- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-01
- Bylos Nr.
- A-469-1260-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Edvardas Sinkevičius
- Pareiškėjas
- V.T.
- Trečiasis asmuo
- A.T.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Vilija Vaitkutė Pavan
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Edvardo Sinkevičiaus,
dalyvaujant pareiškėjos atstovams adv. Vilijai Vaitkutei Pavan, adv. S.S.
atsakovo atstovei R.K.
trečiojo suinteresuoto asmens atstovams adv. Feliksui Užpelkiui, V.M.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V.T., atstovaujamos advokato S.S., ir trečiojo suinteresuoto asmens A.T. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V.T. skundą atsakovei Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo panaikinimo bei vilkinimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja, atstovaujama advokato S.S., skundu (t.2, b.l.33-49) kreipėsi į teismą, prašydama:
1) pripažinti, kad pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į visą jos vyrui S.T. priklausantį turtą bei jos vyrui S.T. tenkančią A.T. turto dalį nepraleidusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytų terminų prašymams paduoti;
2) pripažinti, kad Klaipėdos apskrities viršininkas vilkino sprendimo dėl 1997 m. gruodžio 22 d. prašymo priėmimą ir įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininką nedelsiant spręsti šį prašymą dėl nuosavybės teisių į jos vyrui S.T. tenkančią A.T. turėtos žemės dalį atkūrimo;
3) pripažinti, kad Klaipėdos apskrities viršininkas nepersiuntė 1997 m. gruodžio 22 d. prašymo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai (dėl „Gintaro" muziejaus) ir Palangos miesto savivaldybei (dėl vilos „Ursus"), įpareigojant Klaipėdos apskrities viršininką persiųsti 1997 m. gruodžio 22 d. prašymą Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Palangos miesto savivaldybei;
4) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m gegužės 2 d. sprendimą Nr. GS-497, kuriuo nepatenkintas prašymas atkurti nuosavybės teises į S.T. ir A.T. priklausiusius žemės sklypus Palangoje;
5) atnaujinti terminą paduoti prašymus Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Palangos miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S.T. ir A.T. priklausiusį nekilnojamąjį turtą.
Pareiškėja nurodė 1997 m. gruodžio 22 d. pateikusi prašymą Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių į mirusio vyro S.T. turtą atkūrimo. Pareiškėja paaiškino prašymo pateikimo metu neturėjusi Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau visada išlaikiusi teisę ją įgyti pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnį. Klaipėdos apskrities viršininkas į prašymą neatsakė, nepaprašė pateikti jokių prašymą patikslinančių duomenų, nepersiuntė šio prašymo kitoms nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms bei nesprendė klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Negavusi atsakymo, 2002 m. rugpjūčio 29 d. ji kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, patikslindama ankstesnius prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodydama turto, į kurį prašė atkurti nuosavybės teises, duomenis, pateikdama turimus nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Susirašinėjimo metu Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsakė, kad pareiškėjai nepateikus Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų, prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalės būti tenkinamas. Pareiškėja nurodė Lietuvos Respublikos pilietybę galutinai įgijusi 2003 m. gegužės 3 d. (tai patvirtinantis dokumentas Klaipėdos apskrities viršininko administracijai pateiktas 2003 m. birželio 30 d., o 2003 m. liepos 23 d. pateiktas Lietuvos Respublikos piliečio paso nuorašas). 2003 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjos atstovas pateikė patikslintą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2005 m. gegužės 2 d. raštu Nr. GS-497 atsakovas atsisakė patenkinti prašymą atkurti nuosavybės teises. Nuosavybės teisės į visą A.T. priklausiusią žemę atkurtos kitam pretendentui – trečiajam suinteresuotam asmeniui A.T. 2005 m. vasario 10 d. pareiškėja nurodė kreipusis į atsakovą, prašydama laikinai neatkurti A.T. nuosavybės teisių į motinos A.T. dalį, viršijančią 1/3, bei nurodyti, į kiek ir į kokius žemės sklypus jau atkurtos nuosavybės teisės A.T.. 2005 m. kovo 15 d. raštu Klaipėdos apskrities viršininko administracija paaiškino, kad iki šiol nėra pateiktas pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į A.T. priklausiusius 39,5 ha bendro ploto žemės sklypus Palangoje, taip pat, kad prašymus piliečiai galėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., tačiau esant svarbioms aplinkybėms, teismas gali terminus atnaujinti. Nurodyta, kad visus reikiamus dokumentus dėl A.T. priklausiusių žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimo yra pateikęs tik A.T., jam atkurta nuosavybės teisė į 29 a. A.T. turėtų žemės sklypų (kaip vieninteliam pretendentui). 2005 m. balandžio 13 d. pareiškėjos atstovas pateikė patikslintą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2005 m. gegužės 2 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija nurodė, kad su prašymu iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo būti pateikti pilietybę patvirtinantys dokumentai, o pareiškėja Lietuvos Respublikos piliete tapo tik 2003 m. gegužės 3 d., prašymo atkurti nuosavybės teises į A.T. priklausiusią žemę Palangoje nustatytu laiku ji nepateikė, todėl jos prašymas atkurti nuosavybės teises į S.T. ir A.T. priklausiusius žemės sklypus Palangoje netenkintinas. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, gavęs 1997 m. gruodžio 22 d. prašymą, nepateikė jokio atsakymo, neinformavo apie būtinybę pateikti papildomus dokumentus, neprašė patikslinti prašymo, prašymas iki šiol tinkamai nėra išspręstas, skirtingai sprendžiami šį prašymą tikslinę prašymai. Atsakovas delsimu priimti sprendimą dėl 1997 m. gruodžio 22 d. prašymo sutrukdė pateikti patikslinančius prašymus iki 2001 m. gruodžio 31 d., neinformavo apie prašymo pateikimą kompetentingų institucijų (Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Palangos miesto savivaldybės (dėl „Gintaro" muziejaus ir vilos „Ursus")), nepersiuntė prašymo šioms institucijoms, ji nebuvo informuota apie posėdį, neturėjo galimybės pateikti savo samprotavimus, argumentus bei įrodymus, todėl 2005 m. gegužės 2 d. sprendimas, pareiškėjos manymu, neteisėtas ir ji nepraleido įstatymo nustatyto termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti (teismui nustačius, kad šis terminas praleistas, prašė jį atnaujinti). Pareiškėja paaiškino, kad yra garbaus amžiaus, visą laiką gyveno ir gyvena JAV, tikėjosi, kad 1997 m. gruodžio 22 d. prašymas yra pakankamas pagrindas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, nežinojo apie reikalavimą tapti Lietuvos piliete.
Atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodydama, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka Prezidento dekretu suteikta 2002 m. spalio 24 d., jau pasibaigus nustatytam prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminui, todėl ji prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens A.T. atstovai prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydami, kad pareiškėja nėra tinkamas asmuo ne tik į A.T., bet ir į savo vyro S.T. nuosavybės teisių atkūrimą, nes:
1) 1997 m. gruodžio 22 d. pareiškėjos prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytos formos;
Šalies argumentai
2) pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepateiktas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas (pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. ne tik neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, bet ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą);
3) pareiškėja nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į A.T. turėtą turtą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytu terminu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nėra pagrindo pripažinti, kad 1997 m. gruodžio 22 d. prašymu buvo prašoma atkurti nuosavybės teises į S.T. tenkančią motinos A.T. turėto turto dalį);
4) A.T. mirė po 1940 m., t.y. jau po turto nacionalizavimo, todėl turto paveldėjimo santykiai tarp A.T. ir S.T. neatsirado, jokia A.T. turto dalis S.T. niekada neatiteko.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija nurodė, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos piliečiams, nustatyta tvarka pateikusiems prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka gavo tik 2002 m. spalio 24 d., ji nebuvo išsaugojusi teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, nes 1939 m. repatrijavo iš Lietuvos. Pareiškėja nesilaikė įstatymo nustatytos tvarkos prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, todėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (t.2, b.l. 150-151).
