- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-24
- Bylos Nr.
- 2A-2312-864/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vido Stankevičiaus ir Liudos Uckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. G. esmė
Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir papildomais paaiškinimais, prašydamas pripažinti neteisėtais ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – atsakovė, VMSA) direktoriaus 2015 m. spalio 22 d. įsakymą „Dėl A. K. atleidimo iš darbo“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – skundžiamas įsakymas) bei darbo sutarties su juo nutraukimą, grąžinti jį į darbą, priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės 2015 m. birželio 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigybės panaikinimo“ ieškovas buvo įspėtas, kad vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės struktūros tvirtinimo“ (toliau – Tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimas), VMSA direktorė 2015 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo“ (toliau – VMSA direktoriaus 2015 m. birželio 18 d. įsakymas) nuo 2015 m. lapkričio 1 d. panaikino VMSA Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, tarnybinio atlyginimo koeficientas – 13,0) pareigybę, kurią ėjo ieškovas, ir kad ne anksčiau kaip 2015 m. spalio 31 d. jis gali būti atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK, redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 129 straipsnio 2 dalį. Teigė, jog per visą įspėjimo laikotarpį jam nebuvo pasiūlytos jokios kitos pareigos, nors savivaldybėje jis iš viso yra išdirbęs 15 metų ir turi patirties, kadangi yra dirbęs savivaldybės Butų ūkio, Senamiesčio regeneravimo valdybose, Miesto vystymo, Ekonomikos skyriuose, seniūnijoje. Ieškovo teigimu, atsakovei nevykdant DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl darbuotojo perkėlimo į kitą darbą, darbo sutarties su juo nutraukimas yra neteisėtas. Pažymėjo, kad skundžiamu įsakymu jis buvo atleistas iš pareigų DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu (dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų), tačiau, jo manymu, svarbių priežasčių nutraukti su juo darbo sutartį nebuvo, priešingai, nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujam Butų privatizavimo įstatymui ir savivaldybei nepasitvirtinus naujos butų privatizavimo tvarkos susikaupė daug neišnagrinėtų prašymų, tačiau šiais klausimais dirbti palikta tik viena nepatyrusi darbuotoja, kuri dirba mažiau kaip metus, tačiau yra to paties skyriaus darbuotojos dukra, Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus funkcijos nepanaikintos, skyrius tik prijungtas prie Finansų departamento ir buvo naikinamos departamento direktoriaus, poskyrio vedėjos pareigybės, o jo etatas buvo naikinamas ne dėl svarbių priežasčių, bet siekiant su juo susidoroti. Savo teiginius ieškovas grindė aplinkybėmis, jog VMSA direktoriaus 2015 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) jau buvo panaikintas jo pareigybės etatas ir jis buvo įspėtas, kad bus atleistas, tačiau VMSA direktoriaus 2015 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautoja S. B. buvo perkelta į Turto valdymo skyrių Valdymo poskyrį į jo panaikintą pareigybę, tik naujai sukurtą analogišką pareigybę valstybės tarnyboje, o pasikeitus vadovams ankstesnis sprendimas dėl jo pareigybės panaikinimo buvo atšauktas, VMSA, 2015 m. spalio 31 d. atleidusi jį iš darbo, 2015 m. lapkričio 27 d. paskelbė konkursą Finansų departamento Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti, o 2016 m. sausio 6 d. ir 2016 m. vasario 1 d. į Turto valdymo skyrių iš Verslo ir licencijavimo skyriaus bei Verslo licencijavimo ir leidimų skyriaus buvo perkeltos dvi vyriausiosios specialistės. Ieškovo teigimu, jo nurodyti VMSA veiksmai akivaizdžiai rodo siekį susidoroti su juo neteisėtai jį atleidžiant, o ne vykdyti realius struktūrinius pokyčius ir optimizuoti darbuotojų skaičių. Ieškovas be kita ko taip pat prašė atnaujinti terminą ieškiniui pateikti.Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškovas nepagrįstai nurodė, jog jo pareigybė buvo panaikinta nesant tam svarbių priežasčių. Teigė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimu buvo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir VMSA struktūra bei pavesta VMSA direktoriui Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka atlikti darbo organizavimo pakeitimus, pertvarkyti VMSA departamentų ir jų skyrių bei skyrių, neįeinančių į departamentų sudėtį, vidaus struktūrą, neviršijant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto darbo užmokesčio fondo ir nustatyto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus. Nurodė, kad naujai patvirtintoje VMSA struktūroje, be kita ko, buvo pertvarkytas ir Ekonomikos ir investicijų departamentas, kuriame iki tol dirbo ieškovas. Teigė, kad VMSA direktoriaus 2015 m. birželio 18 d. įsakymu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. buvo panaikintos visos 37 pareigybės Ekonomikos ir investicijų departamente (kartu ir pats departamentas), o Finansų departamente įsteigtas Turto valdymo skyrius, kuriame įsteigta 11 pareigybių, iš kurių tik 2 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį. Nurodė, jog ieškovo pareigybė iš esmės buvo panaikinta dėl pareigybių