Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. e2A-1207-459/2015

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Jolantos Gailevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės BUAB „Dorus“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Astekas“, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-05-07 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Dorus“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Astekas“, ieškinį atsakovui R. C. (R. C.), tretiesiems asmenims R. C. (R. C.), L. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp trečiojo asmens UAB „Dorus“ direktoriaus R. C. ir atsakovo R. C. buvo pasirašytos dvi paskolos sutartys: 2009-01-19 Nr. 09/01/1 ir 2009-02-03 Nr. 09/02/2 dėl 3000,00 Lt paskolos. Šalių teigimu, pinigai tuo momentu buvo reikalingi įmonės finansinei padėčiai pagerinti bei mokesčiams sumokėti. Paskolinti pinigai buvo panaudoti sumokėti 1000 Lt Sodrai, 504 Lt nuomos mokesčių bei 678,50 Lt dydžio darbo užmokestį buhalterei L. V. už 2009 metų sausio ir vasario mėnesius. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, UAB „Dorus“ valstybės, savivaldybių biudžetams bei valstybės pinigų fondams mokesčių nemokėjo nuo 2008-03-17, todėl įsiskolinimas biudžetui 2009-02-01 buvo 9188,81 Lt. Klaipėdos apygardos teismas 2014-02-27 nutartimi iškėlė UAB „Dorus“ bankroto bylą. L. V. ir R. C. 2014-04-17 pranešimu kreipėsi į bankroto administratorę UAB „Astekas“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Klaipėdos apygardos teismas 2014-05-13 nutartimi bankrutuojančiai UAB „Dorus“ taikė supaprastintą bankroto procedūrą bei patvirtino kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus: pirmos eilės kreditoriai – L. V. su 1345,65 Lt reikalavimu ir R. C. su 1130,28 Lt reikalavimus; antros eilės kreditoriai – VSDFV Klaipėdos skyrius su 10185,80 Lt finansiniu reikalavimu ir VMI prie LR FM su 11171,60 Lt finansiniu reikalavimu; trečios eilės kreditorius – TEO LT, AB su 4936,94 Lt finansiniu reikalavimu. Iš kasos knygos matyti, jog 2009 m. kovo mėn. R. C. buvo grąžinta dalis paskolos - sumokėta 2337,46 Lt. Ieškovės administratorius ginčija šį pinigų išmokėjimo sandorį, nes jis sudarytas pažeidžiant Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas.

Civilinio kodekso 6.66 straipsnyje įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Tai specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Teismai, taikydami actio Pauliana institutą, turi siekti ne tik apsaugoti kreditoriaus teises, bet ir užtikrinti kreditoriaus, skolininko bei jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.

Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-06-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).

Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant Civilinio kodekso 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos šios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Administratorė teigia, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nes sandorio sudarymo momentu bendrovė buvo skolinga savo darbuotojams, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Sodrai, tačiau sudarydama ginčijamą sandorį nesilaikė Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatytos atsiskaitymų tvarkos.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas būdamas nemokus ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Šiai aplinkybei nustatyti nėra būtina įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti skolininkui bankroto bylą. Vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos juos visiškai įvykdyti.

Vertinant, ar skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikdamas pirmenybę kitam kreditoriui pažeidė kreditoriaus teises, būtina nustatyti tokią skolininko būklę, kai jis objektyviai nepajėgus vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, o kreditorių reikalavimų tenkinimas iš skolininko turto laikantis įstatymų nustatyto eiliškumo geriausiai atitinka kreditorių interesus.

Kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo tvarkos pažeidimas gali sudaryti prielaidas ginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu vertinant jį kaip kreditoriaus teisių pažeidimą, tačiau tik nustačius visas būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas. Kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu gali būti pažeistos tik tada, jeigu kreditorius actio Pauliana ginamą reikalavimo teisę turėjo sandorio sudarymo metu arba ginčijamo sandorio metu egzistavo tokios teisės atsiradimo pagrindas, pvz., buvo sudarytas sandoris atidedant prievolės įvykdymo terminą. Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju teisių pažeidimas objektyviai nėra įmanomas. Tai taip pat reiškia, kad vien tik faktas, jog ieškinį pateikęs kreditorius buvo kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan. Pažymėtina, kad kreditoriaus teisių pažeidimą kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Pasisakydamas dėl kreditorių teisių pažeidimo šiuo aspektu teismas pažymi, jog administratorė įrodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonė buvo skolinga darbuotojams: R. C. – 1130,28 Lt bei L. V. – 1345,65 Lt, taip pat buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai – 9188,84, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 6136,61 Lt. Nurodyto dydžio įsiskolinimus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Pinigų atsakovui išmokėjimo metu galiojusiame Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme buvo numatyta, jog kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Akivaizdu, jog ieškovė sumokėdama atsakovui 2337,46 Lt sumą, nors turėjo įsiskolinimų pirmesnės eilės kreditoriams, pažeidė įstatyme nustatytą atsiskaitymų tvarką: pirmenybė be jokios pateisinamos tam priežasties buvo suteikta vienam iš kreditorių. Šiuo aspektu svarbu paminėti, jog pačios paskolos sutartys į bylą pateiktos nebuvo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, koks buvo šalių sutartas paskolų grąžinimo terminas, todėl nėra pagrindo teigti, jog 2009-03-20 išmokant pinigus atsakovui jis jau buvo suėjęs. Be to, akivaizdu, jog įmonė tuo metu jau turėjo didelių finansinių problemų: skolinosi pinigų tam, kad galėtų sumokėti darbuotojams, nuomos mokestį, iš dalies atsiskaityti su Sodra. Trečiasis asmuo R. C. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog sandorio sudarymo metu įmonė nebuvo nemoki, nes vykdė ūkinę – komercinę veiklą. Tačiau šiuos jo parodymus paneigia bylos duomenys apie tai, jog tuo metu įmonė jau turėjo didelių įsiskolinimų Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriai įmokų nemokėjo nuo 2008-03-17, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Be to, buvusi įmonės buhalterė parodė, jog įmonės veikla pradėjo strigti dar nuo 2008 metų pabaigos, o tą patį mėnesį, kai atsakovui buvo išmokėti paskolos pinigai, ji parašė prašymą išeiti iš darbo, nes nebetikėjo, jog įmonė galės tęsti veiklą. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pasirinktinis nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos atsiskaitymo su kreditoriais būdas, taikytas ginčijamo sandorio atveju, vertintinas kaip sąžiningai verslo praktikai prieštaraujantys ieškovės veiksmai tam tikro kreditoriaus naudai, pažeidžiantys pirmesnės eilės kreditorių teises.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių įvykdymo terminai, įstatymų yra leidžiamas, net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tačiau būtina pažymėti, kad šis aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus, sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatyme nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju įmonei esant tokios būklės, kokia konstatuota, ginčijamo sandorio sudarymo laikotarpiu atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pagal įstatymą užtikrinimas būtų pagrindas pripažinti verslo subjekto elgesį sąžiningu. Savo ruožtu pasirinktinis atsiskaitymas nesilaikant įstatyme nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidžiant pirmesnės eilės kreditorių teises paneigia skolininko sąžiningumą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog ginčijamas sandoris yra niekinis ir dėl imperatyviųjų Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo normų pažeidimo negaliojantis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Vykdant ginčijamą sandorį buvo pažeista ieškovei taikytina įstatyme nustatyta mokėjimų eilės tvarka, nes UAB „Dorus“, turėdama finansinių įsipareigojimų darbuotojams ir valstybės biudžetui ir neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, pagal įstatymą pirmiausia privalėjo atsiskaityti su darbuotojais ir valstybės biudžetu, tačiau nepagrįstai pirmenybę suteikė ketvirtos eilės kreditoriui.

Pripažintina, kad byloje nustatytos ir actio Pauliana taikymo sąlygos, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir buvo nesąžiningas, nes žinojo, jog, neturint pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, turėjo iš Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo kylančią prievolę laikytis šiame įstatyme 3 straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės tvarkos, tačiau šios įstatyme nustatytos imperatyviosios pareigos nevykdė.

Kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog šiuo atveju turi būti įvertintas jo sąžiningumas sudarant ginčo sandorį. Apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu: apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan. Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo juridinio asmens dalyvis, t. y. jo akcininkas, be to - direktoriaus brolis. Atsakovas skolino pinigų įmonės veiklai. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog jam akivaizdžiai buvo žinoma įmonės finansinė padėtis. Tuo labiau, kad tą mėnesį, kai atsakovui buvo sumokėta paskolos dalis, R. C. pasirašytu 2009-03-20 įsakymu dėl atleidimo iš darbo buvo atleisti paskutiniai įmonės darbuotojai - tiek įmonės direktorius R. C., tiek L. V.. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog grąžinant atsakovui paskolą nebuvo siekiama užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, o tiesiog žinant apie sunkią įmonės padėtį atsiskaityta su vienu iš įmonės kreditorių, pažeidžiant nustatytą atsiskaitymų tvarką. Be to, tas faktas, kad atsakovas buvo įmonės akcininkas ir direktoriaus brolis, patenka į atvejų, kai sandorių šalių nesąžiningumas preziumuojamas, sąrašą (CK 6.67 str. 3 p.). Nesąžiningumo prezumpcija byloje nepaneigta, todėl laikytina, kad šalys, sudarydamos ginčijamą sandorį, elgėsi nesąžiningai.

Restitucija yra taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Kai sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 4 dalimi, sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas (CK 66.6 straipsnio 5 dalis).

Byloje ginčytinas sandoris pripažintas negaliojančiu konstatavus esant actio Pauliana taikymo sąlygas ir visos atsakovui dėl neteisėto sandorio pervestos sumos grąžinimo BUAB „Dorus“ teisinį pagrindą – kreditorių reikalavimams įstatymų nustatyta tvarka tenkinti bankroto byloje. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamas sandoris įvertintas kaip niekinis ir negaliojantis, dėl ko taip pat taikytina restitucija – lėšos grąžinamos BUAB „Dorus“. Byloje nenustatyta jokių faktinių pagrindų, leidžiančių pripažinti esant CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytas restitucijos netaikymo sąlygas. Atsakovo padėtis dėl ginčo sandorio gautų lėšų grąžinimo ieškovui pablogės, tačiau nepagrįsto ir nesąžiningo pablogėjimo teisinės situacijos šiuo atveju nėra, nes be teisėto pagrindo patekęs į geresnę padėtį už pirmumo išieškojimų eilėje teisę turinčius kreditorius po restitucijos pritaikymo ir teisinės tvarkos atkūrimo civiliniuose teisiniuose santykiuose atsakovas kartu su visais kitais ieškovės kreditoriais turės galimybę ginti savo teises bankroto byloje.

Ieškovė apeliaciniame skunde buvo nurodžiusi, jog teismas sprendimo aprašomojoje dalyje iškraipė trečiųjų asmenų parodymus. Kolegija šį ieškovės argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes, jos nuomone, sprendime pateikta objektyvi trečiųjų asmenų parodymų santrauka (pagal Civilinio proceso kodekso 270 straipsnį 3 dalį aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti tik šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka). Tačiau apeliacinės instancijos teismui, iš naujo įvertinus faktines byloje nustatytas aplinkybes, naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują, šis ieškovės argumentas netenka teisinės reikšmės.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl 2015-05-07 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas: 2009 metų kovo mėnesį sudarytas 2337,46 Lt lėšų išmokėjimo atsakovui R. C. sandoris pripažintinas negaliojančiu ab initio ir taikytina restitucija – ieškovei BUAB „Dorus“ iš atsakovo priteistina 2337,46 Lt (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas tenkina apeliacinį skundą, naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, o ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleista (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), valstybei iš atsakovo priteistina po 20 Eur tiek už ieškinį, tiek už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio (CPK 96 str. 1 d.).

Ieškovė pirmosios instancijos teismui buvo pareiškusi prašymą priteisti kelionės iš Vilniaus į Klaipėdą išlaidas. Kolegija šį ieškovės prašymą atmeta kaip nepagrįstą, nes ieškovė nepagrindė šių išlaidų būtinumo. Ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, kurios buveinė Klaipėdoje, jos administratorės buveinė taip pat Klaipėdoje, todėl išlaidos, susijusios su teisininko kelionėmis iš Vilniaus į Klaipėdą, nelaikytinos pagrįstomis, būtinomis ir racionaliomis CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo prasme.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu ab initio 2009 metų kovo mėnesį sudarytą 2337,46 Lt ieškovei BUAB „Dorus“ priklausančių lėšų išmokėjimo atsakovui R. C. sandorį ir taikyti restituciją – ieškovei BUAB „Dorus“ iš atsakovo R. C. priteisti 676,98 Eur.

Valstybei iš atsakovo R. C. priteisti 20 Eur už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio ir 20 Eur už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.