Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Linai Drevinskaitei, atsakovo VDI Vilniaus skyriaus atstovui Arvydui Petruškevičiui, trečiojo suinteresuoto asmens J. Z. atstovui advokatui Gediminui Bulotui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Doka Lietuva“ skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2009 07 20 reikalavimo Nr. R10351-0110 dalies panaikinimo ir 2009 09 03 sprendimo Nr. (16)SD-19474 dalies panaikinimo atsakovams Lietuvos Respublikos Valstybinei darbo inspekcijai ir Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo J. Z., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas UAB „Doka Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo:

panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos (toliau - VDI) 2009 07 20 reikalavimo Nr. R10351-0110 1 dalį ir 2 dalį iš dalies - dėl reikalavimo sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką;

panaikinti Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2009 09 03 sprendimo Nr. (16)SD-19474 1 dalį ir 2 dalį iš dalies, kurioje buvo nuspręsta, kad 2009 07 20 reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sumokėjimo yra teisėtas.

Paaiškina, kad tiek reikalavimas, tiek sprendimas yra neteisėti, todėl naikintini.

Pirmame reikalavimo punkte nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Darbo kodekso (toliau - DK) 136 str. 3 d. 2 p. bei 240 str. 1 d. Skundžiamo sprendimo 1 punkte pasakyta, kad administracinė procedūra dėl reikalavimo 1 punkto panaikinimo, sustabdyta, kol teismas išnagrinės J. Z. ieškinį.

Nesutinka, nes J. Z. atleidimo iš darbo klausimas yra šiuo metu nagrinėjamas teisme, o šis klausimas inter alia susijęs su aplinkybėmis, ar pareiškėjas, atleisdamas J. Z. iš darbo, laikėsi drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos, nustatytos DK. Šie faktai patvirtina, kad tarp pareiškėjo ir J. Z. yra prasidėjęs individualus darbo ginčas dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Tai atitinka DK 285 str. esantį darbo ginčo sąvokos išaiškinimą. Remiasi VDI įstatymo 4 str. ir aiškina, kad įstatymas nustatęs VDI kompetenciją neįgaliojo VDI spręsti individualius darbo ginčus (yra išimčių, neliečiančių šio ginčo). Tą patį nustato ir VDI reglamento 35 punktas. Individualių darbo ginčų sprendimo kompetencija nurodyta DK 286 str. Dėl to tiek reikalavimas, tiek sprendimas sustabdyti šioje dalyje administracinę procedūrą yra neteisėti. Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius sustabdęs procedūrą pažeidė savo kompetencijos ribas, kadangi spręsti klausimą, dėl kurio kilo ginčas, gali tik teismas. Teismui išsprendus civilinę bylą, Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, atnaujinęs administracinę procedūrą, negalės nei priimti priešingo sprendimo negu teismas, nei priimti sprendimą ištaisyti padarytą pažeidimą. Mano, kad atsakovas Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 23 str. 4 d. reikalavimus taikė nepagrįstai. Teisinis tokio sprendimo rezultatas būtų tai, kad tuo pačiu ginčo klausimu pasisakytų ir teismas, ir institucija, kuriai nesuteikta teisė vykdyti teisingumą. Šiuo atveju nebuvo galima pripažinti, kad vyksta administracinė procedūra (VAĮ 19 str.), nes tokia procedūra apibrėžiama, kaip viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Šiuo atveju nagrinėtas privataus asmens skundas ne dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar neveikimo, ar sprendimo, bet dėl kito privataus asmens neva padaryto pažeidimo. Mano, kad jokia administracinė procedūra nevyko.

