- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-03-09
- Bylos Nr.
- 1A-62-380/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22232-2016-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- I. B.
- Nukentėjusysis
- S. L.
- Advokatai
- Daiva Ivanauskaitė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Dalios Kursevičienės ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistojo I. B. priteista nukentėjusiajai S. L. 193,64 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. B. nuteistas už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą: 2016 m. gegužės 10 d., apie 1.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, naktinio baro (duomenys neskelbtini), kieme, užpuolė S. L., kurią sėdinčią pargriovė ant suolo ir, laikydamas prispaudęs, iš kelnių kišenės pagrobė 208 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy mini“, po to nuo suolo pagrobė 20 Eur vertės rankinę, kurioje buvo 19 Eur vertės piniginė, 10 Eur grynųjų pinigų, keturi vienetai raktų, bendros 18 Eur vertės, 64,06 Eur vertės akiniai regėjimui, du ortopediniai riešų įtvarai, bendros 30 Eur vertės, o nukentėjusiajai bandant jį sulaikyti, stūmė suduodamas jai į dešinę galvos pusę. Tokiu būdu, pavartodamas fizinį smurtą, iš viso pagrobė S. L. priklausančio turto už 351,06 Eur. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. B. prašo nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnį, nes nėra jokių įrodymų, kad buvo pavartotas fizinis smurtas ar grasinimai. Prisipažįsta, kad padarė vagystę, nukentėjusiajai mobiliojo ryšio telefoną grąžino, tačiau nukentėjusiosios rankinės su daiktais neėmė. Teigia, kad buvo nuteistas nepagrįstai, nes nėra jokių faktinių įrodymų, tik nukentėjusiosios S. L. pasakojimas, kad buvo pavartotas fizinis smurtas ir grasinimai. Nurodo, kad, eidamas Herkaus Manto gatve, prie autobusų stotelės sutiko nepažįstamą moterį, kuri buvo išgėrusi, pasikalbėjo. Parduotuvėje jis nupirko vyno butelį, kartu su moterimi lauke sėdėdami gėrė. S. L. ant stalo buvo pasidėjusi mobiliojo ryšio telefoną. Jis paprašė paskambinti, tačiau nukentėjusioji atsisakė duoti mobiliojo ryšio telefoną. Neilgai pasėdėjęs, griebė telefoną nuo stalo ir pabėgo. Apie nukentėjusiosios rankinę, dėl kurios ji teikia pretenzijas, jis nieko nežino, nes nekreipė dėmesio, ar S. L. turėjo ją, ar ne, jis jos neėmė, yra apkaltintas vien tik nukentėjusiosios žodžiais. Vėliau nukentėjusioji išsikvietė policijos pareigūnus. Teisme liudijo pareigūnė T. A., o jos kolega M. G. nebuvo apklaustas. Iš liudytojos T. A. parodymų matyti, kad jokio smurto pavartota nebuvo. Taip pat byloje nėra jokios medicininės pažymos, kad nukentėjusiajai buvo padaryti kokie sužeidimai. Įvykio vietą filmuoja kameros, tačiau byloje nėra pateiktas vaizdo įrašas. Todėl prašo iš naujo apklausti liudytojus, išsiaiškinti visas aplinkybes. Teigia, kad dėl padaryto nusikaltimo, t. y. vagystės, prisipažino, labai gailisi, todėl yra pagrindas taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Dirba, išlaiko sergančią senyvo amžiaus pensininkę motiną. Prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, paskiriant griežtus įpareigojimus. Teismo posėdyje nuteistojo I. B. gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Skundžiamu nuosprendžiu I. B. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad, pavartodamas fizinį smurtą, užpuolė S. L., ją sėdinčią pargriovė ant suolo ir, laikydamas prispaudęs, iš kelnių kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, po to nuo suolo pagrobė rankinę, kurioje buvo piniginė, 10 Eur grynųjų pinigų, keturi vienetai raktų, akiniai regėjimui, du ortopediniai riešų įtvarai, o nukentėjusiajai bandant jį sulaikyti, stūmė suduodamas jai į dešinę galvos pusę. Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis I. B. neigia prieš nukentėjusiąją S. L. vartojęs tiek fizinį smurtą, tiek bet kokius grasinimus ir pagrobęs jos rankinę su jame buvusiais daiktais, pripažįsta pavogęs nuo stalo tik nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados nuteistojo I. B. kaltės klausimu dėl nukentėjusiosios S. L. turto pagrobimo neatitinka bylos aplinkybių, teismas nuteistojo I. B. veiksmus pagrobiant nukentėjusiajai priklausantį turtą neteisingai kvalifikavo kaip plėšimą, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Siekdamas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, papildomai buvo apklausta nukentėjusioji S. L., liudytojai R. B. ir M. G., perskaitytas protokolas –pareiškimas (b. l. 1), nukentėjusiosios S. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (b. l. 12, 13), liudytojo policijos pareigūno M. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (b. l. 20) bei jo tarnybinis pranešimas (b. l. 33).Nukentėjusioji S. L. apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 144–145) parodė, jog nuteistasis matė, kad ji pakalbėjusi telefoną įsidėjo į džinsų kišenę. Jo ant stalo pasidėjusi nebuvo. Kai nuteistasis pargriovė ją ant šono ant suoliuko, ji ėmė priešintis, kad jis nepaimtų telefono. Tačiau nuteistasis jai pasakė, kad jeigu ji daug „šakosis“, jis ją čia pat pakas. Kadangi žmonių aplinkui nebuvo, ji labai išsigando. Ištraukęs telefoną ir griebęs jos rankinę, nuteistasis pabėgo link geležinkelio. Toje vietoje vėliau buvo rasti jos dokumentai. Jai buvo padarytos kraujosruvos ant rankų, nubrozdinimai ant veido. Iškvietusi policiją, pareigūnams sakė dėl rankinės ir dėl nubrozdinimų, nors tiksliai negali pasakyti, ar patruliams apie nubrozdinimus pasakė. Kai rašė pareiškimą, tyrėjui sakė apie nubrozdinimus, rodė juos, tačiau jis to neužrašė, o ji pareiškimą pasirašė neperskaičiusi. Kai ją apklausinėjo pirmą kartą, taip pat rodė nubrozdinimus. Tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad nuteistasis ją pastūmė kelis kartus. Ji savo parodymų niekada nekeitė, tačiau jie netiksliai buvo užrašyti. Taip pat nurodė, kad vėliau ji skambino į „Bauer“ firmą, iš kurios pirko indus, paaiškino, kas nutiko, prašė atspausdinti kitą mokėjimo plano sutartį. Tada jai pranešė, kad skambino vyriškis iš įmonės, esančios S. Dariaus ir S. Girėno g. 9, kuris prie savo biuro atrado jos sutartį. Liudytojas policijos pareigūnas R. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 156–157) parodė, kad priėmė nukentėjusiosios pareiškimą. Stengėsi surašyti esmę, užrašyti, kas buvo susiję su įvykiu. Tiksliai neprisimena, iš kur buvo pagrobtas telefonas, nukentėjusioji pasakojo, kad ištraukė telefoną iš kišenės, kontaktas tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo, nukentėjusioji bandė nuteistąjį atstumti. Jei nukentėjusioji būtų sakiusi, kad buvo sumušta, tai būtų užrašęs. Pagal užrašytus nukentėjusiosios parodymus ji nebuvo sumušta, jai tik buvo grasinta. Ką ji pasakojo, tą jis užrašė. Jei nukentėjusioji būtų buvusi sužalota, jis būtų siuntęs ją medicininei apžiūrai. Jei nėra sumušimų, apžiūrai nesiunčia. Šiuo atveju nebuvo tikslo nukentėjusiosios siųsti pas ekspertus, kadangi ji nesakė, kad buvo sumušta. Neprisimena, ar ant veido nukentėjusiajai matėsi sumušimo žymės, tačiau, jei būtų jas matęs, būtų tikrai apie tai paklausęs. Liudytojas policijos pareigūnas M. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 162) parodė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra visiškai teisingi, viskas buvo surašyta kaip buvo, dėl smurto nukentėjusioji nesiskundė. Tarnybiniame pranešime taip pat viskas nurodyta teisingai. Jei pareigūnai pamato, kad asmuo yra sumuštas, kviečia greitąją pagalbą. Jei asmuo pats prašo iškviesti pagalbą, taip pat iškviečia. Jei asmuo yra sumuštas ir nepageidauja pagalbos, pagalba kviečiama neatsiklausus asmens. Nukentėjusiosios klausė, ar ji nėra sumušta, tačiau ji atsakė, kad jokios pagalbos nereikia. Nuteistasis I. B. viso proceso metu neigė prieš nukentėjusiąją S. L. vartojęs tiek fizinį smurtą, tiek bet kokius grasinimus, t. y. įvykdęs plėšimą, teigia, jog mobiliojo ryšio telefoną pavogė nuo stalo. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį, jog I. B. nebuvo kaltinamas, kad plėšimą įvykdė pavartodamas grasinimus (grasindamas pavartoti fizinį smurtą), jis buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad plėšimą įvykdė pavartodamas fizinį smurtą. Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktus įrodymus, konstatuoja, kad fizinio smurto pavartojimas pagrobiant nukentėjusiajai priklausantį turtą šiuo atveju nenustatytas. Nukentėjusiosios S. L. 2016-05-11 pareiškime (b. l. 1) nurodyta, kad vyriškis, grasindamas susidorojimu, jai iš kelnių kišenės ištraukė telefoną „Samsung Galaxy mini“ bei pagriebęs jos rankinę pabėgo. Tos pačios dienos apklausoje (b. l. 12) nukentėjusioji parodė, kad, išgėrus vyno butelį, vyriškis puolė jai iš kairės kelnių kišenės traukti jos telefoną „Samsung Galaxy mini“, ji bandė rankomis jį atstumti, tačiau jis pagrasino jai susidorojimu, sakydamas, kad užkas ją vietoje, jeigu ji priešinsis. Ištraukęs telefoną, griebė jos rankinę ir pabėgo. Apie tai, kad prieš ją nuteistasis I. B. būtų pavartojęs fizinį smurtą (o ne ji stūmusi nuteistąjį), nukentėjusioji nei rašydama pareiškimą, nei pirminės apklausos metu nenurodė. Nurodyta, kad jai buvo grasinta susidorojimu, tačiau, kaip minėta, kaltinime nebuvo inkriminuotas grasinimas pavartoti fizinį smurtą, I. B. tuo nebuvo kaltinamas ir nebuvo už tokius veiksmus nuteistas. Nukentėjusioji S. L. pareiškime ir apklausos protokole nurodė, jog perskaitė, surašyta teisingai, tai patvirtino savo parašu. Nors apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 144–145) S. L. parodė, kad pareiškimą pasirašė neperskaičiusi, tačiau liudytojas policijos pareigūnas R. B., kuris surašė minėtą pareiškimą ir apklausos protokolą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 156–157) parodė, kad jis užrašė tai, ką sakė nukentėjusioji. S. L. nesakė, kad buvo sumušta, jai tik grasino, o ji bandė nuteistąjį atstumti. Neprisimena, ar nukentėjusiajai ant veido matėsi sumušimo žymės, tačiau, jei būtų jas matęs, būtų apie tai paklausęs. Liudytojas policijos pareigūnas M. G., kuris vyko į įvykio vietą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 162) taip pat parodė, kad dėl smurto nukentėjusioji nesiskundė. Ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 20) liudytojas policijos pareigūnas M. G. buvo nurodęs, jog nukentėjusioji neminėjo, kad vyriškis jai būtų grasinęs arba stūmęs ją, veido sužalojimų žymių nematė. Tarnybiniame pranešime (b. l. 33) pareigūnas M. G. buvo nurodęs, kad pranešėja paaiškino, jog vyriškis, paėmęs jos daiktus, smurto prieš ją nevartojo. Liudytoja policijos pareigūnė T. A., kuri kartu su pareigūnu M. G. vyko į įvykio vietą, teismo posėdyje (b. l. 116) patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 18), jog nukentėjusioji neminėjo, kad vyras jai grasino arba stūmė ją, ant nukentėjusiosios kūno sužalojimų žymių nematė. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios duotų pagrindą netikėti liudytojų policijos pareigūnų parodymais ir nurodytomis aplinkybėmis, kad nukentėjusioji apie smurtą nieko neužsiminė, jokių sužalojimų ant jos veido ar kūno jie nematė. Kadangi pareigūnų parodymai sutampa tarpusavyje, taip pat su nukentėjusiosios pareiškimu ir pirminiu nukentėjusiosios apklausos protokolu, teismas jais vadovaujasi. Iš aptartų duomenų matyti, kad iš karto po įvykio nukentėjusioji S. L. pareigūnams dėl smurto prieš ją pavartojimo nesiskundė, jokių sužalojimų pareigūnai ant nukentėjusiosios kūno nematė, apie fizinio smurto pavartojimą ji neužsiminė nei pareiškimo rašymo metu, nei pirminės jos apklausos metu. Kad prieš nukentėjusiąją buvo pavartotas fizinis smurtas, pastaroji pirmą kartą nurodė 2016-05-18 akistatos su nuteistuoju I. B. metu (b. l. 86–87), t. y. praėjus savaitei laiko po įvykio. Nukentėjusioji papildomos apklausos 2016-06-15 metu (b. l. 13), teismo posėdžio metu (b. l. 109–110) bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 144–145) taip pat nurodė, kad jai buvo likusių sužalojimo žymių ant kūno, buvo nubrozdintas veidas, buvo kraujosruvų ant rankos. Tačiau, kaip anksčiau aptarta, policijos pareigūnai jokių sužalojimų ant S. L. veido ar kitų kūno dalių nematė nei įvykio dieną, nei kitą dieną surašant jos pareiškimą bei ją apklausiant, ir ji dėl smurto nieko neužsiminė. Taip pat pažymėtina, jog į medikus kreiptasi nebuvo, jokie nukentėjusiosios sužalojimai užfiksuoti nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus nuoseklius pareigūnų parodymus ir nenuoseklių nukentėjusiosios parodymų dalį dėl smurto pavartojimo prieš ją, atsižvelgdamas į tai, kad net trys pareigūnai jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno (veido, rankos) nematė, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nuteistasis I. B., pagrobdamas nukentėjusiosios turtą, prieš ją būtų pavartojęs fizinį smurtą. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Plėšimo nusikaltimo sudėtis numato fizinio smurto pavartojimą ar grasinimą pavartoti fizinį smurtą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją arba galimybės nukentėjusiajam asmeniui priešintis atėmimą kitaip, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nevartojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Nenustačius, kad I. B. prieš nukentėjusiąją vartojo fizinį smurtą, jo veiksmai – nukentėjusiosios turto pagrobimas – kvalifikuotini kaip vagystė, o ne kaip plėšimas. Nuteistasis I. B. viso proceso metu teigė nukentėjusiosios S. L. telefoną pagrobęs nuo stalo, o ne iš nukentėjusiosios kelnių kišenės. Tačiau ši jo versija paneigta. Nukentėjusioji S. L. viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad I. B. telefoną ištraukė iš jos kelnių kairės pusės kišenės. Tai ji nurodė ir pareiškimo surašymo metu (b. l. 1), ir pirminės bei vėlesnės apklausos ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 12, 13), akistatos su nuteistuoju metu (b. l. 86–87), teismo posėdžio metu (b. l. 109–110), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 144–145). Nukentėjusioji kategoriškai neigė, kad telefoną buvo pasidėjusi ant stalo ir kad nuteistasis jį pagrobė nuo stalo. Liudytojas policijos pareigūnas R. B., kuris surašė pareiškimą ir atliko nukentėjusiosios pirminę apklausą, patvirtino (b. l. 156–157), jog nukentėjusioji jam sakė, kad telefonas buvo ištrauktas jai iš kišenės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti anksčiau aptartais nuosekliais ir kategoriškais nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad jos mobiliojo ryšio telefonas buvo pavogtas jai iš kelnių kišenės. Tuo tarpu nuteistojo versija, kad nukentėjusioji savo mobiliojo ryšio telefoną buvo pasidėjusi ant stalo, kelia abejonių ir yra visiškai neįtikinanti, kadangi nukentėjusioji įvykio vietoje buvo su jai nepažįstamu vyriškiu, jie abu girtavo, todėl neabejotina, kad nukentėjusioji mobiliojo ryšio telefono nelaikė bet kam lengvai pasiekiamoje vietoje, o buvo įsikišusi į kelnių kišenę. Taip pat nuteistasis I. B. neigia pagrobęs nukentėjusiosios S. L. rankinę, teigia net neatkreipęs dėmesio, ar ji ją turėjo. Tačiau ir ši nuteistojo versija paneigta. Nukentėjusioji S. L. viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad I. B. pagrobė ir jos juodos spalvos odinę rankinę su joje buvusiais daiktais. Tai ji nurodė ir pareiškimo surašymo metu (b. l. 1), ir pirminės bei vėlesnės apklausos ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 12, 13), akistatos su nuteistuoju metu (b. l. 86–87), teismo posėdžio metu (b. l. 109–110), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 144–145). Nukentėjusiosios parodymus, kad ji iki pareigūnų iškvietimo į įvykio vietą su savimi turėjo rankinę, patvirtina liudytojų policijos pareigūnų T. A. ir M. G. parodymai (b. l. 18, 20) apie tai, kad jie matė, kaip S. L., išeidama iš (duomenys neskelbtini) buto, kuriame buvo nepageidaujama, pasiėmė savo rankinę. Patruliuodami jie matė S. L. vaikščiojančią po miestą, nurodė, kad rankinę ji tikrai turėjo. Po to matė, kai ji ėjo su kažkokiu vyru, abu ėjo link stoties, vyras nešėsi raudonos spalvos polietileninį maišelį su užrašu „Rimi“, o S. L. turėjo rankinę. Nuvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji S. L. nurodė, kad vyriškis pavogė jos rankinę su daiktais. Kaip nurodė nukentėjusioji ir minėti policijos pareigūnai, daugiau jokių kitų pašalinių asmenų nebuvo. Teisėjų kolegija, remdamasi aptartais pareigūnų parodymais apie tai, jog matė, kad S. L., vaikštinėdama po miestą su nepažįstamu vyriškiu, turėjo su savimi rankinę, o nuvykus į įvykio vietą jiems nukentėjusioji pranešė, kad jos rankinę pagrobė minėtas vyriškis, daro išvadą, kad nukentėjusiosios S. L. rankinę pagrobė būtent su ja kartu buvęs ir girtavęs nuteistasis I. B.. Kitų asmenų, kurie būtų galėję tai padaryti, įvykio metu įvykio vietoje nebuvo. Netikėti aptartais, tarpusavyje sutampančiais pareigūnų ir nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurios duotų pagrindą netikėti nukentėjusiosios S. L. parodymais apie tai, kas buvo jos pagrobtoje rankinėje. Apklausų metu (b. l. 12, 13, 109–110) ji nurodė, kad iš jos buvo pagrobta 20 Eur vertės rankinė, kurioje buvo 19 Eur vertės piniginė, 10 Eur grynųjų pinigų, asmens tapatybės kortelė, nauja kainavo 19,60 Eur, UAB „H“ darbuotojo pažymėjimas, kurio materialiai nevertina, darbo elektroninė kortelė nauja kainavo 11,58 Eur, 5 Eur vertės darbo rūbinės raktas, 13 Eur vertės buto durų trys raktai, AB „Swedbank“ mokėjimo kortelė, nauja kainavo 1 Eur, elektroninės bankininkystės kodų kortelė, nauja kainavo 0,40 Eur, puodų rinkinio „Bauer“ banko lizingo sutartis ir parduotuvių nuolaidų kortelės, kurių materialiai nevertina, 64,06 Eur vertės regėjimo akiniai, 30 Eur vertės du ortopediniai riešų įtvarai. Iš viso pagrobta turto už 193,64 Eur (neįskaitant mobiliojo ryšio telefono, kuris vėliau jai buvo sugrąžintas).Nuteistasis I. B. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad byloje nėra pateikto įvykio vietos vaizdo įrašo. Iš tarnybinio pranešimo (b. l. 39) matyti, jog vaizdas bare (t. y. įvykio vietoje) yra tik stebimas, bet neįrašomas. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog nors byloje ir nėra įvykio vietos vaizdo įrašo, anksčiau aptartų įrodymų visiškai pakanka I. B. kaltei pagrobiant nukentėjusiosios turtą pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis anksčiau aptartais įrodymais, pripažįsta, jog nuteistasis pagrobė nukentėjusiajai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ir rankinę su joje buvusiais daiktais, tačiau tai padarė ne plėšimo būdu pavartodamas fizinį smurtą, o įvykdydamas atvirąją vagystę. Grobdamas svetimą turtą atvirosios vagystės būdu I. B. suvokė, kad veikia prieš nukentėjusiosios valią, matant ir suprantant nukentėjusiajai, jis žinojo, kad nukentėjusioji supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoravo šią aplinkybę. Dėl to nuteistojo I. B. veika iš BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kartu pašalinant iš kaltinimo aplinkybes dėl fizinio smurto prieš nukentėjusiąją pavartojimo. Kartu pastebėtina, jog kaltinime buvo suklysta nurodant bendrą pagrobtų daiktų sumą. Nurodyta, kad I. B. pagrobė S. L. priklausančio turto už 351,06 Eur, tačiau iš kaltinimo matyti, jog buvo padaryta akivaizdi aritmetinė klaida sudedant pagrobtų daiktų vertes, bendra pagrobto turto suma yra 369,06 Eur (208 Eur vertės telefonas, 20 Eur vertės rankinė, 19 Eur vertės piniginė, 10 Eur grynųjų pinigų, 18 Eur vertės raktai, 64,06 Eur vertės akiniai, 30 Eur vertės riešų įtvarai). Ši aritmetinė klaida ištaisytina, nekeičiant kaltinimo esmės ir nesunkinant nuteistojo padėties. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog įrodyta, kad I. B. pagrobė svetimą turtą: 2016 m. gegužės 10 d., apie 1.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, naktinio baro (duomenys neskelbtini), kieme, iš S. L. kelnių kišenės pagrobė 208 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy mini“, po to nuo suolo pagrobė 20 Eur vertės rankinę, kurioje buvo 19 Eur vertės piniginė, 10 Eur grynųjų pinigų, keturi vienetai raktų, bendros 18 Eur vertės, 64,06 Eur vertės akiniai regėjimui, du ortopediniai riešų įtvarai, bendros 30 Eur vertės. Taigi iš viso pagrobė S. L. priklausančio turto už 369,06 Eur. Perkvalifikavus nuteistojo I. B. veiksmus, iš naujo sprendžiamas jam skirtinos bausmės klausimas. I. B. padarytas BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis, priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų kategorijos. Jis nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą, todėl laikomas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Anksčiau teistas už analogiškus turtinio pobūdžio nusikaltimus. Savo kaltę, priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, pripažino tik iš dalies, duodamas parodymus nebuvo nuoširdus, todėl negalima pripažinti, kad dėl savo veiksmų gailisi. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Įvertinus šias aplinkybes, nuteistajam I. B., kaip recidyvistui, skirtina laisvės atėmimo bausmė. Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatytas fizinio smurto pavartojimo faktas, kaltinimo apimtis sumažinta, todėl laisvės atėmimo bausmės dydis nustatytinas mažesnis negu skundžiamu nuosprendžiu taip pat už apysunkį nusikaltimą skyrė apylinkės teismas. Nuteistajam taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, ir sumažinti skirtą bausmę 1/3 nėra teisinio pagrindo, kadangi byla nebuvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, be to, I. B. savo kaltę pripažino tik iš dalies. Nuteistasis I. B. prašo atsižvelgti į tai, kad dirba, išlaiko sergančią senyvo amžiaus pensininkę motiną, ir, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, paskiriant griežtus įpareigojimus. Tačiau šis jo prašymas nepagrįstas. BK 75 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors nuteistajam I. B. skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į visas bylos aplinkybes ir įvertina nusikaltimo pavojingumo laipsnį (padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas), jo padarymo aplinkybes (savanaudišką nusikaltimą nuteistasis padarė prieš juo pasitikėjusią moterį) bei nuteistojo I. B. asmenybę (teistas už turtinio pobūdžio veikas, teistumas neišnykęs, ir nors bausmę atlikęs, tačiau ir vėl nusikalto, jokių išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nuolat daro tyčinius administracinius nusižengimus). Nuteistojo kryptingas nusikalstamas elgesys darant turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas patvirtina, jog jis linkęs pažeisti įstatymus ir jo nusikalstamas elgesys nėra atsitiktinis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nebūtų apribota nuteistojo I. B. galimybė toliau daryti analogiškus nusikaltimus, jis nebūtų sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje ir nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Aplinkybių, kurios leistų nuteistajam I. B. pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo, šiuo atveju nenustatyta, todėl BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis dirba ir rūpinasi sergančia mama, nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, nes, būdamas ne kartą teistas, I. B. puikiai suvokė nusikalstamos veikos darymo pasekmes ir sąmoningai pasirinko veikimo būdą – vėl įvykdė nusikalstamą veiką rizikuodamas savo laisve. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažymos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Prašoma iš nuteistojo I. B. pagal pirminę pažymą priteisti 52,46 Eur, o pagal patikslintą pažymą – 122,52 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjos advokatės D. Ivanauskaitės dalyvavimo apeliacinėje instancijoje. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje inter alia (be kita ko) numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, <...>. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Remiantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Kaip matyti, gynėjo dalyvavimas apeliacinėje instancijoje yra privalomas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis išlaidomis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Atsižvelgus į tai, kas paminėta, taip pat į tai, kad šiuo nuosprendžiu nuteistojo I. B. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybei iš nuteistojo I. B. nepriteisiamos, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio dalį dėl I. B. (I. B.) nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį pakeisti:
I. B. veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti I. B. laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio I. B. sulaikymo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą atmesti.