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, atnaujindamas praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S.T. ir A.T. priklausiusį nekilnojamąjį turtą pateikti, o likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmesdamas kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2, 10, 11 straipsniais, 18 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos "Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos'' (toliau - Tvarka) 7 ir 10 punktais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojo iki 1997 m. liepos 9 d.) 10 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, laiku nepadavę prašymo, netenka tokios teisės. Iki 2004 m. spalio 26 d. įstatyme nebuvo numatyta galimybė atnaujinti praleistus prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminus.
Šalies argumentai
Nustatyta, jog pareiškėja 1997 m. gruodžio 22 d. Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus viršininkui pateikė prašymą, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises į Palangos dvaro rūmus (dabar „Gintaro" muziejus) bei parką ir vilą „Ursus". Prašyme ji nurodė, kad jos vyrui S.T. iki 1940 metų Palangoje nuosavybės teisėmis priklausė rūmai (dabar „Gintaro" muziejus) bei parkas ir vila „Ursus", kad ji turi teisę į Lietuvos pilietybę, todėl prašo atkurti nuosavybės teises į aukščiau nurodytą turtą. Prašyme pareiškėja taip pat nurodė, kad reikiamus dokumentus pateiks vėliau (prašymą pasirašė S.J.; t.1, b.l. 18A). Nei Lietuvos Respublikos pilietybę, nei giminystės ryšį, nei nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai prie prašymo nebuvo pridėti. Vyriausybė 1999 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 14 nustatė dokumentų, patvirtinančių piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su išlikusio nekilnojamojo turto savininku, pateikimo terminą iki 1999 m. gegužės 1 d. Vėliau, t.y. nuo 1999 m. birželio 2 d., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu buvo nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, tokius dokumentus kompetentingoms institucijoms turi pateikti iki 2002 m. liepos l d. (šis terminas buvo pratęsiamas du kartus: iki 2003 m. liepos 1 d., po to iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Pažymėta, kad įstatyme suformuluota nuostata, jog visi nurodyti dokumentai turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, tik nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai gali būti pateikti vėliau. Įstatyme nenumatyta, kad pilietybę patvirtinantis dokumentas, nepateiktas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises per įstatymo nustatytą terminą tokiems prašymams paduoti, gali būti pateiktas vėliau, t. y. per terminą, per kurį gali būti pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą požymis. Asmenims, nepateikusiems atitinkamoms institucijoms pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, 4.6 punktas, aprobuota 2005 m. lapkričio 24 d.). Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja V.T. prašymo padavimo metu, t.y. 1997 m. gruodžio 22 d., Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo. 1939 m. įgijusi svetimą pilietybę, ji Lietuvos pilietybės neteko. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos Centrinio Valstybinio Archyvo išduoti dokumentai: S.T. užsienio paso kopija (t.2, b.l. 8-9), 1939 m. balandžio mėnesio pažymų kopijos (t.2, b.1.10-11), V.T. užsienio paso kopija (t.2, b.1.160-161), pranešimo Palangos miesto burmistrui kopija (t.2, b.1.162). Nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka pareiškėjai suteikta 2002 m. spalio 24 d. (2002 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas Nr. 1957), priesaiką Lietuvos Respublikai pareiškėja pasirašė, t.y. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo, 2003 m. gegužės 3 d. (t.l, b.l. 20).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad iš 1997 m. gruodžio 22 d. prašymo turinio matyti, jog pareiškėja prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui – S. T. - nuosavybės teise priklausiusį konkretų nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja 1997 m. gruodžio 22 d. prašymu prašė atkurti nuosavybes teises į jos vyrui S.T. tenkančią jo motinos A.T. turto dalį, nėra.
Teismas konstatavo, jog pagal nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reguliavimą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, pateikusiu prašymą laiku negali būti laikomas asmuo, kuris Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" galiojimo metu (iki 1997 m. liepos 9 d.) neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, t. y. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, ir pilietybę įgijo jau galiojant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d.), tačiau pilietybę patvirtinančio dokumento nepateikė per terminą, šio įstatymo nustatytą prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, t.y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, 4.6 punktas, aprobuota 2005 m. lapkričio 24 d.). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nenustatyta teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į visą jos vyrui S.T. priklausantį turtą bei jos vyrui S.T. tenkančią A.T. turto dalį, nepraleidusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytų terminų prašymams paduoti.
Nustačius, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė praleidusi įstatyme nurodytus terminus prašymams paduoti, kaip nurodyta teismo sprendime, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad Klaipėdos apskrities viršininkas nepersiuntė 1997 m. gruodžio 22 d. pareiškėjos prašymo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai (dėl „Gintaro" muziejaus) ir Palangos miesto savivaldybei (dėl vilos „Ursus"), įpareigojant Klaipėdos apskrities viršininką persiųsti 1997 m. gruodžio 22 d. prašymą kompetentingoms institucijoms.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi (tiek 1997 m. liepos 1 d., tiek šiuo metu galiojanti redakcija), teismas nurodė, jog 6 mėnesių terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuojamas nuo to momento, kai parengiami visi dokumentai, kurie pagal įstatymą būtini tokiam sprendimui priimti. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėja įgijo 2003 m. gegužės 3 d. (t.1, b.l. 20), o juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos sutuoktinis S.T. iki neteisėto nusavinimo nuosavybės teise valdė 1/12 dalių Palangos dvaro rūmų, esančių Vytauto g. 17, Palangoje, 1/4 Kurhauzo, esančio Vytauto g. 45, Palangoje, ir 39,5 ha žemės sklypų Palangoje, buvo nustatytas 2005 m. rugsėjo 29 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-337-47/2005m. (t.2, b.l. 52-53). Atsižvelgiant į tai, kaip nurodė teismas, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Klaipėdos apskrities viršininkas vilkino sprendimo dėl 1997 m. gruodžio 22 d. prašymo priėmimą ir įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininką nedelsiant spręsti prašymą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjos vyrui S.T. tenkančią A.T. turėtos žemės dalį atkūrimo.
Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį apie sprendimo priėmimo laiką raštu turi būti informuoti šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Nustatyta, jog skundžiamas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. GS-497 buvo priimtas nepranešus pareiškėjai apie prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo svarstymo laiką ir vietą. Tokiu būdu, kaip nurodyta teismo sprendime, sprendimo priėmimo procedūra buvo pažeista, tačiau atsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, toks sprendimo priėmimo procedūros pažeidimas neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui. Esant šioms aplinkybėms, nenustatytas teisinis pagrindas panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m gegužės 2 d. sprendimą Nr.GS-497, kuriuo nepatenkintas prašymas atkurti nuosavybės teises į S.T. ir A.T. priklausiusius žemės sklypus Palangoje.
