Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje pagal rašytinio proceso taisykles apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybė administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo skirti socialinę pašalpą bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2. Įpareigoti atsakovą skirti jai socialinę pašalpą bei išlaidų karštam ir šaltam vandeniui kompensaciją pagal jos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymus.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija patikrino bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų.

Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (byloje aktuali 2008 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. X-1611 redakcija) 3 straipsnis nustato dvi piniginės socialinės paramos rūšis: 1) socialinę pašalpą; 2) būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijas (toliau – ir kompensacijos).

Pagal Socialinės paramos įstatyme pateiktas sąvokas šio įstatymo taikymo prasme šeima - sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos pilnamečiai vyras ir moteris, taip pat susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų, jų vaikai iki 18 metų. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys asmenys nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ir kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose (mokiniai ar studentai), taip pat asmenys laikotarpiu nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos (2 str.11 d.); vienas gyvenantis asmuo - vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų nesusituokęs asmuo, taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium asmuo, neturintis vaikų arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium vaikai yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu (2 str.14 d.).

Ginčas kilęs dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. Sr-2277, priimto vykdant Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą (adm. byla Nr.I-49-310-2009), kuriuo teismas įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti R. S. 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymus gauti piniginę socialinę paramą, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-49-310-2009 panaikino Panevėžio miesto savivaldybės administracijos sprendimus 2008 m. spalio 28 d. Nr. Sr-4572 ir 2008 m. lapkričio 6 d. Nr. Sr-4678 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymus dėl socialinės paramos skyrimo, kadangi nustatė, jog atsakovas priėmė neigiamus sprendimus nesurinkęs duomenų apie pareiškėjos sutuoktinio J. P. turtą ir pajamas, kurie yra reikalingi nustatyti, ar pareiškėjos šeima turi teisę į piniginę socialinę paramą, tuo pažeidė Socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalies reikalavimus. Teismas minėtoje byloje, be kita ko, nustatė, kad prašymų pateikimo metu R. S. ir jos sutuoktinio J. P. santuoka nebuvo nutraukta, taip pat nebuvo priimtas teismo sprendimas dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, todėl pagal Socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 11 punkto nuostatas į pareiškėjos šeimą įskaitomas jos sutuoktinis bei nepilnamečiai vaikai ir nustatant šeimos teisę į piniginę socialinę paramą turi būti vertinamas visos šeimos narių, tarp jų ir J. P., turtas ir pajamos. Administracinėje byloje Nr.I-49-310-2009 priimto sprendimo neapskundė nei pareiškėja, nei atsakovas ir šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Pagal minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą nagrinėdamas iš naujo pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymus atsakovas, be kita ko, turėjo atlikti teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytus administracinius veiksmus, kad būtų surinkti duomenys apie pareiškėjos sutuoktinio J. P. turtą ir pajamas, reikalingi nustatyti, ar pareiškėjos šeima kreipimosi metu atitiko įstatymu nustatytas sąlygas gauti socialinę paramą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atsakovo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. Sr-2277 pagrįstumo ir teisėtumo, be kita ko, turėjo patikrinti ir tai, ar viešojo administravimo subjektas įvykdė teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime išdėstytus pareiškėjos prašymų nagrinėjimo trūkumus. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas priėmė sprendimą dėl pareiškėjos prašymų skirti piniginę socialinę paramą nepašalinęs visų teismo sprendime nurodytų trūkumų.

Teisėjų kolegija apeliantės argumentą, esą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai taikė ir aiškino Socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 11 punktą, atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant Socialinės paramos įstatymą šeimos ir vieno gyvenančio asmens sąvokos negali būti aiškinamos ir taikomos kitaip nė jas apibrėžta šio įstatymo 3 straipsnis. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus (ABTĮ 57 str.), pareiškėjos šeiminę padėtį Socialinės paramos įstatymo taikymo prasme nustatė teisingai ir sprendime pagrįstai nurodė, kad sprendžiant pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymus turėjo būti vertinamas ir jos sutuoktinio J. P. turtas ir pajamos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Administracinėje byloje Nr.I-49-310-2009 ir nagrinėjamoje byloje šalys yra tos pačios. Nors pareiškėja, kaip matyti iš bylos medžiagos, į nagrinėjamą bylą nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie suteiktų pagrindą kitaip vertini pareiškėjos šeiminę padėtį negu buvo nustatyta administracinėje byloje Nr.I-49-310-2009, 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendime pirmosios instancijos teismas dar kartą pasisakė, kad 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymų skirti piniginę socialinę paramą pateikimo metu į pareiškėjos šeimą įėjo jos sutuoktinis bei nepilnamečiai vaikai (Socialinės paramos įstatymo 2 str.11 d.) ir nustatant šeimos teisę į piniginę socialinę paramą turi būti vertinamas visos šeimos, taigi ir J. P., turtas ir pajamos.

Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad ji dėl santuokos su J. P. nutraukimo 2007 m. vasario 9 d. kreipėsi į teismą (4 metai gyvena atskirai), nustatant pareiškėjos šeiminę padėtį nagrinėjamam ginčui aktualių prašymų padavimo metu nėra reikšminga, nes Civilinio kodekso 3.66 straipsnio 1 dalis nustato, kad santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas dėl santuokos, sudarytos tarp R. S. (P.) ir J. P., nutraukimo priimtas (ši santuoka nutraukta) 2010 m. kovo 15 d. (civilinė byla Nr.2-117-755/2010). Tuo pačiu teismo sprendimu nustatyta šalių sūnaus A. P. gyvenamoji viena (su motina), paskirstytos santuokos metu atsiradusios sutuoktinių prievolės tretiesiems asmenims ir kt. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (civilinė byla Nr.2A-531-544/2010) pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo Socialinės paramos įstatymo taikymo prasme atsirado teisinis pagrindas nelaikyti J. P. pareiškėjos šeimos nariu. Pagal Socialinės paramos įstatymo 5 straipsnio nuostatas, vertinimas, ar šeima arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, turi būti atliktas pagal aplinkybes, kurios yra susidarę prašymo skirti piniginę socialinę paramą pateikimo metu. Kadangi nagrinėjamam ginčui aktualių pareiškėjos prašymų (2008 m. rugsėjo 18 d. bei 2008 m. spalio 21 d.) pateikimo metu nebuvo įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo, byloje nustatyta aplinkybė, jog vėliau (2010 m.) toks teismo sprendimas buvo priimtas, dėl nagrinėjamam ginčui aktualaus laikotarpio (2008 m. II pusmečio) nėra reikšminga (negalioja atgal).

Socialinės paramos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad šeima arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jei kreipimosi metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 12 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 15 ir 16 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui; 3) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų šeimos narys, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytų sąlygų. Teisės į kompensacijas sąlygos numatytos Socialinės paramos įstatymo 6 straipsnyje, kuris nustato, kad teisė į kompensacijas atsiranda, jei gyvenamąją vietą būste deklaravę šeimos nariai arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į kompensacijas, jei kreipimosi metu atitinka šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus (SPĮ 6 str.1-6 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas savo atsisakymą skirti pareiškėjai piniginę socialinę paramą (2009 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. Sr-2277) grindė iš esmės vieninteliu argumentu – kad negavo apie pareiškėjos sutuoktinį J. P. visos informacijos, kuri reikalinga pagal Socialinės paramos įstatymą sprendžiant, ar yra piniginės socialinės paramos teikimo sąlygos, t.y. negavo informacijos, numatytos šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 12 straipsnio 1 dalies 5-11 punktuose, 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4-10, 13,15-23 punktuose, taip pat 1 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, jog Socialinės paramos įstatymas nenumato, kad piniginė socialinė parama galėtų būti neskirta tokiu pagrindu, kurį ginčo sprendime nurodė atsakovas (Įstatymo 22 str.1 d. 4 p., 2 d. 6 p.). Pirmiau minėta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu (adm. byla Nr.I-49-310-2009) įpareigojo atsakovą išnagrinėti iš naujo pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymus gauti piniginę socialinę paramą būtent dėl to, kad atsakovas priėmė neigiamus sprendimus nesurinkęs duomenų apie pareiškėjos šeimos nario (sutuoktinio J. P.) turtą ir pajamas, taip pat akcentavo, kad atsakovas, vykdydamas Socialinės paramos įstatymą dėl piniginės socialinės paramos teikimo, kaip viešojo administravimo subjektas, turi įstatymų nustatytas pareigas, kad būtų gauti duomenys, kurie yra reikalingi priimti atitinkamą administracinį aktą, todėl turėjo pareigą pats kreiptis į atitinkamas institucijas. Į bylą pateikti įrodymai, kad atsakovas, vykdydamas šį teismo sprendimą ir nagrinėdamas pareiškėjos prašymus iš naujo, pateikė keletą užklausų (į Migracijos departamentą, Gyventojų registro tarnybą, VĮ „Regitra“, Panevėžio miesto apylinkės teismą), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu bylos medžiaga nepatvirtina, kad atsakovas atliko pakankamai administracinių veiksmų, kad būtų gauti duomenys dėl pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymų priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 6 punktas suteikia teisę savivaldybės administracijai neskirti piniginės socialinės paramos šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui, nevykdantiems šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytų pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nepateikta įrodymų, jog nagrinėdamas pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. bei 2008 m. spalio 21 d. prašymus iš naujo atsakovas buvo įpareigojęs pareiškėją atlikti kurį nors iš šiame įstatymo straipsnyje nurodytų veiksmų, o pareiškėja jų neatliko ir dėl to kilo šioje įstatymo normoje numatytos pasekmės (atsirado pagrindas neskirti piniginės socialinės paramos būtent dėl šios priežasties). Viešojo administravimo subjekto pavedimai turi būti suformuluoti aiškiai ir tiksliai. Iš atsakovo 2009 m. vasario 20 d. ir pirmosios instancijos teismo sprendime paminėto 2009 m. kovo 24 d. rašto Nr.Sr-1897 turinio matyti, kad atsakovas šiais raštais tik informavo pareiškėją apie tai kokius veiksmus atliko vykdydamas teismo sprendimą ir kokios informacijos jam trūksta apie J. P., tačiau pareiškėjai jokių įpareigojimų nenustatė (b.l.8, 32-33). Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, jog tinkamai pasinaudojo kitomis Socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio nuostatomis, kad būtų gauti duomenys, kurie yra reikalingi priimti dėl pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymų pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Atsakovas 2009 m. balandžio 10 d. sprendime Nr. Sr-2277 nurodo negavęs apie J. P. duomenų, numatytų Socialinės paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 12 straipsnio 1 dalies 5-11 punktuose, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4-10, 13,15-23 punktuose, tačiau pagal bylą pateiktus įrodymus atsakovas dėl šios informacijos surinkimo atliko tik vieną veiksmą – išsiuntė 2009 m. kovo 9 d. raštą J. P. adresu (b.l.39), nurodytu civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo (b.l.34,42). Teisėjų kolegija šį įrodymą vertina kaip nepakankamą tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją atliko veiksmus, kuriuos pagal gero viešojo administravimo principus, galėjo ir turėjo atlikti vykdydamas teismo sprendimą ir nagrinėdamas pareiškėjos prašymus iš naujo. Ginčo sprendime atsakovas svarbiausia nenustatyta aplinkybe nurodė tai, kad nenustatyta, ar J. P. atitinka Socialinės paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą sąlygą (ar jis slaugo artimą savo giminaitį, kuriam mokama slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos arba jie pripažinti neveiksniais). Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovui buvo žinomi duomenys apie tai, jog pareiškėja su vaikais gyveno atskirai nuo J. P. jau keletą metų (socialinė parama pareiškėjai buvo skiriama išimties tvarka, vyko procesas civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo). Esant minėtoms aplinkybėms teisėjų kolegija vertina, kad atsakovui sprendžiant pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. bei 2008 m. spalio 21 d. prašymus iš naujo, buvo pagrindas aiškinantis dėl Socialinės paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos sąlygos pasinaudoti Socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir patikrinti J. P. gyvenimo sąlygas pagal byloje esantį J. P. gyvenamosios vietos adresą. Šis veiksmas galėjo padėti gauti ir kitą informaciją, nurodytą atsakovo sprendime. Pažymėtina ir tai, kad kai kurie duomenys apie J. P. (pav., ar jis turi piniginių lėšų bankuose, ar yra gavęs paskolų iš bankų) galėjo būti gauti iš kredito įstaigų, apie tai, ar pareiškėjo vardu įregistruotos įmonės vykdo veiklą ir gauna pajamų - iš valstybinės mokesčių inspekcijos, o ne tik iš paties J. P., kaip yra nurodyta atsakovo priimtame sprendime.

