Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-09-29 · Administracinė byla Nr. A-438-1641-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-09-29
Bylos Nr.
A-438-1641-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Romanas Klišauskas (pran.)
Trečiasis asmuo
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
L.M.
Atsakovas
Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-1641/2008Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,proceso šalims ir jų atstovams nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuotojo asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L.M. prašymą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl tarnybinio patikrinimo išvados dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėja L.M. su prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir šio teismo prašė:

1) panaikinti tarnybinio patikrinimo išvados Nr.30-IS-l 14 dalį, kuria pripažinta, kad ji patyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje;

2) pripažinti, kad jos sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo;

3) įpareigoti atsakovą išduoti siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti;

4) papildyti Išvados rezoliucinę dalį punktu „Gavus CMEK išvadą dėl L.M. nustatyto sveikatos sutrikdymo laipsnio sunkumo, priimti sprendimą išmokėti sužalojimo sunkumo laipsnį atitinkančią darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir kreiptis į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybą dėl lėšų kompensacijai išmokėti pervedimo“.

Pareiškėja nurodė, jog 2007-04-03 apie 16.00 val. Klaipėdos miesto 1 PK tarnybinėse patalpose, tarnybos metu, vykdydama Klaipėdos miesto 1 PK Operatyvaus valdymo grupės specialisto Egidijaus Norkaus nurodymą, lipo laiptais iš trečio aukšto į antrą, užlipo ant cemento likučių, paslydo ir susižalojo kairės kojos čiurną. Teigė, jog nuo 2007-04-04 iki 2007-05-16 buvo nedarbinga, o nedarbingumo pažymėjime nurodyta nedarbingumo priežastis - nelaimingas atsitikimas darbe. Pareiškėja pažymėjo, kad 2007-04-06 atsakovas pradėjo tarnybinį patikrinimą dėl patirtos traumos ir 2007-06-11 išvadoje Nr. 30-IS-l 14 konstatavo, jog ji patyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje, tačiau nebuvo padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei, todėl patirtos traumos atsiradimo aplinkybės nesietinos su sąlygomis kompensacijos mokėjimui. Dėl šių priežasčių pareiškėja nesutiko su tarnybinio patikrinimo išvada, teigė, jog pareigūno tarnyba pati savaime yra susijusi su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybe, ilgesniu darbo laiku ir įvairiais su tarnyba susijusiais apribojimais, kurie kompensuojami Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute numatytomis socialinėmis garantijomis. Preiškėjos manymu, jai turi būti išmokėta kompensacija, nes sužalojimas patirtas einant tarnybines pareigas - vykdant pareigybės aprašyme nustatytas pareigines funkcijas. Pareiškėja pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo metu patvirtinta, kad ji patyrė traumą, vykdydama Klaipėdos miesto 1 PK Operatyvaus valdymo grupės specialisto Egidijaus Norkaus nurodymą atiduoti surašytus administracinių teisės pažeidimų protokolus vyresniajam tyrėjui, t. y. nustatyta būtina kompensacijos išmokėjimo sąlyga - priežastinis ryšys tarp pareigūno sužalojimo ir tarnybinių pareigų atlikimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjos L.M. prašymą nurodė, kad su juo nesutinka.

Atsiliepimą grindė argumentais, jog negalima teigti, kad L.M. patirta trauma buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei, todėl šiuo atveju pareiškėjai kompensacija nepriklauso, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi (redakcija nuo 2006-11-01). Atsakovo teigimu, pareiškėjos patirta trauma priskirtina nelaimingiems atsitikimams tarnyboje pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 3 punktą, kuriame numatyta, jog draudiminiais pripažįstami įvykiai, atsitikę apdraustajam, kai jis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į tarnybą (darbą) arba iš jos, taip pat ne tarnybos metu (darbo) laiku, jeigu teismo ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba (darbu), per apdraustojo mokymo ir pratybų laiką, ir pakenkę apdraustojo sveikatai arba tapę jo mirties priežastimi.

Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su pareiškėjos prašymu nesutinka, siūlo jo netenkinti.