Teismas nustatė, jog V.T. 1997 m. gruodžio 22 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos miesto žemėtvarkos skyriuje (toliau - institucija) buvo gautas 1997 m. gruodžio 23 d. (dokumento registracijos Nr. 444; t.1, b.l. 121). Prašymą institucija priėmė, tačiau atsakymo pareiškėjai neparengė, nenurodė, kad prašymas netinkamas, kad reikalingi papildomi dokumentai. Pažymėta, kad viešojo administravimo subjektams nuosavybės teisių atkūrimo procese tenka svarbus vaidmuo, jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį taip pat ir priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, 3.2 punktas, aprobuota 2005 m. lapkričio 24 d.). 2002 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėja, negavusi jokio atsakymo iš institucijos, atstovaujama advokatės Vilijos Vaitkutės Pavan, pateikė patikslintą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (t.l, b.l. 26-29), o 2002 m. rugpjūčio 12-13 d. Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijai pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (t.1, b.l. 33). Pareiškėjos atstovė jos vardu parengė 2002 m. rugpjūčio 29 d. (t.1, b.l. 26-29), 2002 m. rugsėjo 30 d. (t.1, b.l. 31-32), 2003 m. birželio 10d. (t.1, b.l. 34), 2003 m. birželio 30 d. (t.1, b.l. 36-37) ir kitus prašymus bei raštus. Ši aplinkybė, teismo konstatavimu, patvirtina, kad pareiškėja aktyviai veikė, siekdama įgyvendinti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Klaipėdos apskrities viršininko administracija pareiškėjos atstovę apie tai, kad praleisti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminai, informavo tik 2005 m. gegužės 2 d. (t.1, b.l. 25). Aptartos aplinkybės pripažintos svarbiomis įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastimis. Taip pat pažymėta, kad pareiškėja visą laiką gyveno ir iki šiol gyvena JAV, yra garbaus amžiaus (gimusi 1912 m.). Teismas, netirdamas aplinkybės, ar pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą paduoti prašymus Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Palangos miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl nuosavybės teisių į S.T. ir A.T. priklausiusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tenkintinas.
III.
Pareiškėja V.T., atstovaujama advokato S.S., apeliaciniu skundu prašo iš dalies pakeisti 2006-02-10 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą, jos skundą patenkinant pilnai. Apeliantės manymu, teismo sprendimas priimtas pažeidus materialinės (Pilietybės įstatymo 1, 5, 17 ir 18 straipsniai, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 17, 18 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis, Viešojo administravimo įstatymo 4, 18, 23 straipsniai, 1999-09-27 Vyriausybės nutarimo Nr.1057 103, 109 ir 112 punktai, 1992-10-16 Vyriausybės nutarimo Nr.774 7, 8, 10 punktai) ir procesinės teisės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4, 57 straipsniai) teisės normas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais :
1. Pareiškėja pažymi 1997-12-22 prašyme nurodžiusi turinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę (gimė 1912 metais „(duomenys neskelbtini)“). Nurodymas, kad reikiamus dokumentus pareiškėja pateiks vėliau, atsižvelgiant į tai, jog ji tuo metu buvo JAV, garbaus amžiaus, nežinojo Lietuvos įstatymų niuansų bei veikė per atstovą S.J., apeliantės teigimu, turi būti aiškinamas kaip patvirtinimas, kad pareiškėja buvo pasirengusi pateikti dokumentus, kurių Palangos miesto žemėtvarkos skyrius pareikalaus. Apeliantė nurodo, jog Klaipėdos apskrities viršininkas, gavęs šį prašymą, nepateikė jokio atsakymo, vėliau raštais patvirtino prašymo tinkamumą, tačiau galiausiai 2005 metais nurodė, kad prašymas nepateiktas laiku ir todėl netenkintinas. Tokiu būdu, ji, gyvendama JAV ir tikėdamasi atsakymo į savo prašymą, negalėjo žinoti, kad nepateikė tam tikrų dokumentų, iš esmės savo valią atkurti nuosavybės teises pareiškė tinkamai - raštu. Visi kiti dokumentai, apeliantės teigimu, galėjo būti surinkti ir pateikti nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms, jei Klaipėdos apskrities viršininkas būtų atlikęs tai, kas jam priklausė padaryti pagal galiojančius įstatymus (jei laikė prašymą esant neaiškiu, netiksliu ar su trūkumais, galėjo prašyti pareiškėjos prašymą patikslinti ar pateikti papildomus dokumentus). Apeliantės manymu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ji atitinka visas įstatymo nurodytas sąlygas nuosavybės teisėms atkurti: formalizavo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę (jei į pareiškėjos prašymą būtų tinkamai sureagavęs Klaipėdos apskrities viršininkas, ji tą galėjo padaryti ir anksčiau), pateikė dokumentus, kad yra S.T. žmona, kad S.T. mirė ir jai testamentu paliko turtą, kad S.T. priklausė tam tikras turtas Lietuvoje (apie S.T. priklausančią A.T. turto dalį turėjo duomenis pats atsakovas). Apeliantė pažymi, jog požiūris, kad pažyma, patvirtinanti tam tikras aplinkybes, yra aukščiau už pačios aplinkybės egzistavimą, būtų perdaug formalistinis ir prieštarautų pamatiniams teisės principams (teisingumo, protingumo), Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo dvasiai. Apeliantė pažymi, jog teismas privalo atsižvelgti į 1997 metų realijas ir pripažinti, kad jei 1997 metais prašyme trūko dokumentų ar buvo reikalingi papildomi duomenys, tai turėjo konstatuoti jau 1998 metais atsakovas, atitinkamai apie tai pranešdamas pareiškėjai. Apeliantė nurodo, jog Klaipėdos apskrities viršininkas dėl neaiškių priežasčių vilkino atsakymo pateikimą ir sprendimo priėmimą. Be to, net jei Klaipėdos apskrities viršininkas turėjo galimybę niekaip nespręsti jos prašymo ir laikė nebūtinu pareikalauti papildomų duomenų ar dokumentų, atsakyti į prašymą ar jį persiųsti kitoms institucijoms jis privalėjo pagal 1992-10-16 Vyriausybės nutarimą Nr.774 (šiuo atveju jis neatliko jokių veiksmų daugiau nei 4,5 metų). Apeliantės manymu, argumentai, kad pareiškėjai nepateikus pilietybę patvirtinančio dokumento, nebuvo pagrindo spręsti prašymo, yra neįtikinantys ir niekuo nepagrįsti, kadangi Klaipėdos apskrities viršininkas bet kokiu atveju turėjo pateikti atsakymą 1997 metais. Apeliantė nurodo, jog tik Klaipėdos apskrities viršininko veiksmai sąlygojo tai, kad ji pilietybę gavo po 2001 metų (2002-09-12 Klaipėdos apskrities viršininkas rašte Nr.T-14, T-15, T-16 nurodė, kad pareiškėja privalo pateikti pilietybės dokumentus). Apeliantės teigimu, Klaipėdos apskrities viršininkas iš esmės priėmė sąlyginį sprendimą atkurti jai nuosavybės teises į S.T. ir A.T. priklausiusį turtą, o teismas į tai neatsižvelgė ir taip pat nenurodė, kokius duomenis apie pilietybę pareiškėja turėjo pateikti Klaipėdos apskrities viršininkui. Teismas visiškai nesiaiškino ir nenagrinėjo, kokios buvo priežastys, kad 2002-2003 metais, esant identiškiems įstatymams, pareiškėja buvo tinkama pretendente į S.T. turtą (įskaitant jam tenkančią A.T. turto dalį), o jau 2005 metais tapo nebetinkama, ir kiek tam turėjo įtakos faktas, kad 2004-2005 metais Klaipėdos apskrities viršininkas atkūrė nuosavybės teises į visą A.T. žemę A.T.
