- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-08
- Bylos Nr.
- 2-1302/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- R. R., M. D.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. R. ir M. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. nutarties ir pagal atsakovės R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 20 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-4309-262/2009.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Lietuvos – Vokietijos įmonė UAB „R. R. W. MEDICAL TRADE UAB“ 2009 m. gegužės 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. D. ir R. R. dėl padarytos žalos atlyginimo ir sandorio dalies pripažinimo negaliojančia. Ieškiniu prašė: priteisti iš atsakovo M. D. 65 527 Lt (10 000 Lt žalą, susidariusią dėl baudos pagal 2007 m. balandžio 4 d. teismo baudžiamąjį įsakymą; 48 628 Lt žalą, susidariusią dėl baudos pagal 2007 m. kovo 30 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 7-15-12; 6 899 Lt žalą, susidariusią dėl baudos pagal 2007 m. gegužės mėn. 31 d. VMI sprendimą); priteisti iš atsakovės R. R. 798 217,08 Lt (563 662,44 Lt, susidariusius vykdant patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją; 234 554,64 Lt, susidariusius vykdant patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją); bei pripažinti 2005 m. kovo mėn. 15 d. sutarties dėl negyvenamųjų patalpų nuomos 3.2.6 punktą negaliojančiu.
Ieškiniui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra areštuoti atsakovės R. R. turto už 590 257,08 Lt ir atsakovo M. D. turto už 65 527 Lt bei uždrausti atsakovei R. R. reikalauti iš ieškovo įsiskolinimo padengimo pagal 2009 m. balandžio 9 d. taikos sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 26 d. nutartimi minėtą prašymą patenkino iš dalies: areštavo atsakovo M. D. 65 527 Lt vertės, o atsakovės R. R. 590 257,08 Lt vertės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių, priklausančių atsakovams ir esančių pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, o nesat ar nepakankant tokio turto – areštavo atsakovams priklausančias pinigines lėšas, neviršijant minėtų sumų. Teismas nurodė, kad tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas, ieškinio suma yra didelė, todėl tikėtina, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai jiems priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas taip pat nurodė, kad areštavus atsakovų pinigines lėšas bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, dėl pinigų trūkumo atsakovams gali būti sunku pragyventi, todėl pirmiausia turi būti areštuotas atsakovų nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o tik nesant ar nepakankant šio turto - piniginės lėšos, esančios bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose.
Teismas atmetė prašymą uždrausti atsakovei reikalauti iš ieškovo įsiskolinimo padengimo pagal 2009 m. balandžio 9 d. taikos sutartį. Nurodė, kad minėta taikos sutartis yra patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, todėl šalys privalo ją vykdyti. Be to, civilinė byla Nr. 2-2351-585/2009 ir nagrinėjama civilinė byla nėra susijusios, todėl, teismo teigimu, nėra jokio pagrindo sustabdyti minėtos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2351-585/2009 vykdymą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai R. R. ir M. D. prašo minėtą teismo nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nes vien ieškinio padavimas nesudaro pagrindo jas taikyti, o ieškovas nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų būtinybę taikyti minėtas priemones. Teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, o nagrinėjamu atveju ieškinio sumos konkretiems atsakovams negalima laikyti didele. Atsakovė R. R. 2008 metais deklaravo vien tik nekilnojamojo turto už 8 671 364 Lt, o tai ženkliai viršija ieškinio reikalavimų sumą. Be to, atsakovė turi ir kitų nuolatinių pajamų bei turto. Ieškovo savininkas, valdantis 86 procentus įmonės akcinio kapitalo, bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis kartu su atsakove valdo nekilnojamąjį turtą, kuris įvertintas 1 900 000 Lt, o atsakovei priklauso dalis žemės sklypo, kuriame yra šis turtas, ir šios žemės sklypo dalies vertė yra 288 400 Lt. Apeliantai nurodo, jog pagal CK 4.79 straipsnį, bendrasavininkis turi pirmumo teisę įsigyti nekilnojamąjį turtą, todėl atsakovė niekaip negalėtų be ieškovo žinios perleisti minėtą nekilnojamąjį turtą, kurio vertė viršija ieškinio reikalavimus. Atsakovai taip pat nurodo, kad ieškovas prašo priteisti reikalaujamą sumą solidariai iš abiejų atsakovų, todėl atsakovo M. D. turtinė padėties niekaip neįtakoja galimybės įvykdyti ieškinio reikalavimus, esant palankiam teismo sprendimui. Ieškinio reikalavimų suma, lyginant su turtine abiejų atsakovų padėtimi, nėra didelė, todėl sprendimo neįvykdymo rizika yra minimali ir laikinųjų apsaugos priemonių taikyti nebūtina.