- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-23
- Bylos Nr.
- A-180-1696-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Stasys Gudynas, Nijolė Piškinaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kuršių Nerijos Nacionalinio parko direkcijos
- Trečiasis asmuo
- E. K., B. K.
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio teismo proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kuršių Nerijos Nacionalinio parko direkcijos, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. K. ir B. K. , dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kuršių Nerijos Nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Kuršių Nerijos Nacionalinio parko direkcija), 10 tūkst. Lt neturtinei žalai atlyginti. Teigia, kad tokią (neturtinę) žalą jai padarė neteisėti Kuršių Nerijos Nacionalinio parko direkcijos tarnautojų veiksmai. Kuršių Nerijos Nacionalinio parko pareigūnas B. K. ir E. K. , fiksuodami administracinio teisės pažeidimo faktą, pažeidė pareigūnų etikos bei moralės principus. B. K. elgėsi neobjektyviai, įstatymus traktavo vadovaudamasis dvigubais standartais bei asmeninėmis ambicijomis (nubaudė ne visus pažeidėjus, be to, pats statė mašiną draudžiamoje vietoje), ir tokiais veiksmais žemino pareiškėjos garbę ir orumą, taip pat viršijo savo įgaliojimus, nes grasino, tyčiojosi, demonstravo savo, kaip pareigūno, valdžią. E. K. pati sudarė sąlygas gamtosaugos pažeidimui – ji neįspėjo pareiškėjos, jog negalima vaikščioti rezervato teritorijoje. Vėliau E. K. keitė savo parodymus, vengė atsakyti į jai užduodamus klausimus.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kuršių Nerijos Nacionalinio parko direkcija pareiškėjos skundą prašė atmesti. Nurodė, kad Kuršių Nerijos Nacionalinio parko pareigūnai, surašydami pareiškėjai administracinio teisės pažeidimo protokolą, vykdė savo pareigas. Jų veiksmai D. P. žalos nepadarė. Pareiškėjos vertinimai subjektyvūs ir nepagrįsti faktais.
Tretysis suinteresuotas asmuo E. K. pareiškėjos skundą prašė atmesti. Nurodė, kad 2005 m. liepos 29 d. atliko Kuršių Nerijos Nacionalinio parko kraštovaizdžio monitoringą ir vykdė dviratininkų lankymosi apkrovų pažintiniuose objektuose tyrimus Naglių gamtos rezervate. Kadangi stebėjimai buvo vykdomi pirmą kartą, visą dėmesį skyrė dviratininkų judėjimo stebėjimui, ir pėsčiųjų stebėti bei įspėti jų apie daromus nusižengimus neprivalėjo.
Tretysis suinteresuotas asmuo B. K. pareiškėjos skundą prašė atmesti. Paaiškino, kad 2005 m. liepos 29 d., apie 20 val., D. P. ir dar trys asmenys Kuršių Nerijos Nacionalinio parko Naglių rezervate vaikščiojo draudžiamoje vietoje, neturėdami specialaus direkcijos leidimo. Paaiškinus, kad jie pažeidė Kuršių Nerijos Nacionalinio parko lankymo taisykles, ir už šį pažeidimą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 76 straipsnio 1 dalyje yra numatyta bauda nuo 150 iki 300 Lt, minėti asmenys susierzino, reiškė nepasitenkinimą, nepateikė asmens dokumentų, motyvuodami tuo, kad juos palikę poilsiavietėje. Baudas taip pat atsisakė mokėti, teigdami, kad jiems neaišku, už ką turėtų mokėti. Vienas iš šių asmenų, perskaitęs stende parašytą informaciją, sutiko, kad padarytas pažeidimas ir reikia mokėti baudą. Jis nubaustas 75 Lt bauda ir išrašytas kvitas. Nepaisant to, kompanija nesiskirstė ir iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai nustatė, kad B. K. savo įgaliojimų neviršijo. Policijos ekipažas taip pat nustatė pažeidėjų asmenybes. Visiems jiems, taip pat ir D. P. , buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai. D. P. už Kuršių Nerijos Nacionalinio parko lankymo taisyklių 7 punkto pažeidimą paskirta 150 Lt bauda.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad pareiškėja neturtinę žalą kildina iš Kuršių Nerijos Nacionalinio parko pareigūnų veiksmų: nepagarbaus bendravimo, grasinimo baudomis, reikalavimo pateikti asmens dokumentus, antro administracinio teisės pažeidimo protokolo egzemplioriaus nepateikimo, kitų asmenų, padariusių analogiškus pažeidimus, nebaudimo. Teisminio nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad pareiškėja 2005 m. liepos 29 d. pažeidė Kuršių Nerijos Nacionalinio parko lankymo taisyklų 7 punkto reikalavimus, ir už šią veiką 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 76 straipsnio l dalį, paskiriant jai 150 Lt baudą. Nutarimas yra įsiteisėjęs. Teismas padarė išvadą, kad pareigūno veiksmai, informuojant asmenį apie įvykdyto teisės pažeidimo baudžiamumą, asmens dokumento reikalavimas, reikalingas surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, nėra neteisėti. Būtinybė nustatyti pažeidėjo tapatybę nustatyta ATPK 260 straipsnio 1 dalyje.
