- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-06
- Bylos Nr.
- A-261-339-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė, Stasys Gagys (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“
- Atsakovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos, Vilniaus teritorinei ligonių kasai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Arūnas Zeleckis, Rūta Čilinskaitė
- Kategorijos
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ atstovams Gediminui Kostkevičiui ir advokatei Rūtai Čilinskaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ skundą atsakovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės ligonių kasos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Orthoservice“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas pripažinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą atsisakyti sudaryti su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais, neteisėtu, jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą sudaryti tokią sutartį su pareiškėju ne vėliau kaip per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo; pripažinti, kad atsakovas, nesuteikdamas informacijos pagal UAB „Baltic Orthoservice“ 2005 m. gruodžio 19 d. Prašymą, pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo 14 straipsnį ir įpareigoti atsakovą suteikti prašytą informaciją; priteisti iš atsakovo 8 277 Lt žalą, susidariusią negavus pajamų už 2006 m. sausio - gegužės mėnesius, bei žalą, kuri susidarys iki to laiko, kol bus priimtas sprendimas šioje byloje; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b. l. 43-51, 105-110).
Atsiliepimas
Vilniaus teritorinė ligonių kasa (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti (b. l. 64-68, 128-131).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą nurodė nesanti suinteresuota šia byla, kadangi jos veiksmai nėra skundžiami, reikalavimai jai nėra reiškiami. Prašė skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra (b. l. 122-123).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas padarė išvadą, kad Stebėtojų tarybos pritarimas yra būtina sąlyga sutarčiai sudaryti. Kadangi sutarčių sudarymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK), todėl ir nesant Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintos sutarčių sudarymo tvarkos, tokios sutartys yra galimos sudaryti vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, jei jos atitinka kitas įstatyme numatytas sąlygas. Viešojo administravimo įstatymo nuostatos šiuo atveju nėra taikomos. Teismas pripažino, jog esant nurodytoms aplinkybėms įpareigoti atsakovą sudaryti su pareiškėju prašomą sutartį nėra teisinio pagrindo.
Kadangi pareiškėjas prašė nurodyti ne kokiais motyvais, o kokiais kriterijais remiantis, Vilniaus teritorinės ligonių kasos Stebėtojų taryba pritarė sutarčių su kitomis įmonėmis sudarymui ir dėl kriterijų pareiškėjas į atsakovą nesikreipė, teismas pripažino, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pateikti šią informaciją. Pareiškėjo prašymo dėl turtinės žalos atlyginimo teismas netenkino nenustatęs, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti, t. y. neteisėtai ir dėl tokių jo veiksmų padaryta žala.
II.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašė jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2007 m. kovo 6 d. nutartimi UAB „Baltic Orthoservice“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Teismas nurodė, kad atsakovas yra teritorinis viešojo administravimo subjektas, sudarantis sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir tokios sutartys vertintinos kaip administracinės ir tai sąlygoja šalių diskrecijos ribas, sutarčių sudarymo sąlygas, kurios nustatomos ne tik šalių susitarimu, bet teisės normomis, įtvirtintomis specialiuose įstatymuose. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog sutarčiai sudaryti yra būtinas Stebėtojų tarybos pritarimas, yra nepagrįstos, nes paminėtas teisinis reguliavimas tokios sutarties sudarymo sąlygos nenustato, taigi teismas netinkami aiškino teisę. Pažymėjo, jog pirmos instancijos teismas, nevertindamas pareiškėjo argumentų dėl Stebėtojų tarybos nepritarimo sudaryti sutartį su pareiškėju pagrįstumo iš esmės priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad sudarant tokias sutartis turi būti paisoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų, o atsisakymas jas sudaryti turi būti pagrįstas teisės normų nustatytais kriterijais.
Sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas panaikino, kadangi, nagrinėdamas bylą iš naujo teismas gali prieiti priešingos išvados dėl atsakovo veiksmų vertinimo, o tai sąlygotų ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių ar nebuvo praleisti terminai skundui dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą suteikti UAB „Baltic Orthoservice“ 2005 m. gruodžio 19 d. prašyme nurodytą informaciją, todėl sprendimą panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 1 d.).
III.
UAB ,,Baltic Orthoservice“ patikslintu skundu prašė pripažinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą atsisakyti sudaryti su UAB ,,Baltic Orthoservice“ sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumotologo konsultacijų teikimo 2006 metais, neteisėtu, jį panaikinti, priteisti iš atsakovo 33 835,20 litų žalos, padarytos dėl neteisėto atsakovo – Vilniaus teritorinės ligonių kasos – sprendimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nuo skundo reikalavimų: įpareigoti atsakovą sudaryti su pareiškėju sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais ne vėliau kaip per 14 dienų po teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir įpareigoti atsakovą – Vilniaus Teritorinę ligonių kasą (toliau – ir Vilniaus TLK) – suteikti informaciją ir priteisti iš atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės – negautas pajamas, pareiškėjas atsisakė.
