėl 2006 m. neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos 247,83 Lt priteisimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas ir jo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas, nes šis laikotarpis už 2006 m. viršija trejus metus.
Panašią praktiką nustatant laikotarpį, už kurį priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, formuoja ir apeliacinės instancijos teismas (2010-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 57/2010, 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).
Kitoje skundo dalyje reikalavimai tenkintini ankščiau išdėstytais motyvais.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 2 p. 127 str. 1 d. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo V. I. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. I., a.k(duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 431,10 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt vieną litą 10 cnt.) darbo užmokesčio nepriemoką.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.