Dėl 2-ojo reikalavimo punkto, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė DK 141 str. 3 d., bei sprendimo punkto, kuriuo toks reikalavimas paliktas galioti, paaiškina, kad VDI veiksmai peržengia šios institucijos kompetencijos ribas. Aiškina, kad dėl atsiskaitymo atleidžiant taip pat kilo individualus darbo ginčas. Aplinkybes, dėl kieno kaltės atsiskaitymas atleidžiant įvyko vėliau, nustatinės tik teismas. VDI neteisėtai iš karto konstatuoja darbdavio kaltę. Be to, dar konstatuoja, kad toks veiksmas nėra kišimasis į teismo veiklą. Įvykdžius tokį reikalavimą, pareiškėjas pripažintų, kad dėl neatsiskaitymo yra jo kaltė.

Paaiškina, kad atsakovas netinkamai aiškina savo kompetenciją, remdamasis DK 32 str. ir VDI įstatymo 6 str. 1 d. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir paaiškina, kad atsakovui nepriskirtos nei teisingumo vykdymo nei individualių darbo ginčų sprendimo funkcijos.

Prašo skundą tenkinti.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė papildomai paaiškino, kad tiek reikalavimo 2 dalį, tiek sprendimą dėl 2-os reikalavimo dalies prašo panaikinti iš dalies, nes su J. Z. pareiškėjas jau atsiskaitė. Kitus reikalavimus palaikė tais pačiais motyvais, kurie nurodyti skunde.

Dėl reikalavimo 1 punkto ir sprendimo 1 dalies paaiškina, kad administracinė procedūra buvo pradėta dėl pareiškėjo skundo tyrimo. Dėl to pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. nuostatas ši procedūra gali būti ir sustabdyta. Teigia, kad ieškinyje J. Z. nurodo, jog darbdavys jo neinformavo apie drausminės nuobaudos skyrimą, nepateikė dokumentų. Teismas nagrinėja tokį ieškinį, o jis susijęs su tuo, ar darbdavys laikėsi DK 240 str. 1 d. nustatytos tvarkos. Jeigu teismas nustatys, kad darbdavys pažeidė šį straipsnį, kils darbdavio administracinės atsakomybės klausimas, kurio teismas nespręs. Pagal kompetenciją tokias administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja VDI.

Pažymi, kad darbo ginčas dar nebuvo kilęs, kai VDI gautas J. Z. prašymas. Tiriant prašymą, darbo inspektoriui nebuvo pateikti dokumentai, kurie vėliau buvo pateikti Vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui. Dėl to inspektorius pagrįstai konstatavo DK 240 str. 1 d. pažeidimą – drausminės nuobaudos skyrimo tvarka buvo pažeista.

Laikosi nuostatos, kad pagal DK 32 str. ir VDI įstatymo 6 str. 1 d. VDI kompetencijai priklauso tirti kaip darbdaviai laikosi darbo įstatymų. Tuomet, kai nustatomas pažeidimas, darbo inspektorius privalo pateikti darbdaviui reikalavimą, nurodant įpareigojimą pašalinti pažeidimą. Paaiškina, kad VDI reikalavime nebuvo konstatuota buvo ar nebuvo darbo drausmės pažeidimas, o tik nustatyta, kad raštu nepareikalauta paaiškinimo.

Pagal tyrimo metu nustatytas aplinkybes reikalavimas surašytas pagrįstai.

Dėl VDI 2009 07 20 reikalavimo Nr. R1-351-110 antrame punkte nurodyto pažeidimo paaiškina, kad šiame punkte nurodyta, kad pažeistos DK 206 str. 1 d. 1 p. nuostatos, nes nutraukus darbo sutartį su J. Z., atleidimo iš darbo dieną su juo neatsiskaityta ir nėra skaičiuojamas darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, kaip numatyta DK 141 str. 3 d.

Paaiškina, kad pareiškėjas nepateikė nei raštiško susitarimo su atleistu iš darbo J. Z., nei jo sutikimo atlyginti žalą, nei darbdavio nurodymo išskaičiuoti tam tikrą pinigų sumą iš J. Z. priklausančio sumokėti darbo užmokesčio.

