Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo D. S. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 15 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo gynėjo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. U., nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų ir pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis, 2012 m. birželio 17 d. laikotarpyje nuo 00.00 val. iki 01.00 val., autobusų stotelėje, esančioje Antakalnio g., prie namo Nr. 14, Vilniuje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. U., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, įsėdo į UAB „(duomenys neskelbtini) ” priklausantį taksi automobilį „VW Passat”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , vairuojamą M. J., paprašę, kad M. J. juos pavežtų iki Lentvario, nuvažiavo į Trakų rajoną, kur privažiavus Skynimų k., laukuose pareikalavo M. J. sustoti, tada D. S., sėdėdamas šalia vairuotojo, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė M. J. į veidą, po ko M. U., sėdėdamas ant galinės sėdynės už vairuotojo, iš už nugaros sulenkta dešine ranka tyčia apglėbė M. J. kaklą ir ėmė jį smaugti, po ko D. S. dar kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą, o M. U. perlipęs per sėdynę, rankomis laikydamasis už priekinės apdailos, koją įrėmęs nukentėjusiajam į gerklę ėmė jį smaugti, po ko abu bendrais veiksmais, atidarę vairuotojo pusės dureles, nukentėjusįjį išvilko ant žemės, D. S. ištraukė iš nukentėjusiojo kelnių odinį diržą ir juo kartu su M. U. tyčia apjuosė nukentėjusiojo M. J. kaklą, užveržė kilpą ir įtempė diržą, užverždami M. J. kaklą, tuo padarydami paliežuvinio kaulo ir skydinės kremzlės lūžį, ko pasekoje kaklą spaudžiant kilpa, M. J. mirė. Taip tyčia jį nužudė, po ko tęsdami savo iš anksto suplanuotus nusikalstamus veiksmus, pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)” priklausantį automobilį „VW Passat”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , 2 800 Lt vertės, su jame buvusia racija „Motorola CM-140“ - 750 Lt vertės, taksometru „ST-500 MF“ - 500 Lt vertės, plafonu - 120 Lt vertės, antena - 80 Lt vertės, bendrai padarydami UAB „(duomenys neskelbtini)” 4 250 Lt turtinę žalą, ir pagrobė iš M. J. mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, neturintį materialinės vertės, ir 300 Lt, po ko M. J. lavoną paslėpė Pastrėvės k., Elektrėnų sen., Trakų raj., taip tyčia, bendrais veiksmais, dėl savanaudiškų paskatų nužudė M. J. ir pagrobė svetimą turtą.

Taip pat jis pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad 2012 m. birželio 17 d. 05.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. U. ir T. Š., po to, kai nužudė M. J. ir pagrobė svetimą turtą, pagrobtu automobiliu „VW Passat”, valst Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuvažiavo į Kauno r., Kumpių k., esančią degalinę „Lukoil“, kur D. S. su T. Š. nupirko benzino, po ko tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, nuvažiavo į Kačerginės miško masyvą, esantį šalia Kačerginės gyvenvietės, Kauno raj., kur M. U. apipylė benzinu pagrobtą automobilį „VW Passat”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , ir žiebtuvėliu jį padegė, tokiu būdu sunaikino UAB „(duomenys neskelbtini) ” priklausantį, svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, padarydami 2 800 Lt materialinę žalą.

D. S. 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas vėliau to paties teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2014 m. rugpjūčio 1 d.

Skundžiamoje 2014 m. liepos 15 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus, suėmimo terminą D. S. Vilniaus apygardos teismas pratęsė dar trims mėnesiams.

Gynėjas skunde ginčydamas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pagrindą, atkreipia dėmesį į tai, kad vien nusikaltimo sunkumas ir gresiančios bausmės griežtumas negali būti pagrindas skirti griežčiausią kardomąją priemonę. Būtina atsižvelgti ir įvertinti, ar yra kitų duomenų, leidžiančių spręsti apie kaltinamojo ketinimus bėgti (slėptis) nuo teismo. Pratęsdamas suėmimo terminą, teismas nepagrįstai sureikšmino D. S. gresiančią bausmę, nevertindamas kitų reikšmingų aplinkybių.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nurodydamas itin tamprius ryšius užsienyje, nutartyje nenurodo iš kokių aplinkybių visumos daroma tokia išvada. Pratęsiant suėmimo terminą nebuvo nurodyta, kuo pasireiškia kaltinamojo tamprūs ryšiai už Lietuvos Respublikos ribų. Teismas vertino jokiais duomenimis nepatvirtintą argumentą apie tamprius ryšius užsienyje.

Skunde pažymima, kad D. S. nesuinteresuotas bėgti (slėptis) nuo teismo, kai visi ekonominiai bei asmeniniai interesai yra Lietuvos Respublikoje.

Skunde nesutikdamas su teismo išvada, kad būdamas laisvėje D. S. darys naujus nusikaltimus, gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog vien įtarimas sunkios nusikalstamos veikos padarymu savaime nereiškia, kad asmuo darys naujus nusikaltimus. Šiuo atveju, byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis planuoja daryti naujas nusikalstamas veikas. Ankstesnis teistumas nerodo kaltinamojo polinkio nusikalsti, nes atsirado D. S. jau būnant suimtam. Ankstesnis teistumas nebuvo susijęs su tęstinių nusikaltimų darymu, kas leistų manyti, jog asmuo linkęs nusikalsti. Visa tai, gynėjo nuomone, patvirtina, jog šis suėmimo pagrindas nustatytas nepagrįstai.

