- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-18
- Bylos Nr.
- I-1345-279/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01986-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas Ds V. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 2).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 4780,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2013 m. spalio iki 2015 m. kovo 17 d. Paaiškino, kad Šiaulių TI kamerose buvo laikomi 7-9 asmenys (kartais mažiau) ir visi vienu metu būdavo vedami pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius, kurie, pareiškėjo nuomone, yra labai maži (14-18 kv. m). Pasivaikščiojimai trukdavo vieną valandą. Teigė, kad jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo užtikrinta ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, dėl to pareiškėjui tekdavo būti perpildytoje kameroje. Dėl nurodytų laikymo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė psichologinį spaudimą, stresą, emocinius sukrėtimus, kuriuos prašo atlyginti neturtinę žalą priteisiant pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka. Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 13).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 10-13) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore. Minėtąją vienos valandos teisę pasivaikščioti gryname ore taip pat įtvirtina Šiaulių TI direktoriaus 2010-08-16 įsakymas Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“. Paaiškino, kad Šiaulių TI ant rėžiminio stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis svyruoja nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Be to, vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.
Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Teigė, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo D. V. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; kt.).
Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Dėl teisės pasivaikščioti gryname ore
Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog Šiaulių TI laikymo metu pasivaikščiojimai jiems skirtuose kiemuose trukdavo vieną valandą, pasivaikščioti būdavo vedami visi kameroje esantys asmenys, dėl to nebuvo pakankamai vietos.
Pareiškėjas neneigia, jog teisė pasivaikščioti gryname ore nebuvo užtikrinta, tačiau teigia, kad tokie pasivaikščiojimai truko vieną valandą. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Minėtąją nuostatą įtvirtina Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ 1.1 punktas.
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Minėtųjų Taisyklių 22 punktas reglamentuoja pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo reikalavimus: pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros; kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu; pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių); vidinių grotuotų kamerų durų nėra; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 92 punktas įtvirtina nuostatą, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.
Vadovaujantis aptariamu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad teisės aktai, reglamentuojantys pasivaikščiojimo kiemų įrengimą bei suimtųjų ir nuteistųjų teisę pasivaikščioti gryname ore, nenustato pasivaikščiojimo kiemų dydžio bei nenurodo, kiek asmenų vienu metu gali būti vedama pasivaikščioti, todėl nesant konkrečių teisės normų, nėra pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimo ir kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista.
Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto normos
Pareiškėjas D. V. kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nepakankamas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat formuoja praktiką, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Šio įsakymo 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 daro išvadą, kad Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto.
Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-07 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. V. laikymo“ matoma, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2013-10-28 iki 2015-03-17 (toliau – ir ginčo laikotarpis), konkrečiai: nuo 2013-10-28 iki 2013-11-20 (kamerose Nr. 96, Nr. 50, Nr. 91, Nr. 99, Nr. 44, Nr. 55, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,88 kv. m. iki 17,95 kv. m.), nuo 2013-11-25 iki 2013-12-09 (kamerose Nr. 15, Nr. 54, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,09 kv. m. iki 3,77 kv. m.), nuo 2013-12-11 iki 2014-04-02 (kamerose Nr. 15, Nr. 44, Nr. 60, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,89 kv. m. iki 17,92 kv. m.), nuo 2014-04-25 iki 2014-05-12 (kameroje Nr. 44, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,24 kv. m. iki 4,48 kv. m.), nuo 2014-05-14 iki 2014-06-09 (kamerose Nr. 104, Nr. 52, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,08 kv. m. iki 9,43 kv. m.), nuo 2014-06-11 iki 2014-11-19 (kamerose Nr. 52, Nr. 102, Nr. 8, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,06 kv. m. iki 16,63 kv. m.), nuo 2014-11-21 iki 2014-12-15 (kameroje Nr. 52, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,08 kv. m. iki 4,63 kv. m.), nuo 2014-12-19 iki 2015-01-08 (kameroje Nr. 52, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,7 kv. m. iki 6,17 kv. m.), nuo 2015-01-12 iki 2015-01-19 (kameroje Nr. 52, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,7 kv. m. iki 6,17 kv. m.), nuo 2015-01-21 iki 2015-01-30 (kamerose Nr. 52, Nr. 7, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,08 kv. m. iki 4,63 kv. m.), 2015-02-03 (kameroje Nr. 13, kai pareiškėjui tekęs plotas buvo 3,97 kv. m.), nuo 2015-02-05 iki 2015-02-20 (kameroje Nr. 105, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,04 kv. m. iki 6,06 kv. m.), nuo 2015-02-24 iki 2015-03-06 (kameroje Nr. 105, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,04 kv. m. iki 6,06 kv. m.), nuo 2015-03-09 iki 2015-03-17 (kameroje Nr. 105, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,04 kv. m. iki 6,06 kv. m.) (b. l. 15-26).
Taigi, kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas kamerose: Nr. 7 (21,98 kv. m.), Nr. 8 (16,72 kv. m.), Nr. 15 (18,85 kv. m.), Nr. 44 (17,95 kv. m.), Nr. 50 (18,66 kv. m.), Nr. 52 (18,5 kv. m.), Nr. 54 (17,98 kv. m.), Nr. 55 (18,77 kv. m.), Nr. 60 (17,68 kv. m.), Nr. 91 (18,45 kv. m.), Nr. 96 (18,93 kv. m.), Nr. 99 (16,22 kv. m.), Nr. 102 (16,63 kv. m.), Nr. 104 (18,86 kv. m.). Pateiktoje pažymoje atsakovas taip pat nurodė kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, buvusį nuo 7 val. 30 min. ir 19 val. 30 min. Vadovaujantis minėtosios pažymos duomenis, iš viso pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 453,5 paras, iš kurių 237 parų ploto norma buvo mažesnė nei 3,6 kv. m.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjas 237 paras buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normą.
Atsižvelgus į šias aplinkybes, konstatuojama, kad nurodytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kamerose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pažeidimas ilgiausiai truko iš eilės 48,5 parų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.
Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė (b. l. 27), be to, į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių pareiškėjas kreipėsi tik po devyniolikos mėnesių nuo pareiškėjo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose pradžios (b. l. 3). Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1422,00 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1422,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Priteisti D. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1422,00 Eur (tūkstantį keturi šimtus dvidešimt du eurus 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.