2. Pareiškėja pažymi neginčijusi, kad prašymo padavimo metu formaliąja prasme nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau nurodo turėjusi teisę į Lietuvos pilietybę (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1, 17, 18 straipsniai bei suinteresuoto asmens A.T. pateikti į bylą dokumentai, iš kurių matyti, kad ji turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 metų). Jos teigimu, teismas, neatsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas, konstatavo, kad, 1939 metais įgijusi svetimą pilietybę, ji Lietuvos pilietybės neteko. Apeliantė pažymi, jog trečiojo suinteresuoto asmens A.T. pateikti dokumentai neabejotinai nepatvirtina, kad 1939 metais ji įgijo Lenkijos pilietybę, tai galėtų patvirtinti tik duomenys iš Lenkijos ar Lenkijos pasas. Kaip matyti iš 2005-02-22 Lenkijos Naujųjų aktų archyvo pažymos, Lenkijos archyve nėra dokumentų apie pareiškėjai 1937-1939 metais suteiktą Lenkijos pilietybę, todėl tokia teismo išvada nėra pagrįsta objektyviais įrodymais. Apeliantė taip pat nurodo, jog vien tik kitos valstybės pilietybės įgijimas 1939 metais nereiškia, kad pagal dabar galiojantį (ar 1997 metų redakcijos) Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ji yra netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės. Kaip nurodyta Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse, ir lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Pareiškėja teigia buvusi Lietuvos Respublikos piliete visą laiką, tik neturėjusi pilietybę patvirtinančio dokumento, kurį gavo 2003 metais. Jos manymu, Klaipėdos apskrities viršininkui buvo pateikti tinkami įrodymai, pagrindžiantys jos teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Kilus abejonėms dėl pareiškėjos teisių į Lietuvos Respublikos pilietybę, Klaipėdos apskrities viršininko administracija turėjo teisę prašyti jos pateikti papildomus duomenis, tačiau to nepadarė (kaip nurodyta Klaipėdos apskrities viršininko 2003-07-24 rašte Nr.GP-T-9, paso pateikimas 2003 metais buvo pakankamas įrodymas Klaipėdos apskrities viršininkui dėl pareiškėjos teisių į Lietuvos Respublikos pilietybę 1997 metais ir pripažinimo šiuo požiūriu 1997-12-22 prašymo tinkamu, kadangi pilietybę ir nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai šiais aspektais nepasikeitė). Apeliantė pažymi pagal Pilietybės įstatymo nuostatas prašymo padavimo dieną buvusi Lietuvos Respublikos piliete (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11- 831/2003), ir turėjusi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nors pasas buvo pateiktas vėliau nei prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, teismas neatkreipė dėmesio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnį, kurio 2 dalis numato išimtį tam tikriems asmenims dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos šalies pilietybę. Apeliantės teigimu, net laikant įrodytu, kad pareiškėja ir jos vyras S.T. įgijo Lenkijos pilietybę 1939 metais, pagal šią normą jie nelaikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi iki 1940 metų turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir nerepatrijavo iš Lietuvos. Tokią poziciją patvirtina ir to paties įstatymo 20 straipsnis.
3. Apeliantė paaiškina 1997-12-22 prašyme nurodžiusi tai, ką tuo metu ji ir jos atstovas žinojo apie S.T. turėtą turtą Lietuvoje. Šis prašymas buvo tikslinamas 2002-08-29 ir 2003-08-08 prašymais, kuriuose, be kita ko, išreikšta ir pareiškėjos valia atkurti nuosavybės teises į dalį S.T. priklausiusio A.T. turto (prašymai pateikti po to, kai jai tapo žinoma apie konkretų turtą, priklausiusį vyrui S.T.). Apeliantė pažymi, jog Klaipėdos apskrities viršininkui nepriėmus sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal 1997-12-22 prašymą, tokie tikslinimai buvo galimi, tai patvirtina ir eilė Klaipėdos apskrities viršininko raštų (2003-07-24 Nr.GP-T-9, 2003-09-11 Nr.GP-T-15), kuriais pripažinti 2002 metais pateikti pareiškėjos prašymai ir nurodyta, kokie papildomai dokumentai turi būti pateikti, kad juos patenkinti (2002-08-29 pareiškėjos prašymas, 2002-09-12 raštas Nr.T-14, T-15, T-16, 2003-08-08 pareiškėjos prašymas ir 2003-09-11 raštas Nr.GP-T-15). Apeliantės teigimu, iš šių dokumentų bei byloje pateiktų 1999-04-14 ir 2005-09-29 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimų civilinėse bylose Klaipėdos apskrities viršininkas jau 2002 metais turėjo suvokti, kad pareiškėja pretenduoja į S.T. priklausiusį turtą, įskaitant ir jam priklausančią A.T. turto dalį (informacija apie S.T. turtą ir jo teises į A.T. turto dalį nuo 1999 metų buvo žinoma Klaipėdos apskrities viršininkui, kadangi 1999-04-14 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu byloje, kurioje jis dalyvavo, A.T. nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, remdamasis tais pačiais dokumentais, kuriais remiantis vėliau (2005-09-29 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimas) juridinę reikšmę turintį faktą nustatė ir pareiškėja). Todėl teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad 1997-12-22 prašymu ji prašė atkurti nuosavybės teises ir į jos vyrui S.T. tenkančią jo motinos A.T. turto dalį, nėra teisinga. Apeliantės manymu, atsakovas, turėdamas duomenų apie tai, kad S.T. priklauso dalis A.T. turto ir pretendentas į S.T. turtą yra pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriame tai nėra konkrečiai įvardinta, bet iš prašymo turinio matyti valia atkurti nuosavybės teises į S.T. turtą, turėjo išaiškinti pareiškėjos valią dėl nuosavybės teisių į A.T. valdytą turtą atkūrimo. Apeliantė pažymi jau 2003-06-10 prašiusi Klaipėdos apskrities viršininką iki teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo įsiteisėjimo nesiimti ir neatlikti jokių veiksmų, kurie turėtų neigiamos įtakos ar kitokiu būdu pažeistų jos teises į nuosavybės teisių atstatymą. Atkreipiamas dėmesys, kad Klaipėdos apskrities viršininkas tiek A.T., tiek pareiškėjos dokumentus laikė vienoje nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje Nr.202, tuo pripažindamas, kad abu asmenys yra pretendentai į tą patį turtą (tai liudija ir rezoliucija ant 1997-12-22 pareiškėjos prašymo - „Į T. A. bylą"). Apeliantės teigimu, Klaipėdos apskrities viršininko administracija galėjo turėti išankstinį nusistatymą kito pretendento atžvilgiu. Atsižvelgdamas į aplinkybes, teismas turėjo konstatuoti, jog Klaipėdos apskrities viršininkas jau nuo 1999 metų žinojo, kad pareiškėja gali pretenduoti į S.T. tenkančią A.T. turto dalį, ir tai žinodamas turėjo galimybę išsiaiškinti pareiškėjos poziciją dėl jos prašymo apimties, tačiau to nepadarė. Apeliantė pažymi, jog 2002 ir 2003 metais jai pateikus patikslintus pareiškimus, Klaipėdos apskrities viršininkas konkrečiai sužinojo apie jos valią dėl S.T. tenkančios A.T. turto dalies, pripažino, kad pareiškėja tokią teisę turi, tačiau apytiksliai nuo 2004 metų pakeitė poziciją ir ėmė veikti tokiu būdu, lyg nieko nežinotų apie kitą pretendentą, ieškodamas būdų, kaip pateisinti nuosavybės teisių atkūrimą tik vienam pretendentui (A.T.). Tokiu būdu, teismas pernelyg formaliai įvertino įrodymus, neatsižvelgdamas nei į jų esmę, nei į surinktų byloje įrodymų visetą, vertindamas 1997-12-22 prašymą, neatsižvelgė į teismų praktikos apibendrinimą ir rekomendacijas (3.2. p.), pagal kurias teismai turėtų vertinti tokius piliečių prašymus (kai nenurodomi konkretūs duomenys, nesilaikoma nustatyto turinio ir pan.) kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis juo išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Apeliantė pažymi pagal įstatymą galėjusi pretenduoti į A.T. turto dalį tik per savo vyrą S.T. Todėl, jos manymu, 1997-12-22 prašymas dėl nuosavybės teisių į S.T. turtą atkūrimo laikytinas ir prašymu atkurti nuosavybės teises į S.T. tenkančią A.T. turto dalį, net neminint to prašymo patikslinimų. Teismas, pareiškėjos teigimu, visiškai nepasisakė dėl prašymo patikslinimų, ignoruodamas byloje esančius įrodymus, taip pat nepasisakė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę byloje Nr.202 esančių A.T. ankstesnių prašymų tikslinimų (2003-04-11 pareiškimas), tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų įvertinimo taisykles.
