- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-07
- Bylos Nr.
- I2-1433-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03945-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- C. N. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir teisėjos Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. N. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas C. N. C. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2019 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 76 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C. N. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas, neobjektyvus, netinkamai buvo įvertintos visos aplinkybės, todėl Sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas apgailestauja dėl to, jog jis laiku nepateikė dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo, tačiau tą padarė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.
Pažymi, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, kadangi jo vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas buvo sudaręs bažnytinę santuoką su savo vaiko motina (kuri irgi yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė) užsienyje, tačiau santuokos neapskaitė (duomenys neskelbtini). Dėl pašlijusių santykių pareiškėjas jau kurį laiką negyvena su savo sutuoktine, tačiau nori gyventi su savo sūnumi ir juo visokeriopai rūpintis. Tačiau, pareiškėjo sutuoktinė su sūnumi šiuo metu yra išvykusi į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas manė, kad vaiko motinai pavyks įsitvirtinti (duomenys neskelbtini) ir tinkamai rūpintis sūnumi, bet vėliau pareiškėjas iš savo motinos (sūnaus močiutės) sužinojo, kad jo buvusi sutuoktinė rodo negerą pavyzdį savo sūnui ir veda nevisai dorą ir sveiką gyvenimo būdą bei tinkamai nesirūpina vaiku. Tai sužinojęs, pareiškėjas galutinai apsisprendė, kad sūnus J. C. turi gyventi su juo Lietuvoje ir pakalbėjęs su sūnumi bei gavęs jo pritarimą, planavo jį atsivežti į Lietuvą ir pratęsti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, t.y. kaip Lietuvos Respublikos piliečio tėvas. Pareiškėjui pradėjus rinkti dokumentus, paaiškėjo, kad jo sūnus J. C. šiai dienai neturi galiojančio Lietuvos Respublikos paso, nes buvimo (duomenys neskelbtini) metu, pasibaigė jo paso galiojimo terminas. Dėl šios priežasties J. C. neturėdamas galiojančio paso, negali teisėtai grįžti į Lietuvą, o pareiškėjas savo ruožtu negali pateikti dokumentų leidimui pratęsti, nes neturi nei sūnaus paso nei jo gimimo liudijimo. Anot pareiškėjo, vaiko motina į šią situaciją žiūri itin aplaidžiai ir nesirūpina, kad vaikas gautų naują pasą. Pareiškėjo žiniomis, vaiko motina nesiruošia kreiptis į atitinkamas institucijas, kad vaikas gautų naują, galiojantį Lietuvos Respublikos pasą.
Pareiškėjas nurodo, jog jis atsidūrė beviltiškoje padėtyje, kadangi šiai dienai jis nori gyventi su sūnumi bei juo rūpintis ir nori, kad sūnus gyventų Lietuvoje, tačiau negali pateikti dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio tėvas, dėl objektyvių priežasčių, kurios niekaip nepriklauso nuo jo valios.
Pažymi, jog jis negali taip staiga viską mesti ir išvykti iš Lietuvos, kadangi jis čia pragyveno tris metus ir per tą laiką atsirado glaudūs ir ilgalaikiai tiek socialiniai, tiek ekonominiai ryšiai su Lietuva. Pareiškėjas turi Lietuvoje gyvenamąją vietą, moka komunalinius mokesčius, yra pasirašęs mobiliojo ryšio bei interneto sutartis.
Mano, jog būtų tikslinga leisti pareiškėjui pasilikti Lietuvoje bent jau iki to laiko, kol jis tinkamai nutrauks visus ryšius su Lietuva arba bandys teisiškai išspręsti sūnaus naujo paso gavimo klausimą. Pareiškėjo vertinimu, protingiausia būtų pratęsti jo išvykimo terminą bent jau iki (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl faktinio sprendimo priėmimo pagrindo – pareiškėjas neneigia, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Pareiškėjo turėtos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės (duomenys neskelbtini) galiojimo pabaiga – (duomenys neskelbtini). Tam, kad pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, pareiškėjo sūnus turi gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėjo sūnaus J. C. gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota iki (duomenys neskelbtini), o Lietuvos Respublikos piliečio pasas galiojo iki (duomenys neskelbtini) ir nebuvo pakeistas. Šios aplinkybės bei pareiškėjo skundo teiginiai leidžia atsakovui manyti, kad J. C. laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki ginčijamo sprendimo priėmimo, taip pat ir dabar negyveno Lietuvos Respublikoje (šią aplinkybę patvirtina ir pats pareiškėjas). Įstatymo 124 str. 1 d. nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Taigi, pasibaigus leidimo gyventi galiojimo terminui, pareiškėjas privalėjo arba išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba, jei atitinka kurį nors leidimo gyventi išdavimo pagrindą – kreiptis dėl leidimo gyventi. Aplinkybė, kad pareiškėjas norėtų, kad jo sūnus gyventų Lietuvoje, neįteisina pareiškėjo buvimo Lietuvoje. Pažymi, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Išvykęs iš Lietuvos Respublikos pareiškėjas galės vėl kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka.
Mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remiantis skunde išdėstytais argumentais. Papildomai pareiškėjas nurodė, jog per (duomenys neskelbtini) metų buvimo Lietuvoje laiką jis niekur nedirbo. Pareiškėjas pirmais metais ketino pradėti verslą, bet su verslo planais nepavyko. Pareiškėjas nurodė, jog ateityje nori Lietuvoje steigti grožio saloną. Žino, jog leidimas laikinai gyventi yra pasibaigęs. Su vaiko motina susipažino (duomenys neskelbtini), kur sudarė bažnytinę santuoką ir susilaukė sūnaus. Sūnus su motina buvo atvykęs mėnesiui į Lietuvą, o nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio jie išvyko į (duomenys neskelbtini). Vaiko motina turi problemų su alkoholiu, jo vaiku rūpinasi jo broliai ir jo draugė. Vaikas (duomenys neskelbtini) lanko pradinę mokyklą. Jis negali vykti į (duomenys neskelbtini) pas vaiką, kadangi tikisi, jog jo vaiko motina atsipeikės ir grįš į Lietuvą.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, remiantis atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2019 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 76 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C. N. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t.y. iki 2019 m. lapkričio 21 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas turėjo Sąjungos piliečio šeimos nario leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi, dėl leidimo į Migracijos departamentą nesikreipė.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, atsižvelgdamas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, bei nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių priėmė ginčijamą sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tai yra iki 2019 m. lapkričio 21 d. ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.
Pareiškėjo sūnus J. C. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta Lietuvoje buvo deklaruota iki (duomenys neskelbtini), o Lietuvos Respublikos piliečio pasas galiojo iki (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nėra sudaręs santuokos su vaiko motina, kuri yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė.
Pareiškėjo teigimu, jo sūnus J. C. su motina nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio gyvena (duomenys neskelbtini).
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką. Sprendimų dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę priėmimą reglamentuoja Įstatymas ir Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas).
Pagal Įstatymo 124 straipsnio 1 dalį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Įstatymo 125 straipsnis reglamentuoja grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindus. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę. Taigi Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Įstatymo 130 straipsnis reglamentuoja užsieniečio draudimo išsiųsti arba grąžinti užsienietį pagrindus. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis), užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kada joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 straipsnio 2 dalis). Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 127 straipsnis, pagal kurio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal to paties straipsnio 3² dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų.
Taigi, atsižvelgiant į aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog pareiškėjas pasibaigus leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminui (iki (duomenys neskelbtini)), privalėjo arba išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba, jei atitinka kurį nors leidimo gyventi išdavimo pagrindą – kreiptis dėl leidimo gyventi. Šiuo atveju pareiškėjas neginčija faktinės aplinkybės, jog Lietuvoje ginčijamo sprendimo priėmimo metu gyveno be teisėto pagrindo ir nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas sutinka su atsakovu, jog aplinkybė, kad pareiškėjas norėtų, kad jo sūnus gyventų Lietuvoje, neįteisina pareiškėjo buvimo Lietuvoje.
Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas pažeidė Įstatymo reikalavimus, nes nevertino Įstatymo 128 str. 1 dalyje numatytų aplinkybių. Teismas sutinka, jog ginčijamas Sprendimas atsakovo yra ydingai suformuluotas, bet iš esmės Sprendimas yra teisingas, kadangi pats pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių dėl savo sūnaus ilgalaikio gyvenimo ne Lietuvoje. Vien ta aplinkybė, kad būdamas Lietuvos Respublikoje pareiškėjas turi gyvenamąją vietą ar yra sudaręs interneto ar mobiliojo ryšio sutartis, nepatvirtina fakto, kad su Lietuvos Respublika jį sieja kokie nors ekonominiai ar socialiniai ryšiai. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad Lietuvos Respublikoje jam nuosavybės teise priklauso nekilnojamas turtas, jis turi finansinių įsipareigojimų (šiuo atveju, vertintina, jog pareiškėjo sudarytos interneto ir mobiliojo ryšio sutartis galima būtų nutraukti prieš terminą, be to, tai pareiškėjas gali padaryti ir nebūdamas Lietuvoje), verčiasi teisėta veikla/ turi darbinius teisinius santykius ir kt. Pažymėtina, jog Migracijos departamentas nurodė, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, taip pat atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kadangi pareiškėjui buvo suteiktas ne mažiausias 7 dienų laikotarpis savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, o 30 dienų terminas.
Pastebėtina, jog ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Išvykęs iš Lietuvos Respublikos pareiškėjas galės vėl kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Tačiau pareiškėjas pats pripažįsta, jog jo sūnus J. C. nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio (t.y. apie (duomenys neskelbtini) metus) yra išvykęs į (duomenys neskelbtini), kurioje lanko pradinę mokymo įstaigą, kas tik patvirtina Migracijos departamento nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjo sūnaus J. C. gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota iki (duomenys neskelbtini), o Lietuvos Respublikos piliečio pasas galiojo iki (duomenys neskelbtini) ir nebuvo pakeistas. Šiuo atveju tam, kad pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, pareiškėjo sūnus turi gyventi Lietuvos Respublikoje.
Apibendrinus į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamento 2019 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. 76 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C. N. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo panaikinti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo C. N. C. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.