- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-04
- Bylos Nr.
- eI2-6284-320/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00183-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė (pirm.), Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- I. L.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas I. L. (toliau– ir pareiškėjas, ir I. L.) teismui paduotu skundu prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 128-89 „Dėl Ukrainos piliečio I. L. grąžinimo į Ukrainą“ (toliau– ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius (toliau– ir atsakovas, ir Migracijos skyrius) nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau– ir Nutarimas) 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, nenustačius Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 punktuose nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo. Migracijos skyrius priėmė skundžiamą Sprendimą ir nusprendė įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą. Pareiškėjas su Sprendimu nesutiko, teigė, kad jis nepagrįstas ir nemotyvuotas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) keliamų reikalavimų. Nurodė, kad Migracijos skyriui buvo pateiktas pasas bei kiti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo teisėtą gyvenimą Lenkijos Respublikoje, Europos ekonominėje erdvėje ir buvimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, jis teisėtai gyvena Lenkijos Respublikoje, Europos ekonominės erdvės valstybėje, nes ten yra deklaravęs gyvenamąją vietą, pareiškėjui suteiktas asmens kodas, turi leidimą dirbti, pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos gyventojas, tačiau priimant Sprendimą ši aplinkybė nebuvo tinkamai įvertinta. Pareiškėjas teigė, kad draudimas, numatytas Nutarimo 2.1.2. punkte, jo atžvilgiu negali būti taikomas. Pareiškėjas dirba HireLabas Sp. Z.o.o. Pareiškėjas buvo komandiruojamas darbo reikalais iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, jo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo trumpalaikio pobūdžio. Komandiruotė numatyta nuo 2021 m. kovo 9 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas yra socialiai draudžiamas Lietuvos Respublikoje, taikant Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus. Pareiškėjo teigimu Sprendimu dėl netinkamo teisės aktų interpretavimo yra pažeidžiamas pamatinis Europos sąjungos principas - darbuotojų judėjimo laisvės principas. Įpareigojimas išvykti yra sietinas su COVID-19 pandemijos valdymu Lietuvos Respublikoje, tačiau visus reikiamus testus, siekiant nustatyti, ar serga COVID-19 liga, jis atliko. Testų rezultatai buvo neigiami, todėl pareiškėjas nesukėlė jokio pavojaus.
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. vasario 26 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Ukrainos Respublikos pasą. Sprendimo surašymo metu nenustatyta, kad pareiškėjui Lenkijos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių“ nustatyta tvarka kuriuo nors pagrindu būtų išduotas leidimas laikinai gyventi. Nurodė, kad pareiškėjas Lenkijos Respublikoje turi teisę būti kaip asmuo, kuriam taikomas bevizis režimas, 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, taikymo laikotarpiui (Ukrainos piliečiui, kai buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kaip biometrinio paso, Ukrainos išduoto laikantis Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos, standartų, turėtojui). Kadangi pareiškėjas atvykimo į Lietuvos Respubliką 2021 m. vasario 26 d. metu neturėjo nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo gyventi, todėl Nutarimo 2.1.2 punkto taikymo aspektu jis neatitiko Europos ekonominės erdvės valstybių teisėtai gyvenančio asmens sąvokos ir statuso, todėl buvo laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatai. Faktinių bei teisinių aplinkybių visuma patvirtina, kad 2021 m. vasario 26 d. pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvykti neturėjo teisės, todėl Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėjo, kad 2021 m. balandžio 21 d. pareiškėjo atžvilgiu priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi nebuvo nustatyta Nutarimo 2.1.2.1. – 2.1.2.18 papunkčiuose nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo. Nutarime administracinio nusižengimo byloje konstatuota, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 10 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 8 punktu pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, dėl to jam buvo skirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Nutarimas administracinio nusižengimo byloje nėra apskųstas, todėl yra įsiteisėjęs, o pareiškėjo kaltė dėl padaryto nusižengimo yra pilnai įrodyta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 128-89 „Dėl Ukrainos piliečio I. L. grąžinimo į Ukrainą“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. vasario 26 d. iš Lenkijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas pasą. Leidimai gyventi nei Lenkijos Respublikoje, nei Lietuvos Respublikoje bylai aktualiu laikotarpiu nebuvo išduoti. Subjekto, vykdančio laikinojo įdarbinimo agentūros veiklą, pareiškimą dėl laikino darbo patikėjimo užsieniečiui duomenimis Hirelabas Group sp.z.o.o. (laikinojo įdarbinimo agentūra) I. L. patikėjo atlikti makulatūros presavimo linijos operatoriaus darbą uždarojoje akcinėje bendrovėje „Senamiesčio spaustuvė“ (toliau- ir UAB „Senamiesčio spaustuvė“), adresu Tinklų g. 2-3, Panevėžio m., laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 6 d. iki 2021 m. birželio 3 d. Pareiškėjui išduotas Lenkijos nacionalinio asmens identifikavimo numeris (PESEL) 86010518391 bei 2021-04-13 deklaruota pareiškėjo laikinoji gyvenamoji vieta adresu Wisniowa g. 16, Skoržewo, Lenkijos Respublika. Hirelabas Group ribotos atsakomybės bendrovė 2021 m. kovo 6 d. įsakymu pagal sutartį su HIRELABAS GROUP SP. Z. O. O. komandiravo pareiškėją į Panevėžio miestą nuo 2021 m. kovo 9 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. imtinai, į užsakovo UAB „Senamiesčio spaustuvė“ įmonę. 2021 m. balandžio 21 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Migracijos skyrius skyrė pareiškėjui administracinę nuobaudą – įspėjimą, už tai, kad jis atvyko į Lietuvos Respubliką, pažeisdamas Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi nebuvo nustatyta Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 punktuose nurodytų sąlygų dėl draudimo netaikymo.
