- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-23
- Bylos Nr.
- 2A-747/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Rasa Gudžiūnienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“
- Atsakovas
- UAB „Nutrilita“, UAB „Geras taškas“, UAB „Rubinas“, UAB „SBS“, J. Š.
- Kategorijos
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Šiaulių lyra“ ieškinį atsakovams UAB „Nutrilita“, UAB „Geras taškas“, UAB „Rubinas“, UAB „SBS“, J. Š. vaistinė „Veterinarinė vaistinė“, UAB „Alnida“, UAB „Šiaulių prekybos namai“, UAB „Šiaulių mugė“, AB „Šiaulių komercija“, UAB „Urdulys“, UAB „Urtė“, UAB „Senoji Tilžė“, UAB „Juodlė“, Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų Likviduojamai UAB „Justrama“, kurios bankroto administratorius UAB „Šiauleksa“ dėl 215 175,41 Lt dydžio nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Šiaulių lyra“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų UAB „Nutrilita“, UAB „Geras taškas“, UAB „Rubinas“, UAB „SBS“, J. Š. vaistinės „Veterinarinė vaistinė“, UAB „Alnida“, UAB „Šiaulių prekybos namai“, UAB „Šiaulių mugė“, AB „Šiaulių komercija“, UAB „Urdulys“, UAB „Urtė“, UAB „Senoji Tilžė“, UAB „Juodlė“ (toliau tekste – įmonėms) solidariai 208 803,68 Lt nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, o iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos solidariai priteisti 6 371,73 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo LUAB „Justrama“ nereiškė, nurodydama, kad ši įmonė bankrutuojanti ir ieškovas nemato nuostolių išieškojimo perspektyvų.
Reikalavimą dėl 215 175,41 Lt nuostolių atsiradimo grindžia neteisėtais atsakovų (įmonių) veiksmais, kai 2008 m. gruodžio 11 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme jie pareiškė prevencinį ieškinį, kuriuo prašė uždrausti atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei vykdyti UAB „Šiaulių turgus“ akcijų paketo privatizavimą aukciono būdu ir kt. Šiaulių apygardos teismas 2008 m. gruodžio 16 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė Šiaulių miesto savivaldybei 2008 m. gruodžio 18 d. vykdyti UAB „Šiaulių turgus“ akcijų paketo privatizavimo aukcioną. Ieškovas buvo nusprendęs šame aukcione dalyvauti, buvo sumokėjęs 100 000 Lt dalyvio pradinį įnašą, 500 Lt registracijos mokestį, pateikė užklijuotą voką su pasiūlymu, jam buvo išduotas pažymėjimas dėl viešo aukciono dalyvio registracijos. Aukcionas neįvyko dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kurios galiojo iki 2011 m. sausio 25 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas, atmetęs šios bylos atsakovų apeliacinį skundą, paliko galioti Panevėžio apygardos 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, kuriuo prevencinis ieškinys buvo atmestas, ir panaikintos Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovas įrodinėjo, kad dėl atsakovų (įmonių) neteisėtų veiksmų jis patyrė 208 803,63 Lt materialinę žalą, nes nuo 2008 m. gruodžio 24 d. iki 2011 m. sausio 25 dienos jis šią sumą sumokėjo pagal 2008 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį, sudarytą su paskolos davėja UAB „Vaivorykštė“ dėl 1 400 000 Lt paskolos apmokėjimui už UAB „Šiaulių turgus“ 100 procentų akcijų paketą. Ieškovas nurodė, kad šių atsakovų atsakomybė yra solidarioji.
Be to, ieškovas reikalavo iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos priteisti 6 371,73 Lt nuostolių, kuriuos sudaro pagal minėtą paskolos sutartį nuo 2011 m. sausio 25 d. (laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas) iki 2011 m. kovo 15 d. sumokėtos palūkanos. Ieškovo nuomone, pareiga atlyginti šiuos nuostolius atsakovams atsirado dėl to, kad jie operatyviai nesprendė dėl tolesnio privatizavimo proceso eigos. Tokį atsakovų elgesį ieškovas nurodė kaip neatidų ir nerūpestingą. Šiems atsakovams nepriimant jokio sprendimo, ieškovas negalėjo nutraukti paskolos sutarties, nes dar nebuvo žinoma, ar jam neprireiks lėšų atsiskaityti už perkamas akcijas. Paskolos sutartis buvo nutraukta tik nuo 2011 m. kovo 16 d.
