Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010-11-23 nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Priteista iš R. V. 450 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 4697 Lt atstovavimo išlaidų V. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 13 d., apie 18 val., viešoje vietoje - Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ant važiuojamosios kelio dalies, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia metaliniu strypu sudavė vieną kartą per galvą V. P., padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą kairiame momenyje ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis V. P. prašo nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti proceso išlaidas.

Nukentėjusysis nurodo, kad R. V. nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios (tiek privataus kaltinimo tvarka, tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek teisme) kaltino jį, tačiau painiojosi savo parodymuose ir teismas pagrįstai nesirėmė apelianto parodymais apie tariamą gintį. Atsikirtimuose nurodoma, kad liudytojų I. P. ir E. L. parodymus teismas pagrįstai įvertino kritiškai, nes parodymų prieštaravimai, kada viename teismo posėdyje nurodoma, jog muštynių nebuvo, o kitame – priešingai, jei teigiama, kad nematė, kaip R. V. metaliniu strypu praskėlė galvą, nors tai pripažįsta pats nuteistasis – negali būti laikomi neesminiais. Pasak nukentėjusiojo, R. V. pateiktos gydytojo pažymos jokios įrodomosios reikšmės neturi – jose nenurodyti jokie objektyvūs skruosto sumušimo požymiai (pvz. patinimas, paraudimas, kraujosruva ir pan.), todėl teismas pagrįstai jomis nesirėmė. Be to V. P. pažymi, kad nepilnametės liudytojos E. L. ir V. P. vienodai papasakojo tai ką jos matė, jų parodymai atitiko įvykio aplinkybes, todėl R. V. nepagrįstai teigia, kad parodymai išmokti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. V. ir jo gynėja prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis V. P. ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas iš esmės nesutinka su apylinkės teismo išvadomis ir prašo jį išteisinti, dėl kilusio konflikto kaltę versdamas pačiam nukentėjusiajam.

Apeliantas savo skundu kritikuoja ne tik jam nepalankų pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau ir ikiteisminio tyrimo procesą. Nuteistojo manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko eilės veiksmų (parodymų patikrinimo vietoje su liudytojais E. L., V. P., P. L., E. L., I. P.), o teismas nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo V. P. ir jo žmonos liudytojos R. P. parodymais, patikrintais įvykio vietoje.

Dėl tokių skundo argumentų kolegija pirmiausia pažymi, kad Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu tiriamu atveju atlikti visus minėtame Įstatyme numatytus procesinius veiksmus su visais liudytojais, įtariamaisiais ar kt. Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi ekonomiškumo, proporcingumo, greitumo principai, įpareigojantys už ikiteisminį tyrimą atsakingus pareigūnus per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 2 str.). Taigi, kokius procesinius veiksmus, tyrimus ir pan. reikia atlikti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir už ikiteisminį tyrimą atsakingas prokuroras, ir vien tai, kad kažkurie nebūtini tyrimai nebuvo atlikti, nesurinkti tam tikri ikiteisminiam tyrimui nereikšmingi duomenys, nėra pagrindas išvadai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, neobjektyviai.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Tai, kad skundžiamame nuosprendyje nėra išdėstyti duomenys, apelianto pateikti parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 129-132 b. l.), nereiškia, kad apie juos teismui nebuvo žinoma, nes minėto procesinio veiksmo protokolas buvo ištirtas įrodymų tyrimo metu teisiamajame posėdyje (2 t., 48-50 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė nuteistojo parodymus, juos įvertino visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad teismas netyrė ar nevertino nuteistojo parodymų ir šiuo požiūriu buvo šališkas, kaip teigia apeliantas.

