- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-22
- Bylos Nr.
- 2A-1011/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Best Company Lt“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Galvijų gausa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5095-823/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Galvijų gausa“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Best Company Lt“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi UAB „Galvijų gausa“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administravimas“ (toliau – administratorius) ir iki nutarties įsiteisėjimo UAB „Galvijų gausa“ turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2010 m. spalio 14 d.
UAB „Galvijų gausa“ ir UAB „Best Company Lt“ 2010 m. spalio mėn. 1 d. sudarė 68 643,30 Lt vertės 58 galvijų pirkimo - pardavimo sutartį. Administratoriaus teigimu, ginčo sutarties sudarymo metu UAB „Galvijų gausa“ turtas buvo areštuotas, todėl ši sutartis negalėjo būti sudaryta dėl galiojančio imperatyvaus draudimo disponuoti turtu. Teigė, kad pagal CK 6.67 straipsnio 7 punktą atsakovas yra nesąžininga sutarties šalis. Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė UAB „Galvijų gausa“ ir UAB „Best Company Lt“ 2010 m. spalio mėn. 1 d. 58 galvijų pirkimo - pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją natūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino UAB „Galvijų gausa“ ir UAB „Best Company Lt“ 2010 m. spalio 1 d. galvijų pirkimo - pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento CK 1.80 straipsnio ir 1.81 straipsnio pagrindais; restitucijos netaikė; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi atsakovo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones; priteisė iš atsakovo valstybei 139 Lt žyminio mokesčio ir 14 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad galiojant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartimi pritaikytam UAB „Galvijų gausa“ turto areštui, bendrovė negalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, todėl, pažeidus teismo nutartimi taikytus apribojimus, sandoris yra niekinis ir negalioja tiek pagal CK 1.80 straipsnio, tiek pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas. Teismo nuomone, šiuo atveju egzistuoja CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, leidžiančios teismui pripažinus sandorį niekiniu, išimties tvarka netaikyti restitucijos. Teismo vertinimu sandorio šalys buvo nesąžiningos. Tačiau sandoris buvo atlygintinas, todėl nesumažėjo bankrutuojančios įmonės turto masė. Nenustačius, kad sandorio kaina neatitiko rinkos galvijų vertės, teismas sprendė, jog ginčo sandoriu bankrutuojančios įmonės kreditoriams žala nepadaryta. Administratoriaus teiginius, kad perėmus bendrovės turtą už parduotus galvijus gautos lėšos nerastos įmonės kasoje, teismas laikė nepatvirtinančiais administratoriaus prielaidų, jog už galvijus pinigai nebuvo sumokėti, nes byloje pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai paneigia šias prielaidas. Ginčijamu sandoriu perleistas specifinis nuosavybės objektas – galvijai, kurių išlaikymas susijęs su nemažomis atsakovo išlaidomis, o pačių galvijų vertė nuo sandorio sudarymo momento yra išaugusi. Pritaikius restituciją natūra, iš padidėjusios galvijų vertės pirmiausiai būtų tenkinami pirmos eilės ieškovo kreditorių (tarp jų ir ginčo sandorį iš ieškovo pusės pasirašiusio asmens) reikalavimai, o atsakovo, kaip trečios eilės kreditoriaus, galimybė atgauti iš ieškovo nurodytas sumas minimali. Ieškovui jau yra sumokėtos lėšos už galvijus, o pritaikius restituciją natūra, ieškovas atgautų ginčo sandorio perleistus galvijus, kurių vertė yra išaugusi, ir turėtų galimybę dar kartą juos parduoti. Tuo tarpu atsakovas dėl tokio restitucijos taikymo de facto netektų ir pagal sandorį sumokėtos sumos, ir turto pagerinimo (išlaikymo) išlaidų. Be to, nuo ginčo sandorio sudarymo ieškovas yra sutaupęs galvijų išlaikymui reikalingas lėšas, todėl, pritaikius restituciją, atsakovo sąskaita būtų pagerinta ieškovo turtinė padėtis, o tai pažeistų teisingumo ir šalių lygiateisiškumo principus bei negrąžintų sandorio šalių į pirminę padėtį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Galvijų gausa“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl restitucijos taikymo natūra, panaikinti ir ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė dėl ginčo sandorio vertės, nes šis klausimas byloje nebuvo keliamas.
2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2011, aplinkybė, kad dėl šaliai iškeltos bankroto bylos, kita šalis, pritaikius restituciją neatgautų visų pagal sandorį sumokėtų sumų, taip pat turto pagerinimo išlaidų, nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Abi šalys, sudarydamos sandorį buvo nesąžiningos, todėl turi prisiimti visas iš tokio sandorio išplaukiančias pasekmes.