Pasisakydamas dėl sudarytos paskolos sutarties, ieškovas nurodė, kad lėšų perdavimas pagal šią sutartį nėra reikšmingas, nes šia sutartimi ieškovui buvo suteikta kreditinė linija, tai yra suteikta galimybė bet kada gauti paskolą. Šios sutarties 1.1, 2.4 punktuose buvo numatytas palūkanų mokėjimas nuo 2009 m. gruodžio 20 d., nepriklausimai nuo to, ar paskolos davėjas pervedė pinigus paskolos gavėjui. Kredito linijos sutartis yra trumpalaikės paskolos forma, kuomet kreditorius negali investuoti savo lėšų į alternatyvius projektus ir neuždirba pajamų, o klientas moka kreditoriui įsipareigojimo mokestį, palūkanas, laiko kompensacinį nuosavų lėšų likutį ir kt.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė 14 500 Lt reikalavimo UAB „Urtė“ ir 14 000 Lt reikalavimo UAB „Šiaulių komercija“, prašė bylos dalį dėl šių atsakovų nutraukti, reikalavimą iš kitų 11 įmonių sumažino iki 180 303,68 Lt bei palaikė 6 371,73 Lt reikalavimą.
Šalies argumentai
Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir Šiaulių miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad teisės aktai nenumato termino per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl tolesnių privatizavimo procedūrų tęsimo. Sprendimas nutraukti privatizavimo procesą buvo priimtas 2011 m. kovo 10 d. ir tai yra protingas laiko tarpas priimti tokį sprendimą. Nuo 2007 metų iki 2011 m. sausio 25 d. buvo iškeltos naujos bylos, Šiaulių apygardos teismo prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas, nuo 2007 metų pasikeitė turto rinkos vertė. Atsakovai taip pat nesutiko, kad šių atsakovų atsakomybė yra solidari. Ieškovas, pasiėmęs paskolą, dar nežinodamas galutinių privatizavimo proceso rezultatų, prisiėmė riziką dėl tokių nuostolių kilimo. Ieškovas neturėjo priežasčių tikėtis, kad visas procesas vyks išimtinai ieškovo naudai. Ieškovas žinojo, kad šis procesas gali baigtis jo nutraukimu, jis neskundė jokių atsakovų veiksmų ar sprendimo.
Atsakovai UAB „Nutrilita“, UAB „Rubinas“, UAB „SBS“, J. Š. vaistinė „Veterinarinė vaistinė“, UAB „Alnida“, UAB „Šiaulių prekybos namai“, UAB „Šiaulių mugė“, AB „Šiaulių komercija“, UAB „Urdulys“, UAB „Senoji Tilžė“, UAB „Juodlė“ teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose įmonėms pareikštą reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo prašė atmesti ir priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, prevencinis ieškinys, kuri pareiškė atsakovai 2008 m. lapkričio 11 d., buvo atmestas tik dėl to, kad bylinėjimosi metu ginčo objektu buvusi kiemo aikštelė, kurios plotas 3 590 kv. m., buvo įregistruota viešajame registre ir UAB „Senasis dvaras“ ją perleido UAB „Imondensima“. Be to, nurodė, kad 2008 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes sutarties dalykas – pinigai nebuvo perduoti paskolos gavėjui. Šioje sutartyje nėra jokių susitarimų, būdingų kitokioms sutartims, todėl minėta sutartis negali būti vertinama kaip mišri sutartis.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 6 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl reikalavimų priteisti nuostolius iš atsakovų UAB „Urtė“ ir UAB „Šiaulių komercija“ ir 28 500 Lt nuostolių priteisimo iš atsakovų UAB „Nutrilita“, UAB „Rubinas“, UAB „SBS“, J. Š. vaistinė „Veterinarinė vaistinė“, UAB „Alnida“, UAB „Šiaulių prekybos namai“, UAB „Šiaulių mugė“, UAB „Urdulys“, UAB „Senoji Tilžė“, UAB „Juodlė“, UAB „Geras taškas“. Kitą ieškinio dalį atmetė. Išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.