Iš apelianto teiginių teisiamajame posėdyje ir to, kas išdėstyta apeliaciniame skunde, galima daryti išvadą, kad R. V. neginčija kilusio konflikto su nukentėjusiuoju fakto, tačiau patį įvykį skirtingose baudžiamojo proceso stadijose nuteistasis apibūdino skirtingai, ką apylinkės teismas ir akcentavo, vertindamas apelianto parodymus visumoje su kitais ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde R. V. jau neneigė sudavęs metaliniu strypu nukentėjusiajam, nors teisiamajame posėdyje pabrėžė, kad neprisipažįsta sudavęs smūgius pastarajam, ir tvirtino pats buvęs V. P. sumuštas (2 t., 29 b. l.). Viso baudžiamojo proceso metu R. V. tikino, kad nukentėjusysis V. P. be jokios priežasties jį užsipuolė ir sumušė. Apelianto teigimu, jo sustabdytas automobilis įvykio vietoje (1 t., 74-78 b. l.), kelyje, kurį jis pats nurodė parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 129-132 b. l.), kitiems automobiliams, tarp jų ir nukentėjusiojo vairuojamam automobiliui, pravažiuoti netrukdė. Nuteistojo teigimu šį faktą patvirtina ne tik jo parodymai, bet ir liudytojų I. P., P. L., E. L. parodymai. Tačiau byloje surinkti ir ištirti įrodymai lemia priešingą išvadą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino I. P. ir E. L. parodymus, tačiau, visgi, padarė nepagrįsta išvadą, kad liudytojo P. L. įvykio vietoje nebuvo. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad liudytojos I. P. ir E. L. aiškiai palaiko nuteistojo versiją, o liudytojos D. L., R. P., E. L. ir V. P., neigdamos mačiusios traktorių įvykio vietoje – nukentėjusiojo versiją. Visi minėti asmenys dalyvavo įvykyje ir dėl subjektyvių ar objektyvių faktorių įvykio aplinkybes atpasakoja nevienodai. Tačiau apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas E. S. konflikto tarp R. V. ir V. P. nematė ir pats konflikte nedalyvavo, tačiau matė, kaip išsiskirstė transporto priemonės iš įvykio vietos. Liudytojas patvirtino, kad pirmas išvažiavo R. V., po to V. P., o paskiausiai – P. L. su traktoriumi. Kad įvykio vietoje buvo ir P. L., R. V. minėjo jau savo skunde privataus kaltinimo byloje Nr. PK-51-446/2008 (43-44 b. l.). Nėra pagrindo netikėti tuo, kad įvykio vietoje P. L. buvo, kitas klausimas, ar pastarais matė, kas vyko tarp R. V. ir V. P., jei jis liko sėdėti traktoriuje 30 m atstumu nuo R. V. automobilio (byla Nr. PK-51-446/2008, 101-102 b. l.).

Vertinant R. V. nuskalstamo sumanymo turinį, būtina išanalizuoti įvykių raidą viso konflikto metu. Nukentėjusysis V. P. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad R. V. savo automobiliu buvo užstojęs jam kelią, ir jis negalėjo pravažiuoti. Tokius nukentėjusiojo teiginius patvirtino ne tik liudytojos D. L., R. P., E. L. ir V. P., bet ir I. P. teisiamajame posėdyje nurodžiusi, kad grumtynės kilo dėl to, kad V. P. negalėjo pravažiuoti, nors, jos manymu, tai padaryti jis galėjo. Kad V. P. pravažiuoti galėjo, tvirtino ir liudytojais, tiriant privataus kaltinimo bylą (toliau – PKB), apklausti P. L. ir E. L. (PKB, 100-102 b. l.). Kolegijos nuomone, apie galimybę V. P. pravažiuoti minėti liudytojai susiformavo subjektyvią nuomonę. P. L. teigė, kad kelio plotis įvykio vietoje yra 8 m, nors iš tikrųjų nustatyta, kad kelio plotis yra vos ne perpus mažesnis – tik 4,7 m (1 t., 74-78). Liudytoja I. P. apklausiama, tiriant privataus kaltinimo bylą nurodė kitaip nei teisiamajame posėdyje. Liudytoja teigė, kad V. P. savo automobiliu buvo sustojęs lygiagrečiai R. V. automobiliui (PKB, 102-103 b. l.), išeitų, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo automobiliai jau buvo prasilenkę kelyje, tačiau tai prieštarauja paties nuteistojo parodymams, nes jis teisiamajame posėdyje nurodė, kad V. P. automobilis sustojo prieš jo automobilį 1,5-2 m atstumu. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad iš tikrųjų, apelianto pastatytas automobilis pravažiuoti trukdė, o šią aplinkybę neigiantys liudytojų ir nuteistojo parodymai atmetami. Taigi, būtent, dėl minėtos priežasties V. P., sustojęs priešais, užkalbino R. V., klausdamas, kada šis gavo vairuotojo pažymėjimą, į ką apeliantas atšovė – ,,kai tu dar nebuvai gimęs“. Tokio pobūdžio dialogo neneigė nei nukentėjusysis, nei apeliantas. Nuteistojo versija, kad V. P., automobiliu važiuodamas su žmona, jos seserimi, ir dar dviem vaikais, be priežasties sustojo ir pradėjo klausinėti apie jo vairuotojo pažymėjimą, prasilenkia su elementariausia logika.

