- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-16
- Bylos Nr.
- N-63-442-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Z. M. (Z. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutarties Z. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgalioto pareigūno 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Z. M. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, paskirta 160 Lt bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, paskirta 3600 Lt bauda. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi Z. M. paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3600 Lt dydžio bauda. Administracinė nuobauda paskirta už tai, kad Z. M. 2007 m. kovo 23 d., apie 12 val. 50 min., Vilniuje, Lukšio g. 34, vairuodamas automobilį Toyota Land Cruiser, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), prieš pradėdamas važiuoti, neįsitikino, kad tai daryti saugu, pavažiavęs atbulas, kliudė pravažiuojantį automobilį, abu automobilius apgadino ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 145, 158, 271 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Z. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas minėtą įgaliotos institucijos 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 11 d. nutartimi Z. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Z. M. prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 5 d. nutartimi Z. M. apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartį panaikino ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai teigti, jog automobilį Toyota Land Cruiser vairavo Z. M. ir kad būtent jis padarė KET bei ATPK pažeidimus, nurodė, kad būtina patikrinti, ar eismo įvykio metu automobilio nevairavo kuris nors iš apelianto nurodomų šeimos narių (juos apklausti, nustatyti jų buvimo vietą įvykio metu ir imtis kitų būtinų veiksmų šiems apelianto teiginiams patvirtinti (paneigti)).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2009 m. vasario 19 d. nutartimi Z. M. skundo netenkino, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą, kuriuo Z. M. skirta galutinė 3600 Lt bauda, paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog nors Z. M. nepripažino padaręs administracinį teisės pažeidimą ir savo kaltę neigė, jo kaltę įrodo administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 10), policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (b. l. 12), A. T. paaiškinimas (b. l. 14), transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 19), ekspertizės aktas (b. l. 21–24), fotolentelės (b. l. 25–26), informacija apie kelių transporto priemones, liudijanti, jog Z. M. yra transporto priemonės, su kuria padarytas administracinis teisės pažeidimas, savininkas (b. l. 31). Teismas nematė pagrindo abejoti A. T. paaiškinimais, pažymėjo, kad jo teiginius, vertinat visų įrodymų kontekste, patvirtino ekspertizės išvada. Teismas, vertindamas Z. M. parodymus, kad įvykio dieną niekas jam priklausančio automobilio TOYOTA LAND CRUISER nevairavo, automobilis stovėjo jam priklausančiame garaže, atsižvelgė į tai, kad jie prieštarauja kitiems byloje esantiems parodymams ir laikė tai siekimu išvengti administracinės atsakomybės. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojų Č. R. ir R. G. duotus parodymus teismas įvertino kritiškai, nes jie yra Z. M. kaimynai, iškviesti liudyti jo iniciatyva, kurie nenurodė tikslių duomenų apie eismo įvykio dieną Z. M. buvimo vietą ir laiką, o K. M. ir E. M. (E. M.) parodymus vertino kaip šališkus, kadangi jie yra Z. M. šeimos nariai. Pažymėjo, kad K. M. ir E. M. parodymai nepatvirtina Z. M. teiginio, kad automobilis įvykio metu stovėjo garaže. Teismas konstatavo, kad bylos aplinkybės ištirtos visapusiškai ir objektyviai, administracinė nuobauda paskirta sankcijos ribose, skundžiamas įgaliotos institucijos 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo Z. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartį ir bylą nutraukti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas kaltę, pažeidė ATPK 257 straipsnį bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnį, nesivadovavo įstatyme nustatytomis įrodymo vertinimo taisyklėmis, teisingumo ir protingumo kriterijais bei administracinės atsakomybės principais. Teismas turėjo išankstinį įsitikinimą apelianto kalte, todėl visus įrodymus, neatitinkančius šio įsitikinimo, atmetė formaliais pagrindais. Teismas nepagrįstai atmetė Č. R., R. G., K. M. ir E. M. duotus parodymus, nes jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti jais, byloje nėra. Teismas tik formaliai ištaisė Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartyje nurodytus pažeidimus – apklausė liudytojais šeimos narius, tačiau tikslo pašalinti bet kokias abejones dėl apelianto kaltės nepasiekė. Teismas netyrė versijos, kad pats nukentėjusysis galėjo apgadinti apelianto automobilį, nepagrįstai buvo įsitikinęs jo versijos teisumu. Apeliantas teigia, kad pareigūnai, tirdami įvyki, grubiai pažeidė Policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir PPVI) 94 punktą, nes nesiėmė visų jiems privalomų veiksmų įvykio aplinkybėms ištirti, o nukentėjusiojo paaiškinimas neatitinka PPVI 92 punkte įtvirtintų reikalavimų, nes nėra jokios informacijos apie atstumus, automobilių judėjimo kryptis, pareigūnų sudaryta įvykio schema taip pat neatitinka PPVI 90 punkto reikalavimo, nes joje neužfiksuota transporto priemonių padėtis pagal stacionarius orientyrus, nėra nuorodų, ar toje vietoje buvo nubyrėjęs sugadintų automobilių kokių nors nuotrupų, dažų likučių ar pėdsakų. Anot apelianto, transporto priemonės techninės apžiūros aktas surašytas jam nesuprantama lietuvių kalba, jį pasirašė, nes galvojo, kad ten surašyta tiesa. Apeliantas nurodė, kad jam nebuvo prasmės bėgti iš įvykio vietos, nes jo civilinė atsakomybė apdrausta, automobilis techniškai tvarkingas, yra ne vėjavaikis, supranta savo veiksmų atsakomybę.
Atsiliepimas
Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į Z. M. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis teisėta ir pagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Z. M. administracinėn atsakomybėn patrauktas už administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Administracinio teisės pažeidimo padarymo metu galiojusioje ATPK 127 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), – užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių <...>.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, jog <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, – užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų <...>.
Apeliaciniame skunde Z. M. neigia, kad padarė administracinį teisės pažeidimą ir apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.
ABTĮ 44 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas argumentavo, kodėl vienais įrodymais nesiremia, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Toks vertinimas yra atliktas įrodymų visumoje, todėl yra tinkamas.
Išnagrinėjus bylos medžiagą, neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo automobilį apgadinęs asmuo vairavo Z. M. priklausantį automobilį Toyota Land Cruiser. Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. T. paaiškinimo (b. l. 14) ir Bendrosios pagalbos centro prie Vidaus reikalų ministerijos pranešimo apie įvykį (b. l. 29), jis įsidėmėjo automobilio modelį bei jo valstybinį numerį. Nukentėjusysis ir Z. M. vienas kito nepažįsta (b. l. 42–44), todėl nėra pagrindo abejoti A. T. duotais parodymais. Pažymėtina, kad 2007 m. birželio 22 d. ekspertizės akte (b. l. 21–24) nustatyta, jog ant nukentėjusiojo automobilio po įvykio rastos dalelės atitinka medžiagas, iš kurių yra pagamintas apelianto transporto priemonės galinis buferis. Ir nors minėta išvada patvirtina, jog rastos dalelės yra bendro grupinio priklausomumo, tai yra gali būti ir nuo kitos, iš tokių pačių medžiagų pagamintą buferį turinčios autotransporto priemones, ekspertizės išvadą vertinant aukščiau nurodytų įrodymų kontekste, konstatuotina, jog ji patvirtina A. T. teiginius bei aplinkybę, jog eismo įvykį padarė Z. M. priklausantį automobilį vairavęs asmuo. Teismas pagrįstai liudytojų Č. R. ir R. G. duotus parodymus įvertino kritiškai, atsižvelgdamas į tai, kad jie yra Z. M. kaimynai, iškviesti liudyti jo iniciatyva, kurie nenurodė tikslių duomenų apie eismo įvykio dieną Z. M. buvimo vietą ir laiką, tai yra negalėjo patvirtinti, kad konkrečiu laiku, kai įvyko eismo įvykis, Z. M. buvo su jais, o K. M. ir E. M. parodymus vertino kaip šališkus. Iš bylos medžiagos matyti, kad jie yra Z. M. šeimos nariai, tai yra turi asmeninį suinteresuotumą, be to jų parodymai nepatvirtina Z. M. versijos, kad automobilis stovėjo garaže, nes po darbo jo neapžiūrėjo. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Taip pat teisėjų kolegija įvertina tą faktą, kad pats Z. M., teikdamas paaiškinimus, buvo nenuoseklus. Z. M. tvirtinimas, kad automobilis stovėjo garaže, prieštarauja jo paties iškeltai versijai, kad automobilį galėjo vairuoti jo šeimos nariai K. M. ir E. M.. Esant šioms aplinkybės, teisėjų kolegija, Z. M. veiksmus vertina kaip siekimą išvengti administracinės atsakomybės ir konstatuoja, kad K. M. ir E. M. apklausa teismo posėdžio metu, įvertinus jų parodymus visų byloje ištirtų aplinkybių kontekste, buvo pakankama priemonė paneigti apelianto teiginį, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo ne jis, o kuris nors iš jo nurodomų šeimos narių. Laikytina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartimi nustatyti trūkumai pašalinti tinkamai, o Z. M. argumentai dėl nepakankamo įrodymų ištyrimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl Z. M. argumento, kad teismas nepagrįstai buvo įsitikinęs nukentėjusio versijos teisumu, netyrė versijos, kad jis pats galėjo apgadinti apelianto automobilį, pažymėtina, kad Z. M. kaltė neabejotinai įrodyta nukentėjusiojo A. T. parodymais, kurie išanalizuoti kitų, byloje esančių įrodymų kontekste, kaip nustatyta aukščiau, netikėti jais nėra pagrindo. Z. M. iškelta nauja versija yra tik prielaida, nepatvirtinta jokiais objektyviais duomenimis, prieštaraujanti byloje ištirtų įrodymų visumai, ir vertintina kaip pasirinkta gynybos taktika.
Apeliantas Z. M. teigė, kad policijos pareigūnai pažeidė pažeidimų fiksavimo metu galiojusių PPVI 90, 92 ir 94 punktų reikalavimus. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad patruliai informavo budėtoją apie transporto priemonės pasitraukimą iš įvykio vietos, kad jie iš karto ėmėsi visų įmanomų veiksmų surasti iš įvykio pasitraukusią transporto priemonę, kad nukentėjusiojo paaiškinime ir įvykio schemoje užfiksuoti ne visi instrukcijoje nurodyti duomenys, tačiau įvertinat tai visų byloje ištirtų įrodymų kontekste, darytina išvada, jog minėti trūkumai ne esminiai, ištaisyti pirmos instancijos teisme, pastarajam atidžiai išnagrinėjus visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, papildomai apklausus liudytojus, ir nesudaro pagrindo kelti įrodymų pakankamumo ir jų teisėtumo klausimą.
Dėl apelianto nurodyto argumento, kad, pasirašydamas transporto priemonės techninės apžiūros aktą, jis nesuprato lietuviškai užfiksuotų duomenų, nes yra rusakalbis, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nutartis administracinėje byloje Nr. 29-03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, psl. 57-59) yra konstatavęs, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka leidžia pašalinti visas klaidas, kurios gali būti padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Jei nagrinėjant bylą teisme šio asmens teisės užtikrinamos ir teismas tinkamai išnagrinėja bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimas vien tik dėl pažeidimų, galimai padarytų ankstesniame proceso etape, negali būti naikinamas. Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vertėjas dalyvavo, laikytina, kad teisminio nagrinėjimo metu Z. M. turėjo galimybę pateikti visus jo nuomone reikšmingus bylai dokumentus, teikti paaiškinimus, pasinaudoti kitomis procesinėmis teisėmis, taigi ir ginčyti transporto priemonės techninės apžiūros akte užfiksuotus duomenis. Z. M. šia teise pasinaudojo, ginčijo, kad minėti duomenys nesutampa su fotonuotraukose užfiksuotais duomenimis, tačiau šie argumentai neatitinka faktinės padėties ir atmestini kaip nepagrįsti.
Apelianto argumentai, kad jam nebuvo prasmės bėgti iš įvykio vietos, nes jo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, automobilis techniškai tvarkingas, yra ne vėjavaikis, supranta savo veiksmų atsakomybę, yra jo pasirinkta gynybos pozicija, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl jie pripažintini teisiškai nereikšmingais.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti teismo nutarties apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Z. M. (Z. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.