Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi UAB „Galvijų gausa“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administravimas“ (toliau – administratorius) ir iki nutarties įsiteisėjimo UAB „Galvijų gausa“ turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2010 m. spalio 14 d.

UAB „Galvijų gausa“ ir UAB „Best Company Lt“ 2010 m. spalio mėn. 1 d. sudarė 68 643,30 Lt vertės 58 galvijų pirkimo - pardavimo sutartį. Administratoriaus teigimu, ginčo sutarties sudarymo metu UAB „Galvijų gausa“ turtas buvo areštuotas, todėl ši sutartis negalėjo būti sudaryta dėl galiojančio imperatyvaus draudimo disponuoti turtu. Teigė, kad pagal CK 6.67 straipsnio 7 punktą atsakovas yra nesąžininga sutarties šalis. Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė UAB „Galvijų gausa“ ir UAB „Best Company Lt“ 2010 m. spalio mėn. 1 d. 58 galvijų pirkimo - pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją natūra.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino UAB „Galvijų gausa“ ir UAB „Best Company Lt“ 2010 m. spalio 1 d. galvijų pirkimo - pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento CK 1.80 straipsnio ir 1.81 straipsnio pagrindais; restitucijos netaikė; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi atsakovo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones; priteisė iš atsakovo valstybei 139 Lt žyminio mokesčio ir 14 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad galiojant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartimi pritaikytam UAB „Galvijų gausa“ turto areštui, bendrovė negalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, todėl, pažeidus teismo nutartimi taikytus apribojimus, sandoris yra niekinis ir negalioja tiek pagal CK 1.80 straipsnio, tiek pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas. Teismo nuomone, šiuo atveju egzistuoja CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, leidžiančios teismui pripažinus sandorį niekiniu, išimties tvarka netaikyti restitucijos. Teismo vertinimu sandorio šalys buvo nesąžiningos. Tačiau sandoris buvo atlygintinas, todėl nesumažėjo bankrutuojančios įmonės turto masė. Nenustačius, kad sandorio kaina neatitiko rinkos galvijų vertės, teismas sprendė, jog ginčo sandoriu bankrutuojančios įmonės kreditoriams žala nepadaryta. Administratoriaus teiginius, kad perėmus bendrovės turtą už parduotus galvijus gautos lėšos nerastos įmonės kasoje, teismas laikė nepatvirtinančiais administratoriaus prielaidų, jog už galvijus pinigai nebuvo sumokėti, nes byloje pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai paneigia šias prielaidas. Ginčijamu sandoriu perleistas specifinis nuosavybės objektas – galvijai, kurių išlaikymas susijęs su nemažomis atsakovo išlaidomis, o pačių galvijų vertė nuo sandorio sudarymo momento yra išaugusi. Pritaikius restituciją natūra, iš padidėjusios galvijų vertės pirmiausiai būtų tenkinami pirmos eilės ieškovo kreditorių (tarp jų ir ginčo sandorį iš ieškovo pusės pasirašiusio asmens) reikalavimai, o atsakovo, kaip trečios eilės kreditoriaus, galimybė atgauti iš ieškovo nurodytas sumas minimali. Ieškovui jau yra sumokėtos lėšos už galvijus, o pritaikius restituciją natūra, ieškovas atgautų ginčo sandorio perleistus galvijus, kurių vertė yra išaugusi, ir turėtų galimybę dar kartą juos parduoti. Tuo tarpu atsakovas dėl tokio restitucijos taikymo de facto netektų ir pagal sandorį sumokėtos sumos, ir turto pagerinimo (išlaikymo) išlaidų. Be to, nuo ginčo sandorio sudarymo ieškovas yra sutaupęs galvijų išlaikymui reikalingas lėšas, todėl, pritaikius restituciją, atsakovo sąskaita būtų pagerinta ieškovo turtinė padėtis, o tai pažeistų teisingumo ir šalių lygiateisiškumo principus bei negrąžintų sandorio šalių į pirminę padėtį.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalyką sudaro klausimai, susiję su restitucijos taikymu, teismui ginčo sandorį pripažinus prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai (CK 1.80 str. 1 d., 1.81 str. 1 d.), pažeidus teismo taikytą draudimą pardavėjui perleisti savo turtą.

Byloje nustatyta, kad galiojant bankrutuojančio ieškovo turto areštui, ieškovas ir atsakovas sudarė 68 643,30 Lt vertės 58 galvijų pirkimo - pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas ginčo sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai (CK 1.80 str., CK 1.81 str. 1 d.), tačiau sprendė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti restitucijos natūra, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir leidžia maksimaliai apsaugoti abiejų šalių interesus, siekiant išlaikyti jų pusiausvyrą.

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad priėmęs nutartį iškelti įmonei bankroto bylą, teismas, be kitų reikalavimų, privalo uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Tokią laikinąją apsaugos priemonę numato CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai. Pagal CPK 675 straipsnio 1 dalį, skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Taigi, perleidus turtą galiojant turto areštui, pažeidžiamos imperatyvios įstatymo normos, o imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CPK 1.80 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, išaiškinta, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra privaloma vykdyti (CPK 18 str.). Laikinosios apsaugos priemonės pobūdis – drausti atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. nedalyvauti sudarant sandorius, nesudaryti sutarčių ir panašaus pobūdžio – yra įsakmus (CPK 145 str. 1 d. 6 p.), todėl vertinamas kaip imperatyvus. Jis nustatytas viešosios teisės normų – civilinio proceso įstatymo – ir įtvirtintas privalomu vykdyti teismo procesiniu dokumentu – nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Sandoris, kuris yra sudarytas pažeidžiant tokį teismo nutartimi nustatytą draudimą, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu tiek pagal CK 1.80 straipsnio, tiek pagal 1.81 straipsnio nuostatas. Pagal teisinį reglamentavimą restitucijos taikymas dėl niekinio sandorio priklauso nuo konkretaus teisinio pagrindo, dėl kurio sandoris laikomas niekiniu, ir nuo to, ar įstatymuose, įtvirtinančiuose imperatyvus, neįtvirtinta kitokių nustatyto pažeidimo padarinių. Restitucija galima tik tada ir tik tiek, kiek leidžia įstatymas. Tam tikrais atvejais įstatymas specialiai imperatyvia forma draudžia taikyti restituciją (CK 1.81, 4.96, 6.153 str.).

Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 1.81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris negalioja dėl CK 1.81 straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi sandorio šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Tokiu atveju nesąžiningoms sandorio šalims gali būti nustatytos turtinės ar kitokios sankcijos.

Žemesnės instancijos teismas

Minėta, kad ginčo sandoris pripažintas niekiniu ir negaliojančiu tiek pagal CK 1.80 straipsnį, tiek pagal 1.81 straipsnį, todėl turi būti įvertinta restitucijos galimybė, kai sandoris negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.