2021 m. balandžio 21 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė sprendimą Nr. 128-89 „Dėl Ukrainos piliečio I. L. grąžinimo į Ukrainą“, kuriuo nuspręsta įpareigoti Ukrainos pilietį I. L. savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. gegužės 21 d. Pareiškėjas taip pat įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką. UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi. UTPĮ 23 straipsnio 8 punkte numatyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (redakcija, galiojusi pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką bei skundžiamo Sprendimo priėmimo dienai) 2.1.2 punkte buvo numatytas bendro pobūdžio draudimas, kuriuo valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus numatytas išimtis. Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje numatyta, kad draudimas kirsti valstybės sieną netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims.
Nagrinėjamojoje byloje pareiškėjas savo skundą iš esmės grindžia argumentais, kad jis, Lenkijos Respublikoje deklaravęs gyvenamąją vietą bei turėdamas šios šalies suteiktą asmens kodą, laikytinas asmeniu, teisėtai gyvenusiu Europos ekonominės erdvės valstybės teritorijoje, todėl pateko į Nutarimo 2.1.2.1 numatytą išimtį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas teisminę praktiką ir aiškindamas minėtas Nutarimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas, 2021 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3125-602/2021, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties įtvirtina leidimus gyventi ir vizas, kaip skirtingas teisines sąvokas.
Aptartas teisinis reglamentavimas ir formuojama teismų praktika nustato, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Nutarimo 2.1.2.1. punkte numatyta išimtis atvykti į Lietuvos Respubliką galėjo būti taikoma trečiosios šalies piliečiams, laikinai įdarbintiems Lietuvos įmonėse, tik tuo atveju, jeigu jie buvo Europos ekonominės erdvės valstybėse teisėtai gyvenantys asmenys. Asmens teisėto gyvenimo valstybėje sąvoką, nustatytą Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje, yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašią bylą, kurioje konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas buvimas ir gyvenimas Lietuvoje yra skirtingos teisinės sąvokos, skirtingas yra ir jų teisinis statusas bei režimas. Teisę asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu suteikia nustatyta tvarka išduota viza (UTPĮ 2 str. 33 d.; 17 str. 1 d.), o teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – nustatyta tvarka išduoti atitinkamai laikinas arba ilgalaikis leidimas gyventi (UTPĮ 2 str. 14 ir 15 d.; 24 str. 1 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. administracinė byla Nr. A-2913-438/2021). Ten pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad vadovaujantis UTPĮ įtvirtintomis „buvimo“ ir „gyvenimo“ sąvokomis aiškintina ir Nutarimo 3.3.1 papunktyje nustatyta taisyklė, pagal kurią į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims teisėtai gyvenantiems Europos ekonominės erdvės valstybėse, o būtent, kad pagal šią taisyklę į Lietuvą tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Ir priešingai, asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti. Minėtoje teismo nutartyje (t. y. 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. administracinė byla Nr. A-2913-438/2021) taikytas Nutarimo 3.3.1. papunktis iš esmės savo turiniu atitinka Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje nurodytą „šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims“ sąvoką.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal UTPĮ 2 straipsnio 14, 15 punktų sąvokas dokumentas, patvirtinantis užsieniečio teisėtą gyvenimą Europos sąjungoje, yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi, o kiti dokumentai negali patvirtinti Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje įtvirtintos sąlygos dėl užsieniečio teisėto gyvenimo valstybėje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad Lenkijos Respublikoje jam buvo išduotas leidimas gyventi, todėl jo atžvilgiu pagrįstai nebuvo taikoma Nutarimo 2.1.2.1 punkte numatyta išimtis.
UPTĮ 125 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, yra pažeidžiamas asmuo arba prieglobsčio prašytojas ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai.
Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (UPTĮ 128 straipsnio 1 dalis).
UPTĮ 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 1dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, būtų pažeidęs UPTĮ 128 bei 130 straipsnių reikalavimus. Tokių argumentų skunde nekelia ir pats pareiškėjas.
Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Minėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Nagrinėjamu atveju Sprendime yra visi administracinio sprendimo elementai, jis priimtas remiantis byloje surinktais duomenimis, todėl konstatuotina, jog Migracijos skyrius VAĮ nustatyto teisinio reglamentavimo nepažeidė.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr. 128-89 „Dėl Ukrainos piliečio I. L. grąžinimo į Ukrainą“ yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.