3. Teismas neįvertino aplinkybės, kad sandorio šalių dalyviai ir valdymo organai yra tie patys asmenys, todėl nepritaikius restitucijos būtų pažeisti kreditorių interesai, o tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Ginčo sandoris atitiko galvijų rinkos vertę, su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta. Ieškovo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2011 ratio decidendi neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl nėra pagrindo vadovautis suformuota praktika šioje byloje. Nuo sandorio sudarymo galvijų vertė išaugo, atsakovas turėjo šio turto priežiūros ir išlaikymo išlaidų, kurių bankrutuojanti įmonė nekompensuotų. Todėl restitucijos taikymas natūra pažeistų sąžiningumo principą. Pažymi, kad sandoris sudarytas dėl to, kad ieškovas neturėjo finansinių galimybių išlaikyti gyvulius. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas negali būti tenkinamas ir dėl ieškovo neturėjimo techninių ir organizacinių galimybių perimti gyvulius.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalyką sudaro klausimai, susiję su restitucijos taikymu, teismui ginčo sandorį pripažinus prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai (CK 1.80 str. 1 d., 1.81 str. 1 d.), pažeidus teismo taikytą draudimą pardavėjui perleisti savo turtą.
Byloje nustatyta, kad galiojant bankrutuojančio ieškovo turto areštui, ieškovas ir atsakovas sudarė 68 643,30 Lt vertės 58 galvijų pirkimo - pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas ginčo sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai (CK 1.80 str., CK 1.81 str. 1 d.), tačiau sprendė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti restitucijos natūra, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir leidžia maksimaliai apsaugoti abiejų šalių interesus, siekiant išlaikyti jų pusiausvyrą.
Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad priėmęs nutartį iškelti įmonei bankroto bylą, teismas, be kitų reikalavimų, privalo uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Tokią laikinąją apsaugos priemonę numato CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai. Pagal CPK 675 straipsnio 1 dalį, skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Taigi, perleidus turtą galiojant turto areštui, pažeidžiamos imperatyvios įstatymo normos, o imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CPK 1.80 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, išaiškinta, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra privaloma vykdyti (CPK 18 str.). Laikinosios apsaugos priemonės pobūdis – drausti atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. nedalyvauti sudarant sandorius, nesudaryti sutarčių ir panašaus pobūdžio – yra įsakmus (CPK 145 str. 1 d. 6 p.), todėl vertinamas kaip imperatyvus. Jis nustatytas viešosios teisės normų – civilinio proceso įstatymo – ir įtvirtintas privalomu vykdyti teismo procesiniu dokumentu – nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Sandoris, kuris yra sudarytas pažeidžiant tokį teismo nutartimi nustatytą draudimą, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu tiek pagal CK 1.80 straipsnio, tiek pagal 1.81 straipsnio nuostatas. Pagal teisinį reglamentavimą restitucijos taikymas dėl niekinio sandorio priklauso nuo konkretaus teisinio pagrindo, dėl kurio sandoris laikomas niekiniu, ir nuo to, ar įstatymuose, įtvirtinančiuose imperatyvus, neįtvirtinta kitokių nustatyto pažeidimo padarinių. Restitucija galima tik tada ir tik tiek, kiek leidžia įstatymas. Tam tikrais atvejais įstatymas specialiai imperatyvia forma draudžia taikyti restituciją (CK 1.81, 4.96, 6.153 str.).
Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 1.81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris negalioja dėl CK 1.81 straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi sandorio šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Tokiu atveju nesąžiningoms sandorio šalims gali būti nustatytos turtinės ar kitokios sankcijos.
Nagrinėjamu atveju, bankrutuojančios įmonės turtas perleistas pažeidus taikytą laikinųjų apsaugos priemonių draudimą. Abiejų sandorio šalių dalyviai ir valdymo organai yra tie patys fiziniai asmenys. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. Akivaizdu, kad šiuo atveju sandorio šalims buvo žinoma apie taikytą ieškovo turto areštą, todėl teismas pagrįstai sprendė apie sandorio šalių nesąžiningumą. Pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį ir nustačius sandorio šalių nesąžiningumą, restitucija, numatyta CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, negali būti taikoma (CK.1.81 str. 2 d.), išskyrus, kai jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų (CK 1.81 str. 3 d.). Taigi, pagal CK 181 straipsnio 3 dalį, restitucijos taikymui būtinos dvi sąlygos, t. y., nustatyti, kad sandorio tikslai nepasiekti ir viešosios teisės normos nenustatė tokio sandorio šalims turtinių sankcijų.
Nagrinėjamu atveju sandorio tikslai pasiekti – bankrutuojančios įmonės turtas atlygintinai perleistas. Ginčo sandorio sudarymo metu galiojęs CPK 149 straipsnis numatė už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimus, numatytus CPK 145 straipsnio 1 dalies, 6, 7, 8 ir 12 punktuose (draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų; draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovo turtą arba vykdyti prievoles) galimybę kaltiesiems asmenims skirti iki 1 000 Lt baudą. Taigi, CK 1.81 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė taikyti vienašalę ar dvišalę restituciją paneigta. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, tokiu, kaip nagrinėjamas, atveju restitucija negali būti taikoma.