skaičiaus sumažinimo, kuris yra realus ir skirtas VMSA struktūrai optimizuoti. Pažymėjo, kad ieškovas klaidingai nurodė, jog turi 15 metų nepertraukiamą darbo stažą įstaigoje, nes jis įstaigoje pradėjo dirbti nuo 2010 m. vasario 23 d. Nurodė, kad ieškovas atsisakė užimti 2015 m. kovo 31 d. jam pasiūlytas žemesnes pareigas, o kadangi lygiaverčių pareigybių, kurių reikalavimus atitiktų ieškovas, nebuvo, tai atsakovė objektyviai negalėjo pasiūlyti ieškovui laisvų pareigybių. Atsakovės teigimu, ta aplinkybė, kad atsakovė organizavo konkursą į valstybės tarnybą Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto valstybės tarnautojo pareigoms užimti, perkėlė valstybės tarnautojas į Turto valdymo skyrių, niekaip nepakeičia ir nelemia ieškovo teisių ar pareigų, kadangi, atsakovės manymu, valstybės tarnybos ir darbo santykiai iš esmės yra reguliuojami skirtingų teisės aktų, o ieškovas kaip darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, į valstybės tarnautojo pareigas negali būti perkeltas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. spalio 22 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. K. atleidimo iš darbo“; 2) pripažinti neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje pagal DK 129 straipsnio 2 dalį; 3) laikyti, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2010 m. vasario 22 d. sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės 7 000 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.Teismas nustatė, jog ieškovas į darbą VMSA priimtas nuo 2010 m. vasario 23 d., 2015 m. birželio 17 d. - Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“, 2015 m. birželio 18 d. - VMSA direktorius priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo“, 2015 m. birželio 19 d. - ieškovui buvo įteiktas įspėjimas dėl galimo darbo sutarties nutraukimo, 2015 m. spalio 22 d. VMSA direktorius priėmė įsakymą „Dėl A. K. atleidimo iš darbo“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ieškovas – Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiasis specialistas 2015 m. spalio 31 d. atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų).Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas pavėlavo ieškinį pateikti tik 3 dienomis, jis yra darbuotojas – silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, ieškinį teismui rengė be advokato pagalbos, teisinio išsilavinimo neturi, padarė išvadą, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbios priežasties, todėl ieškinio senaties terminą atnaujino.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VMSA direktoriaus 2015 m. birželio 18 d. įsakymu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. buvo panaikinta dalis VMSA pareigybių, tarp kurių ir visos 55 pareigybės, buvusios Ekonomikos ir investicijų departamente (tame tarpe ir Turto valdymo skyriuje buvusi ieškovo pareigybė) bei įsteigtos 258 pareigybės, tarp kurių 10 Finansų departamento Turto valdymo skyriaus pareigybių. Teismas nustatė, kad vėliau VMSA direktoriaus 2015 m. birželio 18 d. įsakymas buvo ne kartą keičiamas, pildomas, o vienas iš pakeitimų buvo 2015 m. rugpjūčio 24 d., kuomet buvo nuspręsta įsteigti dar vieną Finansų departamento Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės etatą (karjeros valstybės tarnautojas, A lygio 12 kategorija). Teismas nustatė, jog sistemiškai palyginus naikinamų pareigybių ir įsteigiamų pareigybių sąrašus, iki Tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimo galiojusią VMSA struktūrą ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusią VMSA struktūrą matyti, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. panaikinti Ekonomikos ir investicijų bei Aplinkos ir energetikos departamentai, pokyčiai įvykdyti ir kitų departamentų struktūrose. Be to iki struktūrinių pokyčių 2015 m. birželio 19 d. pareigybių skaičius VMSA buvo 936, po struktūrinių pertvarkymų – 873, t. y. sumažėjo 63 etatais, dėl struktūrinių pokyčių VMSA darbo santykius nutraukė su 39 darbuotojais, iš kurių 24 buvo karjeros valstybės tarnautojai ir 15 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iki struktūrinių pakeitimų Turto valdymo skyriaus, kurį sudarė du poskyriai – Privatizavimo poskyris ir Valdymo poskyris, funkcijų vykdymą užtikrino 16 darbuotojų, iš kurių 13 buvo valstybės tarnautojai, o 3 darbuotojai, tame tarpe ir ieškovas, dirbo darbo sutarčių pagrindu, o tuo tarpu naujai įsteigtas Turto valdymo skyrius Finansų departamente jau nebuvo padalintas į poskyrius, įsteigiant 11 pareigybių, iš kurių tik 2 pareigybės buvo skirtos darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs iki struktūrinių pakeitimų galiojusius Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareiginius nuostatus su naujai įsteigto Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareiginiais nuostatais padarė išvadą, kad visos Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto funkcijos išliko, tiesiog buvo perskirstytos – šių funkcijų vykdymui Turto valdymo skyriuje įsteigti jau ne trys etatai, kaip kad buvo panaikintame Turto valdymo skyriuje, o du etatai. Teismas konstatavo, kad VMSA struktūriniai pertvarkymai įforminti kompetentingo organo sprendimu, kuris buvo vykdomas; atsakovės struktūros pakeitimai realūs, jais buvo siekiama optimizuoti VMSA darbą, todėl jų negalima laikyti fiktyviais.