Tretysis suinteresuotasis asmuo teigė, nepagrįstas yra pareiškėjos teiginys, jog pareigūno tarnyba pati savaime yra susijusi su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai ir kompensacija turi būti išmokama visais atvejais, kai sužalojimas patiriamas einant tarnybines pareigas. Pažymėjo, kad ne visa policijos pareigūnų veikla turi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai požymį, todėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute neatsitiktinai yra numatyta ši kompensacijos mokėjimo sąlyga. Teigė, jog tarnybinio patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėja susižalojo atlikdama tarnybines pareigas, kurių atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika gyvybei ar sveikatai, todėl L.M. susižalojimas neatitinka Vidaus tarnybos statute numatytos sąlygos kompensacijai gauti, o pripažintinas nelaimingu atsitikimu tarnyboje. Trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, nėra teisinio pagrindo pareiškėjai išduoti siuntimą į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją, nes ji neturi teisės gauti kompensaciją.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu patenkino pareiškėjos L.M. prašymą iš dalies, pakeitė Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. birželio 11 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr.30-IS-l 14 dalį, kuria pripažinta, kad L.M. patyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje, ir nurodė, jog pareiškėjos L.M. sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Teismas taip pat įpareigojo atsakovą Klaipėdos miesto vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjai L.M. siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjos prašymą dalyje dėl Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. birželio 11 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr.30-IS-l14 pakeitimo teismas atmetė.

Teismas konstatavo, jog tarp šalių nėra ginčo dėl pareiškėjos sužalojimo patyrimo faktinių aplinkybių. Šalių pozicijos skiriasi klausimu, ar šis sužalojimas Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statuto) 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme buvo susijęs su pareiškėjos tarnybinių pareigų atlikimu, susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei, t. y. kilusio ginčo esmė yra šios įstatymo normos skirtingas šalių aiškinimas. Teismas akcentavo, jog Statuto 40 straipsnio 3 dalyje kompensacijos dėl pareigūno sužalojimo, susižalojimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo mokėjimui išskirtos trys sąlygos, kurių trečioji yra priežastinis ryšys tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ši trečioji sąlyga, skirtingai nei pirmosios, nesieja tarnybinių pareigų ar pareigūno statuso su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, kaip klaidingai atsiliepimuose nurodo atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo. Teismas pripažino nepagrįstais Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teiginius, jog kompensacija pareigūnui dėl sužalojimo, susižalojimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo išmokama išskirtinai tik tuo atveju, kai tai įvyko dėl padidėjusio pavojaus ar rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei. Kartu teismas pažymėjo, jog nesuprantamas prieštaringas trečiojo suinteresuoto asmens teiginys, kad L.M. sveikata nebuvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, tačiau tuo pat metu pripažįstama, jog ji susižalojo atlikdama tarnybines pareigas.

Teismas, nagrinėdamas bylą, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškos kategorijos bylose. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-327/2005 konstatavo, jog sąvoka „eidamas tarnybines pareigas“ reiškia, kad kompensacija pareigūnui turi būti mokama, kai jis sužalojamas, susižaloja ar sutrikdoma jo sveikata tuo metu, kai pareigūnas ėjo tarnybines pareigas arba, kad pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo ar jo sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybos, tai yra būtina nustatyti, jog egzistavo priežastinis ryšys tarp pareigūno tarnyboje atliktų ar atliekamų pareigų ir sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo. Be to, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15–740/2006 nurodė,, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies sąvokos „sužalotas“ turinį sudaro ir nelaimingi atsitikimai, kurių metu pareigūnai patiria sužalojimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad jei taip nebūtų, įstatymo leidėjas, veikdamas protingai, nebūtų Statuto 40 straipsnio 7 dalyje numatęs atvejų, kai kompensacija gali būti nemokama ar sumažinama dėl to, jog pareigūnas susižalojo dėl savo paties didelio neatsargumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A11 – 735/2005 nurodė, kad tai reiškia, jog aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydama atitinkamus institucijos (kurioje tarnauja) nurodymus arba patvarkymus.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose taikyta Statuto originalioji redakcija (2003 m. balandžio 29 d., įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.), kurios 40 straipsnio 3 dalis formuluojama sekančiai „pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, išmokama nuo vienų iki penkerių metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija“. Nurodyta teisės norma savo lingvistiniu ir loginiu turiniu visiškai atitinka nagrinėjamoje byloje taikytiną Statuto 40 straipsnio 3 dalies 2006-08-08 redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2007-01-01). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime akcentavo tarnybos santykių tęstinumo principą ir pažymėjo, kad Statuto 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog „pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui“. Be to, Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pažymėjo, jog Konstitucijoje įtvirtinta teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, tai yra tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą, todėl rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismas pažymėjo, jog teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami, todėl šioje byloje remiamasi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėja patyrė traumą tarnybos metu, lipdama laiptais iš trečio aukšto į antrą, vykdydama Klaipėdos miesto 1 PK Operatyvaus valdymo grupės specialisto Egidijaus Norkaus nurodymą atiduoti surašytus administracinių teisės pažeidimų protokolus vyresniajam tyrėjui. Atsižvelgiant į aukščiau aptartus argumentus, Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme pastaroji aplinkybė nulemia gautos traumos (patirto sužalojimo) priskyrimą sužalojimo dėl tarnybos kategorijai. Byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad L.M. minimaliai nesilaikė atsargaus elgesio taisyklių, todėl kritimo ir patirto sužalojimo negalima vertinti kaip jos pačios didelio neatsargumo pasekmės. Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog pareiškėjos L.M. sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Ginčijamo administracinio akto dalį tyeismas panaikino remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, todėl, kad ji neteisėta iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 daliai. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato tarnybinio patikrinimo išvados Nr.30-IS-l 14 dalis, kuria pripažinta, kad L.M. patyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje, keistina, nurodant, jog pareiškėjos L.M. sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Teismas taip pat įpareigojo atsakovą išduoti pareiškėjai siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti, remiantis Statuto 40 straipsnio 8 dalimi.