Žemesnės instancijos teismas
Minėta, kad ginčo sandoris pripažintas niekiniu ir negaliojančiu tiek pagal CK 1.80 straipsnį, tiek pagal 1.81 straipsnį, todėl turi būti įvertinta restitucijos galimybė, kai sandoris negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle, restitucija yra atliekama natūra. Kitu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, kurio apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Kokį iš restitucijos būdų taikyti, priklauso nuo kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, leidžiančios teismui, pripažinus sandorį niekiniu, išimties tvarka netaikyti restitucijos, ir šioms išvadoms teisėjų kolegija pritaria.
Ieškovas yra bankrutuojanti įmonė. Ginčo sandoriu ieškovas pardavė galvijus ir su juo buvo atsiskaityta. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, administratorius nereiškė reikalavimų dėl pernelyg mažos ginčo sandorio kainos, t. y., kad galvijai parduoti už realios jų vertės neatitinkančią kainą ir tokiu būdu bankrutuojančios įmonės kreditoriams padaryta žala. Todėl administratoriaus siekis susigrąžinti bendrovės turtą vien tik dėl satisfakcijos, t. y. nubausti sandorio šalių dalyvius ir valdymo organus, negali būti patenkintas, nes galioja ir objektyvios priežastys, paneigiančios restitucijos galimybę. Pritaikius restituciją ir grąžinus ieškovui 58 galvijus, ieškovas turėtų papildomų ir, teisėjų kolegijos vertimu, didelių išlaidų dėl galvijų pervežimo, išlaikymo, pašarų, apsaugos, draudimo ir veterinaro paslaugų. Be to, pritaikius restituciją, bendrovė iš naujo turėtų realizuoti šį turtą, dėl ko taip pat patirtų papildomų išlaidų, o tai neatitiktų bankrutuojančios įmonės tikslų, užvilkintų bankroto procesą. Būtina pažymėti, kad, pasak atsakovo, galvijai jam buvo perleisti dėl to, kad ieškovas neturėjo finansinių galimybių juos išlaikyti. Šių aplinkybių ieškovas nepaneigė. Dabartinis ieškovo teisinis statusas lemia, kad siekis faktiškai susigrąžinti galvijus taip pat yra apribotas ieškovo turtinės padėties. Be to, be sandorio kainos išlaidų atsakovas turėjo galvijų išlaikymo ir priežiūros 124 891,33 Lt išlaidų (130 b. l.). Administratorius šių išlaidų nepaneigė, priešingai, jo pateikti skaičiavimai liudija didesnį galvijams reikalingų pašarų kiekį, nei nurodė atsakovas, (131-132, 147 b. l.) ir tokiu atveju didesnes išlaidas. Taigi, teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, kad bankrutuojanti įmonė būtų objektyviai nepajėgi pasirūpinti susigrąžintu turtu ir padengti atsakovui turėtus nuostolius. Tokiu atveju, ieškovas praturtėtų atsakovo sąskaita. Administratoriaus teigimu, abi šalys, sudarydamos sandorį buvo nesąžiningos, todėl turi prisiimti visas iš tokio sandorio išplaukiančias pasekmes. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkuriama neteisėto sandorio vykdymu sugriauta šalių turtinės padėties pusiausvyra. Pritaikius restituciją, asmuo negali gauti daugiau, nei turėjo (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2009). Nagrinėjamu atveju pritaikius restitucija, ieškovas gautų ženkliai daugiau, nei turėjo, todėl būtų pažeisti teisingumo ir sąžiningumo principai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos netaikymo apeliantas kvestionuoja, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010, pagal kurios išaiškinimus, aplinkybė, kad dėl šaliai iškeltos bankroto bylos, kita šalis, pritaikius restituciją neatgautų visų pagal sandorį sumokėtų sumų, taip pat turto pagerinimo išlaidų, nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai remiasi šia nutartimi, nes kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl bankrutuojančios įmonės sudaryto sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.), kuomet ginčo sandoris pablogino bankrutuojančios įmonės turtinę padėtį dėl pusvelčiui parduoto turto, sumažinus viso nekilnojamojo turto komplekso vertę. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl sandorio vertės ar ieškovui ginčo sandoriu padarytos žalos ar nuostolių. Taigi, šiose abiejose bylose buvo nustatinėjamos kitokios faktinės aplinkybės, t. y. bylų ratio decidendi skiriasi, todėl bylos negali būti vertinamos kaip analogiškos. Tokiu atveju apelianto nurodytoje byloje kasacinio teismo suformuoti teisės aiškinimo ir taikymo klausimai ir išvados, kuriais remiasi apeliantas, pirmosios instancijos teismui nagrinėjamu atveju nebuvo privalomos.
Apibendrinant tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu, kaip nagrinėjamas, atveju, pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, restitucija negalima (CK 1.81 str. 2, 3 d.), o pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį negali būti pritaikyta dėl CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, leidžiančios teismui išimties tvarka netaikyti restitucijos. Konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo apeliacinio skundo argumentais keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo spendimo dalį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.