4. Apeliantės manymu, teismas pernelyg formaliai įvertino susiklosčiusią faktinę situaciją, nors ir konstatavo Klaipėdos apskrities viršininko veiksmų (neveikimo) neteisėtumą. Apie tai, kad privalo pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą, pareiškėja nurodo buvusi informuota tik 2002-09-12 raštu Nr.T-14, T-15, T-16 (iki tol jai net nebuvo atsakyta). Atsakymas į analogišką 2002-08-29 prašymą, apeliantės teigimu, paneigia Klaipėdos apskrities viršininko ir A.T. atstovų tvirtinimus esą 1997-12-22 prašymas buvo ne prašymas atkurti nuosavybės teises, o šiaip raštas, į kurį nebuvo privaloma atsakyti. Apeliantė paaiškina apytiksliai per metus nuo 2002-09-12 rašto Nr.T-14, T-15, T-16 gavimo pateikusi paso nuorašą Klaipėdos apskrities viršininkui (apie Prezidento dekretus Klaipėdos apskrities viršininkas informuotas 2003-06-30 raštu). Jos teigimu, tai rodo, kad jei Klaipėdos apskrities viršininkas būtų teisės aktų (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, 1992-10-16 Vyriausybės nutarimas Nr.774, Viešojo administravimo įstatymas) numatytais terminais reagavęs į jos 1997-12-22 prašymą, pareiškėja būtų pateikusi pasą iki 2001 metų. Tai, kad dėl nuosavybės teises atkuriančios institucijos kaltės ji faktiškai neteko teisės atkurti nuosavybės teises, kaip pažymima, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, įtvirtintiems Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 bei 29 straipsniams. Šiomis aplinkybėmis apeliantė mano nepraleidusi terminų, nes pasą pateikė per protingą laiką ir pagal Pilietybės įstatymą prašymo padavimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietė.
5. Apeliantė nurodo, jog teismas, nustatinėdamas, kaip konkrečiai ji turėjo formuluoti prašymą, kad būtų galima pripažinti esant tam tikras aplinkybes, ne tik pažeidžia įstatymą, bet ir neatsižvelgia į tai, kad nuosavybės teises atkuriant institucija savo veiksmais pripažino jos pateiktų prašymų tinkamumą, suvokė pareiškėjos prašymus esant tokius, kokie jie yra (nurodymas pareiškėjai pagal pateiktą prašymą atlikti tam tikrus papildomus veiksmus reiškia, kad institucija suprato, ko siekia pareiškėja).
6. Apeliantė pažymi, jog Klaipėdos apskrities viršininkas iki šiol nėra persiuntęs jos 1997-12-22 prašymo kitoms institucijoms, nors to reikalauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei reikalavo 1992-10-16 Vyriausybės nutarimas Nr.774. Kadangi pareiškėja buvo Lietuvos pilietė prašymo padavimo metu, teismas, jos manymu, neturėjo pagrindo konstatuoti, jog praleistas terminas prašymui paduoti ir dėl to Klaipėdos apskrities viršininkui nebeliko jokių pareigų nuo pat 1997-12-22. Apeliantė nurodo, kad 2002 metais rašydamas jai apie 1997-12-22 prašymo tinkamumą ir jo pripažinimą, Klaipėdos apskrities viršininkas nelaikė jo paduotu praleidus terminą. Todėl kyla klausimas, kodėl Klaipėdos apskrities viršininkas neatsakė į 1997-12-22 prašymą ir nepersiuntė jo kitoms institucijoms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu bei 1999-09-27 Vyriausybės nutarimo Nr.1057 103 ir 109 punktais, pareiškėja mano pagrįstai pareikalavusi įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininką persiųsti jos prašymą kitoms nuosavybės teisę atkuriančioms institucijoms, kadangi bent jau viena – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija - neigia prašymą buvus pateiktu, o tokio reikalavimo atmetimas užkerta kelią pareiškėjai siekti nuosavybės teisių atkūrimo į kitą nei žemė nekilnojamąjį turtą. Apeliantės manymu, jos prašymo persiuntimas kitoms institucijoms neturėtų būti siejamas su terminų praleidimu nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje.
7. Apeliantės manymu, pateikus pasą 2003 metų liepos 23 d., Klaipėdos apskrities viršininkas turėjo visus reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių pareiškėjai į S.T. tenkančią A.T. turto dalį (1/2) atkūrimo, kadangi juridinę reikšmę turintis faktas dėl A.T. priklausančio turto buvo nustatytas jau 1999 metais (tai, kad pareiškėja buvo S.T. žmona, o A.T. - S.T. mama - aišku iš jos ir A.T. pateiktų dokumentų, tai patvirtina ir visi Klaipėdos apskrities viršininko raštai, adresuoti pareiškėjai). Apeliantė teigia, jog nepagristas teismo teiginys, kad nuosavybės teisių atkūrimui į S.T. tenkančią A.T. turto dalį reikšmės turi faktas, kokį turtą valdė iki nacionalizacijos S.T. asmeniškai. Apeliantė pažymi, jog Klaipėdos apskrities viršininkas, turėdamas visus reikiamus dokumentus ir duomenis, nepagrįstai delsė atkurti jai nuosavybės teises, todėl pareiškėja prašė įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininką spręsti jos prašymą. Kad Klaipėdos apskrities viršininkas turėjo visus reikiamus duomenis, jos teigimu, įrodo ir tai, kad jau 2004 metais nuosavybės teisės į A.T. turtą buvo pradėtos atkurti A.T. Tokiu būdu, Klaipėdos apskrities viršininkas savo veiksmais pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus principus - įstatymo viršenybės ir objektyvumo - o taip pat nesilaikė Viešojo administravimo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo pačiai institucijai surinkti informaciją, esančią viešojo administravimo institucijose, valstybės registruose ar kitose valstybinėse informacinėse sistemose, neįvertino ne tik kitų institucijų turimos informacijos, bet ir trečiojo suinteresuoto asmens A.T. pateiktų dokumentų (1999-04-14 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimo bei su juo susijusių dokumentų, kurių pagrindu patvirtinti juridinę reikšmę turintys faktai apie A.T. ir A.T. turėtą turtą). Apeliantė pažymi, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnį, jeigu administracinis sprendimas nagrinėjamu klausimu gali pakeisti administracinėje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą, administracinė procedūra sustabdoma, pranešant šiems asmenims apie jų teisę dalyvauti administracinėje procedūroje. Pareiškėjos 2002-08-29, 2003-06-10 ir 2005-02-10 prašymai sustabdyti A.T. priklausančio turto grąžinimą vien tik A.T., apeliantės manymu, kaip tik ir buvo akivaizdūs įrodymai, kad procedūra turi būti stabdoma. Apeliantė pažymi, kad skundžiamas Klaipėdos apskrities viršininko sprendimas priimtas nepranešus jai apie prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo svarstymo laiką, vietą, sprendimo priėmimo procedūra pažeista (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnis ir Vyriausybės nutarimo Nr.1057 112 punktas). Apeliantės manymu, padaryto pažeidimo pasekmė turėtų būti sprendimo panaikinimas ir įpareigojimas apsvarstyti klausimą iš naujo, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos.