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė įspėjime nurodydama, kad darbo sutartis su ieškovu gali būti nutraukta ne anksčiau kaip nuo 2015 m. spalio 31 d. dėl to, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. naikinama VMSA Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareigybė ir etatas, tinkamai nurodė ieškovui galimo atleidimo iš darbo priežastį, galimo atleidimo iš darbo datą, atsiskaitymo tvarką, tačiau iš ieškovui įteikto įspėjimo turinio, net ir susipažinus su Tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimu, VMSA direktoriaus 2015 m. birželio 18 d. įsakymo turiniu, ieškovui negalėjo būti aišku, kokie konkrečiai struktūriniai pertvarkymai bus vykdomi. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įspėjimo turinys buvo nepakankamai išsamus, aiškus ir detalus, ieškovas neturėjo galimybės spręsti ir įsitikinti, kad nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs, todėl jo teisė žinoti, kaip ir kokie numatomi VMSA struktūriniai pokyčiai bus vykdomi, teismo vertinimu, buvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas dirbo savivaldybėje nepilnus 6 metus, todėl DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta garantija jam netaikytina, o kitų aplinkybių, suteikiančių jam pirmenybės teisę likti darbe nenustatyta. Nurodė, kad atsakovė visiškai nepagrįstai susiaurino savo pareigą pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą – vien tai, kad ieškovas vieną kartą atsisakė atsakovės jam siūlomų žemesnių pareigų savaime nereiškia, kad jis taip pat vertins ir kitus atsakovės pasiūlymus, todėl ji privalėjo siūlyti ieškovui visas – tiek lygiavertes, tiek ir žemesnes laisvas pareigybes, kurios atitiko jo kvalifikaciją ar kurias jis sugebėtų dirbti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po struktūrinių pokyčių atsakovė ieškovo vykdytą funkciją atstovauti VMSA bankrutuojančių įmonių kreditorių susirinkimuose dėl pareikštų finansinių reikalavimų nustatė tik vienam vyriausiajam specialistui (dirbančiam pagal darbo sutartį), šiam etatui nepavedė vykdyti butų privatizavimo procedūras, o kitam įsteigtam šiame skyriuje dirbančiam vyriausiajam specialistui (dirbančiam pagal darbo sutartį), priešingai, pavedė vykdyti butų privatizavimo procedūras, tačiau jam nepavedė funkcijos atstovauti VMSA bankrutuojančių įmonių kreditorių susirinkimuose dėl pareikštų finansinių reikalavimų – iki VMSA struktūrinių pokyčių Turto valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas, dirbantis pagal darbo sutartį, atliko abi šias funkcijas, kitos šių dviejų įsteigtų etatų funkcijos buvo tokios pačios, kaip ir ieškovo, jiems buvo keliami tokie patys kaip ir iki struktūrinių pertvarkymų specialūs reikalavimai, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo kvalifikacija akivaizdžiai atitiko aukščiau minėtus vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybių reikalavimus, šias pareigas jis, jei jos būtų laisvos, galėtų užimti. Teismas nustatė, kad įsteigtos Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, 2 pareigybės nėra laisvos, dėl ko pareigos jų siūlyti ieškovui atsakovė neturėjo. Pirmosios instancijos teismas be kita ko taip pat padarė išvadą, jog struktūriniais pertvarkymais įsteigta Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigybė nebuvo ir nėra analogiška ieškovo pareigybei, dėl ko sutiko su atsakove, kad ieškovas kaip darbuotojas, dirbęs pagal darbo sutartį, į valstybės tarnautojo pareigas negalėjo būti perkeltas, kadangi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas numato, jog į valstybės tarnybą patenkama tik konkurso būdu.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo įspėjimo laikotarpiu VMSA buvo laisvos 13 pareigybių (darbo sutarčių pagrindu), iš kurių 6 Tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimu taip pat nuo 2015 m. lapkričio 1 d. buvo panaikintos, į 6 pareigybes darbo sutarčių pagrindu buvo priimti nauji, VMSA nedirbę asmenys, o tryliktoji buvusi laisva Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybė struktūrinių pertvarkymų metu pasiūlyta buvo L. K., nes ji VMSA dirbo daugiau nei 20 metų. Teismas įvertinęs šių pareigybių aprašymuose nustatytus šių pareigybių specialiuosius reikalavimus bei į bylą pateiktus ieškovą charakterizuojančius duomenis, padarė išvadą, kad tuo tarpu ieškovas galėjo užimti Personalo departamento Archyvo vyriausiojo archyvaro pareigybę. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė nesivadovavo DK nustatyta darbuotojų atrankos tvarka, kadangi dar iki struktūrinių pertvarkymų įgyvendinimo pradžios atsakovė jau buvo nusprendusi, kuriems darbuotojams nebus siūlomos naujai įsteigtos pareigos (darbas), o būtent tiems, kurie gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją, kurių kvalifikacija, kompetencijos, tam tikros asmeninės savybės, tokios kaip psichoemocinis nesuderinamumas dirbti komandoje, atsakomybės stoka, neteisingai suvokiama valstybės tarnautojo misija, netenkinami darbo rezultatai ir jų sukeltos pasekmės miesto gyventojams bei kt. Teismas nustatė, kad atsakovė struktūrinių pertvarkymų metu ieškovą vertino neigiamai, todėl net nesvarstė jo galimybės užimti naujai įsteigiamos pareigybės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įvykę struktūriniai pertvarkymai nebuvo ieškovo atleidimo iš darbo priežastis, jis iš darbo atleistas dėl kitų priežasčių, nes jam nesiūlė užimti nei vienos laisvos pareigybės (darbo sutarčių pagrindu), kuri buvo įsteigta VMSA direktoriaus 2015 m. birželio 18 d. įsakymu ir vėlesniais jo pakeitimais, nors ieškovo kvalifikaciją atitinkančių pareigybių buvo. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog nebuvo galimybės ieškovą jo sutikimu perkelti į kitą darbą, dėl ko yra pagrindas ieškovo atleidimą DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinti neteisėtu.Teismas, įvertinęs tarp ieškovo ir atsakovės susidariusius akivaizdžiai konfliktiškus santykius iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos, aplinkybę, kad ieškovas nuo 2016 m. gruodžio 1 d. yra įsidarbinęs kitoje darbovietėje ir dirba joje iki šiol, padarė išvadą, kad grąžinti ieškovą į darbą yra netikslinga, todėl, pripažinęs jo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas ieškovo atžvilgiu taikė DK 300 straipsnio 4 dalį – sprendė dėl DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei laikė, kad ieškovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui 7 000 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą, o reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą pakeisti: 1) grąžinti ieškovą į darbą; 2) priteisti iš atsakovės 8 059,74 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo, o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos - po 36,25 Eur vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną ieškovo naudai; 3) jeigu teismas spręstų ieškovo atžvilgiu taikyti DK 300 straipsnio 4 dalį, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovo naudai, išskaičiuojant ieškovo gautą darbo užmokestį kitoje darbovietėje. Ieškovas nurodo, kad apeliacinį skundą teikia tik dėl tos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dalies, su kuria nesutinka, t.y. dėl dalies, kuria teismas laikė, kad tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos DK 300 straipsnio 4 dalies pagrindu, priteisė 7 000 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Ieškovas pažymi, kad ginčo šalių santykiai nėra tiek konfliktiški, kad nebūtų galimybės grąžinti ieškovo į darbą. Nurodo, kad ginčas dėl drausminės nuobaudos taikymo negali lemti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dėl ieškovo grąžinimo į darbą. Teigia, jog ieškovas, skųsdamas paskirtą drausminę nuobaudą, siekė apginti savo teises, o ne sukelti konfliktą. Nurodo, kad nuo to laiko, kai ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda, pas atsakovę neliko nei vieno buvusio tiesioginio ieškovo vadovo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog tarp ieškovo ir atsakovės susiklostę konfliktiški santykiai, kurie apriboja ieškovo galimybę būti grąžintam į darbą. Pažymi, kad aplinkybė, jog ieškovas įsidarbinęs kitoje darbovietėje ir joje dirba iki šiol, nėra reikšminga priimant sprendimą dėl ieškovo grąžinimo į darbą. Nurodo, kad teismui priėmus sprendimą dėl ieškovo grąžinimo į darbą, ieškovas nutrauks darbo santykius dabartinėje darbovietėje ir bus pasirengęs grįžti į darbą. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas suabsoliutino drausminės nuobaudos ieškovui skyrimo aplinkybes bei netinkamai įvertino aplinkybes apie šalių konfliktiškus santykius, o argumentas apie konfliktiškus šalių santykius vertintinas kaip hiperbolizuotas. Nurodo, jog įvertinus aplinkybes, kad teisminis procesas užtruko ne dėl ieškovo kaltės ar netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis, atsakovė neįrodinėjo sunkios savo turtinės padėties, negalėjimo išmokėti priteistinų sumų, įtakos kitų darbuotojų teisėms ir garantijoms, pagrindo mažinti ieškovui priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nebuvo. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog ieškovas buvo atleistas iš darbo, kadangi prieš kitus darbuotojus neturėjo DK numatytų pirmumo teisių likti darbe. Atsakovės teigimu, ji šiuo metu pageidauja, kad ieškovas nebūtų grąžintas į darbą ne tik todėl, kad ieškovo grąžinimas į darbą negalimas dėl ekonominių bei organizacinių priežasčių – nebeegzistuojančios darbo vietos, bet ir todėl, kad atsakovė yra praradusi pasitikėjimą ieškovu. Nurodo, kad ieškovo grąžinimas į darbą paneigtų administracijos direktoriaus teisę ir pareigą tinkamai organizuoti darbą – dar iki atleidimo ieškovas dėl savo blogai atliekamo darbo buvo baudžiamas drausmine nuobauda, su kuria ieškovas nesutiko ir ją ginčijo. Todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra praradusi pasitikėjimą ieškovu, atsakovės ir ieškovo požiūris į darbą skiriasi ir dėl to ieškovas kelia konfliktus, ieškovo grąžinimas į darbą sąlygotų atsakovės nepagrįstų išlaidų nereikalingos darbo vietos sukūrimui ir išlaikymui atsiradimą, atsakovė prašo ieškovo į darbą negrąžinti. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovui priteistinos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Atsakovė teismui taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kurioje buvo tenkintas ieškovo ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju pagrindo konstatuoti egzistavus svarbioms ieškinio senaties praleidimo priežastims, nėra. Pažymi, kad ieškovas, nuslėpdamas, kad sužinojęs apie atleidimą naudojosi advokato paslaugomis, akivaizdžiai klaidina teismą, siekdamas išvengti ieškinio senaties praleidimo pasekmių. Nurodo, kad atsakovė tinkamai vadovavosi DK nuostatomis, pakankamai išsamiai apie atleidimą pranešė ieškovui, nurodė konkretų pertvarkomą struktūrinį padalinį, konkrečią naikinamą pareigybę, o teismo teiginiai, kad ieškovui turėjo būti papildomai paaiškinta, ar atleistas bus jis, ar ne jis, yra nepagrįsti teisės aktų nuostatomis. Teigia, jog iš atsakovės objektyviai negali būti reikalaujama, kad ji su įspėjimu apie galimą darbo sutarties nutraukimą jau iškart žinotų, kurie konkrečiai darbuotojai sutinka likti dirbti po struktūrinių pertvarkymų, dirbti naujose pareigose, o kuriuos teks atleisti. Pažymi, kad darbuotojas, gavęs įspėjimą, objektyviai negali nesitikėti, kad jis visgi nebus atleistas, ignoruoti tokį įspėjimą, bet kaip tik, jis turi elgtis atidžiai ir rūpestingai bei dėti pastangas pasiruošti galimam atleidimui, ieškotis naujo darbo. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas naudojosi savo teise į naujo darbo paieškas, taigi suvokė ir suprato, kad jis gali būti atleistas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui nebuvo siūlytos kokios nors žemesnės pareigos, nors jos turėjo jam būti siūlytos, yra nepagrįsta. Teigia, kad Personalo departamento Archyvo vyriausiojo archyvaro pareigos ieškovui nebuvo pasiūlytos, nes jis neatitiko šiai pareigybei keliamo specialiojo reikalavimo – būti susipažinusiam su archyvavimą reglamentuojančiais teisės aktais, įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijomis ir kvalifikuotai užtikrinančiam valstybės funkcijos vykdymą. Be to, atsakovės teigimu, ieškovo turima kvalifikacija, darbo patirtis neužtikrintų šiai pareigybei nustatytų funkcijų vykdymo. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad analogiškų pareigų ieškovas praeityje jau buvo atsisakęs, dėl ko ieškovas ne tik kad neatitinka aptariamų pareigybių keliamų reikalavimų, tačiau ir yra šių pareigų atsisakęs, dėl ko atsakovė pagrįstai šių pareigybių ieškovui nesiūlė. Teigia, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovas nesiekė archyvaro pareigų, jis įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu ieškojo naujo darbo, apie tai pranešė darbdaviui, taigi net neketino likti dirbti Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovo naudai iš atsakovės 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, neįvertinęs aplinkybių, jog ieškovas Vilniaus miesto apylinkės teisme nebuvo atstovaujamas advokato, o ta aplinkybė, kad ieškovas advokatės buvo atstovaujamas apeliacinės instancijos teisme, negali reikšti, kad ieškovui turi būti atlyginamos ir išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teismas, kuriame ginčas nebuvo išspręstas iš esmės. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir ieškovo naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskaičiavo ieškinio senaties termino pabaigą ir dienas, kurias terminas buvo praleistas, yra prieštaraujantis įstatymo nuostatoms. Ieškovo teigimu, faktas, jog ieškovas buvo atstovaujamas advokatės kitoje byloje, jokiu būdu nereiškia, jog advokatė teikė paslaugas ir šioje byloje. Nurodo, kad vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vertindamas ieškovo subjektyvų situacijos vertinimą, labai trumpai praleistą terminą bei nesinaudojimą advokato paslaugomis, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priimti ieškovo ieškinį. Ieškovo teigimu, teismas visiškai pagrįstai vadovaudamasis ne tik teisės akto nuostatomis, bet ir suformuota teismų praktika nustatė, kad atsakovės ieškovui įteiktas įspėjimas buvo neinformatyvus, kadangi vien konkretaus sprendimo ir įsakymo, kuriais naikinama pareigybė, nurodymas ieškovui nesuteikė jokios aiškios informacijos, dėl kokių motyvų jo pareigybė yra naikinama. Pažymėjo, kad esminis pažeidimas, kurio pagrindu ir buvo konstatuotas atleidimo iš darbo neteisėtumas – kitos laisvos darbo vietos ieškovui nepasiūlymas, kai atsakovė tokią galimybę turėjo. Nurodo, kad atsakovė neįrodė, jog neturėjo laisvų žemesnių pareigų, kurias būtų galėjusi siūlyti ieškovui. Pažymi, kad šiai dienai vien Turto valdymo skyriuje pareigybių skaičius išaugęs iki 14 darbuotojų/tarnautojų, kas akivaizdžiai rodo, jog atsakovė realiai turėjo galimybę ir poreikį palikti dirbti daugiau darbuotojų, o kartu ir pasiūlyti laisvas darbo vietas ieškovui. Nurodo, kad įvertinus tai, jog vyriausiojo archyvaro pareigybei keliamas reikalavimas būti susipažinusiam su archyvavimą reglamentuojančiais teisės aktais, ieškovas nesunkiai galėtų šią kvalifikaciją įgyti. Teigia, jog darbdavys yra įpareigotas ieškoti visų galimybių perkelti darbuotoją į kitas laisvas pareigas visą įspėjimo laikotarpį, o faktas, jog ieškovas anksčiau yra atsisakęs žemesnių pareigų neatleidžia atsakovę nuo šios pareigos vykdymo. Pažymi, kad įvertinus aplinkybę, jog byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendė klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė įrodymus, kurie, atsakovės teigimu, patvirtina, kad ieškovas atleidimo metu naudojosi advokatės paslaugomis, pateikė savalaikiai, t. y. su apeliaciniu skundu, įvertinus šių bylų nagrinėjimo teisme specifiškumą, teismas sprendžia, jog proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi prijungti naujus įrodymus.
Dėl ieškinio senaties termino
Remiantis DK 300 straipsnio 1 dalimi, jeigu darbuotojas nesutinka su <...> atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą <...>. Terminas, apibrėžtas tam tikru laikotarpiu, prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia (DK 26 straipsnio 1dalis). Pagal bylos medžiagą, ieškovas buvo atleistas iš darbo priėmus VMSA direktoriaus 2015 m. spalio 22 d. įsakymą „Dėl A. K. atleidimo iš darbo“ Nr. (duomenys neskelbtini), o su skundžiamu įsakymu supažindintas – 2015 m. spalio 26 d. Taigi ieškovas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, turėjo teisę kreiptis į teismą per vieno mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo 2015 m. spalio 27 d. Remiantis bylos medžiaga, ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pateiktas 2015 m. lapkričio 30 d., t.y. jau praleidus ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai, tik keliomis dienomis. Pagal bylos medžiagą, ieškinį teismui pateikė pats ieškovas, o ne jo atstovas. Aplinkybė, kad galimai ieškovas naudojosi advokato paslaugomis, laikytina neįrodyta ir savaime nesuponuoja išvados, jog šios bylos atžvilgiu ieškovui buvo (ar galėjo būti) teikiamos teisinės paslaugos ieškinio teismui teikimo metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, bei atsižvelgdamas į aplinkybes, kad terminas ieškiniui pareikšti praleistas tik keliomis dienomis, o ieškinys pateiktas teismui asmens neturinčio ieškinio teikimo teismui metu atstovo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą atnaujino pagrįstai.
Dėl struktūrinių pertvarkymų realumo
DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras neterminuotos darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindas, pagal kurį darbdaviui yra leidžiama nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių. DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neterminuota darbo sutartis su darbuotoju gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir panašių svarbių priežasčių. Sprendžiant teisme kilusį darbuotojo ir darbdavio ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VMSA vykdyti struktūriniai pertvarkymai buvo įforminti kompetentingo organo sprendimu, kuris buvo vykdomas, o atsakovės struktūros pakeitimai, kuriais buvo siekiama optimizuoti VMSA darbą, buvo realūs, dėl ko nėra pagrindo jų laikyti fiktyviais. Kadangi bylos šalys apeliaciniais skundais nereiškia jokių prieštaravimų dėl šios teismo padarytos išvados, apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo tinkamumo
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įspėjimo paskirtis yra informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje ir yra svarbi darbuotojų teisių užtikrinimo priemonė tiek ginant darbuotojo interesus jam dirbant, tiek sprendžiant ginčą dėl jo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo. Įspėjimo tikslas atleidžiant darbuotoją dėl įmonėje vykdomų struktūrinių pertvarkymų yra suteikti jam informacijos apie tai, kokio masto, kokių padalinių ir nuo kada atliekami pertvarkymai bei kita darbuotojo teisėms įgyvendinti ir prireikus ginti nuo pažeidimų reikalinga informacija. Pagal ją darbuotojas turi turėti galimybę sužinoti, patikrinti ir įsitikinti, kad pertvarkymai yra realiai vykdomi ir yra tikroji jo atleidimo iš darbo prielaida. Įspėjime turi būti žinios, kokio masto ir kokias struktūras bei kitus darbuotojus apima pertvarkymai. Iš šių duomenų darbuotojas turi turėti galimybę spręsti ir įsitikinti, kad pirmiau nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs. Ši informacija reikalinga darbuotojui įgyvendinant jo teises dėl galimybių būti perkeltam į kitą darbą, naudotis pirmumo teise atleidžiant iš darbo, tikintis gauti atsilaisvinančias ar naujai sukuriamas pertvarkymo metu darbo vietas. Informacija yra svarbi darbo ginčus nagrinėjančioms institucijoms (teismui ir kt.), kurios sprendžia, ar struktūrinių pertvarkų metu nebuvo pažeistos darbuotojo teisės. Tuo atveju, kai darbuotojas įspėjamas apie atleidimą iš darbo dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų, įspėjime turi būti detaliai nurodyta, nuo kada, kokio masto, kurių struktūrinių padalinių (ar jų dalių), kurių darbuotojų darbo organizavimą ar kitokio pobūdžio (jį konkrečiai nurodant) pertvarkymai bus atliekami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008).Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė įspėjime nurodydama, kad darbo sutartis su ieškovu gali būti nutraukta ne anksčiau kaip nuo 2015 m. spalio 31 d. dėl to, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. naikinama VMSA Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareigybė ir etatas, tinkamai nurodė ieškovui galimo atleidimo iš darbo priežastį, galimo atleidimo iš darbo datą, atsiskaitymo tvarką, tačiau iš ieškovui įteikto įspėjimo turinio, net ir susipažinus su Tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimo, VMSA direktoriaus 2015 m. birželio 18 d. įsakymo turiniu, ieškovui negalėjo būti aišku, kokie konkrečiai struktūriniai pertvarkymai bus vykdomi. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia teismo išvada. Teisėjų kolegija pažymi, kad įspėjimo apie pareigybės panaikinimą pagrindas turi būti ne formalus tam tikro akto priėmimas, bet visuma duomenų, patvirtinančių realią institucijos pertvarką, t. y. darbuotojų skaičiaus mažėjimą, institucijos konkrečius struktūrinius pasikeitimus, darbuotojų atliekamų funkcijų pokyčius. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovės nurodomas Tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimas bei VMSA direktoriaus 2015 m. birželio 18 d. įsakymas vertintini tik kaip formalus pagrindas pradėti numatytus struktūrinius pertvarkymus, nesuteikiantis ieškovui jokios galimybės spręsti ir įsitikinti, kad pirmiau nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs bei nesuteikiantis galimybės įvertinti ieškovo teises dėl galimybių būti perkeltam į kitą darbą, naudotis pirmumo teise atleidžiant iš darbo, tikintis gauti atsilaisvinančias ar naujai sukuriamas pertvarkymo metu darbo vietas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad įspėjimas apie darbo sutarties su ieškovu nutraukimą buvo nepakankamai išsamus bei aiškus, neatitinkantis DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų.
Dėl darbuotojo perkėlimo į kitą darbą galimybės buvimo
Įstatymas numato, jog neterminuotos darbo sutarties nutraukimo atveju darbuotoją iš darbo atleisti galima tik tuomet, jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą (DK129 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbdavys yra saistomas ne tik pareigos siūlyti kitą darbą atleidžiamam darbuotojui, bet ir individualių sutarčių su kitais darbuotojais, todėl gali būti siūlomos tik laisvos darbo vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2005; kt.); kitą darbą, turėdamas galimybę, darbdavys turi pasiūlyti, atsižvelgdamas į atleidžiamo darbuotojo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes; jeigu tokio darbo nėra, darbdavys turėtų siūlyti kurią nors iš esamų laisvų darbo vietų, kurioje darbuotojas galėtų dirbti pagal savo gebėjimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2008; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad pripažinimą, jog darbdavys pažeidė DK 129 straipsnio nuostatą, lemia ne faktas, kad darbdavys nepasiūlė atleidžiamam iš darbo darbuotojui kito darbo, o faktas, jog darbdavys neperkėlė darbuotojo į kitą darbą, jei tokia galimybė buvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-238/2005).Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas nagrinėjamoje situacijoje galėjo užimti Personalo departamento Archyvo vyriausiojo archyvaro pareigybę (pareigybės koeficientas – 13,0), kuriai keliami specialieji reikalavimai - turėti ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą bei būti susipažinusiam su archyvavimą reglamentuojančiais teisės aktais. Atsakovės teiginys, jog ieškovas neatitiko specialaus reikalavimo - būti susipažinusiam su archyvavimą reglamentuojančiais teisės aktais, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, reikalavimas būti susipažinusiam su archyvavimą reglamentuojančiais teisės aktais, pagal savo pobūdį negali būti interpretuojamas ar vertinamas kaip reikalavimas išmanyti archyvavimo veiklą ar turėti atitinkamą, specialią kvalifikaciją šiai veiklai. Akivaizdu, jog ieškovas susipažinti su archyvavimą reglamentuojančiais teisės aktais galėtų operatyviai ir per trumpą laiką, jeigu jam būtų suteikta galimybė būti perkeltam į šias pareigas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, spelialusis reikalavimas - būti susipažinusiam su archyvavimą reglamentuojančiais teisės aktais negalėjo būti kliūtimi ieškovui užimti Personalo departamento Archyvo vyriausiojo archyvaro pareigybę. Be to atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, jog ieškovas neturėjo kvalifikacijos užimti minėtos pareigybės. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad analogiškų pareigų ieškovas buvo anksčiau atsisakęs, nepanaikino atsakovės pareigos iki pat faktinio atleidimo iš darbo dienos ieškoti galimybės ieškovą perkelti į kitą darbą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog darbdavys negali nuspręsti už darbuotoją, ar laisvą darbo vietą (pareigas) darbuotojas sutiks (nesutiks) užimti. Tuo tarpu aplinkybės, jog ieškovas nesiekė archyvaro pareigų, o įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu ieškojo naujo darbo, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomos pagrindu, eliminuojančiu atsakovės pareigos, numatytos DK 129 straipsnio 1 dalyje – esant galimybei perkelti darbuotoją į kitą darbą, vykdymą. Atsakovės teigimu, į Personalo departamento Archyvo vyriausiojo archyvaro pareigybę buvo priimtas asmuo, tinkantis pareigybei keliamų funkcijų kokybiškam įgyvendinimui, kadangi turi Lietuvos edukologijos universiteto istorijos bakalauro laispnį, studijuodamas yra išklausęs archyvistikos paskaitų ciklą, susipažinęs su archyvinių bylų sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra ir negali būti laikomos pateisinančiomis atsakovės pareigos siūlyti būtent ieškovui Personalo departamento Archyvo vyriausiojo archyvaro pareigybę ir jo sutikimu į jas ieškovą perkelti, nevykdymą, kadangi asmuo, priimtas į Personalo departamento Archyvo vyriausiojo archyvaro pareigybę, neturėjo ieškovo turimo prioriteto likti darbe. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ši darbo vieta pirmiausia turėjo būti pasiūlyta ieškovui, o jam sutikus – ieškovas turėjo būti perkeltas į šias pareigas dirbti. Todėl įvertinus aplinkybę, kad galimybė perkelti ieškovą jo sutikimu į kitą darbą egzistavo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovo atleidimą DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu neteisėtu.
Dėl galimybės grąžinti ieškovą į darbą buvimo
DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tarp ieškovo ir atsakovės susidariusius konfliktiškus santykius iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos, bei aplinkybę, kad ieškovas nuo 2016 m. gruodžio 1 d. yra įsidarbinęs kitoje darbovietėje ir dirba joje iki šiol, padarė išvadą, kad grąžinti ieškovą į darbą yra netikslinga, todėl, pripažinęs jo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas ieškovo atžvilgiu taikė DK 300 straipsnio 4 dalį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo šalių santykiai yra konfliktiški, t.y. tarp šalių iškilęs ginčas dėl drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumo. Aplinkybės, kad iš esmės tarp šalių yra konfliktiški santykiai, neginčija ir ieškovas. Be to ir pats ieškovas ieškinyje teigė, jog VMSA veiksmai akivaizdžiai rodo siekį susidoroti su juo neteisėtai jį atleidžiant. Taigi akivaizdu, jog ieškovo grąžinimas į darbą lemtų įtampos tarp šalių buvimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodo, kad pageidauja, kad ieškovas nebūtų grąžintas į darbą ne tik todėl, kad ieškovo grąžinimas į darbą negalimas dėl ekonominių bei organizacinių priežasčių – nebeegzistuojančios darbo vietos, bet ir todėl, kad atsakovė yra praradusi pasitikėjimą ieškovu. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nustatytai aplinkybių visumai, ieškovui grįžus į darbą, dėl nepalankios ieškovui aplinkos, gali būtų labai sudėtinga tinkamai atlikti darbo pareigas. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodyta alternatyvų teisių gynimo būdą - sprendė dėl DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei laikė, kad ieškovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Dėl kompensacijos dydžio
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio už priverstinės pravaikštos laiką atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, laikė esant tikslinga nagrinėjamu atveju mažinti priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą iki 7 000 Eur. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovo priverstinės pravaikštos laikotarpis prasitęsė dėl užsitęsusio teisminio proceso, o nuo 2016 m. gruodžio 1 d. ieškovas įsidarbinęs įmonėje UAB „M14 Invest“, kurioje gauna pajamas. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes bei vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo sumažinta priteistina vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką suma iki 7 000 Eur.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, jog pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, nepagrįstai. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas buvo panaikintas, byla grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas visai nebuvo sprendžiamas. Taigi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pagrįstai nagrinėjamoje byloje sprendė pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą. Pažymėtina, jog įvertinus aplinkybę, kad ieškinys buvo tenkintas ieškovo naudai (atmestas tik ieškovės išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų), ieškovas turėjo teisę gauti atlyginimą visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, kuriame buvo priimtas sprendimas dėl bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo turėtų 600 Eur išlaidų už apeliacinį skundą bei atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliantų (ieškovo ir atsakovės) apeliaciniai skundai atmestini, todėl jie neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, už apeliacinių skundų rengimą, atlyginimo priteisimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme dydį ir pagrįstumą patvirtinančių įrodymų rengiant atsiliepimą į priešingos šalies pateiktą apeliacinį skundą, todėl šios išlaidos nepriteistinos.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, šalių argumentus, tinkamai taikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
ieškovo A. K. ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.