Teismas, remdamasis liudytojų paaiškinimais, filmuota vaizdo medžiaga, nustatė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo procedūra užsitęsė dėl to, kad buvo nustatinėjama pažeidėjos asmens tapatybė, aiškinamos pažeidimo padarymo aplinkybės, teikiamas paaiškinimas. Nustatyta ir tai, kad pažeidimą įvykdė keletas asmenų, ir visiems jiems buvo surašomi teisės pažeidimo protokolai, o pažeidimą fiksavo tik vienas pareigūnas. D. P. asmens tapatybė nustatyta tik atvykus policijos pareigūnams. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos teismo posėdžio metu pateikta filmuota vaizdo medžiaga nepatvirtina jos teiginių, kad B. K. elgėsi netaktiškai, arogantiškai. Priešingai, iš šios medžiagos epizodo matyti, kad pažeidimo padarymo vietoje buvę asmenys reiškia pretenzijas B. K. ir teigia neleisiantys išvykti iš automobilių stovėjimo aikštelės.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigė, kad buvo neteisėtai sulaikyta, sulaikymu laikydama tą laiko tarpą, per kurį buvo surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Teismas tokį teiginį pripažino nepagrįstu, nes ji (pareiškėja) nebuvo sulaikyta ATPK 265 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas taip pat konstatavo, kad institucijos pareigūnai, surašę administracinio teisės pažeidimo protokolą, ir institucija, skyrusi administracinę nuobaudą, veikė taip, kaip, esant nustatytoms aplinkybėms, pagal įstatymą turėjo ir privalėjo veikti. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyta pirma ir būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos darbuotojų neteisėta veika (Civilinio kodekso 6.271 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės – jog už padarytus pažeidimus nubausti ne visi juos padarę asmenys, E. K. neperspėjusi, kad negalima vaikščioti rezervato teritorija, B. K. tonas ir bendravimo kultūra neatitiko elgesio normų reikalavimų, o A. J. nubaustas ne už tą pažeidimą, kurį padarė – nėra pagrindas išvadai, kad šiais veiksmais pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala. B. K. veiksmai gali būti įvertinti sprendžiant klausimą dėl galbūt pareigūno įvykdyto tarnybinio nusižengimo. E. K. pareiškėjos apie tai, kad draudžiama vaikščioti rezervato teritorija, neprivalėjo perspėti. Jai tokia pareiga nėra nustatyta, be to, minimoje vietoje yra įrengti informaciniai ženklai, įspėjantys apie draudimą vaikščioti šioje teritorijoje. Tai pareiškėja pažeidė nustatytą teisinį reguliavimą, įvykdė teisės pažeidimą, ir būtent jos, o ne pareigūnų veiksmai, prieštaravo teisės aktų reikalavimams.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja neteisėtus pareigūnų veiksmus grindžia liudytojų paaiškinimais. Tačiau apklausti liudytojais U. V. , V. A. , D. B. yra to paties incidento dalyviai ir suinteresuoti pateikti jiems palankias faktines aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena ir joje dalyvaujantys subjektai nepatenka į viešojo administravimo sistemą, todėl, nesant specialiųjų teisės normų, numatančių neturtinės žalos atlyginimą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo (išskyrus administracinį areštą) atveju, priteisti tokios žalos atlyginimą, teismo manymu, apskritai nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689-03).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują – jos skundą patenkinti. Teigia, kad jos skundo esmė yra ne paskirta bauda už administracinį teisės pažeidimą, kas akcentuojama skundžiamame teismo sprendime, o pareigūnų veiksmai, pažeidžiantys teisės aktus, tarnybinės etikos bei moralės principus. Kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėja nurodo, kad B. K. grasino ir gąsdino, jog sulaikys, iškvies policiją; teikė klaidinga informaciją, kad pareiškėja, vaikštanti pasienio ruože be asmens dokumentų, gali būti sulaikyta 48 valandoms, ir taip bandė manipuliuoti situacija, kad pareiškėja nežino įstatymų; po paaiškinimo, kad ji neturinti asmens dokumentų, vis tiek jų reikalavo. Pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą, incidento dalyviams už padarytus