Mano, kad darbdavys pažeidė imperatyvias DK 206 str. 1 d. 1 p. nuostatas.

Paaiškina, kad J. Z. 2009 07 31 pateikė teismui ieškinį, kuriuo neprašo priteisti tos sumos, kuri nurodyta reikalavime. Paaiškina, kad reikalavime nurodytos tik privalomos išmokėti sumos, kai asmuo atleidžiamas iš darbo. Mano, kad reikalavimo 2-me punkte darbdaviui pagrįstai nurodyta sumokėti atleistam iš darbo darbuotojui pinigines sumas, kurios jam nebuvo išmokėtos, pažeidžiant imperatyvias darbo įstatymų nuostatas, kurios darbdaviui privalomos vykdyti, todėl šis klausimas nėra darbo ginčo dalykas. Pareiškėjo teiginiai dėl VDI kompetencijos išplėtimo yra nepagrįsti.

Teigia, kad skundžiami reikalavimas ir sprendimas yra teisėti, todėl turi būti palikti galioti.

Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama VDI atstovui nedalyvaujant, kaip numato Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str. 3 d.

Parengiamojoje teismo posėdžio dalyje, kaip tai numato ABTĮ 37 str. 4 d., pareiškėjo atstovė sutiko su teismo 2009 09 23 nutarties patvarkymu (b. l. 1), kad VDI Vilniaus skyrius byloje būtų traukiamas atsakovu.

Teismo posėdyje atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir motyvus, prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad skundas tenkintinas.

Nustatytos tokios faktinės aplinkybės: 2009 06 08 J. Z. pateikė prašymą (skundą) Vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui (b. l. 53). Šiame prašyme J. Z. parašė, kad tą dieną, t. y. 2009 06 08 atvyko į darbą po ligos. Direktorius jam pranešė, kad jis pašalintas iš darbo nuo 2009 m. gegužės mėnesio. Jis iš administracijos negavo jokių dokumentų apie jo atleidimą iš darbo. Prašo ištirti, ar jis teisėtai atleistas iš darbo. Šis skundas pradėtas tirti (užduoties kortelė, b. l. 54).

VDI Vilniaus skyriaus 2009 07 08 raštu (b. l. 55) J. Z. pranešama, kokiu pagrindu jis atleistas iš darbo, nurodoma, kad pagal DK 295 str. 2 d. 5 p., kai darbo santykiai yra nutrūkę, darbo ginčai nagrinėjami tiesiogiai teisme, paaiškinama kreipimosi į teismą tvarka. Nurodoma, kad VDI pagal savo kompetenciją nėra darbo ginčus nagrinėjanti institucija.

Tačiau neatsižvelgiant į tai, kas pranešta J. Z., VDI vyriausiasis darbo inspektorius surašė dėl atlikto J. Z. skundo tyrimo 2009 07 20 reikalavimą Nr. R1 0351-0110 (b. l. 10-11, 59), kurio dalis ir skundžiama. Pareiškėjas neskundžia tos reikalavimo dalies, kurią įvykdė, todėl daroma išvada, kad laiko tą dalį teisėta ir pagrįsta.