Tuo tarpu pareiškėjos prašymo papildyti tarnybinio patikrinimo išvados rezoliucinę dalį punktu „gavus CMEK išvadą dėl L.M. nustatyto sveikatos sutrikdymo laipsnio sunkumo, priimti sprendimą išmokėti sužalojimo sunkumo laipsnį atitinkančią darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir kreiptis į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybą dėl lėšų kompensacijai išmokėti pervedimo“ teismas netenkino, nes Centrinė medicinos ekspertizės komisija (CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti dar nenustatė L.M. sveikatos sutrikdymo laipsnio ir byloje nėra duomenų, kad atsakovas gali vengti atlikti veiksmus, susijusius su kompensacijos išmokėjimu. Teismas pabrėžė, jog negali priimti menamo sprendimo, nukreipto į ateitį, neturėdamas duomenų, kokius veiksmus atliks arba neatliks atsakovas, todėl šioje dalyje pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.

III.

Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotasis asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsiliepimas

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų Policijos departamento atsiliepime pateiktų argumentų ir netinkamai interpretavo motyvus, nurodydamas, kad Policijos departamentas savo atsiliepime teigė, jog kompensacija pareigūnui priklauso išskirtinai tik tuo atveju, kai sveikatos sutrikdymas įvyko dėl padidėjusio pavojaus ar rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei. Tretysis suinteresuotasis asmuo pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje yra numatytos trys sąlygos, kai pareigūnui turi būti mokama kompensacija, ir tik dvi iš šių sąlygų yra siejamos su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei. Trečia sąlyga nereikalauja padidinto pavojaus ar rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei, bet numato, kad pareigūnui mokama kompensacija, tik tuo atveju, kai jo sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.

2. Tretysis suinteresuotasis asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad teiginys, jog L.M. sveikata nebuvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, kartu pripažįstant, kad ji susižalojo atlikdama tarnybines pareigas, yra prieštaringas. Šis teiginys yra visiškai aiškus, nes pareigūno sveikata gali būti sutrikdyta tarnybinių pareigų atlikimo metu, bet visai ne dėl tos priežasties, kad pareigūnas atlikinėjo tarnybines pareigas, t.y. analogiškoje situacijoje pareigūno sveikata būtų sutrikdyta nepriklausomai nuo tuo ar pareigūnas tuo momentu vykdė tarnybines pareigas ar ne. Teiginys, kad pareigūno sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, nurodo kokiu metu buvo sveikata sutrikdyta, o teiginys, kad pareigūno sveikata yra sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo, nurodo priežastį dėl kurios įvyko sveikatos sutrikdymas.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A(15)-740/2006, kurioje buvo išaiškinta, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis (redakcijos iki 2006 m. lapkričio 1 d.) sąvokos „sužalotas" turinį sudaro ir nelaimingi atsitikimai, kurių metu pareigūnai patiria sužalojimus. Atkreipiame teismo dėmesį, jog tuo metu galiojusioje Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo vartojamos tik dvi sąvokos: „sužalotas" ir „susirgo", dėl šios priežasties teismai taikydami šią normą aiškino šias sąvokas plečiamai. Šiuo metu galiojančioje Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies redakcijoje įstatymų leidėjas vartoja 3 sąvokas: „sužalotas", „susižalojo" arba „sveikata sutrikdyta". Dviejose sąlygose, kurios siejamos su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei, įstatymų leidėjas vartoja visas tris sąvokas, o trečioje - tik vieną sąvoką „sveikata sutrikdyta". Taigi, jei šiuo metu galiojančio Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies sąvokos „sveikata sutrikdyta" turinis apimtų ir kitų dviejų sąvokų, „susižalojo" ir „sužalotas", turinius, tai įstatymo leidėjas veikdamas protingai, kitose dviejose sąlygose būtų numatęs tik vieną sąvoką - „sveikata sutrikdyta", vietoj tuo, kad vardintų visas tris sąvokas. Jei būtų vadovaujamasi pirmosios instancijos teismo nuomone, jog teiginiai „sveikata sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas" ir „sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų" turi tą pačią reikšmę, o sąvokos „sveikata sutrikdyta" turinys apima sąvokų „sužalotas" ir „susižalojo" turinius, tampa visiškai beprasmis ir nesuprantamas įstatymo leidėjo išskyrimas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje trijų sąlygų, kurioms esant mokama kompensaciją pareigūnams, nes šiuo atveju trečia sąlyga apimtų pirmą sąlygą.

4. Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, kad Vidaus tarnybos statuto 2003 m. balandžio 29 d. redakcijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma savo lingvistiniu ir loginiu turiniu visiškai atitinka nagrinėjamoje byloje taikytina Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta normą. Vadovaujantis aiškinamuoju raštu Nr. XP-1239, 2003 m. balandžio 29 d. Vidaus tarnybos statuto nuostatų pakeitimo tikslas ir uždaviniai buvo patikslinti galiojančias ir nustatyti papildomas kompensacijų pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais sąlygas, kartu nustatant pareigūnų draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje ar susijusių su tarnyba, vykstant į tarnybos vietą ar iš jos, t. y. buvo siekiama nustatyti, kad draudimo išmokos būtų mokamos visais atvejais, kai pareigūnai žūsta ar sužalojami tarnybos metu, o kompensacijos - tik tais atvejais, kai pareigūnai žūsta ar sužalojami tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba nužudomi ar jų sveikata sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. spalio 24 nutarimu, kur nurodyta, kad teismas turi vadovautis precedentais. Atsižvelgiant į tai, jog pasikeitė teisės normos, turi būti keičiama ir teismų praktika.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas nurodo, jog sutinka su trečiojo suinteresuotojo asmens apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja L.M. kreipėsi į administracinį teismą su prašymu ir teismo prašė (b.l. 26):

1) panaikinti tarnybinio patikrinimo išvados Nr.30-IS-l 14 dalį, kuria pripažinta, kad ji patyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje;

2) pripažinti, kad jos sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo;

3) įpareigoti atsakovą išduoti siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti;

4) papildyti tarnybinio patikrinimo išvados rezoliucinę dalį punktu „Gavus CMEK išvadą dėl L.M. nustatyto sveikatos sutrikdymo laipsnio sunkumo, priimti sprendimą išmokėti sužalojimo sunkumo laipsnį atitinkančią darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir kreiptis į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybą dėl lėšų kompensacijai išmokėti pervedimo“.

Pirmosios instancijos teismas 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu patenkino pareiškėjos L.M. prašymą iš dalies, pakeitė Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. birželio 11 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr.30-IS-l 14 dalį, kuria pripažinta, kad L.M. patyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje, ir nurodė, jog pareiškėjos L.M. sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Teismas taip pat įpareigojo atsakovą Klaipėdos miesto vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjai L.M. siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjos prašymą dalyje dėl Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. birželio 11 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr.30-IS-l14 pakeitimo teismas atmetė.

Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotasis asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo panaikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti iš esmės motyvuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimo, kadangi šiuo metu minėtų teisės normų turinys yra pasikeitęs.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovo - Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato – bei trečiojo suinteresuotojo asmens - Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos - kilo dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos mokėjimo pareiškėjai. Pareiškėjos nuomone, 2007 m. balandžio 3 d. apie 16.00 val. Klaipėdos miesto 1 PK tarnybinėse patalpose, tarnybos metu atsitikęs įvykis, kuomet pareiškėjai buvo sužalota kairės kojos čiurna, laikytinas „sveikatos sutrikdymu dėl tarnybinių pareigų atlikimo“ (b.l. 26). Tuo tarpu, kaip nurodyta Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. birželio 11 d. išvadoje Nr. 30JS-114, kurios pagrindu buvo atsisakyta išmokėti kompensaciją pareiškėjai, ji „traumą patyrė nesant Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytoms sąlygoms, t. y. nesant „padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei“ (b.l. 14).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija galiojusi teisinių santykių, dėl kurių kilo ginčas teisme, atsiradimo metu) numato, kad „pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija“.

Aiškinant šią Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą loginiu bei sisteminiu metodu darytina išvada, jog ji įtvirtina tris alternatyvias sąlygas, kurioms esant pareigūnams gali būti išmokėtos kompensacijos:

1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;

2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikata;

3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.

Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kompensacijos dėl pareigūno sužalojimo, susižalojimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo mokėjimui įstatymo leidėjas išskyrė iš esmės tris sąlygas, kurių trečioji yra priežastinis ryšys tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ši trečioji sąlyga, skirtingai nei pirmosios, nesieja tarnybinių pareigų ar pareigūno statuso su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai nors tai buvo konstatuota atsakovo surašytoje tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl pareiškėjos L.M. traumos. Tai iš esmės patvirtina ir paties atsakovo apeliaciniame skunde minimas aiškinamasis raštas Lietuvos Respublikos Seimui dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 įstatymo redakcijos: priimant šią Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies redakciją buvo siekiama „nustatyti, kad draudimo išmokos būtų mokamos visais atvejais, kai pareigūnai žūsta ar sužalojami tarnybos metu, o kompensacijos - tik tais atvejais, kai pareigūnai žūsta ar sužalojami tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba nužudomi ar jų sveikata sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso“.

Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant šias teisės normas akivaizdu, jog nepagrįsti yra atsakovo tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti argumentai, kad pareiškėjos patirtos traumos atsiradimo aplinkybės nesietinos su kompensacijos mokėjimu, nes šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos atliekama tarnyba nebuvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūnės sveikatai ir gyvybei.

Tačiau kartu akcentuotina, jog taikant Vidaus tarnybos 40 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą kompensacijų mokėjimo sąlygą tuo atveju, kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, būtina nustatyti ir įrodyti faktą, kad pareigūno sveikatos sutrikdymo priežastis yra susijusi arba su tarnybinių pareigų atlikimu, arba su pareigūno statusu. Todėl vertindamas bylos aplinkybes šiuo aspektu ir tirdamas ar pareigūnės L.M. trauma buvo susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūnės statusu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota dar iki šioje administracinėje byloje taikytinos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies redakcijos įsigaliojimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, jog ir iki Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 įstatymo redakcijos įsigaliojimo dienos (2006 m. lapkričio 1 d.) Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje taip pat buvo įtvirtinta teisine prasme analogiška nuostata, kad kompensacija yra mokama „pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos“.

Aiškindamas šias sąvokas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-327/2005 konstatavo, jog sąvoka „eidamas tarnybines pareigas“ reiškia, kad kompensacija pareigūnui turi būti mokama, kai jis sužalojamas, susižaloja ar sutrikdoma jo sveikata tuo metu, kai pareigūnas ėjo tarnybines pareigas arba, kad pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo ar jo sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybos, tai yra būtina nustatyti, jog egzistavo priežastinis ryšys tarp pareigūno tarnyboje atliktų ar atliekamų pareigų ir sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A11 – 735/2005 nurodė, kad aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, turi atsirasti atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas atitinkamus institucijos (kurioje tarnauja) nurodymus arba patvarkymus.

Nagrinėjamu atveju iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėja patyrė traumą tarnybos metu, Klaipėdos miesto vyriausiajame policijos komisariate lipdama laiptais iš trečio aukšto į antrą. Be to, nustatyta, jog šią traumą pareiškėja patyrė vykdydama Klaipėdos miesto 1 PK Operatyvaus valdymo grupės specialisto Egidijaus Norkaus nurodymą atiduoti surašytus administracinių teisės pažeidimų protokolus vyresniajam tyrėjui (b.l. 12-13), t. y. vykdydama atitinkamą institucijos, kurioje tarnavo, įgalioto atstovo nurodymą bei patvarkymą. Byloje nėra duomenų (jų nepateikė nei atsakovas, nei tretysis suinteresuotasis asmuo), leidžiančių manyti, kad prieš patirdama traumą pareiškėja L.M. minimaliai nesilaikė atsargaus elgesio taisyklių, todėl kritimo ir patirto sužalojimo negalima vertinti kaip pačios pareiškėjos didelio neatsargumo pasekmės (Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 6 dalies 6 punktas).

Taigi, laikytina, jog nagrinėjamu atveju egzistavo visos sąlygos, leidžiančios pareiškėjos patirtą traumą laikyti įvykiu, atitinkančiu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą kompensacijų pareigūno sveikatos sutrikimo atvejais mokėjimo sąlygą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nei tretysis suinteresuotasis asmuo, nei atsakovas nepateikė jokių konkrečių teisinių argumentų ar objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjos patirta trauma negali būti vertinama kaip pareigūnės L.M. sveikatos sutrikdymas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso (Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Dėl šios priežasties trečiojo suinteresuotojo asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

trečiojo suinteresuotojo asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius