Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Vidos Stonkuvienės, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Stasiui Lileikiui, 2014 m. spalio 15 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A.M. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (atstovaujamos Tauragės ir Pagėgių skyriaus) atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja siekia, atkurti nuosavybės teises į mirusio tėvo J.T. iki nacionalizacijos turėtą 64,45 ha žemės sklypą, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, tai yra turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenis (b.l. 17-18) J.T., kuris miręs (duomenys neskelbtini) (b.l. 12), (duomenys neskelbtini), turėjo 64,45 ha žemės, į valstybės fondą paimta 34,45 ha. Iš byloje esančių įrodymų negalima nustatyti, ar pareiškėjos S.A.T. tėvas buvo J.T., nes gimimo įraše tėvas nurodytas J.T. (b.l. 11), santuokos liudijime- A.T. (b.l. 16), kitų įrodymų, patvirtinančių giminystę nepateikta. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J.T. iki nacionalizacijos turėtą žemę. 2014 08 08 tiesiogiai kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į žemę ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę, pateikti.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2001-08-03 įstatymo Nr. IX-489 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003-06-19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Atkūrimo įstatyme bei LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku. LR administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis numato, kad jei nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 str. ir Atkūrimo įstatymo 2 str.) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą (2001-12-31) ir dokumentus pabaigos (2003-12-31), ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-197/2008, 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-188/2007, 2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-233/2008 ir kt.).

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-1403/06 pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas. Kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t.y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu. Ir priešingai, nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu. Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001-12-31) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Minėta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 2 punktą lietuvių kilmės asmenys, gyvenantiems kitose valstybėse yra neterminuotai išsaugoja teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai ir pats asmuo pripažįsta, kad laiko save lietuviu. Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal jų prašymą išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Šie asmenys su savo šeimos nariais gali atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų, gyventi Lietuvoje netaikant jiems Imigracijos įstatymo reikalavimų bei iš jos išvykti. Įstatymai gali nustatyti ir kitas šių asmenų teises. Asmenys, nurodyti šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės ir grįžta nuolat gyventi į Lietuvą. Pažymėtina, kad pareiškėja pagal šią teisės normą turėjo teisę į neterminuotą pilietybės išsaugojimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime (byla Nr. 45/03-36/04) išaiškino, kad pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys - tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege - kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus.

Taigi nėra teisinių prielaidų kvestionuoti, kad pareiškėja neterminuotai buvo išsaugojusi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau, kad taptų Lietuvos Respublikos piliete turėjo įvykdyti minėto įstatymo 17 straipsnyje nustatytas sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 4.2, 4 ir 4.2.6 punktai). Konkrečiai, turėjo pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997-07-02 redakcija) 31 straipsnio 2 dalis). Pareiškėja A.M. šių sąlygų, būtinų Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti aptariamu laikotarpiu neįvykdė, todėl nebuvo įgyvendinusi iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d.– savo išsaugotos teisės, tai yra nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjai atkurta tik 2012 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų ministrui priėmus įsakymą Nr. 1V-705 Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kurio 1 punktu A.M. atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Taip pat pažymėtina, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991-06-18 redakcija) 2 straipsnis buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau reikalavimai – turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – išliko nepakitę.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2010-12-22 nutarime Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (2003-10-14 redakcija) 1 dalies, 10 straipsnio (2004-10-12 redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai konstatavo, kad Konstitucinis Teismas, vertindamas įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, yra pažymėjęs, kad „šis įstatymas padeda atstatyti okupacijos metais pažeistas nuosavybės teises, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad juo apskritai pažeidžiamos prigimtinės teisės (Konstitucijos 18 straipsnis)“ (1995 m. birželio 20 d. nutarimas). Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo Konstitucijos 18, 23 straipsnių. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal nurodyta apimtimi ginčijamą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ visi Lietuvos Respublikos piliečiai (buvę savininkai ir kiti pretendentai, atitinkantys šiame įstatyme nustatytus reikalavimus), kaip atitinkamos rūšies santykių subjektai - vienodais požymiais pasižymintys asmenys, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, pagal minėtą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytus reikalavimus) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vienodai. Taip pat pažymėjo, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams - visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas - tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas; vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek proceso teisės normos. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

Teismas taip pat akcentuoja, kad tik 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui, pareiškėjai atsirado galimybė turėti dvigubą pilietybę, tai yra šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numatė, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal šio straipsnio 2 dalį, minėti asmenys pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai, tačiau yra numatyta išimtis tiems asmenims, kurie pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijo kitos valstybės pilietybę (7 straipsnio 3 punktas). Pareiškėjai, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, 2012 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras įsakymu Nr.1V-705 buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, o 2012 m. spalio 29 d. išduotas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentas – asmens pasas (b.l. 26-27). Iš šių aplinkybių darytina išvada, jog pareiškėja iki minėto įstatymo įsigaliojimo, neturėjo siekio atsikurti nuosavybės teises į J.T. turėtą žemę. Taip pat subjektinei teisei atsirasti į nuosavybės teisių atkūrimą būtina sąlyga giminystės ryšis su savininku ir tai patvirtinantys dokumentai. Pareiškėja tokių įrodymų teismui neteikė, atstovas teismo posėdyje nurodė, kad tik atnaujinus terminą bus nustatinėjamas juridinis faktas dėl giminystės ryšio, todėl teismas negali nustatyti ar pareiškėja atitinka ir šią sąlygą nuosavybės teisių atkūrimui.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėja iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos - 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo realizavusi teisės į pilietybės atkūrimą ir nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, t.y. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pareiškėja, nebūdama Lietuvos Respublikos pilietė iki 2001m. gruodžio 31d., neįgijo įstatyminės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą, todėl jos atžvilgiu įstatyminis terminas šiai teisei realizuoti neprasidėjo ir negali būti atnaujintas (žr.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A14-1260/06 ; Nr. A-261-871/2008). Esant šioms aplinkybėms, teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą, nėra (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Konstatavus, kad pareiškėjos atžvilgiu prašomas atnaujinti įstatyminis terminas byloje nagrinėjamu laikotarpiu net neprasidėjo ir negali būti atnaujintas, pareiškėjos nurodytos įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastys pripažįstamos teisiškai nereikšmingomis ir neanalizuotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjos A.M. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.