Reikalavimas dėstomas taip: vadovaudamasis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu vyriausiasis darbo inspektorius reikalauja toliau išvardytus pažeidimus pašalinti nurodytais terminais. Toliau vardijami nustatyti pažeidimai, ištyrus būtent J. Z. prašymą. Reikalavimo 1 punktas: nutraukus darbo sutartį su J. Z. pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., raštu nepareikalauta pasiaiškinti apie padarytą darbo drausmės pažeidimą, kaip tai numatyta DK 240 str. 1 d. Toliau pirmas punktas reikalauja pašalinti nurodytą pažeidimą iki 2009 07 31, o toliau yra grafa „Įrašas apie įvykdymo datą“, ši grafa dar tuščia. Reikalavimo 2 punkte nurodoma, kad nustatytas toks pažeidimas: pažeidžiant Darbo kodekso 206 str. 1 d. 1 p., nutraukus darbo sutartį su J. Z., atleidimo iš darbo dieną su juo neatsiskaityta ir nėra skaičiuojamas darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, kaip yra numatyta DK 141 str. 3 d. Pažeidimo pašalinimo terminas 2-me punkte nurodytam DK pažeidimui pašalinti yra nustatytas iki 2009 08 07. Nurodoma, kad pašalinus pažeidimus reikia pranešti VDI Vilniaus skyriui. Apie viso reikalavimo įvykdymą nurodyta pranešti iki 2009 08 07. Toliau reikalavime paaiškinama, kokios yra jo neįvykdymo pasekmės: užtraukia atsakomybę pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41(2) str. „Kliudymas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams atlikti jiems pavestas pareigas arba jų reikalavimų nevykdymas“. Nurodyta reikalavimo apskundimo tvarka. VDI Vilniaus skyriaus atstovas aiškino, kad, laiku neįvykdžius reikalavimo, darbdaviui bus keliama administracinio teisės pažeidimo byla. Paaiškino, kad tuo tikslu ir surašomas reikalavimas – tai prevencinė priemonė, kad darbdavys daugiau tokių darbo įstatymų pažeidimų nedarytų.

Atsižvelgiant į nurodytą paties reikalavimo turinį, akivaizdu, kad jis sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, priešingai nei teismo posėdyje aiškino VDI Vilniaus skyriaus atstovas ir J. Z. atstovas.

Kokiu būdu įmanoma įvykdyti 1 punkte nurodytą konkretų reikalavimą, jame nenurodyta. Aišku, kad šis reikalavimas yra neįvykdomas, nes asmuo jau atleistas iš darbo. Netgi, jeigu jis bus grąžintas į darbą, jam drausminė nuobauda jau negalės būti skiriama dėl praleisto termino. Jau vien šis faktas rodo, kad VDI įsiterpė į socialinius santykius tarp darbuotojo ir darbdavio, dviejų privačių asmenų, todėl šioje srityje ir neturi galimybės pakeisti susidariusią situaciją.

Dėl 2-jo reikalavimo yra kitaip. Pareiškėjas pateikė teismui 2009 08 21 mokėjimo nurodymą (b. l. 74), iš kurio matyti, kad UAB „Doka Lietuva“ pervedė J. Z. 4092,28 Lt. Pareiškėjas teigia, kad tokiu būdu atsiskaitė su atleistu darbuotoju, tačiau kaip VDI galėtų patikrinti, ar tinkamai atsiskaitė, teisės aktai nenumato. Ši aplinkybė taip pat netiesiogiai patvirtina, kad VDI įsiterpė į socialinius santykius, kurių spręsti neturi įgalinimų. Pareiškėjas atsisako mokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, nes mano, jog tokios pareigos neturi. Dėl to skundžiama tik dalis šio reikalavimo – dėl įpareigojimo skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Tokiu būdu pareiškėjo pozicija dėl skundžiamų aktų yra dvejopa – iš dalies pareiškėjas pripažįsta, kad VDI turėjo teisę nurodyti atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. Nepaisant to, teismas privalo patikrinti skundžiamų aktų dalių teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėjas reikalavimą skundė Vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui. 2009 09 03 sprendimas dėl pareiškėjo skundo taip pat skundžiamas teismui, išskyrus dalį dėl atsiskaitymo su pareiškėju, atleidžiant jį iš darbo, kaip paaiškina pareiškėjo atstovė, neskundžia dėl to, kad įvykdė.