pažeidimus skirtos nevienodo dydžio baudos. E. K. neteisėti veiksmai, apeliantės teigimu, pasireiškė neįspėjimu, jog vaikščioti rezervato teritorijoje draudžiama. Tokiu būdu buvo sąmoningai leista įvykti pažeidimui, vėliau reikalaujant pareiškėjos atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad Kuršių Nerijos Nacionalinio parko direkcijos nuorodos prie kelio, kuriuo draudžiama vaikščioti, taip pat nėra pakankamai aiškios. Dėl incidento apeliantė teigia patyrusi ir turtinę žalą, kadangi jos darbo pobūdis – bendravimas su žmonėmis, ir nuo jo kokybės priklauso jos pajamos. Apeliantė nurodo, kad po įvykio visus savo veiksmus koncentravusi ne į darbą, o į skundų rašymą ir bendravimą su Kuršių Nerijos Nacionalinio parko direkcija, dėl ko sumažėjo ir jos pajamos.
Apeliantė pabrėžia Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą neturtinę žalą patyrusi dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Neaišku, kodėl neturtinės žalos atsiradimas teismo sprendime motyvuojamas vien tik administracinės nuobaudos paskyrimu, ir kodėl, tokiu atveju, jos skundas iškart nebuvo atmestas kaip nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kuršių Nerijos Nacionalinio parko direkcija prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.
Apeliacinės instancijos teisme šalys ir jų atstovai nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai ir objektyviai, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 81 ir 86 str.).
Lietuvos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta teisinės gynybos garantija – asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą su skundu, prašymu, pareiškimu. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis taip pat nustato teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje. Aiškinant visas šias teisės normas, išryškėja du reikalavimo teisės aspektai: procesinis teisinis, apimantis teisę kreiptis į teismą, ir materialinis teisinis – teisė į reikalavimo patenkinimą. Nors Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtino žmogaus galimybę kreiptis į teismą, tačiau tokia teisė nėra besąlyginė – ji realizuojama esant tam tikriems įstatymų įtvirtintiems pagrindams. ABTĮ tokie pagrindai nustatyti 37 straipsnio 2 dalyje. Teismui konstatavus bent vieną iš jų – konstatuojamas procesinės subjektinės teisės (teisės kreiptis į teismą) nebuvimas. Byloje nenustatytas tokios teisės nebuvimas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nepriimti pareiškėjos skundo. Ji priėmęs, teismas nagrinėjo bylą ir aiškinosi pareiškėjos nurodytų teisių pažeidimą ir reikalaujamos žalos pagrįstumą.
Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui pageidavo jos patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Tokios žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigine išraiška. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir pan. Toks įstatymas – Viešojo administravimo įstatymas, konkrečiai, jo 39 straipsnis. Tačiau tokios žalos atlyginimui būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos.
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Kadangi su faktinių bylos aplinkybių vertinimu kolegija sutinka, jų iš naujo nevertina ir teismo išvadų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nenustatyta atsakovo pareigūnų neteisėta veika.
Apeliaciniame skunde D. P. teigia, kad atsakovo pareigūnai, skirdami incidento dalyviams skirtingo dydžio administracines nuobaudas, veikė neteisėtai, nes pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymus principą. Teisėjų kolegija teigia, kad administracinės nuobaudos dydžio pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tai sprendžiama paduodant skundą Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka.
Apeliaciniame skunde pareiškėja kelia naują reikalavimą – atlyginti ir jos patirtą turtinę žalą, tačiau toks reikalavimas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, o apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus draudžiama (ABTĮ 130 str. 5 d.).
Apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.