Pareiškėjas paaiškino, atsakovas 2005 m. gruodžio 15 d. priimdamas sprendimą sudaryti sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos 2006 metais, vadovavosi ne įstatymais, o poįstatyminiais teisės aktais, nepagrįstai nurodė, kad prašymas dėl sutarties sudarymo negali būti tenkinamas dėl to, kad jam nepritarė stebėtojų taryba, nors įstatyme tokio reikalavimo nėra.
Pareiškėjas atitinka Sveikatos draudimo įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl pagal šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalį sutartis turėjo būti sudaryta. Atsakovas yra sudaręs sutartis su UAB ,,Baltic Orthoservice“ konkurentais ir tokiu būdu sudarė jiems geresnes sąlygas konkuruoti ir pažeidė Konkurencijos įstatymo normas.
Be to, Valstybinei teritorinei ligonių kasai atsisakius sudaryti sutartį su pareiškėju, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjas, ruošdamasis paslaugų teikimui, padidino gydytojo-ortopedo darbo krūvį, apsirūpino techninėmis priemonėmis. Pareiškėjas patyrė tiek tiesioginių, tiek netiesioginių nuostolių, t. y. negavo planuojamų pajamų ir turėjo papildomų išlaidų, susijusių su gydytojo darbo krūvio padidinimu. Pareiškėjas pateikė skaičiavimus teismui, iš kurių matyti, kad įmonė planavo vidutiniškai per mėnesį suteikti apie 115 konsultacijų, konsultacijų kaina per metus keitėsi nuo 26,70 Lt iki 30,90 Lt, todėl per metus būtų gauta 40 710 Lt pajamų, iš kurių ¼ sudarytų atlyginimas gydytojui. Nurodė, kad negautos pajamos siekia apie 33 835,20 Lt (40 710 Lt – 6 874,80 Lt).
Atsiliepimas
Vilniaus teritorinė ligonių kasa su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas, prašydamas įtraukti atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus teritorinės ligonių kasos, nenurodo, kokius skundo reikalavimus jai kelia. Šis atsakovas yra netinkamas.
Dėl pareiškėjo 2005 m. liepos 29 d. prašymo sudaryti sutartį dėl antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros gydytojo specialisto ortopedo–traumatologo konsultacijų apmokėjimo buvo priimtas neigiamas sprendimas, kurį pareiškėjas galėjo ginčyti Administracinių ginčų komisijai per du mėnesius. Tačiau įstatymų nustatyta tvarka priimto neigiamo sprendimo neapskundė, nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Jokių konkrečių neteisėtų veiksmų, kuriais buvo pažeistos jo teisės nenurodo.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis numato, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Be to, prašomas atlyginti žalos dydis yra nepagrįstas. Pateiktas negauto pelno paskaičiavimas neleidžia nustatyti realaus negauto pelno. Pareiškėjo reikalavimas priteisti negautas pajamas prieštarauja CK 6.249 straipsnio 1 daliai, numatančiai, kad gali būti atlyginami tik faktiškai patirti realūs nuostoliai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo – Vilniaus apskrities viršininko administracija – atsiliepime į skundą nurodė neturinti suinteresuotumo šia byla, kadangi jos veiksmai nėra skundžiami, reikalavimai jai nėra reiškiami. Prašė skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.
IV.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 7 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies – nutraukė bylą dėl skundo reikalavimų: 1) įpareigoti atsakovą sudaryti su pareiškėja sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais ne vėliau kaip per 14 dienų po teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; 2) įpareigoti atsakovą – Vilniaus TLK – suteikti informaciją pareiškėjai; 3) priteisti iš atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės – negautas pajamas; pripažino neteisėtu ir panaikino Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus teritorinės ligonių kasos, 33 835,20 Lt (trisdešimt tris tūkstančius aštuonis šimtus trisdešimt penkis litus, 20 ct) žalos ir 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13, 26 straipsnių, 35 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis teismas padarė išvadą, kad teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis dėl sveikatos priežiūros veiklos su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, kurios turi licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai ir pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti. Apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis, išlaidos už vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones – vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis. Su šia sutartimi turi teisę susipažinti visi apdraustieji. Vadinasi, kad būtų sudaryta sutartis su teritorinę ligonių kasa, sveikatos priežiūros įstaiga turi turėti licenciją sveikatos priežiūros veiklai ir pageidautų tokią sutartį sudaryti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryba vykdo sutarčių priežiūrą, ji turi pareikšti savo nuomonę dėl ruošiamos sudaryti sutarties, tačiau jos pritarimas nėra būtina sutarties sudarymo sąlyga. Įstatyme nėra numatyta būtina imperatyvi sąlyga sutarčiai sudaryti – teritorinės ligonių kasos stebėtojų tarybos pritarimas. Šią aplinkybę savo 2007 m. kovo 6 d. nutartyje pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Teismas pažymėjo, kad sutartys dėl antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros gydytojo specialisto ortopedo–traumatologo konsultacijų apmokėjimo yra vertintinos kaip administracinės atsižvelgiant į tai, kad teisiniai santykiai, kurių pagrindu kyla sutartiniai įsipareigojimai, yra administraciniai, o pačios sutartys viešojo administravimo subjektų sudaromos viešosios teisės normų imperatyviojo reguliavimo pagrindais, ginant viešuosius interesus sveikatos apsaugos srityje, ir tai lemia šalių diskrecijos ribas, sutarčių sudarymo sąlygas, kurios nustatomos ne tik šalių susitarimu, bet dažniausiai teisės normomis, įtvirtintomis specialiuose įstatymuose.