Dėl 1-o reikalavimo punkto Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius administracinę procedūrą sustabdė dėl to, kad Vilniaus miesto 2-me apylinkės teisme 2009 07 31 priimtas nagrinėti J. Z. ieškinys dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl 2-o VDI Vilniaus skyriaus reikalavimo pareiškėjo skundas Vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui atmestas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad tarp darbuotojo J. Z. ir darbdavio UAB „Doka Lietuva“ kilo individualus darbo ginčas tiek dėl atleidimo pagrindo, tiek dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju. Įvertinus ginčą tokiu aspektu, visai neturi reikšmės ta aplinkybė, kada šį ginčą pradėjo nagrinėti teismas, ar iš viso nagrinėja, bei kokia yra ieškinio reikalavimų apimtis. Reikalavimu pareiškėjas įpareigotas mokėti tam tikras, su darbo santykiais susijusias, pinigines išmokas atleistam darbuotojui ir sumokėti jas VDI reikalavime nustatytu terminu, nors pareiškėjas ginčija šią prievolę ir dėl tokių piniginių išmokų mokėjimo dar nėra priimtas joks teismo sprendimas.

Sprendžiamas administracinis ginčas, t. y. viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumas, atsižvelgiant į šiam subjektui suteiktus įgalinimus bei teisės aktus, reglamentuojančius administracinio ginčo santykius.

Darbo kodekso 32 str. nustatyta, kad tai, kaip darbdaviai laikosi šio Kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 str. 1 p. nustatyta, kad Valstybinė darbo inspekcija pagal jai priskirtą kompetenciją tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus.

Valstybinei darbo inspekcijai įstatymu nesuteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčus ir priiminėti dėl jų sprendimus ir tokia išvada seka ne tik iš VDI įstatymo nuostatų. DK 286 str. nustatyta, kad darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisijos ir teismas, VDI Darbo kodekse nenurodyta. Darbo ginčų komisijų ir teismo kompetencijai pavesta spręsti darbo ginčus, kurie Darbo kodekso 285 str. apibrėžiami kaip nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kurio nepavyko sureguliuoti derybomis. Darytina išvada, kad darbo ginčų nagrinėjimas ir sprendimų dėl šių ginčų priėmimas nėra Valstybinės darbo inspekcijos kompetencija. Be to, atsižvelgiant į minėtą darbo ginčo apibrėžimą, VDI nepagrįstai teigia, kad darbo ginčas nagrinėjant J. Z. prašymą dar nebuvo kilęs. Darbo ginčas kilo nuo pat atleidimo dienos, nes atsirado nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio tiek dėl atleidimo pagrįstumo ir teisėtumo, tiek dėl atsiskaitymo atleidžiant, nes darbdavys iš karto neatsiskaitė, manydamas, kad turi teisę pirmiau išsireikalauti darbuotojo veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Ar toks delsimas atsiskaityti tokiu pagrindu buvo pagrįstas ir teisėtas, gali spręsti tik teismas. Šiuo atveju nesvarbu, ar pareiškėjas yra pareiškęs teismui tokį reikalavimą, ar nėra pareiškęs, nes jo valia yra pasirinkti, ko jis reikalauja iš darbdavio. Šiuo metu darbdavys jau pripažino, kad privalėjo atsiskaityti su darbuotoju, nepaisant, kad jam turėjo turtinių pretenzijų, ir nors ir pavėluotai, bet atsiskaitė ir netgi VDI reikalavimą šiuo klausimu laiko teisėtu ir pagrįstu.

Tokio darbo ginčo atveju (dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmokėjimo pagal DK 141 str. 3 d.) VDI neturi įgalinimų privalomu administraciniu sprendimu pasisakyti, kada ir kaip turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką.