Iš to, kas aptarta, kolegija daro išvadą, kad konfliktą sąlygojo rizikingas R. V. elgesys, trukdant kelyje pravažiuoti kitiems eismo dalyviams, konkrečiai V. P..

Pagal apylinkės teismo išvadas, nuteistojo viešosios tvarkos sutrikdymo objektyvioji pusė pasireiškė tuo, kad pastarasis viešoje vietoje tyčia metaliniu strypu sudavė vieną kartą per galvą V. P.. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į įvykių raidą dar iki apelianto panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį. Bylos duomenimis nustatyta, jog ne R. V. priėjo prie V. P. automobilio, o nukentėjusysis atėjo prie apelianto automobilio, kur pastarajam ir buvo suduotas smūgis į galvą. Priežastis, dėl ko R. V. sudavė metaliniu strypu nukentėjusiajam per galvą, nuteistasis ir nukentėjusysis, bei atitinkamai jų įvykio versijas palaikantys liudytojai, aiškina skirtingai. R. V. tiriant privataus kaltinimo bylą ir teisiamajame posėdyje iš pradžių aiškino, kad jo automobilio durelės buvo praviros, kai priėjęs V. P., ,,šokinėdamas boksininko pozoje“ sudavė ranka į kairį skruostą (PKB, 35 b. l.), o po to, kai vėl pastarasis puolė, jis sudavė nukentėjusiajam metaliniu strypu į galvą. Apklausiamas vėliau ir teisiamajame posėdyje apeliantas tvirtino, kad V. P. jam sudavė daug smūgių – skaudėjo krūtinę, paširdžius, iš nosies bėgo kraujas, gindamasis susižalojo pirštą (PKB, 96-97), kad nukentėjusysis jam smūgį sudavė per pravirą automobilio langą, atidarė automobilio dureles ir bandė ištemti iš automobilio, jis išsigando ir todėl sudavė metaliniu strypu V. P. (2 t., 29-30 b. l.). Iš tokių nuteistojo parodymų, kaip, beje, ir iš liudytojų P. L., E. L. ir I. P. parodymų, reiktų daryti išvadą, kad V. P., R. V. mušamas metaliniu strypu per galvą, vis tiek sumušė apeliantą ir minėtiems liudytojams reikėjo ginti R. V. nuo V. P.. Nuteistojo ir liudytojų deklaruojamos įvykio aplinkybės ne tik nelogiškos, bet ir paneigtos nuosekliais nukentėjusiojo, liudytojų D. L., R. P. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis.

Iš byloje esančių specialistų išvadų matyti, kad nukentėjusiajam V. P. įvykio metu buvo padaryta žaizda (5 cm) galvoje (PKB, 5 b. l.), konstatuotas lengvo laipsnio smegenų sukrėtimas ir nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialistas J. Sakalas apeliacinės instancijos teisme patvirtino savo išvadas. Tuo tarpu nuteistajam buvo nustatytas kairės rankos 1 piršto sumušimas su poodine kraujosruva ir odos nubrozdinimas kairiame skruoste, kas taip pat sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (PKB, 29 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas nuteistojo šeimos gydytojas A. J., į kurį 2007-10-14 kreipėsi R. V., pažymėjo, kad R. V. veide žaizdos nebuvo, matėsi lengvas nubrozdinimas, patinimas, ir susižaloti pastarasis galėjo bet kur, tame tarpe, darbe. Specialistas H. Daujotas, konstatavęs R. V. padarytų sužalojimų sunkumą, apeliacinės instancijos teisme negalėjo kategoriškai nurodyti, kokio pobūdžio sužalojimas buvo R. V. veide, nes išvadas pateikė tik vadovaudamasis medicininiais dokumentais, iš kurių vienuose (šeimos gydytojo surašytuose) nubrozdinimas R. V. veide konstatuotas, o kituose (medicinos įstaigos priėmimo skyriaus) nurodyta, kad veide sumušimo žymių nėra.

Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad nukentėjusiajam po grumtynių turėjo bėgti kraujas, o ne R. V., kaip jis pats teigė. Kolegija atmeta apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos D. B. parodymus, kad po įvykio R. V. veidas ir kaklas buvo kruvini, kairys skruostas įdrėkstas, nes net įvykyje dalyvavusi liudytoja E. L. teigė kraujo nemačiusi (2 t., 27). Liudytojų P. L., E. L. ir I. P. parodymus, kuriais jie tvirtina matę kaip V. P. mušė R. V., o apelianto mušančio nukentėjusįjį teigia nematę, kolegija atmeta, nes jie prieštarauja net paties nuteistojo parodymams, kuriais jis pripažino, kad sudavė smūgius metaliniu strypu nukentėjusiajam į galvą. Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo laikyti teisingais apelianto teiginius apie V. P. užpuolimą ir smūgių jam sudavimą, kaip jis tai atpasakojo viso baudžiamojo proceso metu. Todėl kolegija atmeta R. V. parodymus, kad pirmas jį užpuolė ir sumušė V. P..

Tuo tarpu nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu neigė sudavęs bet kokius smūgius apeliantui. Pasak V. P., išlipęs iš savo automobilio, nuėjo prie nuteistojo automobilio ir pareikalavo patraukti automobilį, tačiau R. V. automobilio nepatraukė ir pradaręs automobilio dureles, stovėdamas ant automobilio laiptelio metaliniu strypu trenkė jam du-tris kartus per galvą, dėl ko jis prarado sąmonę. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojomis apklaustos D. L. bei R. P., o nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis, atitinkantis įvykio aplinkybes, yra konstatuotas specialisto J. Sakalo išvadoje. Kolegijai nekelia abejonių nei nuteistojo, nei minėtų liudytojų parodymai, nes jie buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu ir dėl to pastabų nereiškė savo skunde apeliantas.

Apylinkės teismui nebuvo teisinio pagrindo nesiremti mažametės E. L. ir nepilnametės liudytojos V. P. parodymais, kaip teigia apeliantas. Minėtos liudytojos buvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją tada, kai įtarimai R. V. dar nebuvo pareikšti, todėl įtariamojo R. V. ir jo gynėjos kvietimas į apklausas buvo neįmanomas. Kita vertus, minėtų liudytojų parodymai, vertinant juos bendrame surinktų įrodymų kontekste, tik patvirtina faktą, kad R. V. metaliniu strypu trenkė V. P. per galvą, ko, iš esmės, neneigia nei apeliantas, ir tai, kad nuteistojo kelyje pastatytas automobilis kliudė jiems pravažiuoti, ką, be kita ko, patvirtina ir kiti šioje nutartyje aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti kiti įrodymai. E. L. ir V. P. parodymai yra vieni iš daugelio kitų apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl vien dėl to, kad jų parodymai yra nepalankūs nuteistajam, nėra pagrindo skirti atlikti pastarosioms psichologinius ekspertinius tyrimus, kaip siūloma apeliaciniame skunde.

Viešosios tvarkos pažeidimas galimas tik veikiant tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimti ir tvarka, ir šių padarinių nori.

Iš to, kas jau aptarta ir nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, galima daryti išvadą, kad nuteistojo R. V. veiksmai nuo pat pradžių buvo nukreipti viešajai tvarkai pažeisti. Kiekvienas automobilio vairuotojas turi būti dėmesingas kitų eismo dalyvių atžvilgiu ir, be kita ko, elgtis taip, kad netrukdytų eismo. Šiuo atveju apeliantas, matydamas priešais atvažiuojančią transporto priemonę, turėjo imtis priemonių patraukti savo automobilį, kad šis netrukdytų eismui. Tačiau net sustojus priešais V. P. vairuojamam automobiliui, R. V. nesiėmė jokių veiksmų – vairuojamą automobilį paliko stovėti toje pačioje vietoje ir tęsė pokalbį su liudytojomis E. L. bei I. P., taip aiškiai norėdamas iššaukti priešišką nukentėjusiojo reakciją dėl paties visuotinai priimtinoms elgesio normoms prieštaraujančio elgesio. Nekyla abejonių, kad būtent dėl tokių R. V. veiksmų V. P. išlipo iš savo automobilio ir priėjęs prie apelianto pareikalavo patraukti trukdantį pravažiuoti automobilį, nes šioje nutartyje jau aptartas nuteistojo ir nukentėjusiojo pokalbis, pastariesiems dar esant savo automobiliuose, V. P. pagrįstų lūkesčių nepateisino. Nors nenustatyta aiški asmeninė R. V. veikimo motyvacija, visgi, galima daryti išvadą, kad, būtent, dėl R. V. pasirinkto elgesio varianto viešoji tvarka buvo sutrikdyta – pirmiausia netinkamu savo elgesiu jis provokavo V. P. negatyvią reakciją, o pastarajam priėjus, kitų žmonių akivaizdoje trenkė metaliniu strypu nukentėjusiajam į galvą, dėl ko kilo sumaištis ir buvo sutrikdytas normalus žmonių buvimas viešoje vietoje. Kolegija, įvertinusi visas aptartas aplinkybes ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus visumoje, konstatuoja, kad R. V. veikoje yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., požymiai, todėl naikinti nuosprendį šioje dalyje, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Skirdamas nuteistajam R. V. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą), į apelianto asmenybę (neteistas, neigiamai charakterizuojančių duomenų nėra), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė ir paskyrė vieną iš švelniausių BK 284 str. 1 d. numatytų alternatyvių bausmių – laisvės apribojimą, kurio terminas yra mažesnis už BK 48 str. 2 d. numatytą tokios bausmės vidurkį, todėl apeliantui paskirta bausmė, kolegijos nuomone, yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, skiriant bausmę, apeliantas nenurodė, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

BPK 109 str. nurodoma, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį, o Civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, neišskiriant vagystės. Nukentėjusysis V. P. pareiškė civilinį ieškinį (1 t.,177-178 b. l.) dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos. Apie patirtus neigiamus emocinius išgyvenimus ir turtinę žalą nukentėjusysis tvirtino ir teisiamajame posėdyje (1 t., 194 b. l.), taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai svarstė klausimą dėl nukentėjusiojo patirtų žalų atlyginimo ir jų dydžio, ir pagrįstai priėmė sprendimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą iš kaltininko – R. V..

CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, jog neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tai įvertina teismas, atsižvelgdamas į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, atsakovo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Kolegijai nekyla abejonių, jog nukentėjusysis V. P. dėl nusikalstamų R. V. veiksmų patyrė fizinį skausmą, negatyvius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą savo žmonos ir vaikų akivaizdoje, laikinai suprastėjo įprasta gyvenimo kokybė dėl patirtų sužalojimo gydymo. Visa tai sudaro neturtinės žalos turinį ir kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, atsižvelgusi į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nukentėjusiajam priteista neturtinė žala yra nėra per didelė.

Be abejonės, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos turi būti pagrįstas. Šiuo atveju apylinkės teismas savo nuosprendyje aiškiai pasisakė dėl prašomos priteisti, tačiau nepagrįstos, turtinės žalos dalies. Iš tikrųjų, nukentėjusysis nepateikė jokių gydymosi išlaidas agrindžiančių dokumentų, tačiau elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui yra visiškai suprantama, kad susirgimų, sužalojimų gydymui yra būtini atitinkami medikamentai ir kt. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo V. P. priteista suma – 100 Lt turėtų išlaidų medikamentams, atitinka protingumo teisingumo principus ir nėra aiškiai per didelė. Apylinkės teismui nebuvo pagrindo nepriteisti nukentėjusiajam ir 350 Lt negautų pajamų už 7 nedirbtas dienas dėl sužalojimo (po 50 Lt už dieną), nes V. P. pateikė duomenis apie gaunamas pajamas iš individualios veiklos (1 t., 18-186 b. l.).

BPK 106 str. 2 d. numato, kad teismas pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltininko išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apylinkės teismas nepažeisdamas minėto straipsnio nuostatų išsprendė klausimą dėl advokato atstovavimo išlaidų. Savo skunde apeliantas nenurodė jokių argumentų, dėl ko minėtas klausimas išspręstas neteisingai, todėl nėra pagrindo keisti nuosprendžio šioje dalyje.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo pateikti kvitai apie nukentėjusiojo V. P. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliaciniame procese – 726 Lt už atsikirtimo surašymą ir 1210 Lt už atstovės advokatės atvykimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose. Kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą ir apimtį, nukentėjusiojo atstovės advokatės surašyto dokumento pobūdį (atsikirtimas į apeliacinį skundą), bylos nagrinėjimo trukmę apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, kad honoraras advokatei, konkrečiu atveju, yra nepagrįstai išpūstas, todėl mažintinas – už dokumento surašymą iki 150 Lt, o už atvykimą ir atstovavimą dviejuose teismo posėdžiuose iki 600 Lt.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Iš R. V. nukentėjusiojo V. P. naudai išieškoti 750 Lt išlaidų, turėtų atstovės advokatės paslaugoms apmokėti.