Spręsdamas dėl atsakovų deliktinės atsakomybės, teismas nustatė, kad UAB „Vaivorykštė“ yra ieškovo UAB „Šiaulių lyra“ akcininkė, turinti 30 % įmonės akcijų paketą. Šios įmonės 2008 m. gruodžio 16 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas UAB „Vaivorykštė“ įsipareigojo paskolinti paskolos gavėjai UAB „Šiaulių lyra“ 1 400 000 Lt. Paskolos paskirtis – apmokėjimas už UAB „Šiaulių turgaus“ 100 % akcijų paketą. Šios sutarties 1.1 ir 2.4 punktuose numatyta metinė palūkanų norma už suteiktą paskolą („VILIBOR“ palūkanos plius 1 % marža), kurios turi būti mokamos nuo paskolos suteikimo dienos, bet ne vėliau kaip nuo 2009 m. gruodžio 24 d., nepriklausomai nuo to ar paskolos davėjas pervedė pinigus paskolos gavėjui.
Teismas nurodė, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų būtina perduoti sutarties dalyką – pinigus. Paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi. Atsižvelgdamas į tai, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, o vėliau sutartis buvo nutraukta, teismas priėjo prie išvados, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.870 straipsnio 2 dalis, CPK 187 straipsnis), todėl kitų įrodymų neanalizavo. Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus dėl jo sudaryto sandorio mišraus pobūdžio ir nurodė, kad visoms kreditavimo formoms (kreditui, kredito linijos sandoriui ar overdraftui) yra taikoma CK 6.870 straipsnio 2 dalis. Nustatęs, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovas neprivalėjo mokėti paskolos davėjui UAB „Vaivorykštė“ numatytų palūkanų, nes nesudarius paskolos sutarties, neatsirado pagrindinė prievolė – grąžinti paskolą. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad įsipareigojimas mokėti palūkanas turi būti vertinamas kaip neuždirbtų palūkanų kompensavimas. Teismo nuomone, ieškovas, būdamas atidus ir rūpestingas verslininkas, neturėjo tartis ir mokėti keleriopai didesnį įsipareigojimo mokestį palyginus su komercinių bankų mokesčiais susijusiai bendrovei. Nenustatęs būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas ieškinį atmetė. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas kitoje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (dėl kurių taikymo reiškia ieškinį atlyginti nuostolius) neskundė, teismui nenurodė apie sudarytą paskolos sutartį ir galimus nuostolius.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys, panaikinti ir dėl tos dalies priimti naują sprendimą:
Iš atsakovų UAB „Nutrilita“, UAB „Geras taškas“, UAB „Rubinas“, UAB „SBS“, J. G. vaistinės „Veterinarinė vaistinė“, UAB „Alnida“, UAB „Šiaulių prekybos namai“, UAB „Šiaulių mugė“, UAB „Urdulys“, UAB „Senoji Tilžė“, UAB „Juodlė“ solidariai priteisti 180 303,68 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. Dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (4 606 Lt žyminis mokestis ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti) ieškovui UAB „Šiaulių lyra“.
Iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos solidariai priteisti 6 371,73 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (191 Lt žyminis mokestis ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti) ieškovui UAB „Šiaulių lyra“.
Iš atsakovų UAB „Nutrilita“, UAB „Geras taškas“, UAB „Rubinas“, UAB „SBS“, J. G. vaistinės „Veterinarinė vaistinė“, UAB „Alnida“, UAB „Šiaulių prekybos namai“, UAB „Šiaulių mugė“, UAB „Urdulys“, UAB „Senoji Tilžė“, UAB „Juodlė“ solidariai priteisti 4 606 Lt žyminį mokestį apeliacinės instancijos teisme ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei Iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos solidariai priteisti 191 Lt žyminį mokestį apeliacinės instancijos teisme ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti ieškovui UAB „Šiaulių lyra“.