Gynėjas mano, kad BPK tikslai gali būti pasiekti paskiriant kaltinamajam D. S. švelnesnes kardomąsias priemones.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kardomoji priemonė – suėmimas kaltinamajam D. S. taikoma ilgiau nei dvejus metus, t. y. be teismo nuosprendžio suėmime jis laikomas ilgiau nei įstatyme nustatytas leidžiamas 18 mėnesių suėmimo taikymo terminas. Gynėjo teigimu, vien tai yra pagrindas naikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį.

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo D. S. gynėjo skundas atmetamas.

Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam D. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad joje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad D. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra iš dalies paties kaltinamojo D. S. bei kaltinamųjų T. Š., M. U. parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, kratų protokoluose, specialistų išvadose esantys duomenys, kita bylos medžiaga.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam D. S. suėmimo terminą byloje yra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Už labai sunkaus ir dviejų apysunkių nusikaltimų kurių padarymu kaltinamas D. S. , baudžiamasis įstatymas numato žymiai griežtesnes nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmes (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Apygardos teismas kaltinamajam D. S. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus, BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus, nusikaltimus. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šie suėmimo skyrimo bei jų termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Vadovaujantis teismų praktika, nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog D. S. kaltinamas trijų tyčinių nusikalstamų veikų, kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir dvi – apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis) kategorijoms. Už labai sunkaus nusikaltimo – nužudymo dėl savanaudiškų paskatų – padarymą įstatymas numato tik labai griežtą laisvės atėmimo bausmę (laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos). Taigi tuo atveju, jei būtų įrodyta kaltinamojo kaltė, jam grėstų ilgalaikis įkalinimas. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nors ir nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, kai byloje yra ir kitų aplinkybių. Priešingai nei skunde nurodo gynėjas, iš skundžiamos nutarties matyti, jog apygardos teismas paminėtu pagrindu pratęsdamas D. S. suėmimo terminą vertino ne tik gresiančios bausmės griežtumą. Teismas atsižvelgė į tai, kad D. S. yra nevedęs, iki sulaikymo nedirbo ir niekur nesimokė, todėl su Lietuva nėra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais. Negalima neatsižvelgti ir į tai, kad kaltinamasis nusikalstamas veikas galimai padarė bendrininkų grupe, buvo apsvaigęs nuo alkoholio, yra teistas. Šias aplinkybes įvertinus kartu su inkriminuojamų nusikaltimų sunkumu, yra pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Priešingai nei teigiama gynėjo skunde, pirmosios instancijos teismas nutartyje nenurodė, kad suimtasis turi ryšių užsienyje, todėl gynėjo argumentas, kad, teismas akcentavo itin tamprius kaltinamojo ryšius užsienyje, nevertinamas.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus ir yra duomenų, kad iki nuosprendžio priėmimo jis gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar apysunkių nusikaltimų, nurodytų BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Kaip jau minėta, D. S. šioje byloje yra kaltinamas trijų nusikalstamų veikų, kurios priskiriamos labai sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4 ir 6 dalys), padarymu. Už kaltinamajam inkriminuotų nusikaltimų padarymą baudžiamasis įstatymas numato kur kas griežtesnę nei vieneri metai laisvės atėmimo bausmę, BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Visos nusikalstamos veikos, kurių padarymu D. S. yra kaltinamas, galimai buvo padarytos veikiant bendrininkų grupe, labai sunkus nusikaltimas žmogaus gyvybei galimai buvo padarytas iš savanaudiškų paskatų. Nors D. S. iki sulaikymo nebuvo teistas, tačiau vėliau Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu jis nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Nusikaltimą žmogaus sveikatai, už kurį yra nuteistas paminėtu nuosprendžiu, kaltinamasis padarė iki šiuo metu jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo. Be to, jis ne kartą yra baustas ir administracine tvarka, kas taip pat neigiamai charakterizuoja pastarojo asmenybę. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog kaltinamasis D. S., būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, nurodytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Išdėstyti motyvai rodo, kad per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindai, dėl kurių D. S. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.

Baudžiamoji byla, kurioje D. S. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, todėl teismo nesaisto BPK 127 straipsnyje numatyti kardomosios priemonės – suėmimo taikymo terminai. Aukštesnysis teismas nenustatė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme vilkinimo faktų.

D. S. paskirta kardomoji priemonė neprieštarauja BPK 11 straipsnyje numatytam proporcingumo principui. Minėtas baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad nepratęsus D. S. paskirto suėmimo termino, nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Šioje proceso stadijoje pratęsiant suėmimą, siekiama užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, siekdamas užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, padarė pagrįstą išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Ta aplinkybė, jog suimtojo gynėjas turi priešingą nuomonę, nereiškia, jog kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas nepagrįstai.

Vertinant skundo argumentą dėl švelnesnių kardomųjų priemonių paskyrimo, pažymėtina, kad švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo klausimą gali spręsti teismas, kurio žinioje yra byla, o apeliacinės instancijos teismas tik patikrina nutarties pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 123 straipsnio 6 dalis, 139 straipsnis).

Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo tvarka nepažeista. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti kaltinamojo gynėjo skundą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

suimto kaltinamojo D. S. gynėjo skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.