Pagal Socialinės paramos įstatymo 19 straipsnio ir 24 straipsnio nuostatas pareiga pateikti visą ir teisingą informaciją dėl socialinės paramos gavimo tenka paramos prašančiam asmeniui. Ši pareiga negali būti vienareikšmiai perkelta viešojo administravimo subjektui, administruojančiam piniginės socialinės paramos teikimą, tačiau kiekvienas viešojo administravimo subjektas yra atsakingas už jo kompetencijai įstatymų leidėjo pavestų uždavinių bei funkcijų įgyvendinimą pagal įstatymų nustatytus reikalavimus.Viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į kiekvieną konkretų atvejį, įstatymų leidėjo nustatytomis pareigomis ir suteiktomis teisėmis turi pasinaudoti ta apimtimi, kuri būtų pakankama išsiaiškinti aplinkybes, kad būtų priimtas pagrįstas ir teisėtas sprendimas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-49-310-2009 nustatyti įpareigojimai neatleido atsakovo nuo Socialinės paramos įstatymu nustatytos pareigos nustatyti, ar kiekvienas suaugęs šeimos (Įstatymo 2 str.11 p.) narys atitinka įstatymu nustatytas sąlygas (Įstatymo 7 str.), kad šeima įgytų teisę į socialinę paramą (Įstatymo 5,6 str.), numatytą Socialinės paramos įstatymo 3 straipsnyje. Tuo tarpu visi atsakovo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. Sr-2277 argumentai yra tik dėl pareiškėjos sutuoktinio J. P.. Sprendime nepasisakyta, ar įstatymu nustatytų sąlygų visumą atitinka pati pareiškėja. Dėl minėtų priežasčių atsakovo priimtas sprendimas laikytinas nepagrįstu, priimtu nenustačius visų aplinkybių, kurios turi būti nustatytos sprendžiant prašymus dėl socialinės paramos (socialinės pašalpos ir kompensacijų) skyrimo. Kadangi atsakovo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. Sr-2277 priimtas nenustačius, ar pareiškėjos šeima 2008 m. rugsėjo 18 d. bei 2008 m. spalio 21 d.prašymų pateikimo metu atitiko Socialinės paramos įstatymu nustatytų sąlygų, suteikiančių teisę gauti socialinę paramą visumą, o pirmosios instancijos teismas atsakovo sprendimą pripažino pagrįstu neįvertinęs šių aplinkybių, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu. Pagal į bylą pateiktus įrodymus, kuriais rėmėsi atsakovas, priimdamas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. Sr-2277, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti, ar pareiškėjos šeima 2008 m. rugsėjo 18 d. bei 2008 m. spalio 21 d. prašymų pateikimo metu atitiko įstatymu nustatytų sąlygų visumą, suteikiančią teisę gauti piniginę socialinę paramą. Remiantis šiais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl atsakovo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. Sr-2277 panaikinimo, naikintina, taip pat naikintinas atsakovo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. Sr-2277 įpareigojant Panevėžio miesto savivaldybės administraciją pareiškėjos R. S. 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymus - paraiškas gauti socialinę paramą, išnagrinėti iš esmės, nustatyti, ar šeima (Socialinės paramos įstatymo 2 str. 11 p.) 2008 m. rugsėjo 18 d. bei 2008 m. spalio 21 d. prašymų pateikimo metu atitiko visumą Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymu nustatytų sąlygų (Įstatymo 7 str.), suteikiančių šeimai teisę į piniginę socialinę paramą (Įstatymo 5, 6 str.), ir priimti motyvuotą sprendimą.

Apeliantės argumentai dėl Socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo nepagrįsti, nes taikyti šią įstatymo nuostatą yra savivaldybės administracijos teisė, o ne pareiga.

Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo turtinę ir neturtinę žalą, kurią kildino iš atsakovo neteisėtų veiksmų neskiriant jai piniginės socialinės paramos. Pareiškėjai atsisakius reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas bylą šioje dalyje nutraukė pagrįstai (ABTĮ 101 str.1 d.3 p.).

Pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6.271 straipsnyje. Teisėjų kolegija su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka ir ją pakeičia.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės), taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Pareiškėja neturtinę žalą kildina iš atsakovo atsisakymo skirti jai socialinę paramą, t.y. iš to, kad atsakovas dėl jos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymų skirti socialinę paramą priėmė neigiamą sprendimą, taip pat iš to, kad atsakovas netinkamai taikė Socialinės paramos įstatymą, vilkino sprendimo priėmimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui nepalankaus sprendimo priėmimo faktas pats savaime nereiškia, kad valdžios institucijos veiksmai neteisėti. Viešojo administravimo subjektas individualų administracinį aktą turi pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.1 d.). Atsakovo priimtas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. Sr-2277 nagrinėjamoje byloje panaikintas dėl to, kad jis nepagrįstas, t.y. priimtas negavus ir neįvertinus visų duomenų, kurie reikalingi nustatyti, ar pareiškėjos šeima atitinka visumą sąlygų, suteikiančių šeimai teisę gauti socialinę paramą, kaip to reikalauja Socialinės paramos įstatymas. Tačiau konstitucinis valstybės įstaigų paskirties tarnauti žmonėms principas (Konstitucijos 5 str. 3 d.) suponuoja jų pareigą užtikrinti palankiausią žmogaus teisių įgyvendinimo režimą ir ginti bei saugoti šias teises, pačioms jų nepažeisti. Ši konstitucinė nuostata perkelta į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Spręsdamas įstatymo leidėjo pavestus uždavinius viešojo administravimo subjektas turi veikti taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku, laikantis efektyvumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitų viešojo administravimo principų. Socialinės paramos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo paskirtis, be kita ko, įvertinus nepasiturinčių šeimų ir vienų gyvenančių asmenų turtą ir pajamas, kai suaugę šeimos nariai ir vieni gyvenantys asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, nustatyti valstybės teikiamos piniginės socialinės paramos dydį ir teikimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas tinkamai nevykdė iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Viešojo administravimo įstatymo kildinamų pareigų (nesuteikė pareiškėjai pagalbos realizuoti įstatymu numatytą šeimos teisę į socialinę paramą), nors teismas administracinėje byloje Nr.I-49-310-2009 buvo nurodęs atsakovui pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. įstatymų pažeidimus nagrinėjant pareiškėjos prašymus. Todėl yra pagrindas išvadai, kad atsakovas spręsdamas pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymus neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, t.y. šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas konstatuoti pirmąją civilinės atsakomybės sąlygą – valdžios institucijos (Panevėžio miesto savivaldybės administracijos) neteisėtus veiksmus.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ilgai užtrukęs pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymų dėl piniginės socialinės paramos skyrimo nagrinėjimas atsakovui nenustatant, ar pareiškėjos šeima atitinka įstatymų nustatytų sąlygų visumą gauti piniginę socialinę paramą; neišsprendimas šių prašymų iš esmės ilgą laiką; netinkamai atliktas pareiškėjos prašymų nagrinėjimas iš naujo) suteikia pagrindą pripažinti, kad dėl šių aplinkybių pareiškėja, pateko į neapibrėžtą padėtį, patyrė dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas. Todėl yra pagrindas pripažinti antrąją ir trečiąją civilinės atsakomybės sąlygas – žalą (šiuo atveju – neturtinę) taip pat priežastinį ryšį tarp neturtinės žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Konstatavus, jog nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, atsakovui atsiranda pareiga atlyginti pareiškėjai padarytą neturtinę žalą.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina į visumą reikšmingų aplinkybių. Be pirmiau aptartų aplinkybių teisėjų kolegijos vertinimu taip pat yra reikšmingos aplinkybės, kad pareiškėjos sutuoktinio J. P. atitikimo įstatymu nustatytoms sąlygoms, suteikiančioms šeimai teisę į piniginę socialinę paramą, nustatymo našta pagal teismo sprendimą teko vienam atsakovui. Taigi pareiškėja šiuo konkrečiu atveju išvengė Socialinės paramos įstatymu 19 straipsnio ir 24 straipsnio nuostatų vykdymo.Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, pateikęs viešojo administravimo subjektui prašymą dėl atitinkamos įstatymu nustatytos teisės realizavimo, turi bendradarbiauti, teikti atitinkamą informaciją, kad jam rūpimas klausimas būtų išspręstas kaip galima greičiau. Bylos medžiaga suteikia pagrindą manyti, kad pareiškėjos padėtis gauti įstatymo

reikalaujamus duomenis apie J. P. turtą ir pajamas buvo apsunkinta (negyveno santuokoje, vyko procesas santuokos nutraukimo byloje), tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja atliko kokius nors bendradarbiavimo su atsakovu veiksmus, kad informacija apie J. P., kuri yra reikalinga pareiškėjos prašymams dėl piniginės socialinės paramos skyrimo išspręsti, būtų surinkta kaip galima greičiau. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina į tai, kad atsakovas iki pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymų pateikimo ne kartą yra pasinaudojęs teise taikyti Socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą išimtį dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ir ją pareiškėjai paskyręs. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes yra pagrindas priteisti pareiškėjai iš atsakovo 500 (penkis šimtus) litų neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos R. S. skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. Sr-2277. Įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją pareiškėjos R. S. 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 21 d. prašymus - paraiškas gauti piniginę socialinę paramą išnagrinėti iš esmės pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo reikalavimus ir priimti sprendimą.

Priteisti pareiškėjai R. S. iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 500 (penkis šimtus) neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.