- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-28
- Bylos Nr.
- 2K-362/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Albinas Sirvydis, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- J. D., T. D., Z. D.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. D. ir T. D. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžio.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu J. D. ir T. D. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl kitos nusikalstamos veikos nuteista Z. D., tačiau dėl jos nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas, taigi neskundžiamas ir kasacine tvarka.
Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendis dėl J. D. ir T. D. panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: J. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2005-06-30 redakcija) laisvės atėmimu septyneriems metams; T. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2005-06-30 redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinius skundus patenkinti, prokurorės, prašiusios skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu J. D. ir T. D. nuteisti už tai, kad 2005 m. liepos 30 d. vakare, apie 18.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, Radviliškio rajone (duomenys neskelbtini), F. I. sodyboje, konflikto metu, veikdami kartu, T. D. ranka sugriebus F. I. kaklą ir jį smaugiant, kumščiu sudavus ne mažiau kaip vieną smūgį į saulės rezginį, ne mažiau kaip vieną smūgį į galvą bei ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, nuo smūgių F. I. nugriuvus ant suoliuko, J. D. ranka sudavus ne mažiau kaip vieną smūgį F. I. į kaklą, ne mažiau kaip vieną, du smūgius į krūtinę, ne mažiau kaip vieną smūgį į lytinius organus, ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, bendrais veiksmais nužudė F. I., nes dėl gerklų ir kaklo sumušimo su kraujosruvomis, gerklų lūžio, poliežuvio kaulo kairės pusės lūžio, išsivysčius gerklų pabrinkimui, gerklų stenozei ir tarpusavio uždegimui, F. I. mirė.
Pirmosios instancijos teismas T. ir J. D. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisino, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasaciniais skundais J. D. ir T. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendį. Jų kasaciniai skundai yra analogiški.
Šalies argumentai
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
Skunduose pažymima, kad Radviliškio rajono policijos komisariate buvo šališkai atliktas ikiteisminis tyrimas, pažeidžiant BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes nukentėjusiosios G. I. duktė L. Š. tyrimo metu dirbo tyrėja, o žentas – Kriminalinės policijos viršininko pavaduotoju. Nors daugelis liudytojų teigė, kad F. I. piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais, o G. I. mušdavo savo vyrą, policijos pareigūnų toji aplinkybė, kad prie F. I. nužudymo galėjo prisidėti ir jo šeimos narys, nebuvo tiriama. Be to, kasatoriai pabrėžia, kad jų prisipažinimai nužudžius F. I. gauti ne įstatymų nustatyta tvarka, o neteisėtais būdais, darant jiems psichologinį poveikį.
Šalies argumentai
Kasatorių teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nepilnametis T. D. buvo apklaustas pažeidžiant BPK 188 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad į jaunesnio kaip 18 metų įtariamojo apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas ar psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Tai nebuvo padaryta.
Pasak nuteistųjų, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios G. I. parodymais, kuri pati įvykio nematė.
Apibendrindami kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė neteisingas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, nepagrįstai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei J. D. ir T. D. veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl esminių BPK pažeidimų
Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodytos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies sudėtinės dalys, todėl nuosprendyje kiekviena iš jų turi atsispindėti. Šios dalies 3 punkte reikalaujama išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Tai reiškia, kad atskirai nuo įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo, numatyto BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte, teismas turi pateikti argumentus dėl BK straipsnio, atitinkančio kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje nepateikė jokių motyvų, kodėl laiko, kad J. D. ir T. D. veika atitinka BK 129 straipsnio 1 dalį, iš karto pereidamas prie bausmės pagal šį straipsnį skyrimo motyvų, kurie irgi neatitinka įstatymo reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas kaip kaltinamųjų J. D. ir T. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę nurodė tai, kad jų panaudotam smurtui esminės įtakos turėjo paties nužudytojo F. I. provokuojantis elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas apsiribojo bendro pobūdžio įstatymo pateikta formuluote, neatskleisdamas konkretaus šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinio ir nepateikdamas jokių faktinių duomenų, patvirtinančių tokios aplinkybės buvimą, taip netinkamai vykdydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Suprantama, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gali savo išvadas grįsti ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas kaltinamiesiems J. D. ir T. D. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl jų atsakomybės klausimų nesprendė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas dėl J. D. ir T. D. dalyvavimo ir kaltės nužudant F. I. bei nepagrįstai juos išteisino. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas atsakomybės klausimus, privalo nurodyti, kokie konkrečiai pirmosios instancijos teismo išnagrinėti įrodymai patvirtina teismo išvadas, nes pats apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, turinčių reikšmės kaltinamųjų atsakomybei, netyrė, o dalinį įrodymų tyrimą atliko dėl F. I. sužalojimo aplinkybių – išreikalavo F. I. asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje kortelę ir ištyrė jos įrašus, apklausė nukentėjusiąją G. I., liudytoją G. V. ir išklausė teismo medicinos specialisto paaiškinimų.
Iš pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų matyti, kad D. ir I. yra kaimynai. 2005 m. liepos 30 d. tarp jų kilo konfliktas dėl to, kad F. I. apsinuogino ir, matant mažamečiams kaimynų vaikaičiams, demonstravo kaimynams savo lytinius organus. Kolegija sprendžia, kad būtent šią aplinkybę turėjo omenyje apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas minėtą J. D. ir T. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes kitų duomenų panašaus pobūdžio išvadai byloje nėra.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 punktas). Nužudymo bylose itin didelę reikšmę turi nusikalstamos veikos motyvai, nes Baudžiamajame kodekse, priklausomai nuo motyvų, numatytos privilegijuotos bei kvalifikuotos nužudymo sudėtys. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį veika kvalifikuojama tuo atveju, kai nėra privilegijuotos ar kvalifikuotos nužudymo sudėties.
Apeliacinės instancijos teismas, išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, apsiribojo abstrakčia nuoroda, kad nusikalstama veika padaryta konflikto metu. Taigi šio teismo pripažinta kaltinamųjų J. D. ir T. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė kartu patvirtina kitą svarbią šioje byloje aplinkybę, kad tą konfliktą sukėlė nukentėjusysis F. I.. Jau minėtas konkretus šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinys yra glaudžiai susijęs su privilegijuota nužudymo sudėtimi, numatyta BK 130 straipsnyje. Tai įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą, pripažinusį kaltinamuosius atlikus jiems inkriminuotus veiksmus, itin kruopščiai ištirti, ar tuose veiksmuose nėra būtent šio nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių visiškai netyrė ir, kaip minėta, jokių argumentų dėl šio teismo pasirinktos nusikalstamos veikos kvalifikacijos nepateikė.
Išdėstyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo
Kaip nurodoma nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, J. D. ir T. D. pripažįstami kalti padarę nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje (2005-06-30 redakcija). Ta pati redakcija nurodoma ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje, svarstant bausmių skyrimo klausimus. Teismas nusprendė skirti J. D. žymiai mažesnę už šios redakcijos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, o T. D. – nežymiai viršijančią jam, kaip nepilnamečiui, taikytiną šios redakcijos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos minimalią laisvės atėmimo bausmę. Tačiau BK 129 straipsnio 1 dalies redakcijos, priimtos ar įsigaliojusios apeliacinės instancijos teismo nurodytą dieną, nėra. Dėl to lieka neaišku, kokį bausmės vidurkį turėjo omenyje teismas, skirdamas bausmę J. D., ir kokią sankcijoje numatytą minimalią bausmę – skirdamas bausmę T. D.. Nuosprendis panaikinamas ir dėl tokio akivaizdžiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
Kasatoriai taip pat teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, dalis duomenų, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė jų kaltę nužudžius F. I., gauti ne įstatymų nustatyta tvarka, o kiti įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK numatytas jų vertinimo taisykles.
Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir byla apeliacinės instancijos teisme bus nagrinėjama iš naujo, kasacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatos, šiuos kasacinių skundų argumentus palieka nenagrinėtus.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
J. D. ir T. D. iš laisvės atėmimo vietų paleisti.