DK 141 str. 1 d. darbdaviui ir darbuotojui leidžiama susitarti ir dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos. Iš bylos duomenų matyti, kad darbdavys bandė tartis su atleidžiamu darbuotoju dėl pirmesnio padarytos žalos atlyginimo. Taip pareiškėjas aiškino 2009 07 17 rašte pareiškėjo atstovui (b. l. 52). Tokie santykiai tarp pareiškėjo ir J. Z. yra darbo ginčas (socialinis konfliktas), kuris prasidėjo pačiu atleidimo iš darbo momentu. Šis ginčas susideda iš abiejų ginčo šalių tarpusavio reikalavimų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčą J. Z. perdavė spręsti Vilniaus m. 2-am apylinkės teismui (b. l. 45-48), daroma išvada, kad skundžiamu VDI reikalavimu, kuris priimtas peržengiant kompetencijos ribas, netiesiogiai daromas poveikis teismui, nes valstybinės valdžios institucijos sprendimas tarp kitų įrodymų turi didesnę reikšmę. Tokia situacija susidarė dėl to, kad VDI išsprendė klausimus, nepriskirtus VDI kompetencijai, o dėl to toks valstybinės valdžios institucijos sprendimas negali būti laikomas nei teisėtu, nei pagrįstu.

Kilusio ginčo dalyką ir ribas apibrėžia sprendimas klausimo, ar teisėtos yra minėtos Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2009 07 20 reikalavimo dalys, įpareigojančios nustatytu terminu išmokėti apibrėžtą piniginę išmoką darbuotojui bei įvykdyti DK 240 str. 1 d. reikalavimą ir pareikalauti iš darbuotojo paaiškinti raštu apie padarytą darbo drausmės pažeidimą. Reikalavimas yra privalomas vykdyti, t. y. šiuo atveju darbdavys privalo atlikti piniginius mokėjimus – išmokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, nes reikalavimas, kad tokios sumos būtų skaičiuojamos, reiškia, kad jos turės būti ir išmokėtos tam, kam priskaičiuotos. Taip pat reikalaujama nenustatytu būdu pareikalauti paaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo, tam nustatytas terminas, o tokiu atveju reikalavimo neįvykdžius bus tik viena galima pasekmė – administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimas darbdavio atstovui. Šio reikalavimo iš viso neįmanoma įvykdyti. Reikalavimas dėl piniginių sumų priskaičiavimo J. Z. susijęs ir su DK 141 str. 3 d. taikymu. Šioje normoje nustatyta - kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Ši teisės norma suponuoja, kad: 1) turi būti įrodyta darbdavio kaltė; 2) turi būti įrodytas mokėjimo uždelsimas. Skundžiamame individualaus pobūdžio teisės akte (Reikalavime) tokie faktai ir juos pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikiami, kas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimams. Tačiau šiuo atveju tai neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjas (darbdavys) nesutinka su tokių išmokų skaičiavimu J. Z. ir jų mokėjimu. Dėl kito reikalavimo pareiškėjas mano, kad jo neįmanoma įvykdyti nei iki teismo sprendimo priėmimo, nei po to, nes darbuotojas jau atleistas, o grąžinus jį į darbą reikės vykdyti teismo sprendimą, kai toks raštiško paaiškinimo reikalavimas jau neturės prasmės, o pareiškėjas vis tiek privalės jį vykdyti. J. Z. jau buvo atleistas VDI pradėjus tyrimą, todėl toks reikalavimas jau tuo momentu buvo neįvykdomas.

VDI atsiliepimuose nepagrįstai teigiama, kad darbdavys nevykdė imperatyvių DK normų reikalavimų, nes DK 141 str. nėra jokių imperatyvių reikalavimų. DK 240 str. nors ir yra imperatyvus reikalavimas, tačiau esant tam tikroms sąlygoms numatyta, kad jis gali būti nevykdomas. Kadangi į VDI kompetenciją neįeina individualių darbo ginčų nagrinėjimas, tai aišku, kad VDI negali tirti ir tokiems ginčams reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl negali nustatyti, ar yra aplinkybės, leidžiančios nevykdyti DK 240 str. imperatyvios nuostatos. Tokias aplinkybes galima nustatyti tik darbo ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje ar teisme.

Minėta, kad Darbo kodeksas numato specialią darbo ginčų nagrinėjimo tvarką, o Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas bei Lietuvos valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamentas (toliau – Reglamentas), patvirtintas Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2004 04 22 įsakymu Nr. I-108, Darbo kodekso normoms neprieštarauja, nes minėto įstatymo 9 str. 2 d. 3 p. nurodo vienintelį atvejį, kai darbo inspekcija gali spręsti darbo ginčą (gali spręsti ginčą tarp darbdavio ir darbuotojo dėl darbuotojo atsisakymo dirbti, motyvuojant, jog negarantuota darbuotojų sauga ir sveikata). Tai, kad kito pobūdžio darbo ginčai valstybinės darbo inspekcijos nesprendžiami, patvirtina ir minėto Reglamento 35 punkto 35.1 ir 35.2 papunkčiai.

Vertinant nagrinėjamo ginčo teisinius santykius, svarbu tai, kad Reglamento 30 punkte nustatyta, kad darbo inspektoriaus reikalavimai ir duoti nurodymai darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui yra privalomi, t. y. šiuo atveju pareiškėjas, neatsižvelgdamas į tai, kad nėra jokio įsiteisėjusio darbo ginčų komisijos ar teismo sprendimo kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką mokėjimo klausimu, privalo vykdyti vyriausiojo darbo inspektoriaus reikalavimą ir privalomai priskaičiuoti, o tokiu atveju ir išmokėti tam tikrą pinigų sumą darbuotojui, nors su tuo nesutinka, taip pat pareikalauti paaiškinimo raštu dėl darbo drausmės pažeidimo, nors, kai asmuo atleistas, to padaryti neįmanoma.

Atsižvelgiant į skundžiamo VDI reikalavimo turinį (yra ir piniginis reikalavimas), į tai, kad reikalavime nenurodoma, kada ir kaip konkrečiai bei dėl kieno kaltės darbdavys neatsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju, t. y., nenustatyta darbdavio kaltė, kuri būtina pagal Darbo kodekso nuostatas, pripažintina, kad skundžiamas reikalavimas priimtas viršijant VDI kompetenciją, nes privalomu vykdyti reikalavimu sprendžiamas individualus darbo ginčas – valstybės institucija nurodė, kaip darbo ginče privalo pasielgti pareiškėjas, t. y. darbdavys. Be to reikalavimo turiniu pažeidžiamos DK normos, reglamentuojančios darbo ginčų sprendimo tvarką (DK 285-303), ir DK 141 str. 3 d. nuostatos, reikalaujančios nustatyti darbdavio kaltę ar darbuotojo kaltės nebuvimą, bei Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, nesuteikiantis teisės šiai inspekcijai nagrinėti ir spręsti socialinius konfliktus, kurie pagal savo teisinę prigimtį yra darbo ginčai. Skundžiamas reikalavimas (jo skundžiamos dalys) yra neteisėtas dėl išdėstytų argumentų, todėl naikintinas ta dalimi, kuri pareiškėjo ginčijama.

Dėl Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimo.

Dėl to, kad skundžiamu sprendimu (2 punktu) patvirtintas neteisėtas ir nepagrįstas reikalavimas, ši sprendimo dalis naikinama kaip neteisėta ir nepagrįsta, vadovaujantis tais pačiais motyvais, kurie išvardinti aptariant reikalavimo 2 punkto skundžiamos dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Dėl to, kad dalyje administracinė procedūra buvo sustabdyta remiantis Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. nuostatomis, daroma išvada, kad ši sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta. Visų pirma, reikalavimo 1-as punktas turėjo būti panaikintas šiuo sprendimu, nes jis priimtas viršijant VDI suteiktą kompetenciją, įsiterpiant į darbo ginčą, kai jų sprendimo tvarka DK numatyta, taigi reikalavimu pažeistos DK nuostatos, taip pat VDI įstatymo nuostatos.

Tačiau ir pats procedūros sustabdymas nepagrįstas įstatymo nuostatomis.

Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 dalyje nustatyta: „jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui.“. Šioje normoje nekalbama apie ieškinius bendros kompetencijos teismuose, nes nustatyta, kad procedūra sustabdoma, kai tuo pačiu klausimu nagrinėjamas skundas. Ieškinys nėra skundas ir juo labiau skundas tuo pačiu klausimu. VDI nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl reikalavimo nuginčijimo ir tai yra administracinė procedūra. Tačiau tokio skundo joks teismas tuo metu dar nenagrinėjo. Viešojo administravimo įstatymo normos priskirtinos administracinės teisės sričiai. Administracinės teisės doktrina suponuoja, kad valstybinės valdžios institucijos gali atlikti tik tai, ką joms leidžia įstatymas, ir negali plečiamai aiškinti tokių teisės normų, kurios nustato jiems leidžiamus atlikti veiksmus. Dėl to Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus priimtas sprendimas sustabdyti administracinę procedūrą yra neteisėtas, nes nepagrįstas teisės normomis – ieškinio nagrinėjimas bendros kompetencijos teisme negali turėti jokios įtakos administracinėje procedūroje priimant sprendimą, todėl ir stabdyti procedūrą tokiu pagrindu įstatymas nenumato. Šį įstatymo pažeidimą (administracinės procedūros sustabdymą) būtent ir sukėlė situacija, kai administracinė procedūra buvo vykdoma viršijant VDI kompetencijos ribas.

Teismas spęsdamas šį ginčą privalo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) formuojama teismų praktika tokio pobūdžio administracinėse bylose, nes tokia pirmos instancijos teismo pareiga numatyta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje. Teismas vadovaujasi LVAT 2005 06 17 sprendimu administracinėje byloje Nr. A10-717-05, 2006 04 20 nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-909-06, 2007 02 12 sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-145/2007. Šiose bylose taip pat buvo sprendžiama dėl VDI reikalavimų, kuriuose buvo nurodyta: 1) sumokėti dienpinigius, 2) sumokėti darbo užmokestį už darbą naktį, švenčių dienomis ir viršvalandinį darbą, 3) aptarti darbo normas darbo sutartyse bei kolektyvinėje sutartyje. Visi šie klausimai taip pat gali būti sprendžiami tik DK numatyta darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Kadangi tokio darbo ginčo nagrinėjimas nėra priskirtas Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai, skundžiami VDI sprendimai naikinami Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nors reikalavimo ir Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimai yra iš esmės neteisėti ir nepagrįsti, nes priimti viršijant įstatymu suteiktą kompetenciją, visos skundžiamos ir neskundžiamos reikalavimo ir sprendimo dalys yra labai susijusios, tačiau teismas negali išeiti už skundo reikalavimo ribų, todėl naikinama tik ta sprendimų dalis, kuri pareiškėjo yra ginčijama ir skundžiama. Pareiškėjas pripažįsta, kad privalėjo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir atsiskaitė, kas reiškia, kad pažeidimą pripažino ir neginčija šioje dalyje VDI teisės duoti tokius privalomus reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 2 p., ir 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo UAB „Doka Lietuva“ skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2009 m. liepos 20 d. reikalavimo Nr. R1- 0351-0110 rezoliucinės dalies 1 punktą ir 2 punktą dalyje, kurioje nurodyta: „pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, 64-1269) 206 str. 1 d. 1 p..“ <...> „nėra skaičiuojamas darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, kaip yra numatyta DK 141 str. 3 d.“ ir nurodytas pažeidimo pašalinimo terminas - 2009 08 07.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. (16)SD-19474 nusprendžiamosios dalies 1 punktą ir 2 punkto dalį, kuria patvirtintas VDI Vilniaus skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus 2009 m. liepos 20 d. reikalavimo Nr. R1- 0351-0110 rezoliucinės dalies 2 punkto reikalavimas skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kaip yra numatyta DK 141 str. 3 d., bei nurodytas šio reikalavimo įvykdymo terminas – 2009 08 07.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.