9. Apeliantės manymu, teismo išvados, kad institucija neparengė atsakymo į jos 1997-12-22 prašymą, nenurodė reikalingų papildomų dokumentų, kad pareiškėja aktyviai veikė, siekdama įgyvendinti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kad Klaipėdos apskrities viršininkas apie tai, jog praleisti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminai informavo tik 2005-05-02, turėjo būti pagrindu pripažinti pareiškėjos reikalavimus pagrįstais. Be to, apeliantės teigimu, Klaipėdos apskrities viršininkas nepagrįstai už teismą ir byloje dalyvaujančius asmenis nusprendė, kokie dokumentai yra susiję su byla, nepateikė visų nuosavybės teisių į A.T. turtą atkūrimo dokumentų, pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr.202 nėra dalies dokumentų (pareiškėjos prašymai po 2002-08-29, Klaipėdos apskrities viršininko 2005-06-30 sprendimas Nr.983, 2004-12-21 sprendimas Nr.864, 2005-06-09 sprendimas Nr.12863). Pareiškėjos atstovui 2005-12-28 raštu užklausus dėl Klaipėdos apskrities viršininko priimtų sprendimų atkuriant nuosavybės teises A.T., nepateikti visi sprendimai (2005-06-09 Klaipėdos apskrities viršininko sprendimas Nr.12863, pagal nekilnojamojo turto registro duomenis toks sprendimas turėjo būti). Todėl apeliantė prašo teismą išreikalauti iš Klaipėdos apskrities viršininko visus dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių į A.T. turtą atkūrimu.
Tretysis suinteresuotas asmuo A.T. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. sprendimą dalyje, kurioje patenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminą, panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais :
1. Lietuvos Respublikos pilietis A.T. (Lietuvos Respublikos piliečio pasas išduotas 1992-08-18) yra įstatymų nustatyta tvarka prašymą padavęs pretendentas į savo ir motinos A.T. iki 1940 m. turėtų nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, o pareiškėja prašymo padavimo metu, t.y. 1997 m. gruodžio 22 d., Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo, nes 1939 m. įgijusi svetimą pilietybę, Lietuvos pilietybės neteko. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, jog V.T. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 2003 m. gegužės 3 d. išimties tvarka Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. Todėl teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą pripažinti ją laiku pateikusia prašymą.
2. A.T. nurodo, jog pareiškėja bylos eigoje nepripažino praleidusi nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, siekė įrodyti, jog prašymą padavė laiku ir tinkamai. Tik 2006 m. sausio 23 d. patikslinusi skundą (nors galimybė kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo įstatyme numatyta jau nuo 2004 m. spalio 26 d.), pareiškėja suformulavo tokį prašymą. Tretysis suinteresuotas asmuo teigia, jog W.T. 1997-12-22 pateiktas Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus viršininkui prašymas (raštas) pasirašytas neįskaitomu įgaliotinio parašu, o 1997-11-14 W.T. įgaliojimas S.J. (t.1,b.l.18A) pateiktas ne valstybine kalba, tinkamai nepatvirtintas ir negalioja Lietuvoje, nes jau nuo 1996 m. spalio 2 d. Lietuva yra prisijungusi prie 1991-10-05 Hagos konvencijos „Dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo", kurios 1 straipsnio 2 dalies c) punktas nustato, jog šalies Konvencijos dalyvės notariniai aktai turi būti legalizuoti „Apostille". Nuoroda prašymo (rašto) pastaboje „reikiamus dokumentus pateiksiu vėliau", trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, rodo, jog pareiškėja žinojo apie tai, kad reikia pristatyti ir kitus „reikiamus dokumentus", tačiau iki 2002 metų jų nepateikė.
3. A.T. manymu, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus veiksmais pareiškėja negali pateisinti termino praleidimo, nes jai neturint Lietuvos Respublikos pilietybės, nuosavybės teises atkurianti institucija pagrįstai nereagavo į 1997 m. gruodžio 22 d. S.J. raštą. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, šiuo atveju teismas pripažino, kad prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo V.T. nebuvo padavusi, todėl ir jo trūkumų šalinimas nebuvo įmanomas.
4. A.T. teigia, jog per laikotarpį nuo 1997-07-01, kada įstatymas suteikė teisę ir ne nuolat Lietuvoje gyvenantiems Lietuvos Respublikos piliečiams pateikti prašymus nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms, iki 2001-12-31, kai įsigaliojo tokių prašymų padavimo naikinamasis terminas, pareiškėja nesirūpino paduotu prašymu (raštu), nes nėra duomenų, kad ji būtų pateikusi kokį nors žadėtą „reikiamą dokumentą" ar raštą. Pareiškėja tik nuo 2002 metų, kai A.T. (vienintelis likęs gyvas pirmos eilės įpėdinis į A.T. ir savo išlikusį nekilnojamąjį turtą) daugelio teismų pagalba apgynė teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir dalį jo atgavo, ėmė aktyviai rūpintis nuosavybės teisių į savo vyro ir uošvės turėtą turtą atkūrimu. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, teismo nurodyta pareiškėjos atstovės advokatės Vilijos Vaitkutės Pavan veikla, pateikiant patikslintą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (t.1,b.l.26-29) bei kitus prašymus ir raštus, nepagrįstai įvertinta kaip rodanti objektyvias ir svarbias termino praleidimo priežastis, tuo labiau, kad visi šie teismo įvardyti veiksmai atlikti jau po įstatymu nustatyto naikinamojo termino, t. y. po 2001 m. gruodžio 31 d. (iki naikinamojo termino pakeitimo, t. y. iki 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojusio įstatymo pakeitimo, pareiškėjos atstovų veiksmai neturėjo jokios prasmės).
5. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, jog teismas nepagrįstai kaip svarbias termino praleidimo priežastis įvertino ir tai, jog pareiškėja „...yra garbaus amžiaus, visą laiką gyveno ir gyvena JAV, nežinojo apie reikalavimą tapti Lietuvos piliete". A.T. pažymi, jog pateikti archyviniai dokumentai rodo, kad pareiškėja ir jos vyras S.T. 1936 m. gavo užsienio pasus ir išvyko gyventi į Lenkiją (t.2, b.l. 10-11). Savo prašymuose užsienio pasui gauti, grafoje „tautybė", abu nurodė „lenkų", todėl trečiojo suinteresuoto asmens manymu, kaip repatriantai jie dar 1939 metais neteko Lietuvos Respublikos pilietybės pagal Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnį (t.2, b.1.162).
6. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, taip pat negali būti ir kokios nors teisės atsiradimo pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. lapkričio 29 d. nutartyje konstatavo, kad teisė negali būti nevieša. Todėl jos nežinojimu negalima pateisinti veiksmų neatlikimo, tai negali būti laikoma ir svarbia bei objektyvia priežastimi įstatymo nustatytų terminų praleidimui. Pareiškėjos atstovai, būdami kvalifikuoti teisininkai, žinojo kad 1997 metais paduotas prašymas, pareiškėjai neturint Lietuvos Respublikos pilietybės, 2001 m. gruodžio 31 d. prarado prašymo statusą, vis dėlto 2002 m. rugpjūčio 12-13 d. jie kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją dėl pilietybės V. T. suteikimo išimties tvarka. 2002 m. rugpjūčio 29 d., dar negavus Lietuvos pilietybės, pareiškėjos vardu buvo pateiktas patikslintas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriuo jau prašyta atkurti nuosavybės teises ne tik į vyro S.T. turėtą turtą, bet ir į uošvės A.T. turtą. Šie veiksmai, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, patvirtina, kad nebuvo jokių objektyvių kliūčių pareiškėjai turėti įgaliotus atstovus ir visus reikiamus veiksmus atlikti dar nepasibaigus įstatymo numatytam terminui. Pripažintina, kad vienintelė reali kliūtis tinkamo prašymo padavimui buvo ta, jog pareiškėja nebuvo išsaugojusi teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, ir dar nepasibaigus įstatymo nustatytam terminui, neatliko jokių veiksmų, būtinų šiai pilietybei įgyti išimties tvarka (tariamas „nežinojimas apie būtinumą įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę" negali pateisinti vėlyvo kreipimosi ir pareiškėjos neveikimo).
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo su skundo reikalavimais nesutinkanti. Atsakovės manymu, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nėra padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsakovė pažymi, jog pareiškėja bylos eigoje nepripažino praleidusi nustatyto termino prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti. Ji ne kartą buvo atvykusi į Lietuvą, tokiu būdu, amžius ar sveikatos būklė nebuvo kliūtis įstatymo nustatytais terminais pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei kitus įstatymo nustatytus dokumentus (tai buvo galima padaryti ir per įgaliotus atstovus Lietuvoje, kuriais pasinaudojo daugelis užsienyje gyvenančių lietuvių, ar pateikiant prašymus Lietuvos atstovybėse užsienyje, arba siunčiant paštu tiesiogiai nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms). Pareiškėjos amžius ir gyvenamoji vieta, atsakovės manymu, nebuvo aplinkybės, nuo 1997-07-09 iki 2001-12-31 objektyviai neleidusios tinkamai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovė pažymi, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, negali būti ir teisės atsiradimo pagrindu. Institucijų veiksmai taip pat negali pateisinti termino praleidimo, nes pareiškėja iki 2003 m. gegužės 3 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Nepaduoto prašymo trūkumų šalinimas neįmanomas. Nežinojimas apie būtinumą įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę negali pateisinti vėlyvo kreipimosi ir pareiškėjos neveikimo įstatymo nustatyto termino galiojimo metu. Todėl, atsakovės manymu, pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Kultūros ministerijos manymu, teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnį pilietybę patvirtinantį dokumentą kartu su prašymu piliečiai turėjo pateikti iki 2001-12-31, o nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus - iki 2003-12-31. V.T., pateikdama prašymą 1997 m. gruodžio 22 d., neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybę ji įgijo tik 2003 m. gegužės 3 d., pasibaigus minėtame įstatyme nustatytiems dokumentų padavimo terminams. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, jog pagal galiojusio Pilietybės įstatymo 1, 17, 28 straipsnių pakeitimo įstatymo ir šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą apeliantė nebuvo išsaugojusi teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, nes 1939 m. repatrijavo iš Lietuvos. Tokiu būdu, ji Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme nebuvo tinkamas subjektas ir neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, jog pareiškėja neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ne dėl to, kad neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, o dėl to, kad įstatymo nustatytu terminu nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą patenkinti. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, teismas sprendimo dalyje, kurioje patenkino pareiškėjos prašymą ir atnaujino praleistą terminą pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Tretysis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėja nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių. Tuo tarpu vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, pilietybę patvirtinantį dokumentą kartu su prašymu piliečiai turėjo pateikti iki 2001-12-31. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėja turėjo pakankamai laiko išsiaiškinti dėl reikalingų dokumentų pateikimo (reikalavimus įtvirtinantys teisės aktai paskelbti viešai), dėl pilietybės suteikimo ji taip pat galėjo kreiptis anksčiau, pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys neturėtų būti pripažintos svarbiomis, nes pareiškėja savo teisę susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendino nerūpestingai.
Pareiškėja atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą nurodo su skundo reikalavimais nesutinkanti. Pareiškėja pažymi iki šiol nepripažįstanti praleidusi nustatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, tačiau siekdama operatyviau ginti savo teises, 2006-01-23 patikslinusi skundą ir pateikusi papildomą prašymą dėl termino pateikti prašymą atnaujinimo. Tokio prašymo pateikimas, kaip nurodo pareiškėja, yra teisėtas, pareiškėja tokiu būdu įgyvendino savo teisę pasirinkti pažeistų teisių gynimo priemones. Pareiškėja paaiškina, jog argumentus apie tai, kad W.T. 1997-12-22 pateiktas prašymas pasirašytas neįskaitomu įgaliotinio parašu, o 1997-11-14 įgaliojimas S.J. pateiktas ne valstybine kalba, tinkamai nepatvirtintas, tretysis suinteresuotas asmuo pateikia ne pirmą kartą, tačiau anksčiau nagrinėtose bylose nei vienas teismas nekonstatavo, kad dėl nurodytų trūkumų prašymas yra netinkamas. Šių trūkumų neįžvelgė ir nuosavybės teises atkurianti institucija, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, gavusi prašymą, kuri, esant nurodytiems trūkumams, privalėjo imtis veiksmų juos ištaisyti (byloje esančiame 2003-09-11 Klaipėdos apskrities viršininkės rašte Nr.GP-T-15 bei kituose Klaipėdos apskrities viršininko administracijos raštuose tokie trūkumai nenurodyti). Pareiškėja pažymi, jog net laikant pateiktą įgaliojimą netinkamu, pagal Civilinio kodekso 2.133 straipsnį sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamam, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina (iki 2001-07-01 galiojusio Civilinio kodekso 66 straipsnis numatė identišką taisyklę), o pareiškėjos tolesni veiksmai, siekiant atgauti nuosavybę, ir interpretuotini kitaip kaip sūnėno S.J. surašyto prašymo patvirtinimas (teismui nagrinėjant juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bylą, buvo pateiktas papildomas rašytinis pareiškėjos patvirtinimas). Kadangi Klaipėdos apskrities viršininko administracija nepareikalavo išversti įgaliojimą ar jį legalizuoti, pareiškėjos manymu, preziumuotina, kad įgaliojimo turinys bei galiojimas buvo suprantami ir priimtini Klaipėdos apskrities viršininko administracijai. Nuoroda prašyme, kad reikiamus dokumentus pareiškėja pateiks vėliau, pareiškėjos teigimu, aiškintina kaip patvirtinimas, kad pareiškėja pasirengusi pateikti dokumentus, kurių Palangos miesto žemėtvarkos skyrius pareikalaus (esant galimybei ir būtinybei, jie buvo pateikti). Pareiškėja pažymi, jog valstybinės institucijos turi laikytis įstatymų ir padėti asmenims įgyvendinti savo teises, numatytas įstatymuose, netinkamas pareigų pagal galiojančius įstatymus vykdymas, asmens klaidinimas ar trukdymas įgyvendinti savo teises pripažintini svarbia termino praleidimo priežastimi. Teismas konstatavo Klaipėdos apskrities viršininko veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, dėl Klaipėdos apskrities viršininko kaltės pareiškėja praleido terminą pateikti Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir neteko teisės atkurti nuosavybės teises. Be to, valstybinės institucijos privalo atsakyti į joms pateiktus prašymus (protingumo bei teisėtų lūkesčių principai, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms). Pareiškėja pažymi, jog teismas nenurodė, kad trūkumų šalinimas nebuvo įmanomas dėl to, jog prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja nebuvo padavusi. Klaipėdos apskrities viršininko administracijai tinkamai sureagavus į jos prašymus, pareiškėja ėmėsi priemonių gauti ir pateikti dokumentus. Tokiu būdu, pareiškėjos manymu, ji nepraleido terminų pateikti visus reikiamus dokumentus (Klaipėdos apskrities viršininko administracija daugumą jų turėjo, nes juos buvo pateikęs A.T.). Pareiškėja paaiškina „nesirūpinusi" paduotu prašymu, nes pagrįstai tikėjosi, kad 1997-12-22 prašymas yra pakankamas nuosavybės teisėms atkurti, ir kad, esant problemų, valstybinė institucija ją tinkamai informuos. Pareiškėja pažymi, kad ji aktyviai veikė nuosavybės teisių atkūrimo klausimu 2002-2005 metais (įstatymai nenustato, ką ji turėjo atlikti, pateikusi 1997-12-22 prašymą), o Klaipėdos apskrities viršininkas savo raštais patvirtino galimybę atkurti jai nuosavybės teises. Savo veiksmų pasėkoje pareiškėja nurodo turėjusi neabejotiną pagrindą manyti, kad jos prašymas yra tinkamas, paduotas laiku ir nėra jokių kliūčių nuosavybės teisių atkūrimui. Pareiškėjos teigimu, apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtintu principu, plečiamai jį aiškindamas, kadangi byloje nesvarstoma jokia jos atsakomybė, kuri būtų taikoma už įstatymų nežinojimą. Pareiškėja pažymi, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostata, leidžianti atnaujinti terminą prašymams paduoti, nenumato išsamaus sąrašo priežasčių, dėl kurių terminas atnaujinamas arba ne. Sprendžiant, ar priežastis konkrečiu atveju yra svarbi, atsižvelgtina į visas aplinkybes, taip pat į pareiškėjo asmenybę, galimybę gauti reikiamą informaciją, nuosavybės teises atkuriančių institucijų veiksmus ir panašiai. Šioje byloje aptariamu atveju, pareiškėjos teigimu, nebuvo galima reikalauti, kad ji žinotų visus Lietuvos Respublikos įstatymus bei jų pakeitimus, todėl terminas prašymui pateikti laikytinas nepraleistu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
1990 metais Lietuvai atgavus Nepriklausomybę priimti įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teisių į sovietinės okupacijos laiku neteisėtai nusavintą turtą atkūrimą, numatė ribotą restituciją, vienas iš šio ribojimo aspektų- įstatymu apibrėžtas ratas asmenų, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tiek pagal Lietuvos Respublikos įstatymą Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 2 straipsnis), tiek pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnis) būtinas pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą subjektiškumo požymis yra ( ir buvo) Lietuvos Respublikos pilietybė. Tai reiškia, kad asmenys, nesantys Lietuvos Respublikos piliečiais, neturi (ir neturėjo) teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal minimus įstatymus.
Antras restitucijos ribojimo aspektas yra tas, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos tik tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie įstatymo nustatytu laiku pateikė atitinkamus prašymus bei juos pagrindžiančius dokumentus. Nuosavybės teisių atkūrimo eigoje įstatymų leidėjas eilę kartų pratęsinėjo terminus, per kuriuos piliečiai galėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami atitinkamus prašymus bei įstatymų nustatytus papildomus dokumentus kompetentingoms institucijoms. Pagal šiuo metu galiojantį įstatyminį reglamentavimą šie terminai yra pasibaigę: Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) yra nustatyta:
,,1.Nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
4. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.“.
Iš nurodytų įstatymo normų turinio akivaizdu, kad įstatymų leidėjas suteikė papildomą galimybę realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą asmenims, kurie iki nurodytų terminų pabaigos šią teisę jau turėjo, tačiau ja nepasinaudojo dėl teismo pripažintų svarbiomis priežasčių; asmenų, neturėjusių Lietuvos Respublikos pilietybės iki 2001 m. gruodžio 31d., t.y. nebuvusių atkurtinų nuosavybės teisių subjektais ir dėl to neturėjusių teisės pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atžvilgiu nurodyti terminai iš viso neprasidėjo ir negali būti atnaujinami. Įstatymų leidėjas nenumatė papildomų terminų prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti asmenims, įgijusiems Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31d.
Atsižvelgdama į nurodytas teisės normų nuostatas teisėjų kolegija pripažįsta, kad esminis nagrinėjamos bylos klausimas yra tas, ar pareiškėja V.T. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 2001 m. gruodžio 31d.
Šio klausimo sprendimui yra aktuali Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078) 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma:
1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo) „.
Analogiška teisės norma buvo ir 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme Nr. I-2072.
Taigi Lietuvos Respublikos įstatymai įtvirtina pilietybės tęstinumo principą, pagal kurį pripažįstama iki sovietinės okupacijos turėta Lietuvos pilietybė. Kartu pažymėtina, kad nurodytų įstatyminių normų nėra pagrindo aiškinti pareiškėjos atstovų nurodytu būdu- kaip reglamentuojančių iki 1940m. birželio 15 d. egzistavusius teisinius santykius, kadangi toks aiškinimas prieštarauja bendrajai įstatymo galiojimo laike taisyklei lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).
1938m. vasario 11d. Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnyje buvo nustatyta:
,,Pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės.
Įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetima pilietybę gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“.
Administracinėje byloje esančiais archyviniais dokumentais įrodyta, kad pareiškėją su Lietuvos valstybe sieję pilietybės teisiniai santykiai nurodytos konstitucinės normos pagrindu pasibaigė iki 1940 metų birželio 15d.: 1936 metais ji su vyru S.T. išvyko į Lenkiją, 1939 m. balandžio 1 d. jos Lietuvos Respublikos pilietės pasas buvo anuliuotas tuometinių valdžios institucijų, konstatavus, kad ji įgijo svetimos valstybės pilietybę, dėl ko neteko Lietuvos pilietybės.
Šią išvadą patvirtina ir faktas, kad pareiškėja 2003 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio pagrindu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. Tuo tarpu asmenims, išsaugojusiems teisę į Lietuvos pilietybę, turėtą iki 1940 m. birželio 15 d., ši teisė realizuojama Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje numatytais būdais,t.y. išduodant atitinkamą dokumentą, o ne suteikiama iš naujo.
Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja iki Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo Lietuvos pilietė, t.y. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, todėl jos pateiktas prašymas nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir atsakovas neprivalėjo jo nagrinėti pagal nuosavybės teisių atkūrimo procedūras reglamentuojančias teisės normas, yra teisinga. Taigi pirmosios instancijos teismas dalyje, kuria atmetė pareiškėjos skundo reikalavimus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjos reikalavimą dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti atnaujinimo. Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, pareiškėja nebūdama Lietuvos Respublikos piliete iki 2001m. gruodžio 31d., neįgijo įstatyminės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą, todėl jos atžvilgiu įstatyminis terminas šiai teisei realizuoti neprasidėjo ir negali būti atnaujintas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą patenkinti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjos prašymą atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminą atmesti. Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.