1. Teismas, vadovaudamasis CK 6.870 straipsnio 2 dalimi, nepagrįstai nurodė, kad ieškinyje nurodyta paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ši paskolos sutartis nebuvo klasikinė ir ji turėjo kredito linijos sutarties elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Teismas, aiškindamasis šios sutarties turinį, turėjo nagrinėti tikruosius sutarties šalies ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Pagal minėtos sutarties 1.1 punktą apeliantas įsipareigojo mokėti palūkanas ne vėliau kaip nuo 2008 m. gruodžio 20 d. nepriklausomai nuo to, ar paskolos davėjas pervedė pinigus paskolos gavėjui. Paskolos sutartyje buvo padarytas rašymo apsirikimas, nes vietoj 2008 metų įrašyti 2009 metai. Klaidą patvirtina PVM sąskaitų –faktūrų išrašymo faktas ir jų pagrindu apelianto atlikti mokėjimai. Apelianto nurodyta kredito linijos sutartis yra trumpalaikės paskolos forma, kai kreditorius įsipareigoja pagal pirmą pareikalavimą suteikti klientui paskolą. Tokiu atveju kreditorius negali šių pinigų investuoti, todėl už neuždirbtas kreditoriaus pajamas mokamas įsipareigojimo mokestis. Ginčo sutartyje šalys susitarė mokėti ne administravimo mokestį ar laikyti kompensacinį nuosavų lėšų likutį, bet mokėti nustatyto dydžio palūkanas. Paskolos sutartis buvo sudaryta prieš dvi dienas iki 2008 m. gruodžio 18 d. turėjusio vykti viešo aukciono. Sudarydamas šią sutartį, ieškovas elgėsi kaip atidus ir rūpestingas verslininkas, nes priešingu atveju nebūtų užsitikrinęs finansavimo, nebūtų galėjęs taip greitai atsiskaityti už perkamą objektą. Per tokį trumpą laiką gauti finansavimą iš banko nėra realu. Be to, tai kainuotų daug brangiau. Aiškindamas sudarytos paskolos sutarties turinį, teismas nepagrįstai akcentavo žodį „palūkanos”. Šio termino panaudojimas nereiškia, kad sudaryta paskolos sutartis negali būti mišri. Palūkanos mokamos ir kitų prievolių pagrindais.
2. Teismas, ex officio pripažįstamas paskolos sutartį nesudaryta, nepagrįstai rėmėsi CK 6.870 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta remiantis CK 6.875 straipsniu. Nei apeliantas, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys paskolos sutarties neginčijo, neprašė ją pripažinti negaliojančia ar nesudaryta. Niekinio sandorio faktą teismas savo iniciatyva gali konstatuoti tik išimtiniais atvejais. Pirmosios instancijos teismas veikė ultra vires, todėl sprendimas turi būti panaikintas.
3. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.253 straipsnio nuostatomis ir kaip atsakovų atsakomybę šalinančią aplinkybę nurodė tai, kad apeliantas neskundė kitoje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, dėl kurių pritaikymo šioje byloje reikalauja atlyginti atsiradusius nuostolius. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad laikinąsias apsaugos priemones pritaikė apeliacinės instancijos teismas, kurio nutartys nėra skundžiamos.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą sprendimą, kuriame nurodė, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau taip pat rėmėsi ir CK 6.253 straipsnio nuostatomis dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Teismas taip pat nurodė, kad apeliantas ir UAB „Vaivorykštė“ yra susijusios įmonės, tačiau vartojamos sąvokos nepaaiškino. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad šis sandoris buvo labiau naudingas jam, nes pagal jį buvo sumokėta 208 803,68 Lt palūkanų, o skolinantis lėšas iš komercinio banko būtų sumokėta 261 750,52 Lt. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad jis ir UAB „Vaivorykštė“ yra atskiri juridiniai asmenys, jų turtas ir turtinės teisės skiriasi, paskolos davėjui (UAB „Vaivorykštė“) priklauso 25 proc. apelianto akcijų, ši įmonė turi iš viso 136 akcininkus – 132 fizinius asmenis ir 4 juridinius. Teismo motyvų prieštaringumą parodo ir tai, kad iš vienos pusės yra nurodoma, kad sandoris iš visos nebuvo sudarytas, o iš kitos pusės yra vertinamas sumokėtų palūkanų dydis. Teismas turėjo ieškinį tenkinti bent iš dalies ir priteisti 1,5 per metus bankų vidutiniškai taikomą įsipareigojimo mokestį.
5. Apeliantas, remdamasis kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006, nurodė, kad reikalaujant atlyginti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradusią žalą, kai ieškinys yra atmestas, kaltės nereikia įrodinėti. Šiuo atveju CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga yra įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nuostoliai. Be to, apelianto nuomone, atsakovai (įmonės) privalo atlyginti apelianto žalą ir remiantis materialinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis deliktinę civilinę atsakomybę, nes pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos ar atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
6. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl 6 371,73 Lt priteisimo iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, nes atsakovai nepateisinamai ilgai nepriėmė jokių sprendimų dėl tolesnio UAB „Šiaulių turgus“ 100 proc. akcijų paketo privatizavimo. Apeliantas kreipėsi į šiuos atsakovus dėl informacijos sutekimo. 2011 m. kovo 15 d. apeliantas gavo du atsakymus, viename iš jų nurodyta, kad viešo aukciono komisija priėmė sprendimą privatizavimą nutraukti. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad po 2011 m. sausio 25 d. jokie nauji sprendimai nebuvo priimti, o prokuratūros pareikštas ieškinys buvo susijęs ne su UAB „Šiaulių turgus“ nuomojamu 1,7737 ha valstybinės žemės sklypo dalimi, o su 0,3590 ha sklypo dalimi, kuriai nustatytas ir įregistruotas servitutas ir dėl kurios nevyko ginčas Panevėžio apygardos teisme. Apeliantas nurodė, kad jis anksčiau negalėjo nutraukti paskolos sutarties, nes nebuvo aišku, ar apeliantas turės mokėti už nupirktas akcijas. Apeliantas negalėjo tikėtis, kad privatizavimo procesas bus nutrauktas, nes tokio atvejo dar nebuvo, be to, skolų turinčiai savivaldybei parduoti turtą už kainą, nustatytą iki krizės buvo palanku.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai UAB „Nutrilita“, UAB „Rubinas“, UAB „SBS“, J. Š. vaistinė „Veterinarinė vaistinė“, UAB „Alnida“, UAB „Šiaulių prekybos namai“, UAB „Šiaulių mugė“, UAB „Urdulys“, UAB „Senoji Tilžė“, UAB „Juodlė“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas neįrodė civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Atsakovai (įmonės) nurodė, kad minėtos paskolos sutarties 1.2 punkte numatyta, kad jog paskolos davėjas UAB „Vaivorykštė“ 1.1 punkte nurodytą sumą, t.y. 1 400 000 Lt perveda visą iš karto paskolos gavėjui UAB „Šiaulių lyra“ į jo sąskaitą ar sumoka grynais pinigais į bendrovės kasą per dvi dienas, paskolos gavėjui raštu pranešus, kad jis pripažintas UAB „Šiaulių turgus“ 100 proc. akcijų paketo viešojo aukciono nugalėtoju. Aukcionas buvo sustabdytas, vėliau atšauktas, pats apeliantas pripažino, kad pinigai nebuvo perduoti. Apelianto ir UAB „Vaivorykštė“ pasirašyta sutartis yra tik susitarimas dėl pinigų perdavimo. Pagal LR CK 6.870 str. 2 d. paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, kas rodo realinį paskolos sutarties pobūdį. Atsakovai, remdamiesi kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009 nurodė, kad pinigų pagal paskolos sutartį perdavimas yra esminė sutarties sąlyga. Apelianto teisės ir pareigos pagal paskolos sutartį turėjo atsirasti tik po pinigų perdavimo momento.
Šalies argumentai
2. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjamo ginčo atveju buvo būtina aiškinti paskolos sutarties sąlygas. Tokia būtinybė atsiranda tik tada, kai sutarties sąlygos yra neaiškios ir dviprasmiškos.
Atsiliepimas
3. Atsakovai nesutinka su apelianto argumentais dėl paskolos sutarties mišraus pobūdžio. Pats apeliantas pripažino, kad kredito linija yra trumpalaikės paskolos forma, todėl jai taikomas paskolos sutarties teisinis reglamentavimas.
Šalies argumentai
4. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas, konstatuodamas, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, veikė ex officio ir ultra vires. Pažymėjo, kad minėta paskolos sutartimi buvo grindžiamas ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius. Atsakovai savo atsikirtimuose nurodė sutarties nesudarymo faktą, todėl teismas turėjo pareigą vertinti šį įrodymą. Be to, atkreipė dėmesį, kad paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir nesudaryta yra skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Pagal apelianto nurodytą CK 6.875 straipsnio 1 dalį sutartį gali ginčyti paskolos gavėjai. Šiuo atveju atsakovai nebuvo paskolos gavėjai.
5. Apeliantas klaidingai pateikia ir interpretuoja Šiaulių apygardos teismo motyvus dėl LR CPK 187 straipsnio taikymo. Teismas šioje byloje LR CPK 187 straipsnio pagrindu laikė nustatytus du faktus – 1) pinigai nebuvo perduoti paskolos gavėjui ir 2) 2008 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis buvo nutraukta. Būtent šių faktų, atsakovų nuomone, kurių apeliantas neginčijo ir neginčija, visiškai pakanka išvadai, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (LR CK 6.870 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas nesiėmė priemonių, kad būtų išvengta galimų nuostolių
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad apeliantas nenurodė argumentų, dėl kurių teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas, remdamasis teismų praktika bei teisės aktuose suformuotomis nuostatomis aiškiai ir pagrįstai išdėstė, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, kad ieškovas neprivalėjo mokėti palūkanų, kad nėra priežastinio ryšio tarp žalos ir atsakovų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 147 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d.), o šiuo metu CPK 146 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) įtvirtinta atsakovo, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė šios ieškovo prašymu taikytos priemonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu, CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, yra nurodžiusi, kad, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009; 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2013).
Nagrinėjamu atveju ieškovas UAB „Šiaulių lyra“ prašo atlyginti nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl to, kad, nutaręs dalyvauti privatizavimo aukcione, pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią, net ir negavęs pinigų, turi mokėti palūkanas, kurios yra mokamos už lėšų rezervavimą. Paskolos davėjui sumokėtas palūkanas ieškovas vertina kaip patirtus nuostolius. Minėta, kad asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų ieškovų veiksmų patyrė žalos, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas, t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu, atlyginimo, tačiau teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis, atlikimas, arba bendrojo pobūdžio reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai bei taip, kad niekam nepadarytum žalos, pažeidimas (CK 6.246 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 3 dalis), sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų pareiškėjo veiksmų patyrė žalą, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas (t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu), atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010).
Kaip jau buvo minėta, ieškovas reikalauja atlyginti patirtus 208 803,68 Lt nuostolius iš atsakovų (įmonių) dėl to, kad jų ieškinys, kuriam užtikrinti buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir uždrausta vykdyti privatizavimo paketą, buvo atmestas, o pagal paskolos sutartį, kuri buvo sudaryta užtikrinant finansavimą privatizavimo objektui įsigyti, ieškovas sumokėjo prašomo priteisti dydžio palūkanas. Tuo tarpu prašomus priteisti nuostolius iš Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (6 371,73 Lt) kildina iš to paties paskolos sandorio, o šių atsakovų neteisėtus veiksmus nurodo kaip nepagrįstą delsimą sprendžiant su privatizavimu susijusius klausimus po bylos išnagrinėjimo.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, vertino 2008 m. gruodžio 16 d. paskolos sutarties turinį, aplinkybes ir priėjo prie išvados, kad ši paskolos sutartis nebuvo sudaryta, ieškovas neturėjo pareigos mokėti pagal ją palūkanas, todėl reikalavimus atmetė. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pastebi, kad ieškovo nurodyta paskolos sutartis yra vienas iš įrodymų, kuriuo remdamasis ieškovas įrodinėja savo patirtus nuostolius. Kaip jau buvo minėta, spręsdamas dėl nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, teismas turi patikrinti, ar egzistuoja trys civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pirmosios instancijos teismo aptariama paskolos sutartis yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti analizuojamas kitų įrodymų kontekste. Šiuo atveju byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl paskolos sutarties galiojimo, sudarymo ar vykdymo, šioje byloje nedalyvauja paskolos gavėjas UAB „Vaivorykštė“, todėl kolegija plačiau dėl šios sutarties sudarymo ar nesudarymo nepasisako, o pateiktą įrodymą vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Ieškovas nuostolių dydį įrodinėja pagal paskolos sutartį sumokėtomis palūkanomis, o šios sutarties sudarymo būtinybę grindžia poreikiu užsitikrinti finansavimą būsimajam sandoriui, jeigu ieškovui pavyktų laimėti aukcioną. Teisėjų kolegija paskolos sutarties sudarymo aplinkybes vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prevencinis ieškinys buvo paduotas 2008 m. lapkričio 11 d., jam užtikrinti buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 13 d. nutartimi tokį prašymą atmetė. Dėl minėtos nutarties buvo paduotas atskirasis skundas, kuris išnagrinėtas 2008 m. gruodžio 16 d., pirmosios instancijos teismo nutartis pakeista ir uždrausta 2008 m. gruodžio 18 d. vykdyti UAB „Šiaulių turgus“ akcijų privatizavimo aukcioną. Nutartį buvo pavesta skubiai vykdyti Šiaulių miesto savivaldybei. Nepaisant apeliacinės instancijos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, 2008 m. gruodžio 16 d. buvo pasirašyta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas susitarė su UAB „Vaivorykštė“ dėl 1 400 000 Lt paskolos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tuo metu (paskolos sutarties sudarymo ir laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo dieną) ieškovas dar nebuvo užsiregistravęs kaip aukciono dalyvis, nes kaip matosi iš byloje pateiktų dokumentų, jis 100 000 Lt pradinį įnašą sumokėjo 2008 m. gruodžio 16 d., 500 Lt registracijos mokestį – 2008 m. gruodžio 17 d., užklijuotas vokas pateiktas 2008 m. gruodžio 17 d. 16:55 val. ir kaip dalyvis jis užregistruotas 2008 m. gruodžio 17 d. (t. 1, b. l. 94-96). Taigi ieškovas paskolos sutartį sudarė dar iki tol, kol buvo užregistruotas aukciono dalyviu, o dalyviu buvo užregistruotas jau tada, kai teismo buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. 2008 m. gruodžio 18 d. dėl pritaikytų užtikrinimo priemonių aukcionas neįvyko, kitą dieną (2008 m. gruodžio 19 d. (t. 1, b. l. 92-93)) ieškovas pateikė prašymą įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, o 2009 m. sausio 15 d. ieškovui buvo pateiktas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos raštas dėl UAB „Šiaulių turgus“ 100 proc. akcijų pardavimo aukciono, iš kurio matyti, kad 2009 m. sausio 5 d. ieškovui buvo grąžintas registracijos mokestis, pradinis įnašas ir neatplėštas vokas su aukciono dokumentais (t. 1, b. l. 117-118). Taigi nuo 2009 m. sausio 15 d. ieškovui buvo žinoma, kad aukcionas nebus vykdomas bei buvo pranešta, jog apie tolesnį privatizavimo programos įgyvendinimą jis bus informuotas atskiru pranešimu.
Įvertinusi minėtas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad jau 2009 m. sausio mėnesį, kai ieškovui buvo grąžintas pradinis įnašas, registracijos mokestis, dokumentai bei nurodyta, kad apie tolesnę proceso eigą bus pranešta atskirai, ieškovas sužinojo, kad paskola jam artimiausiu metu nebus reikalinga, todėl jis turėjo imtis priemonių šiai sutarčiai nutraukti, pakeisti ar sudaryti kitokį sandorį, kuris panaikintų ar sumažintų ieškovo įsipareigojimus. Kaip matyti iš į bylą pateiktos paskolos sutarties teksto, ieškovas, netapęs aukciono nugalėtoju, nedelsiant apie tai turėjo informuoti paskolos davėją (Paskolos sutarties 1.3 punktas). Sutartyje už tokį paskolos atsisakymą jokių sankcijų nenumatyta. Taigi minėtos aplinkybės patvirtina, kad tai, jog ieškovas pagal 2008 m. gruodžio 16 d. sutartį turėjo mokėti palūkanas, nors realiai pinigų jis pagal šį sandorį negavo, jų nepanaudojo aukciono objektui įsigyti, yra ne atsakovų (įmonių) iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rezultatas, o paties ieškovo aplaidumas ir neveikimas. Kaip jau buvo minėta, sudarytos paskolos sutarties sąlygos suteikė ieškovui teisę be didelių nuostolių nutraukti sutartinius santykius ir užkirsti galimybę galimiems nuostoliams atsirasti ar padidėti. Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad sutartiniai santykiai tęsėsi tiek ilgai vien dėl to, kad nebuvo aišku, kada atsiras poreikis turėti finansavimą būsimam aukcionui. Kaip jau buvo minėta, Šiaulių miesto savivaldybės administracija savo veiksmais (įnašo, registracijos mokesčio ir dokumentų grąžinimu) bei rašytiniu atsakymu aiškiai nurodė, kad procedūros šiuo metu nebus vykdomos, o apie vėlesnę eigą ieškovas bus informuotas vėliau. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovui buvo žinoma, kad artimiausiu metu finansavimas nebus reikalingas, o atnaujinus aukciono procedūras, jis turės laiko pasirūpinti finansavimu, nes turės būti suteiktas laikas dokumentams pateikti ir pan. Be to, ieškovas, sudarydamas paskolos sutartį, negalėjo būti tikras, kad būtent jis taps aukciono laimėtoju.
Įvertinusi minėtas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp apelianto nurodomos patirtos neturtinės žalos ir ieškovų (įmonių) pareikšto reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra priežastinio ryšio. Žala (sumokėtų palūkanų forma) atsirado ne dėl to, kad buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o dėl to, kad pats ieškovas nebuvo aktyvus civilinių santykių dalyvis ir, sužinojęs apie pasikeitusią situaciją, nesiėmė veiksmų paskoliniams santykiams nutraukti ar sudaryti tokį susitarimą, kuris nereikalautų tokių išlaidų ir nedarytų žalos.
Apeliantas taip pat reikalauja priteisti žalos atlyginimą iš Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, nes, pasibaigus teisminiam ginčui ir atmetus ieškinį, jos ilgai delsė priimti sprendimą dėl tolesnio aukciono vykdymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovui buvo grąžintas pradinis įnašas, registracijos mokestis, aukciono dokumentai, jis buvo įspėtas, kad apie tolesnę aukciono eigą bus informuotas bei tai, kad teisminis ginčas truko virš dvejų metų, sutinka su atsakovais, kad situacijai įvertinti ir tolesnei privatizavimo eigai suplanuoti atsakovams galėjo prireikti laiko. Šiuo atveju laiko tarpas nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. kovo 15 d. nelaikytinas ilgu ir nepripažintinas nepagrįstu delsimu priimti sprendimą. Be to, teisėjų kolegija palaiko ir ankstesnius savo argumentus dėl ieškovo elgesio paaiškėjus, kad aukciono procedūros yra sustabdytos ir mano, kad per ieškovo nurodytą laikotarpį sumokėta palūkanų suma nėra nuostoliai, kuriuos jis patyrė dėl atsakovų veiksmų nepagrįstai ilgai vengiant priimti sprendimą, o yra jo neveikimo rezultatas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimo dalis, kuria yra atmesti ieškinio reikalavimai, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista. Teisėjų kolegija, nenustačiusi atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, dėl kitų apelianto argumentų, susijusių su paskolos sutarties sudarymu, galiojimu ar atleidimu nuo civilinės atsakomybės nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.