- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-14
- Bylos Nr.
- 2A-19-278/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pirm.), Margarita Dzelzienė, Birutė Valiulienė (pran.)
- Ieškovas
- Z. V. L.
- Atsakovas
- A. R., VšĮ „Versmės“
- Kategorijos
- 26.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-19-278/2011
2011 m. sausio 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-636-535/2010 pagal ieškovės Z. V. L. ieškinį atsakovams A. R., VšĮ „Versmės“ leidyklai dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie bylą, šalių ir jų atstovų paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė Z. V. L. nurodė, kad 2006 m. leidykloje „Versmės“ išleistoje knygoje „Papilė, II, III dalys“ (11-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija) atsakovo A. R. parengtame knygos trečiosios dalies skyriuje „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, 469 psl. paskleisti duomenys jog „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iš Papilės į Augustaičių kaimą atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iškratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iš stovyklos paimdavo po 4-5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos dešiniojo kranto ir ten prie duobių sušaudydavo. Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Šiose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimą <...>. Vėliau gyventojai sušaudytų belaisvių kūnus iškasė, pergabeno į Girelės mišką ir čia palaidojo <...> 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos akto duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius“ yra tiesiogiai susiję su O. P. ir jos dukros ieškovės Z. V. L. asmenimis, kurios knygoje aprašomu laikotarpiu gyveno J. K. - O. P. tėvo ir ieškovės senelio sodyboje. Nurodė, kad tikrovės neatitinkantys duomenys žemina O. P., ieškovės Z. V. L. garbę ir orumą, dėl ko ieškovė patyrė neturtinę žalą. Nurodo, kad knygą išleidusiai leidyklai „Versmės“ 2009-06-05 ji pateikė reikalavimą paskelbti minėtų duomenų paneigimą, tačiau leidyklos vadovas P. Jonušas 2009-06-17 raštu atsisakė tai padaryti. Ieškovė nurodė, kad jos motina O. P. buvo gimusi JAV, tačiau užaugo Lietuvoje ūkininko šeimoje, todėl sovietų režimo laikais dėl savo kilmės buvo priskiriama „buržuaziniams nacionalistams“, „antitarybiniams elementams“, kuriuos reikėjo persekioti sušaudant, nuteisiant arba ištremiant. Teigia jog O. P. buvo nepagrįstai apkaltinta ir nuteista, ilgus metus ji ir jos šeima kentėjo nuo KGB organizuojamų represijų, šmeižto, apkalbų. Nurodo, kad Šiaulių srities teismo baudžiamųjų bylų kolegijos 1951-12-04 nuosprendžiu O. P. buvo nuteista už tai, kad ji 1941 m. vokiečių okupacijos metu Lietuvoje kurstė antitarybinę agitaciją tarp Lietuvos gyventojų, šmeižė tarybinę armiją, platino antitarybinio turinio fotonuotraukas, 1947-1951 metais sistemingai skleidė provokacinius gandus apie greitai kilsiantį karą tarp Amerikos ir T. S. ir iškraipė tarybinę tikrovę. Teigia, jog baudžiamojoje byloje melagingų liudytojų parodymais motina buvo šmeižiama atlikusi dar ir kitas veikas. Pavyzdžiui, liudytojas R. aiškino, kad vokiečių armijos kareiviams sušaudžius į nelaisvę paimtus rusų karius O. P., esą, nuseginėjo nuo žuvusiųjų jų skiriamuosius ženklelius, rodė anksčiau nužudytųjų civilių gyventojų nuotraukas ir aiškino, kad tai padarė rusų kariai, taip pat jis nurodė, kad po žudynių O. P. vokiečių kariams organizavo vaišes. Lietuvos TSR prokuratūra 1989-09-22 išdavė pažymėjimą Nr. 13/5026-89 apie O. P. reabilitavimą po mirties, tačiau ieškovės ir kitų O. P. šeimos narių pergyvenimai tuo nesibaigė, ieškovės šeimą ir toliau slėgė neteisėtos politinės bylos dokumentų sukeltos apkalbos ir šmeižtas. Nurodė, jog su kitais O. P. įpėdiniais buvo suinteresuota atkurti neteisėtu TSRS okupacinės valdžios įsteigto Šiaulių srities teismo baudžiamųjų bylų kolegijos 1951-12-04 nuosprendžiu iškraipytą tiesą apie 1941 m. įvykius, kai Papilės valsčiuje, netoli jos motinos tėvų sodybos vokiečių kariai sušaudė sovietų karo belaisvius, tačiau Lietuvos Generalinis prokuroras A. K. 2001-06-01 atmetė skundą ir nurodė, jog 1989 m. yra priimtas sprendimas reabilituoti O. P.. Ši reabilitacija, pasak Lietuvos Generalinio prokuroro „iš esmės reiškia tai, kad visi byloje esantys tardymo procesiniai dokumentai (liudytojų, kaltinamosios apklausos protokolai), teismo nuosprendis ir kiti teisminio nagrinėjimo metu priimti procesiniai sprendimai neteko juridinės galios ir yra niekiniai“. Teigia, jog A. R., ruošdamas straipsnį apie įvykius Papilėje, vadovavosi juridinės galios netekusia O. P. baudžiamosios bylos medžiaga, paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriais buvo pažeminta O. P. bei jos, ieškovės, garbė ir orumas. Ieškovė nurodė, kad iš knygoje paskleistų tikrovės neatitinkančių duomenų matyti, jog kalba eina apie ieškovės motinos O. P.-Kondrotaitės tėvo J. K. sodyboje įrengtą belaisvių stovyklą, kurioje prieš sovietų karius buvo vykdomi nusikaltimai, o po to rengiamos vaišės vokiečių kariams. Aprašomu laikotarpiu J. K. sodyboje gyveno O. P. ir ieškovė. Melagingais faktais, žeminančiais O. P. gerą vardą, buvo pagrįsta ir O. P. baudžiamoji byla, iš kurios paskleisti duomenys ir buvo paimti. Mano, kad nėra reikšminga leidyklos atsisakyme nurodyta aplinkybė, jog straipsnyje nėra minima O. P. pavardė, o minima tik J. K. sodyba, kadangi tiek šios sodybos įvardijimas, tiek ir išnašose nurodyta O. P. baudžiamoji byla yra vertintina kaip tiesioginė nuoroda į O. P. asmenį, o po jos mirties liečia ir O. P. dukrą – ieškovę Z. V. L.. Nurodo, jog niekinės bylos pagrindu žeminamas motinos ir jos geras vardas, o išgyvenimus sunkina baimė, jog paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys žemins ir ieškovės anūkų bei būsimų kartų gerą vardą. Prašė teismą įpareigoti atsakovus per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis laikraščiuose „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Lietuvos žinios“ išspausdinti paneigimą „Informuojame, kad leidyklos „Versmės“ 2006 m. išleistoje knygoje „Papilė, II, III dalys“ (11-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija) A. R. parengto trečiosios dalies skyriuje „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, 469 puslapyje paskleisti duomenys „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iš Papilės į Augustaičių kaimą atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iškratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iš stovyklos paimdavo po 4-5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos dešiniojo kranto ir ten prie duobių sušaudydavo. Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Šiose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimą. <...>. Vėliau gyventojai sušaudytų belaisvių kūnus iškasė, pergabeno į Girelės mišką ir čia palaidojo. <...>. 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos akto duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius" neatitinka tikrovės ir žemina O. P. bei jos dukters Zofijos V. L. garbę ir orumą bei priteisti iš atsakovų 5 000 Lt neturtinę žalą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad nesutinka su atsakovų paskleista informacija apie tai, jog jos senelio J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla, nes kieme vokiečiai laikė sovietų karo belaisvius tik keletą valandų, jokios vaišės sodyboje vokiečių kariams nebuvo surengtos ir jos šeimos nariai vaišėse nedalyvavo, todėl knygoje nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, žemina jos garbę ir orumą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus 2 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu ieškovės Z. V. L. ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog atsakovų paskleisti duomenys atitinka tikrovę ir nežemina ieškovės ir jos motinos garbės ir orumo. Nurodė, kad nagrinėjant bylą ieškovė patvirtino, jog senelio J. K. sodyboje, kurį laiką buvo sovietų karo belaisviai, vėliau sušaudyti vokiečių prie Ventos dešiniojo kranto esančių duobių bei pripažino, kad visi kiti duomenys iš esmės atitinka objektyvias aplinkybes, tačiau iš atsakovų paskleistų duomenų skaitytojai galėjo suprasti, kad jos senelis rengė vaišes, motina grobė belaisvių turtą, rengė vaišes vokiečių kariams ir tokie duomenys žemina jos ir motinos garbę bei orumą, neatitinka tikrovės. Teismas nurodė, jog atsakovas A. R., pateikdamas duomenis atsakovo VšĮ „Versmės“ leidyklos išleistoje knygoje, vadovavosi archyvine medžiaga, esančia Lietuvos ypatingajame archyve (O. P. baudžiamoji byla, (f.K-1, ap.58, b.26740/3); byla-formuliaru dėl O. P. (f.K-1, ap.45, b.7290; Šiaulių apskrities Akmenės raj. KP dokumentais (f.5780, ap.3,b.11), Akmenės raj. MGB skyriaus 2 skyriaus dokumentais (f.K-1, ap.15, b.4); žiniomis apie Papilės valsčiaus Augustaičių km. gyventojus (saugomi LCVA). Nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog O. P. yra reabilituota, nes buvo neteisėtai represuota bei nuteista pagal RTFSR BK 58(10) str. 2 d. 25 m. laisvės atėmimo ir darė išvadą, jog atsakovas A. R., analizuodamas visumą turimų archyvinių duomenų, aprašė istorinius įvykius: sovietų karo belaisvių sušaudymą bei jų laikymą iki sušaudymo. Teismas nurodė, kad prašomame paneigti tekste yra tik vienas neesminis netikslumas - nurodytas Augustaičių kaimas, nors įvykiai buvo Papilėje, esančioje apie 1 km nuo minėto kaimo. Nurodė, kad aplinkybę, jog J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla ir kad sodyboje buvo surengtos vaišės, patvirtina byloje surinkta įrodymų visuma, šie duomenys yra istoriniai ir jie nežemina ieškovės bei jos motinos garbės ir orumo, nes juose nėra nurodyta, kad ieškovė ar jos motina yra kokiu nors būdu susijusi su sovietų karo belaisvių laikymo stovykla, nėra duomenų, apie jų ruoštas vaišes vokiečių kareiviams. Konstatavo, jog ieškovė ir jos motina nėra vertinamos nepalankiai, neigiamai, o prašomame paneigti tekste neminima nei ieškovė, nei jos motina O. P., priešingai - nurodyta tik vietovė ir J. K. sodyba.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė Z.V. L. prašo panaikinti Vilniaus 2 apylinkės teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai KGB pareigūnų pateiktą informaciją laikė istorine tiesa ir darė išvadą, kad KGB pareigūnų O. P. neteisėtai baudžiamajai bylai sukurta medžiaga yra objektyvus įrodymas. Teigia, kad O. P. baudžiamosios bylos duomenų atitikimas tikrovei buvo paneigtas, todėl atsakovo paskleisti duomenys, kurie atitinka KGB bylą, negalėjo būti laikoma šių duomenų atitikimo tikrovei kriterijumi. Teigia, jog paskelbtų duomenų atitikimą tikrovei atsakovai neįrodė jokiais teisėtais įrodymais. Nurodo, jog teismas galėjo priimti sprendimą atmesti ieškinį, jei būtų surinkęs įrodymų, kad tikrovėje buvo faktas, jog ieškovės šeimos sodyboje vokiečiai įrengė karo belaisvių stovyklą, o po to, apiplėšus belaisvius juos sušaudė ir ieškovės šeimos sodyboje vokiečiams buvo surengtos vaišės. Kad šių faktų nebuvo, patvirtina ieškovės sodybos kaimynystėje gyvenę liudytojai A. K., J. M., tačiau teismas nepagrįstai atmetė šiuos įrodymus ir pripažino minėtų faktų buvimą, vadovaudamasis dokumentais, kuriuos prieš jos motiną O. P. parengė TSRS KGB pareigūnai. Nurodo, jog TSRS teismas, nuteisęs O. P. 1951-12-04 nuosprendžiu nepripažino prieš O. P. surinktų „faktų“, tame tarpe ir tokio, tiems laikams „baisaus“ nusikaltimo, kaip priėmimas į savo sodybą vokiečių okupantų, vaišių jiems surengimo po to, kai buvo sušaudyti ir apiplėšti tarybiniai karo belaisviai. Be to, iš O. P. ir jos šeimą apkalbėjusių KGB protokoluose asmenų paaiškinimų matyti, kad kai kurie iš jų buvo KGB bendradarbiai. Liudytojas A. K. teisme parodė, kad J. R. apkalbėjo ir jo šeimos narius, kurie taip pat buvo neteisėtai represuoti. Nurodo, jog teismas privaloma istorine tiesa ir įrodomąją galią turinčiais laikė KGB surinktus įrodymus, kurių šaltinio - KGB organizacijos ir jos keltų bylų neteisėtumas yra laikomas visiems žinomu faktu. Teigia, jog teismas pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles, LR Aukščiausiosios Tarybos 1991-08-01 nutarimą Nr. 1-1650 „Dėl VSK/KGB aukų atminimo įamžinimo". Be to, teismas nurodė, kad ieškovės kviesti liudytojai J. M. ir A. K. įvykių metu buvo nepilnamečiai, įvykiai buvo daugiau nei prieš 70 metų, todėl jų parodymai vertintini, atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, ir konstatavo priešingai šių liudytojų parodymams, jog belaisvių stovykla ir vaišės J. K. sodyboje buvo. Teismas nurodė, kad tokias išvadas daro vadovaudamasis įrodymų visuma, t.y., atsakovo pateiktomis KGB parengtomis represinėmis bylomis, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl tokiems „įrodymams“ suteikia didesnę įrodomąją galią nei nuo represijų nukentėjusių liudytojų parodymams. Teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino, kad paskleisti duomenys nežemina ieškovės ir jos motinos garbės ir orumo. Nurodo, kad ieškinyje pateiktame tekste aprašoma J. K. sodyba buvo ieškovės šeimos namai. Tiek ieškovė, tiek jos motina O. P. tekste aprašomame laikotarpyje gyveno šioje sodyboje. Visiems Papilėje gyvenusiems asmenims šis faktas yra žinomas. Apie tai teisme kalbėjo liudytojai, patys atsakovai mini ieškovės motinos pavardę, KGB laikraštyje irgi aprašoma ši šeima. Teigia, jog protingam, normaliai mąstančiam žmogui suteikus informaciją, kad J. K. sodyboje karo belaisviams buvo įrengta stovykla, o vokiečių kariams buvo surengtos vaišės, kyla natūrali asociacija su sodybos šeimininkais, tai yra, kad vaišes karo nusikaltėliams rengė būtent jie ir kad su jų leidimu ir sutikimu buvo įrengta karo belaisvių stovykla, kad O. P. ir jos šeima, įskaitant ieškovę, įkurdinusi savo šeimos sodyboje vokiečių karius, vaišino juos, tokiu būdu pritardami ir toleruodami čia įvykusias žudynes. Tokie duomenys žemina O. P., o kartu ir ieškovės, garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje, kadangi jos pavaizduotos kaip nusikaltimo bendrininkės. Teigia, jog tam, kad konstatuoti ieškovės ir jos motinos garbės ir orumo pažeidimą nėra būtinas tiesioginis ieškovės ir jos motinos dalyvavimo stovykloje ir vaišėse įvardijimas tekste, kadangi jų palankumas vokiečių kariams, o tuo pačiu ir pritarimas jų vykdytiems nusikaltimams išreikštas netiesiogine, tačiau akivaizdžia forma ir išplaukia iš nurodyto teksto konteksto. Nurodo, jog teismas darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes ji buvo sukrėsta, jog atkūrus Lietuvos nepriklausomybę niekinės bylos pagrindu toliau žeminamas jos ir jos motinos geras vardas, ji vėl patyrė nesaugumo jausmą, baimę būti apkalbėtai, reputacijos pablogėjimą, menkavertiškumo jausmus. Iki mirties O. P. aplinkinių buvo laikoma amoraliu asmeniu, rengusiu vaišes vokiečiams ir sukrovusiu turtus savo šeimai Papilėje nužudytų žmonių sąskaita. Akivaizdu, kad pažeminus O. P. vardą, kartu buvo pažemintas ir jos šeimos narių geras vardas, garbė ir orumas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai VšĮ „Versmės“ leidykla, A. R. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ieškovė susiaurino ieškinio reikalavimą, prašydama paneigti tik straipsnio teiginius: „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla"; „Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės" . Nurodo, kad pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalis pareigą įrodyti, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę, turi duomenis paskleidęs asmuo, tačiau pareigą įrodyti, kad paskleisti duomenys žemina asmens garbę ir orumą, turi pats asmuo. Teigia, jog aplinkybės, kad prašomi paneigti teiginiai žemina ieškovės bei jos motinos garbę ir orumą, ieškovė neįrodė. Tvirtina, kad prašomi paneigti teiginiai objektyviai negali žeminti ieškovės ar jos motinos garbės ir orumo, nes prašomuose paneigti teiginiuose nei ieškovė, nei jos motina nėra minima, o sakiniai yra beasmeniai. Nurodo, jog iš ieškinio bei apeliacinio skundo matyti, kad aplinkybę, jog prašomi paneigti teiginiai žemina ieškovės bei jos motinos garbę ir orumą, ieškovė grindžia ne pačiuose teiginiuose pateikiama informacija, bet „kontekstu“, t.y., su įvykiais nesusijusiam skaitytojui nežinomais faktais, kad ieškovė bei jos motina straipsnyje minimu laikotarpiu gyveno J. K. sodyboje, subjektyviais samprotavimais bei asociacijomis. Aplinkybė, kad išnašoje nurodyto šaltinio pavadinime yra minima O. P. pavardė, objektyviai negali žeminti jos garbės ir orumo, kadangi pačiuose teiginiuose ji nėra minima. Be to, nuoroda į O. P. baudžiamąją bylą yra daroma kelis kartus, kalbant apie belaisvių perlaidojimą ir minint 1951-10-19 ekshumacijos aktą, kurio šaltinis taip pat yra O. P. baudžiamoji byla. Be to, iš išnašoje nurodyto šaltinio pavadinimo („O. P. b. b.“) visiškai nėra aišku, nei kuo O. P. buvo kaltinama, nei kaip ji yra susijusi su aprašomais įvykiais, todėl darytina išvada, kad vien asmens vardo ir pavardės nurodymas šaltinio pavadinime objektyviai negali žeminti asmens garbės ir orumo. Nurodo, kad iš straipsnio darytina vienareikšmiška išvada, jog minima sodyba priklausė J. K., todėl bet kokie samprotavimai, susiję su sodybos šeimininku ir jo tariamu palankumu vokiečių kareiviams, šioje byloje neturi jokios reikšmės, nes ieškinys nėra reiškiamas dėl J. K. garbės ir orumo gynimo. Atsakovai nurodo, jog teiginys, kad „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla", atitinka tikrovę, nes karo belaisvių laikiną buvimą J. K. sodyboje galima pagrįstai vadinti laikina karo belaisvių stovykla. Nurodo, kad teiginį, jog „po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės" patvirtina LTSR VSM Akmenės rajono byloje-formuliare Nr. 5144, įregistruotame 1951-05-30, esantys liudytojo B. I. P. ir liudytojo B. A. R. apklausos protokolai. Iš šių protokolų matyti, kad apklausų metu minėti liudytojai patvirtino aplinkybes dėl karo belaisvių stovyklos J. K. sodyboje ir karo belaisvių sušaudymo prie Ventos upės. Liudytojai nurodė tikrovę atitinkančias aplinkybes dėl karo belaisvių sušaudymo, todėl nėra pagrindo abejoti ir jų nurodomomis aplinkybėmis dėl vaišių karo belaisvių sušaudymo dieną buvimo. Nurodo, kad apeliantės teiginys, jog KGB bylose esančiais duomenimis negalima vadovautis kaip įrodymais, patvirtinančiais straipsnyje išdėstytų teiginių atitikimą tikrovei, atmestinas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl paskleistų duomenų atitikimo tikrovei, pagrįstai vadovavosi atsakovų pateikta KGB bylose esančia medžiaga kaip istorinių duomenų šaltiniu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Civilinio kodekso (toliau CK) 2.24 straipsnio nuostatos nustato, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Šiame straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Iš to seka, kad atsakovas turi pareigą paneigti CK 2.24 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją – tai yra įrodyti, jog paskleisti duomenys atitinka tikrovę (CPK 12, 178 str.str.). Asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį gali būti ginami nustačius šių faktų visumą: 1) duomenų paskleidimo faktą; 2) faktą, kad duomenys yra apie ieškovą; 3) faktą, kad duomenys žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Kad duomenys neatitinka tikrovės, reiškia, jog paskleistos žinios yra melagingos, pramanytos, išgalvotos, t. y. iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba būta kitokių. Byloje nustatyta, jog atsakovė VšĮ „Versmės“ leidykla 2006 m. išleido monografijos antrąjį „Papilė“ II, III dalių tomą, kuriame atspausdino autoriaus A. R. straipsnį „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“. Minėtos knygos 469 puslapyje rašoma kad „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iš Papilės į Augustaičių kaimą atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iškratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iš stovyklos paimdavo po 4-5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos dešiniojo kranto ir ten prie duobių sušaudydavo. Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Šiose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimą. <...>. Vėliau gyventojai sušaudytų belaisvių kūnus iškasė, pergabeno į Girelės mišką ir čia palaidojo. <...>. 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos akto duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius". Patikslinusi reikalavimus, ieškovė nurodė, jog teiginiai, kad J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla ir po egzekucijos sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės neatitinka tikrovės ir žemina jos motinos O. P. bei pačios ieškovė garbę ir orumą, tačiau šiuos teiginius kolegija vertina kritiškai. Z. V. L. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui patvirtino, jog 1941 m. birželio mėn. į J. K. sodybą buvo atvaryti sovietų karo belaisviai, kurie buvo sušaudyti prie Ventos upės, vėliau jų kūnai gyventojų perlaidoti Girelės miške, o pokario metais ekshumuoti (b.l. 145-150). Faktus, kad netoli J. K. sodybos buvo sušaudyti belaisviai, teismui iš dalies patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai J. M. bei A. K., nurodę jog dauboje buvo sušaudyta daug kareivių, kurie vėliau buvo perlaidoti (b.l. 148-149). Minėtus faktus patvirtina ir O. P. baudžiamojoje byloje esantys pačios O. P. 1951-09-07 ir 1951-09-09 duoti paaiškinimai, kuriuose teigiama, jog į jos tėvo J. K. sodybą vokiečių kariai atvarė belaisvius kareivius, karininkus, kurie buvo sušaudyti (b.l.122-126). Paminėti duomenys leidžia konstatuoti, kad A. R. straipsnyje „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“ minimi įvykiai realiai vyko. Nors ieškovė Z.V. L. nurodo, jog jos ir jos motinos garbę ir orumą žemina ir neatitinka tikrovės teiginiai apie senelio sodyboje įrengtą belaisvių stovyklą bei sodyboje vykusias vaišes, tačiau aukščiau minėtos knygos straipsnyje neminima, jog ieškovė, jos motina ar kas nors iš J. K. sodyboje gyvenusių asmenų organizavo minimas vaišes, nes straipnyje nei ieškovės, nei jos motinos pavardės neminimos, aplinkybė, kad O. P. yra J. K. dukra bei kad ji aprašomu laiku gyveno J. K. sodyboje, straipsnyje nenurodoma, todėl jų garbė ir orumas negali būti pažeminti. Be to, straipsnyje nenurodoma ne tik kas gyveno, bet ir ar apskritai kas nors tuo metu gyveno J. K. sodyboje bei kas ruošė vaišes vokiečių kariams, o sodybos gyventojai nėra kaltinami tuo, jog jų sodyboje buvo įkurta belaisvių stovykla, kurioje keletą valandų buvo laikomi belaisviai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne nurodoma, jog stovykla yra „laikina stovėjimo, buvimo vieta". Ieškovė pripažįsta, kad seneliui priklausančioje sodyboje buvo atvaryti belaisviai ir laikomi iki sušaudymo, todėl laikinas karo belaisvių buvimas J. K. sodyboje pagrįstai įvardintas, kaip laikina karo belaisvių stovykla. Be to, straipsnyje neteigiama, jog gyventojai bendradarbiavo su vokiečiais, ar pritarė jų veiksmams, kad O. P. po žudynių būtų organizavusi vaišes, ar jose dalyvavusi pati bei kiti jos artimieji, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad straipsnyje minimi teiginiai, išskyrus kaimo pavadinimą, yra teisingai ir ieškovės, jos motinos garbės ir orumo nepažeidžia. Apeliantės teiginiai, jog tam, kad konstatuoti ieškovės ir jos motinos garbės ir orumo pažeidimą nėra būtinas tiesioginis ieškovės ir jos motinos dalyvavimo stovykloje ir vaišėse įvardijimas tekste, kadangi jų palankumas vokiečių kariams, o tuo pačiu ir pritarimas jų vykdytiems nusikaltimams išreikštas netiesiogine, tačiau akivaizdžia forma išplaukia iš nurodyto teksto konteksto, atmestinas. Kaip nurodyta aukščiau, straipsnyje nenurodoma, jog minimų įvykių metu ieškovė gyveno kartu su seneliais, nei vardas nei jos pavardė nėra minimi, be to, ji tuo metu buvo mažametė, todėl skaitytojams manyti, jog neįvardintas asmuo pritarė vokiečių veiksmams ar kaip nors prisidėjo prie vaišių, nėra pagrindo. Iš O. P. baudžiamojoje byloje esančių O. P. apklausos protokolų matyti, kad minimu metu ji su tėvais kartu negyveno, belaisvių sušaudymo dieną tik lankėsi pas tėvus, vėliau su motina pasišalino iš sodybos, išeidamos į Papilės miestelį (b.l. 131). Jokie motinos ar ieškovės veiksmai straipsnyje nenurodomi, todėl vien ta aplinkybė, kad išnašose minima O. P. baudžiamoji byla nesudaro pagrindo manyti, jog ji galėjo pritarti vykdytiems nusikaltimams. Be to, straipsnyje visiškai nėra minima kaip O. P. ir ieškovė yra susijusi su J. K., straipsnyje minima tik sodyba ir vietovė. Protingam ir mąstančiam skaitytojui yra aišku, jog karo metu nei J. K. ar jo šeimos nariai, nei bet kuris kitas asmuo, į kurio sodybą būtų atvaryti belaisviai, nenorėdami būti nubausti patys, negalėjo prieštarauti ginkluotiems vokiečių kariams dėl laikinos belaisvių stovyklos sodyboje įrengimo ar po egzekucijos organizuojamoms vaišėms, nes tai buvo priešo, o ne beginklių sodybos savininkų ar jų gyventojų pasirinkimas ir prieštaraujant jų veiksmams, grėsė bausmė patiems. Todėl ieškovės teiginiai, kad skaitytojai gali suprasti, jog ji ir jos motina kokiu tai būdu yra susijusi su knygoje minimais įvykiais, yra nepagrįsti. Ta aplinkybė, kad knygos išnašose nurodyta O. P. byla, taip pat nežemina ieškovės bei jos motinos, nes nenurodoma, kad O. P. yra sodybos gyventoja ar yra susijusi su nurodytais įvykiais, kad ji būtų kaltinama pagalba vokiečių kariams, pritarimu jų veiksmams ar yra nuteista už kokius tai įvykdytus nusikaltimus, o tik nurodo, jog straipsnyje minimi įvykiai nustatyti minėtoje byloje esančiais duomenimis. Civilinio proceso kodekso 177 straipsnis nustato, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš O. P. baudžiamosios bylos ištraukų, esančių byloje, matyti, kad juose yra duomenų apie vykusius įvykius, kuriuos pripažįsta buvus ir ieškovė, todėl teigti jog negalima vadovautis minėtos baudžiamosios bylos medžiaga nėra pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad straipsnio autorius naudojosi ne tik O. P. baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, tačiau ir kitais archyviniais dokumentais, esančiais Lietuvos ypatingajame archyve, kurie patvirtino baudžiamoje byloje esančius faktus, todėl nesivadovauti baudžiamosios bylos duomenimis apie vykusius įvykius 1941 m., vokiečių karių elgesį su belaisviais, autoriui nebuvo pagrindo. Be to, ta aplinkybė, kad O. P. yra reabilituota, pripažinta neteisėtai nuteista, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti, jog visuose minėtos bylos dokumentuose esančios žinios apie knygoje aprašyti įvykius 1941 m., yra neteisingos, faktai iškreipti ir melagingi (b.l. 38-39). Kaip minėta aukščiau, dalies nurodytų faktų pagrįstumą pripažįsta ir pati apeliantė kas tik patvirtina, jog aprašyti įvykiai realiai vyko, J. K. sodyboje buvo suvaryti ir laikomi iki sušaudymo belaisviai, o po jų sušaudymo, vokiečių kariai vaišinosi. Ieškovė nurodo, kad teismas be pagrindo atmetė liudytojų parodymus. Kolegija šiuos teiginius vertina kritiškai. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojai A. K. bei J. M. belaisvių sušaudymo dieną J. K. sodybos kieme nesilankė, įvykius stebėjo paslapčia, iš tolo, A. K. nurodė matęs tik dalį J. K. kiemo, o jame kelis vokiečių kareivius, todėl jokių konkrečių duomenų, paneigiančių belaisvių stovyklos buvimą ieškovės senelio sodyboje ar vykusias vaišes nepateikė. Liudytojas J. M. teigė girdėjęs šūvius, o apie belaisvių stovyklą vaišes nebuvo girdėjęs, todėl nei paneigė, nei patvirtino duomenų apie J. K. kieme organizuotas vaišes (b.l. 148-149). Esant minėtiems parodymams teismas pagrįstai jų parodymus vertino atsižvelgiant į kitus byloje esančius duomenis. Dėl aukščiau paminėtų motyvų darytina išvada, kad straipsnyje nurodyti teiginiai, jog J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla, o belaisvius sušaudžius, vyko vaišės, jokiais įrodymais nepaneigti, kas leidžia daryti išvadą, jog A. R. straipsnyje nurodyti įvykiai atitiko tikrovę ir nėra melagingi ar pramanyti. Kolegija konstatuoja, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovo A. R. straipsnyje yra nurodyti tikrovės neatitinkantys faktai ir šie duomenys žemina ieškovės bei jos motinos garbę ir orumą, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 178 str.).
Atsakovė VšĮ „Versmės“ leidykla prašo priteisti 4 480,03 Lt atstovavimo išlaidų. Įvertinus, jog atsakovės atstovė yra dalyvavusi bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, dalyvavo 2 apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ir jų trukmę (120 x 2 val.), papildomų prašymų teikimą ir įrodymų rinkimą, reiškiant nušalinimą teismui, bylos sudėtingumą, dalyvavimą kitos apygardos teisme bei atsižvelgiant į LR Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 2.3; 2.4; 8.11, 8.16, 8.18 p. p., iš ieškovės priteistina 2 500 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93 str. 1 d., 98 str., b.l. 219-226).
Išlaidos valstybės naudai, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš ieškovės (b.l. 212, CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Z. V. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2 500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus Lt) atstovavimo išlaidų atsakovės VšĮ „Versmės“ leidyklos (į. k. 1227 32630) naudai bei 8 Lt (aštuonis Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (įmokos kodas 5660).