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų atskirąjį skundą ieškovas prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai jiems priklausantį turtą gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar įkeisti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Atsakovai yra fiziniai asmenys, kurių veiksmai neprognozuojami ir kurių turtinė padėtis priklauso nuo jų valios bei gali bet kada keistis. Atsakovų pateikti dokumentai yra abejotini, pasenę, neatitinka tikrovės, netinkami ir neįrodo jų tokios geros turtinės padėties, jog ieškinio reikalavimą jiems galima būtų laikyti nedideliu. Atsakovai nepagrįstai remiasi šalis siejančiais nuomos santykiais, nes šiuo metu šie santykiai yra iš esmės peržiūrimi, beveik visais atvejais siekiama jų atsisakyti ir reikalauti iš atsakovų žalos atlyginimo. Be to, ieškovo teigimu, teismui pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovai nuolat vykdo nekilnojamojo turto objektų perleidimus, ypač dovanojimus, o tai leidžia konstatuoti, jog tokius veiksmus jie gali atlikti ir ateityje, o tai apsunkintų galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovų turtinė padėtis turi būti vertinama atskirai, nes šiuo metu nėra reiškiamas solidarus reikalavimas, todėl nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog atsakovo M. D. turtinė padėtis neįtakoja ieškinio įvykdymo galimybių.
Šalies argumentai
Ieškovas 2009 m. liepos 7 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pritaikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – papildomai areštuoti atsakovės R. R. turto už 207 960 Lt. Nurodė, kad minėta 2009 m. birželio 26 d. teismo nutartimi netenkinus prašymo uždrausti atsakovei reikalauti iš ieškovo įsiskolinimo padengimo pagal taikos sutartį, liko neužtikrinti atsakovei R. R. pareikšti reikalavimai 207 960 Lt sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 20 d. nutartimi šį prašymą patenkino: areštavo atsakovei R. R. priklausančio turto neviršijant 207 960 Lt vertės. Teismas nurodė, jog ieškovas reiškia atsakovei R. R. 798 817,08 Lt dydžio reikalavimą, o teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartimi šios atsakovės atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neviršijant 590 257,08 Lt vertės.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė R. R. prašo minėtą teismo nutartį panaikinti. Nurodo iš esmės analogiškus motyvus, kaip ir atskirajame skunde dėl teismo 2009 m. birželio 26 d. nutarties, tai yra, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į atsakovės turtinę padėtį, ieškinio reikalavimo sumos negalima laikyti didele. Pritaikytos priemonės yra neproporcingos ir pažeidžia teisėtus atsakovės interesus. Taip pat nurodo, kad teismas skundžiama nutartimi neišsprendė areštuojamo turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimų (CPK 145 str. 4 d.), ir taip sukurta neapibrėžta situacija, kai atsakovei nežinomos jos diskrecijos ribos, naudojantis jai nuosavybės teise priklausančiu areštuotu turtu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo minėtą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai pritaikė minėtas priemones, nes atsakovai jiems priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti. Atsakovė, įrodinėdama savo gerą turtinę padėtį, pateikia pasenusius duomenis, kurie negali pagrįsti atsakovės finansinės padėties stabilumo. Be to, ieškovas su atsakovai bylinėjasi dėl beveik visų jų sudarytų nuomos sutarčių, yra ruošiami papildomi ieškiniai, siekiama reikalauti iš atsakovės žalos atlyginimo. Atsakovė turi 2 416 327 Lt dydžio kreditorinių įsipareigojimų. Be to, atsakovė yra fizinis asmuo, todėl gali bet kada be jokių įstatyminių apribojimų padovanoti turimus nekilnojamojo turto objektus, kitaip perleisti tretiesiems asmenims.
Motyvuojamoji dalis
Atskirieji skundai atmestini.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtas bei pagrįstas nutartis (CPK 263 str. 1 d.).
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, o pagal susiklosčiusią teismų praktiką ši aplinkybė preziumuojama ir tuomet, kai ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovo M. D. 65 527 Lt, o iš atsakovės R. R. - 798 217,08 Lt. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, atsižvelgiant į bendrą gyvenimo lygį, nurodytos sumos yra didelės, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad reikalavimų patenkinimo atveju palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir reikia taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144, 185 str.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atmestini apeliantų argumentai, jog teismas minėtas priemones pritaikė nepagrįstai (CPK 185 str.).
