- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-21
- Bylos Nr.
- 1S-590-349/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Arnoldas Šukaitis
- Pareiškėjas
- T. P.
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
teismo posėdyje išnagrinėjęs T. P. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. birželio 28 d. nutarties, kuria buvo atmestas T. P. skundas dėl Panevėžio miesto apskrities VPK tyrėjos ir prokurorės nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
2010 m. kovo 24 d. pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 236 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. D. S. atžvilgiu. Prašymas persiųstas Panevėžio apskrities VPK. 2010 m. gegužės 5 d. tyrėjos nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, o 2010 m. gegužės 21 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu atsisakyta patenkinti pareiškėjo skundą ir pradėti ikiteisminį tyrimą. T. P. skundą dėl minėtų nutarimų skundžiama 2010 m. birželio 28 d. nutartimi atmetė ir Panevėžio miesto apylinkės teismas, motyvuodamas tyčios D. S. veiksmuose nebuvimu.
Šalies argumentai
T. P. skundu prašo tyrėjos 2010 m. gegužės 5 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą D. S. atžvilgiu, šį nutarimą palikusį galioti Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2010 m. gegužės 21 d. nutarimą bei Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. birželio 28 d. nutartį panaikinti ir pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 236 str. 1 d. ir 300 str. 1 d.
Pareiškėjas T. P. savo skundą grindžia tuo, kad tariamai jo savavališkai paimtų dokumentų turinys skiriasi nuo D. S. teismui pateiktų dokumentų. Jis teigia, kad D. S. dokumentus suklastojo, nes skunde išvardintuose dokumentuose (sąskaitose-faktūrose, atliktų darbų aktuose, sutartyse, viso 8 vnt.) parašai ir spaudai yra skirtingose vietose, skiriasi ir prekių gavėjais nurodyti asmenys. Prekių gavėju pagal šiuos dokumentus buvo jis, o ne D. S., kaip tai nurodyta suklastotuose dokumentuose. Tokiais veiksmais, T. P. nuomone, D. S., nepagrįstai praturtėjusi jo sąskaita, siekė išvengti prievolės atlyginti jam jo sumokėtus pinigus už prekes ir paslaugas.
Jokių dokumentų iš D. S. paėmęs nebuvo, dalis tariamai savavališkai išneštų dokumentų buvo surašyti vėliau, nei galėjo būti pats tiriamas įvykis. Tai, T. P. manymu, patvirtina, kad D. S. pranešimas teisėsaugos institucijoms apie jo menamai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 1 d., yra melagingas ir atitinka BK 236 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius.
Šalies argumentai
T. P. nurodo, kad jo skundas turėjo būti perduotas tirti ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjams, nes jo skundą nagrinėjusi smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja neturėjo pakankamai žinių ir patyrimo nagrinėti tokio pobūdžio veikas.
Teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d nutartis, kuria atmestas pareiškėjo skundas ir paliktas galioti Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2010 m. gegužės 21 d. nutarimas, yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
BPK 168 straipsnio, reglamentuojančio atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.
Pagal D. S. pranešimą, kurį T. P. įvardija melagingu, 2009 m. rugpjūčio 22 d. buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 50-1-00453-09, kurioje T. P. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 1 d., o taip pat ir kitų nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 str. 2 d., 149 str. 1 d., 150 str. 1 d., padarymu (šiuo metu byla nagrinėjama Panevėžio miesto apylinkės teisme). Iš tikrųjų D. S. byloje pateikė dokumentus, kurių tarpe buvo ir tokių, kurie surašyti vėlesne data, negu tiriamas įvykis. Tačiau, pagal jos paaiškinimą, minėti dokumentai tyrėjai buvo pateikti per klaidą, nes visus dokumentus, kurių buvo didelis kiekis, laikė vienoje vietoje. Skundžiamoje nutartyje ir prokurorės nutarime padaryta pagrįsta išvada, kad D. S. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 236 str. 1 d. požymių, nes pateikdama byloje dokumentus, D. S. žinojo, kad jie bus kruopščiai patikrinti ir pareigūnų, ir T. P., taigi, dokumentų surašymas vėlesne data, nei buvo tiriamas įvykis, iš karto būtų pastebėtas, todėl nėra pagrindo netikėti D. S. paaiškinimu, kad minėti dokumentai galėjo būti pateikti tik dėl jos suklydimo. Su tokiu vertinimu sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas bei pritaria apylinkės teismo išvadai, kad D. S. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 str. 1 d., požymių.
Pagal pateiktą medžiagą, D. S. veikoje taip pat nėra ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d. požymių. Iš D. S. paaiškinimo matyti, kad ji jokių dokumentų neklastojo, byloje pateikė tokius, kokius turėjo, o pas T. P. gali būti tik šių dokumentų kopijos. Skundžiamoje nutartyje minėti neatitikimai motyvuoti tuo, kad visos sąskaitos-faktūros yra rašomos keliais egzemplioriais, todėl kiekvieną iš jų atskirai pasirašant ir antspauduojant, be abejo, gali skirtis tiek parašo, tiek spaudo vieta.
T. P. taip pat nurodo, kad D. S. neteisėtai pasirašė UAB „C“ PVM sąskaitos-faktūros CLS 11001928 kopiją, pagal kurią prekių gavėjas buvo ne D. S., o jis, tačiau pirkimo metu jos nepasirašė. Jo manymu, nepagrįstai jo sąskaita praturtėjusi D. S., tokiais veiksmais siekė išvengti prievolės atlyginti jam jo sumokėtus pinigus už prekes ir paslaugas (Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 9 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal T. P. ieškinį atsakovams D. S. ir R. S. dėl nepagrįsto praturtėjimo, sprendimas neįsiteisėjęs). Kaip žinia, D. S. ir T. P. minėtų sąskaitų-faktūrų išrašymo metu gyveno bendrai, turėdami tikslą sukurti šeimą, todėl butą, kuriame abu ketino gyventi, remontavo iš D. S. paimtos tikslinės paskolos bei iš jų abiejų bendrų pinigų. Kadangi bendrai gyvendami, abu pirko prekes ir paslaugas, parašas ant sąskaitos-faktūros neįrodo, kad ji apmokėta iš pasirašiusiojo asmeninių lėšų. Todėl nei T. P., nei D. S. parašas ant minėtos PVM sąskaitos-faktūros nesukeltų jokių teisinių pasekmių.
Pareiškime paminėti nusikaltimai (BK 236 str. 1 d. ir 300 str. 1 d.) yra nusikaltimai teisingumui ir valdymo tvarkai, todėl atmestinas T. P. argumentas, kad jo pareiškimą turėjo tirti ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai.
Nesant pagrindų naikinti priimtą nutartį, T. P. skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutar i a:
T. P. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. birželio 28 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.