Teismas, konstatavo, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. 31-1403 diskriminuoja pareiškėją, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, jis nėra pagrįstas teisės aktų normomis, jame nėra analizuojamos faktinės aplinkybės, nėra nurodyti prašymo netenkinimo motyvai bei apskundimo tvarka. Prašymas išnagrinėtas praleidus Viešojo administravimo įstatyme nustatytus terminus. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas pripažino neteisėtu ir naikintinu.
Teismas, nustatęs, kad skundžiamas sprendimas buvo neteisėtas, pripažino vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį žalai atlyginti – neteisėtus veiksmus.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas negautų pajamų paskaičiavimas – 2006 metais buvo planuojama aptarnauti apie 1 380 Vilniaus apskrities pacientų, iki 2006 m. gegužės mėnesio konsultacijų kaina buvo 26,70 Lt (I t., b. l. 112-113), o nuo gegužės mėnesio – 30,90 Lt., už konsultacijas pareiškėjas būtų gavęs 40 710 Lt pajamų, šias pajamas jis sumažino gydytojui išmokėto atlyginimo per 2006 metus suma ir prašė priteisti 33 835,20 Lt negautų pajamų – yra teisingas, nes skaičiuojama, kiek vidutiniškai per metus gali būti suteikta ortopedo-traumatologo konsultacijų ir kiek šios konsultacijos kainuoja.
Teismas iš nustatytų aplinkybių konstatavo, kad pareiškėjas savo veiklą planavo iš anksto, prašymą dėl ortopedo-traumatologo konsultacijų apmokėjimo pateikė 2005 m. liepos 29 d. (I t., b. l. 10), t. y. prieš 5 mėnesius, 2005 m. gruodžio 30 d. pakeitė darbo sutarties su gydytoju ortopedu-traumatologu sąlygas (II t. 2, b. l. 14), tačiau minėta paslaugų apmokėjimo sutartis pasirašyta nebuvo, pareiškėja, nors ir atitiko įstatyme numatytus reikalavimus, keliamus tokias paslaugas teikiančioms įmonėms (turėjo licenciją ir norėjo sudaryti sutartį), su ja sutartis nebuvo pasirašyta ir ji dėl to negavo papildomų pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu nebūtų priimtas neteisėtas sprendimas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo pripažino pagrįstu ir priteisė 33 835,20 Lt žalos.
Kadangi pareiškėjas nuo likusių skundo reikalavimų atsisakė, teismas bylą šioje dalyje nutraukė, pareiškėjui atsisakymo nuo skundo pasekmės išaiškino (ABTĮ 101 str. 3 d.).
Patenkinus visus pareiškėjo skundo reikalavimus, teismas priteisė 100 Lt žyminio mokesčio, nes kitų turėtų išlaidų pareiškėjas nepagrindė.
V.
Apeliaciniu skundu Vilniaus teritorinė ligonių kasa prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Mano, kad teismas netinkamai išaiškino Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio nuostatas bei nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą dėl bylos nutraukimo ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teismas nemotyvavo, kodėl toks prašymas buvo atmestas. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu per prašymo nagrinėjimo terminą, nustatytą šiame įstatyme, sprendimas nėra priimamas, laikoma, kad priimtas neigiamas sprendimas, kurį asmuo (pareiškėjas) turi teisę apskųsti Administracinių ginčų komisijai. Atsakovas sprendimą turėjo priimti per 30 dienų (VAĮ 28 str. 1 d.) nuo pareiškėjo 2005 m. liepos 29 d. prašymo pateikimo dienos. Vadovaujantis VAĮ 31 straipsnio 2 dalimi atsakovui iki 2005 m. rugpjūčio 9 d. nepriėmus sprendimo, laikoma, kad jis priėmė neigiamą sprendimą, kurį pareiškėjas galėjo ginčyti Administracinių ginčų komisijai per 2 mėnesius (ABTĮ 30 str.).
2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.
3. Teismas neteisingai išaiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – ir Sutartis). Teismas nevertino 2005 m. gruodžio 30 d. Vilniaus TLK direktoriaus įsakymu Nr. 1V-193 patvirtintų „Sutarčių dėl antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sudarymo I principų“. Šių principų I dalies 9 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros įstaigos turi pateikti apskrities gydytojo rekomendacijas dėl antro lygio paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšų.
Reikalavimas pateikti apskrities gydytojo rekomendaciją yra pagrįstas Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio nuostatomis. Sutartis su pareiškėju 2006 metams negalėjo būti sudaryta, nes pareiškėjas neturėjo Vilniaus apskrities gydytojo rekomendacijos dėl antro lygio paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų.
Žemesnės instancijos teismas
4. 2007 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba nutarimu Nr. 2S-7 konstatavo, kad teritorinės ligonių kasos prašymas pateikti apskrities gydytojo tarnybos rekomendaciją yra pagrįstas, pasisakė, kad apskrities gydytojo tarnybos atsisakymas pritarti sutarties pasirašymui turi būti motyvuotas.
5. Įstatymo leidėjas suteikia teisę Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyti papildomus kriterijus paslaugų teikėjams, todėl pirmoje dalyje negalėjo įtvirtinti imperatyvaus reikalavimo sudaryti Sutartis su visais pageidaujančiais. Imperatyvaus reikalavimo teritorinėms ligonių kasoms sudaryti Sutartis su visomis sveikatos priežiūros įstaigomis nėra, taigi Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta imperatyvi nuostata teritorinėms ligonių kasoms sudaryti Sutartis su visomis sveikatos priežiūros įstaigomis, turinčiomis licenciją ir pageidaujančiomis sudaryti Sutartis.
6. Teismas nepagrįstai susiaurino Vilniaus TLK diskrecijos ribas. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje nėra nustatyta imperatyvaus reikalavimo sudaryti sutartis su visais besikreipiančiais. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nukreipia į Sveikatos apsaugos ministro nustatytą sutarčių sudarymo tvarką ir į Civilinį kodeksą. Kitų viešosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių sudarymą nėra. Kadangi Sveikatos apsaugos ministras nėra patvirtinęs sutarčių sudarymo tvarkos, sutarčių sudarymą reglamentuoja tik Civilinio kodekso normos, kurios numato labai plačią atsakovo diskreciją sutarčių sudarymo klausimais.
7. Atsakovo veikimo laisvės Sutarčių sudarymo momentu apribojimas neleistų pasiekti pagrindinio Vilniaus TLK veiklos tikslo - užtikrinti prieinamų ir kokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu. Palikus galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą Vilniaus TLK būtų įpareigojama akceptuoti visų pageidaujančių sudaryti sutartis sveikatos priežiūros įstaigų pasiūlymus ir prisiimti įsipareigojimus viršijančius privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, patvirtintas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu, o tai privestų prie didelio biudžeto deficito.
8. Vilniaus TLK nepažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, nes 2005 m. gruodžio 30 d. Vilniaus TLK direktoriaus įsakymu Nr. IV-193 patvirtinti „Sutarčių dėl antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sudarymo principai“ yra taikomi visiems subjektams, pageidaujantiems sudaryti asmens sveikatos priežiūros sutartis su Vilniaus TLK, t. y. visiems subjektams yra taikomi vienodi, teisės akte išreikšti reikalavimai, nei vienas subjektas nėra diskriminuojamas.
9. Teismas nevertino atsakovo pateiktų argumentų dėl pareiškėjo paskaičiuoto žalos dydžio ir priteisė visą pareiškėjo prašomą sumą. Apskaičiuojant negautą pelną turi būti atmetamos išlaidos, kurių būtų turėjęs pareiškėjas. Jų dydį turi įrodyti pareiškėjas. Negautas pelnas turi būti realus, o ne tikėtinas. Pareiškėjas nenurodė planuojamų išlaidų (patalpų išlaikymo, administracinių išlaidų, medicininės įrangos nusidėvėjimo, registratorės darbo užmokesčio ir pan.), skaičiuodamas negautą pelną iš jo neatėmė pelno mokesčio, nurodydamas ortopedo traumatologo darbo užmokesčio sąnaudas nurodė tik priskaitytą darbo užmokestį ir nenurodė išlaidų socialiniam draudimui mokamam už darbuotoją, nurodydamas ortopedo traumatologo darbo užmokesčio sąnaudas pareiškėjas nurodė tik 0,25 dalį gydytojui sumokėto atlyginimo. Mano, kad norėdamas suteikti 115 konsultacijų per mėnesį gydytojas ortopedas traumatologas privalėtų dirbti nemažiau 0,5 etato. Vadovaujantis 1998 m. birželio 18 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ 3.11 punktu viena gydytojo konsultacija apima 3 paciento vizitus. Vidutiniškai vienas paciento vizitas trunka 15 min. Taigi, norėdamas suteikti 115 konsultacijų per mėnesį pareiškėjas privalėtų planuoti 345 pacientų vizitus po 15 min., t. y. 86,25 gydytojo darbo valandas per mėnesį kas sudaro daugiau nei pusė gydytojo etato. Pareiškėjo nurodytas negautų pajamų dydis remiasi tik pareiškėjo noru gauti tokias pajamas. Kadangi atsakovas atsisakė sudaryti sutartį pradinėje stadijoje, tai derybų dėl teikiamų paslaugų kiekio tarp šalių nebuvo. Yra neaišku kokiai paslaugų apimčiai būtų sudaryta sutartis. Tai, kad pareiškėjas planavo per pirmą ketvirtį aptarnauti 70 pacientų per savaitę nereiškia, kad būtent tokiai apimčiai būtų sudaryta sutartis, nes asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų siūlomų paslaugų pasiūla visada viršija paklausą, t. y. atsakovas praktiškai perka iš asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų mažiau paslaugų nei jie siūlo suteikti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti atsiliepimo surašymo ir atstovavimo apeliacinėje instancijoje išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apelianto motyvai dėl bylos nutraukimo ir termino kreiptis į teismą praleidimo yra nepagrįsti, nes pareiškėjas skundė konkretų individualu administracinį sprendimą. Šis sprendimas sukėlė neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui, todėl jis turėjo teisę pasinaudoti įstatymų numatyta tvarka apskųsti jį teisme per nustatytus terminus. Įstatymo nustatyto termino kreiptis į teismą su skundu pareiškėjas nepažeidė, todėl nebuvo pagrindo nutraukti bylos.
Sutarčių dėl antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sudarymo principai negali būti taikomi vertinant 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo teisėtumą, nes jie patvirtinti vėliau, negu priimtas pats ginčijamas sprendimas - 2005 m. gruodžio 30 d.
Atsiliepimas
Atsakovai nepagristai nurodo, kad pagal Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 5 dalį Vilniaus apskrities viršininkas turėjo teisę teikti rekomendacijas dėl pareiškėjo sutarties su atsakovu Vilniaus TLK sudarymo. Toks įgaliojimas apskrities viršininkui nenumatytas. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnį, viešojo administravimo subjektai gali veikti tik įstatymų pagrindu, todėl Vilniaus apskrities viršininkas negalėjo imtis tokiu veiksmų, kurie nenumatyti įstatyme. Patys apeliantai taip pat nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininkas realiai tokios funkcijos - teikti rekomendacija dėl sutarties sudarymo - nevykdė, nes ją delegavo paties atsakovo Vilniaus TLK Stebėtojų tarybai. Vadinasi, pats atsakovas turėjo teikti rekomendaciją sutarties su savimi sudarymui. Tokia sistema prieštarauja Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam objektyvumo principui.
Konkurencijos Tarybos išvados nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo, nes Konkurencijos Taryba nagrinėjo atvejį, kai rekomendaciją atsisako teikti apskrities gydytojo tarnyba. Šios bylos kontekste tai netaikytina, nes Vilniaus apskrities gydytojas ne atsisakė teikti rekomendaciją, o delegavo šią funkciją. Be to, atsisakymas teikti rekomendaciją turi būti motyvuotas. Pareiškėjui nebuvo pateiktas motyvuotas atsisakymas dėl rekomendacijos sudaryti sutartį su atsakovu Vilniaus TLK.
Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalis įgaliojimų Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyti papildomus kriterijus paslaugų teikėjams nesuteikia. Tokie įgaliojimai šiai institucijai nesuteikti ir jos nuostatuose. Kadangi kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo veikti įstatymuose numatytų įgaliojimų ribose, tai ministerija neturi teisės nustatyti didesniu apribojimu sutartims sudaryti, negu yra numatyta Sveikatos draudimo įstatyme. Tokių įgaliojimų neturi ir žemesnio pagal pavaldumą lygio viešojo administravimo subjektai, pvz. teritorinė ligonių kasa.
Apeliantai painioja Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatytas sutarčių su sveikatos priežiūros įstaigomis sudarymo sąlygas su šių sutarčių sudarymo tvarka, kuri aptarta šio straipsnio 2 dalyje. Sąlygos, kurioms esant sudaromos sutartys su sveikatos priežiūros įstaigomis, yra numatytos įstatyme ir jų sąrašas yra baigtinis, o dėl sutarčių sudarymo tvarkos įstatymas daro nuorodą į Civilinį kodeksą ir kitus teisės aktus.
Šalies argumentai
Apeliantai nenurodė jokio įstatymo, kuriame būtų nurodyta, jog teritorinės liginių kasos gali atsisakyti sudaryti sutartis su į jas besikreipiančiomis sveikatos priežiūros įstaigomis, taip pat nenurodė, kokiais objektyviais ir iš anksto paskelbtais kriterijais vadovaudamasi Vilniaus TLK gali atsisakyti sudaryti sutartis su į ją besikreipiančiomis įstaigomis.
Pareiškėjas, ruošdamasis teikti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamas gydytojo konsultacijas pagal sutartį su atsakovu Vilniaus TLK, patyrė realias sąnaudas - turėjo mokėti darbo užmokestį gydytojui, tačiau planuotų pajamų už suteiktas konsultacijas negavo. Tokia padėtis, susidariusi dėl atsakovo Vilniaus TLK neteisėto atsisakymo sudaryti sutartį su pareiškėju, pažeidžia pareiškėjo teises ir, nepriteisus žalos atlyginimo, šios teisės realiai nebūtų apgintos.
Jeigu atsakovai nesutiko su pareiškėjo pateiktu negauto pelno paskaičiavimu, tai jie galėjo pasinaudoti teise prašyti teismo išreikalauti įrodymus, kurie, atsakovų nuomone, būtų paneigę pareiškėjo poziciją. Tačiau atsakovai tokia teise nepasinaudojo.
Pagal Pelno mokesčio įstatymo 12 straipsnio normą pelno mokesčiu yra neapmokestinamos sveikatos priežiūros įstaigų pajamos už paslaugas, kurios finansuojamos iš PSDF biudžeto lėšų.
Gydytojas 2006 m. sausio-vasario mėnesiais dirbo 0,5 etato, kovo-balandžio mėnesiais - 0,75 etato, o nuo 2006 m. gegužės mėnesio dirbo visą darbo laiką. Darbo sutartyje su gydytoju buvo numatyta, kad darbo krūvis bus didinamas, kai bus išplėsta pagal sutartį su Valstybine ligonių kasa teikiamų paslaugų aprūpinant gyventojus ortopedijos techninėmis priemonėmis apimtis (tai įvyko nuo 2006 m.gegužės 1 d.).
Atsakovas yra kaltas dėl to, kad su pareiškėju nevyko derybos ir nebuvo sudaryta sutartis. Be to, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kokiam konsultacijų skaičiui būtų galėjusi būti sudaryta sutartis, todėl teismas pagrįstai vadovavosi pareiškėjo prašyme dėl sutarties sudarymo nurodytu planuojamų konsultacijų skaičiumi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Dėl pagrindų nutraukti administracinę bylą
Apeliaciniame skunde Vilniaus teritorinės ligonių kasos nurodytas prašymas nutraukti bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu nepagrįstas. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog siekiant nustatyti, ar įstatymuose nustatyta ikiteisminė administracinių ginčų sprendimo tvarka ir ar ši tvarka yra privaloma, svarbu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, pagal kurią, esant abejonei ar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas nagrinėjamas teisme. Tuo išreiškiamas teisminės gynybos prioriteto principas, kuris reiškia, kad ginčas gali būti priskiriamas spręsti kitų institucijų, o ne teismo kompetencijai tik tais atvejais, kai tai aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatymuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl Teritorinių ligos kasų direktorių priimamų sprendimų nagrinėjimo tvarka, todėl atmestinas prašymas nutraukti nagrinėjamą bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
Dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą atsisakyti sudaryti su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedijos-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Prielaidas įgyvendinti šią Konstitucijos nuostatą sudaro Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, kurio 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai privalomi viešojo administravimo subjektams įgyvendinant jiems priskirtas funkcijas. Vienas iš šių principų yra objektyvumo principas (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.), kurį įstatymų leidėjas apibrėžė kaip reiškiantį, jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 32 ir 33 straipsniuose įtvirtintas Teritorinių ligonių kasų statusas bei apibrėžtos minėtos institucijos funkcijos. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 4, 33 ir 34 straipsnius teritorinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija. Teritorinė ligonių kasa įgyvendina Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą nustatančių teisės aktų nuostatas, administruoja ir paskirsto specialaus valstybinio finansinio fondo - privalomojo sveikatos draudimo fondo - lėšas. Taigi teritorinė ligonių kasa yra viešojo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje. Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta Teritorinės ligonių kasos teisė sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis, šiose sutartyse nustatytu laiku ir tvarka apmokėti joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones.
Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sutartys turi būti vertinamos kaip administracinės, nes teisiniai santykiai, kurių pagrindu kyla sutartiniai įsipareigojimai, yra administraciniai, o pačios sutartys viešojo administravimo subjektų sudaromos viešosios teisės normų imperatyviojo reguliavimo pagrindais, ginant viešuosius interesus sveikatos apsaugos srityje.
Nagrinėjamos bylos atveju ginčas kilo iš santykių, atsiradusių teritorinei ligonių kasai vykdant minėtą viešojo administravimo veiklą. Tai, jog dėl privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų skyrimo sveikatos priežiūros įstaigoms yra sudaroma sutartis, nekeičia aptariamų santykių pobūdžio. Sutartis šiuo atveju yra priemonė pagal įstatymo nustatytą paskirtį paskirstyti privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas, ir sprendimas dėl jos sudarymo yra priimamas pagal viešosios teisės normų, reglamentuojančių minėto tikslinio valstybinio finansinio fondo lėšų administravimą, nustatytas sąlygas ir taisykles. Teritorinė ligonių kasa, priimdama sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį su sveikatos priežiūros įstaiga, įgyvendina jai suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo yra viešojo administravimo santykiai. Tai lemia, jog sudarant šias sutartis yra taikomi viešojo administravimo principai ir Viešojo administravimo įstatymas, be kita ko įpareigojantis viešojo administravimo subjektą administracinį aktą pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).
Atkreiptinas dėmesys, jog viešojo administravimo funkcijas įgyvendinanti institucija neturi tokios privatinės autonomijos, kokią turi civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis privatus asmuo (fizinis ar juridinis), todėl, nors Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje yra nuoroda į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK), nagrinėjamos bylos atveju, būtina vadovautis Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią pirmenybė yra teikiama viešosios teisės normoms. Taigi Teritorinės ligonių kasos atlikti veiksmai turėtų būti vertinami pagal Viešojo administravimo, Sveikatos draudimo ir Konkurencijos įstatymuose įtvirtintų teisės normų reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors Civilinio kodekso normos gali būti papildomai taikomos ir viešosios teisės reguliuojamiems santykiams (CK 1.1 str. 2 d.), tačiau dėl to šie santykiai netampa privatiniais teisiniais santykiais.
Vilniaus teritorinė ligonių kasa 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą (I t., b. l. 11), kuriame nurodyta, jog nebus sudaroma sutartis su UAB „Baltic Orthoservice“ dėl ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Minėtame 2005 m. gruodžio 15 d. sprendime taip pat pažymėta, jog Stebėtojų taryba nepritarė sutarties su UAB „Baltic Orthoservice“ sudarymui.
Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui yra reikšminga nustatyti, kokią teisinę reikšmę turi Teritorinės ligonių kasos stebėtojų tarybos (toliau – ir Stebėtojų taryba) sprendimai, priimami įgyvendinant Sveikatos draudimo įstatyme nustatytą pareigą prižiūrėti, kaip sudaromos ir vykdomos Teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei Teritorinės ligonių kasos ir vaistinių sutartys. Sveikatos draudimo 35 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina minėtą Stebėtojų tarybos kompetenciją atlikti Teritorinės ligonių kasos veiklos, susijusios su sutarčių sudarymu, priežiūrą. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartys tarp Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp Teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, sudaromos vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Sveikatos draudimo įstatymu ir kitais įstatymais, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies formuluotė „Sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų <...> sudaromos <...>“ suponuoja, jog šios sutarties šalys yra teritorinė ligonių kasa ir sveikatos priežiūros įstaiga. Nei Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje, nei kitose teisės normose nėra nustatyta, jog neigiama Stebėtojų tarybos nuomonė automatiškai užkerta kelią sutarčiai tarp Teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sudaryti. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą, konstatuoja, jog Stebėtojų taryba vykdo sutarčių priežiūrą, ji turi teisę pareikšti savo motyvuotą nuomonę dėl ruošiamos sudaryti sutarties, tačiau jos pritarimas nėra būtina sutarties sudarymo sąlyga. Sveikatos draudimo įstatyme nėra numatyta būtina imperatyvi sąlyga sutarčiai sudaryti – Stebėtojų tarybos pritarimas. Būtinos sutarties sudarymo sąlygos yra nustatytos Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, kurioje yra numatyti reikalavimai sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Pažymėtina, kad būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Žr. pvz., 2004 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-387/2004 R. R. prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Viešojo administravimo subjektų veiksmai turi būti aiškūs, nedviprasmiški. Teisėjų kolegija įvertinusi nurodytas Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, konstatuoja, jog tiek Teritorinių ligonių kasų, tiek Stebėtojų tarybos priimami sprendimai turi būti aiškūs ir nedviprasmiški, turi būti nurodyti atitinkamo sprendimo motyvai. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas administracinis aktas šių įstatymo reikalavimų neatitinka. Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. 31-1403 „Dėl sutarties sudarymo“ yra nurodoma, kad „Stebėtojų taryba nepritarė sutarties sudarymui <...> todėl neketiname sudaryti sutarties 2006 metams su Jūsų vadovaujama įstaiga“. Jokie motyvai, kodėl Stebėtojų taryba šios sutarties sudarymui nepritarė, taip pat jokie motyvai, kodėl Teritorinė ligonių kasa rėmėsi šiuo nepritarimu arba kiti motyvai, kodėl sutartis nėra sudaroma, nėra pateikiami. Minėta, kad neigiama Stebėtojų tarybos nuomonė neužkerta kelio sutarčiai sudaryti, o Teritorinė ligonių kasa visais atvejais privalo motyvuoti ir pagrįsti, kodėl sutartis su sveikatos priežiūros įstaiga nebus sudaroma. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog priimant skundžiamą administracinį aktą buvo pažeisti Sveikatos draudimo įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai.
Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp Teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, be kita ko, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Byloje nėra duomenų, kad šios nuomonės būtų gautos ir kad jas Vilniaus teritorinė ligonių kasa būtų vertinusi. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad atsisakant sudaryti sutartį su pareiškėju buvo pažeistos pagrindinės viešojo administravimo procedūros, o tai sudaro dar vieną skundžiamo administracinio akto neteisėtumo pagrindą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą tarp Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, nes nevertino 2005 m. gruodžio 30 d. Vilniaus teritorinės liginių kasos direktoriaus įsakymu Nr. 1V-193 „Dėl 2006 metų sutarčių sudarymo principų ir lėšų apskaičiavimo metodikų patvirtinimo“ patvirtintų „Sutarčių dėl antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sudarymo principų“, kurių 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros įstaigos turi pateikti apskrities gydytojo rekomendacijas dėl antro lygio paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktorius 2005 m. gruodžio 30 d. patvirtino Sutarčių sudarymo principų metodiką, o Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktoriaus įsakymas, kurio teisėtumo klausimas yra nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas, buvo priimtas 2005 m. gruodžio 15 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sutarčių sudarymo principų metodika, patvirtinta Vilniaus teritorinės liginių kasos direktoriaus 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu, negalėjo būti taikoma teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki minėto įsakymo priėmimo.
Atkreiptinas dėmesys, jog 2005 m. gruodžio 30 d. Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktoriaus įsakyme nenurodyta, kokiu aiškiu teisiniu pagrindu remiantis priimtas šis įsakymas. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai, remiantis bendraisiais viešosios teisės principais, gali vykdyti tik įstatymuose nustatytą ir aiškiai apibrėžtą veiklą. Atsižvelgdama į tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo pagrindo nagrinėti, ar buvo laikomasi Sutarčių sudarymo principų metodikos, o pirmosios instancijos neatliktas įvertinimas įtakos priimto sprendimo teisingumui neturėjo. Teritorinė ligonių kasa, kaip viešojo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje, privalo tiksliai laikytis įstatymų reikalavimų ir procedūrų, o ne kurti ar savo praktika formuoti procedūras, kurios įstatymuose nėra numatytos.
Teisėjų kolegija apeliaciniame skunde nurodytą argumentą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos įstatymo 12 straipsnyje nustatyto reikalavimo pateikti apskrities gydytojo rekomendaciją atmeta kaip nepagrįstą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo redakcijos (Lietuvos Respublikos 1998 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. VIII-946 (nuo 1998 m. gruodžio 23 d.) redakcija), galiojusios tuo metu, kad UAB „Baltic Orthoservice“ pateikė prašymą Vilniaus teritorinei ligonių kasai sudaryti sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo, 12 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, jog apskričių viršininkai organizuoja Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyto masto ir profilių antrinę asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą. Teisėjų kolegijos nuomone, iš 2005 m. liepos 29 d. galiojusioje Sveikatos sistemos įstatymo redakcijos 12 straipsnio turinio negalima daryti išvados, jog kreipiantis į Teritorinę ligonių kasą dėl antro lygio paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų privaloma pateikti apskrities gydytojo rekomendaciją, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nors ir įstatymuose nenumatytas, minėtas Teritorinės ligonių kasos reikalavimas buvo įvykdytas. UAB „Baltic Orthoservice“ 2005 m. liepos 29 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymu rekomenduoti Vilniaus teritorinei ligonių kasai sudaryti su ja sutartį dėl antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų – ortopedo-traumatologo konsultacijų – teikimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija, išnagrinėjusi UAB „Baltic Orthoservice“ prašymą raštu kreipėsi į Vilniaus teritorinę ligonių kasą, prašydama šį prašymą svarstyti Vilniaus teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryboje ( t. 1, b. l. 82, 122-124; t. 2, b. l. 26-27). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, konstatuota, jog UAB „Baltic Orthoservice“ kreipdamasi į Vilniaus teritorinę ligonių kasą dėl sutarties sudarymo, turėjo apskrities gydytojo tarnybos rekomendaciją.
Remdamasi Sveikatos draudimo įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, kurios buvo analizuotos aukščiau, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas neatitinka tokiems aktams keliamų reikalavimų, jame nėra nurodyti motyvai, kurių pagrindu jis priimtas, buvo pažeistos šio akto priėmimo procedūros, o tai sudaro pagrindą šį administracinį aktą panaikinti.
Dėl reikalavimo priteisti pajamas, kurios nebuvo gautos dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo atsisakyti sudaryti su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedijos-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio l dalies 3 punktas numato, kad administraciniai teismai nagrinėja reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksniais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nagrinėjamos bylos atveju UAB „Baltic Orthoservice“ reikalauja atlyginti žalą (negautas pajamas), padarytą viešojo administravimo subjekto (Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos) sutarties nesudarymu.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pripažinus Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. direktoriaus sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta sudaryti sutartį, neteisėta, atsirado viena iš civilinės atsakomybės sąlygų pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalai atlyginti – neteisėtas veiksmas. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.
Bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta principine įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys. Teismas tik išskirtiniais atvejais renka įrodymus.
Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginės žalos išraiška yra nuostoliai. Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas (Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad UAB „Baltic Orthoservice“ neįrodė paties žalos fakto (vieno iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti elementų) – nepateikė turtinę žalą patvirtinančių įrodymų (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str.). UAB „Baltic Orthoservice“ patikslintame skunde (t. 2, b. l. 9) pateikė išlaidų, kurias patyrė dėl nesudarytos sutarties, apskaičiavimo aprašymą. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, minėtas išlaidų apskaičiavimas turėjo būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, o ne vien tik sąnaudomis, kurios buvo patirtos dėl išmokėto atlyginimo gydytojui. Jokių įrodymų, patvirtinančių negautų pajamų dydį, nebuvo pateikta. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl jis būtų suteikęs būtent tokį skaičių konsultacijų, taip pat nepateikė jokių argumentų, kad už tokį skaičių suteiktų konsultacijų jam būtų kompensavusi Vilniaus teritorinė ligonių kasa. Minėta aplinkybė, jog nebuvo pateikti įrodymai apie patirtus nuostolius, yra pagrindas atmesti pareiškėjo reikalavimą atlyginti atsiradusią turtinę žalą (negautas pajamas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimą pakeisti: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Orthoservice“ buvo priteisti 33 835 litai ir 20 centų (trisdešimt trys tūkstančiai aštuoni šimtai trisdešimt penki litai ir 20 centų) negautų pajamų.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. 31-1403 „Dėl sutarties sudarymo“ pripažintas neteisėtu ir naikintinu, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.