Pažymėtina, kad atsakovės R. R. atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos dviem skundžiamomis teismo nutartimis, tačiau jos neviršija šiai atsakovei pareikšto reikalavimo ribų, todėl tai, kad minėtos priemonės nustatytos taikant pirmines bei papildomas laikinąsias apsaugos priemones, nekeičia situacijos ir neduoda pagrindo spręsti, jog buvo pritaikytos neproporcingos ieškinio užtikrinimo priemonės, ar jog tai pažeidžia atsakovės teises.
Kartu pažymėtina, jog apeliantai savo skunduose taip pat teisingai nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinama ar ieškinio reikalavimo suma gali būti laikoma didele konkrečių atsakovų atžvilgiu (pajamos, turtinė padėtis). Tačiau, pagal civiliniame procese galiojančius šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į atskiruosius skundus, atsakovai nepateikė pakankamų įrodymų, jog jų turtinė padėtis yra tokia gera, kad ieškinio reikalavimo sumą jų atžvilgiu būtų galima laikyti nedidele. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas pagrįstai laikė, kad atsakovo M. D. finansinė padėtis nėra tokia gera, jog jam reiškiamas reikalavimas galėtų būti pripažintas nereikšmingu (b. l. 91). Tuo tarpu byloje esantys dokumentai, kurie liudija atsakovės R. R. turtinę padėtį taip pat neduoda pagrindo spręsti, kad jos atžvilgiu teismas nepagrįstai pritaikė minimas priemones, nes pateikta privalomo registruoti turto deklaracija yra labai apibendrinta, joje neatsispindi informacija apie tai, ar turtas nėra apsunkintas hipoteka, o su ieškovu sudarytos nuomos sutartys, atsižvelgiant į tai, kad šalių ginčai yra nagrinėjami teismuose, taip pat nėra pakankamas pagrindas spręsti apie šių priemonių netikslingumą(CPK 185 str.).
Be to, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepimuose į atskiruosius skundus, atsakovai yra fiziniai asmenys, kurie gali laisvai, be jokių sudėtingų procedūrų, disponuoti savo turimu turtu, tai yra ir jį perleisti. Beje, šiuos teiginius patvirtinta ir ieškovo pateikta VĮ Registrų centro svetainės puslapio kopija (b. l. 78-80). Taigi šios aplinkybės taip pat patvirtina teismo išvados dėl minėtų ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumą (CPK 185 str.). Apeliantų nurodyti argumentai, susiję su ieškovo ir atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto vertės, o taip pat su tuo, kad atsakovė be bendrasavininkio žinios negalėtų perleisti šio turto, neduoda pagrindo kitokiai išvadai (CPK 185 str.). Be to, kaip nurodė ieškovas, tarp šalių yra kilę ginčai ir jis siekia nutraukti šalis siejančius teisinius santykius bei reikalauti žalos atlyginimo.
Atmestini apeliantų teiginiai, kad ieškovas prašo priteisti reikalaujamą sumą solidariai iš abiejų atsakovų, todėl atsakovo M. D. turtinė padėtis niekaip neįtakoja galimybės įvykdyti ieškinio reikalavimus. Kaip matyti iš ieškinyje suformuluotų reikalavimų, tai nėra solidarus reikalavimas abiem atsakovams, o iš kiekvieno atsakovo atskirai prašoma priteisti tam tikras skirtingas pinigų sumas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu jam reiškiamo reikalavimo ribose (CPK 185 str.).
Atmestini atsakovės teiginiai, jog teismas neišsprendė areštuojamo turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimų ir taip sukurta neapibrėžta situacija (CPK 145 str. 4 d.). Kaip matyti iš skundžiamos 2009 m. liepos 20 d. nutarties, teismas areštavo turtą, o jo nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, jo apimtį apribodamas reikalavimo suma, taigi teismas netaikė arešto konkrečiam turtui. Nutartį vykdyti bei surasti konkretų areštuojamą turtą teismas pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui. Dėl to apeliantė, nesutikdama su konkrečiais antstolio sprendimais ar manydama, jog antstolis pažeidžia jos teises, turi teisę skųsti antstolio veiksmus CPK 510 bei 603 straipsnių nustatyta tvarka.
Pažymėtina, jog ieškovas teisingai nurodo, kad atsakovai, siekdami apsaugoti savo interesus, galėtų naudotis įstatymo suteiktomis priemonėmis ir pateikti kitą ieškinio užtikrinimo priemonę ar prašyti pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, tačiau to nepadarė (CPK 146 str. 2 d.). Be to, pagal CPK 147 straipsnio nuostatas, atsakovas turi teisę prašyti teismo įpareigoti ieškovą pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, o įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.).
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtas bei pagrįstas nutartis ir naikinti jas atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistas.