Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-15 · Administracinė byla Nr. eI-6063-189/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-15
Bylos Nr.
eI-6063-189/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00698-16-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rytis Krasauskas, Bronius Januška, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
P. E. D. G., B. G., Y. G., N. G.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Aistė Žemaitienė
Kategorijos
  • 1.38pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-6063-189/2016Proceso Nr. 3-61-3-00698-16-5Procesinio sprendimo kategorija 1.38., 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Jolitos Rasiukevičienės,

dalyvaujant pareiškėjų P. E. D. G., B. G., Y. G., N. G. – R. ir R. G. atstovei advokatei Aistei Žemaitienei,

atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Laurai Lapėnaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Elinai Petrauskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. E. D. G., B. G., Y. G., N. G. – R. ir R. G. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai su skundu kreipėsi į teismą prašydami:

1) Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015-11-19 įsakymą Nr. 1V-923 (toliau – Įsakymas);

2) Įpareigoti Ministeriją tenkinti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Nurodė, jog 2013-07-29 per Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą su prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašymo atkurti pilietybę pagrindu nurodė, tai, kad pareiškėja P. E. D. G. yra P. (P.) P. (D.), turėjusios Lietuvos pilietybę iki 1940-06-15, duktė, o likę pareiškėjai yra P. E. D. G. vaikai, tad ir P. (P.) P. (D.) vaikaičiai. Pareiškėjų teigimu, jie yra įgyja teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.

Nesutiko su institucijų, sprendusių pilietybės suteikimo klausimą padarytomis išvadomis, jog P. (P.) P. (D.) (pareiškėjos mama) išvykimas iki 1990-03-11 iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę nėra susijęs su ypatingomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą pasitraukimą iš Lietuvos valstybės vertinti kaip išimtinį atvejį. Pareiškėjų teigimu, Departamentas priimdamas 2015-10-22 teikimą (skundžiamo Įsakymo pagrindas) neįsigilino ir todėl netinkamai vertino pareiškėjų nurodytas priežastis dėl kurių P. (P.) P. pasitraukė iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjų vertinimu, Įsakymas priimtas tik formaliai atsižvelgus į Departamento teikimą. Pažymėjo, kad P. (P.) P. (D.) pasitraukimas iš Lietuvos kaip tik yra susijęs su politinėmis ir istorinėmis priežastimis. Tuo tarpu pasilikusios ir nenorėjusios pasitraukti jos motina ir seserys buvo nužudytos, o tai, kaip tik ir liudija, kad P. (P.) P. (D.) iš Lietuvos pasitraukė pačiu laiku. Pareiškėjai taip pat pateikė ištraukas iš istorinės literatūros, kuri, jų nuomone, tik įrodo faktą, jog jų protėvei tikrai grėsė realus pavojus ir jos pasitraukimas būtent ir buvo įtakotas istorinių bei politinių aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Nesutinkant su pareiškėjų skundo argumentais nurodė, kad neginčija, jog pareiškėjai turi teisę į pilietybės atkūrimą, tačiau, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, kad toks pasitraukimas negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu. Ministerija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste vertindama pareiškėjų 2014-01-09 laisvos formos paaiškinimą nusprendė, kad P. D. išvykimas iš Lietuvos neprilyginamas pasitraukimui Pilietybės įstatymo 7 str. 1 d. 3 punkto nuostatų prasme. Pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjų mamos ir senelės išvykimą iš Lietuvos teritorijos, lėmusius jai taikytus realius žmogaus teisių apribojimus ar realią jų grėsmę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad, kaip išdėstė ir teikime, remiantis istorijos šaltiniais, pirmasis holokausto laikotarpis įvardijamas 1941 m. birželio pabaiga – 1941 m. lapkričio mėn., todėl įvertinus šiuos faktus darė išvadą, kad P. (P.) P. (D.) pasitraukimas iš Lietuvos (duomenys neskelbtini) (prieš 5 metus iki Antrojo pasaulinio karo pradžios) negali būti vertinamas kaip pasitraukimas iš Lietuvos Pilietybės įstatymo prasme. Be to, pareiškėjai P. (P.) P. (D.) išvykimo motyvus sieja su bendra žydu padėtimi 1933-1935 metais, o skundo argumentai susiję su žydų padėtimi Vokietijoje, o ne Lietuvoje. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju esminės reikšmės turėtų žydų padėtis būtent Lietuvoje. Pažymėjo, kad Įsakymu nebuvo pažeisti lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Pareiškėjai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015-11-19 įsakymo Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. IV-923 teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 str. 2 dalimi bei 32 str. 2 punktu ir atsižvelgiant į Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-10-22 teikimą Nr. (15/3-8)13P-311.

Įstatymo 9 str. 1 dalyje (Įsakymo priėmimo metu galiojanti redakcija) nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 32 str. 2 dalis reglamentuoja Vidaus reikalų ministro teisę priimti sprendimus dėl pilietybės suteikimo.

Nustatyta, kad pareiškėja P. E. D. G., kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, su 2013-07-27 prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydama atkurti Lietuvos pilietybę. Prašymo pagrindas – aplinkybės, susijusios su vieno iš tėvų pasitraukimu iš Lietuvos iki 1990-03-11 į (duomenys neskelbtini) (išvykimas gyventi į istorinę tėvynę). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens, iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonys, kurie iki Įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės ir neketina atsisakyti turimos pilietybės. Pareiškėjams pilietybė galėtų būti atkurta, tačiau tik tuo atveju, jei pareiškėjai atitiktų Įstatymo 7 str. 2, 3 ir 4 punktuose nustatytas išimtis. Įstatymo 7 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (2 p.); yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis.

Nagrinėjamu atveju aktualus šio straipsnio 3 punkto nuostatos „yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ aiškinimas, nes būtent šios teisės nuostatos pagrindu pareiškėjai formuluoja argumentus, prieštaraujančius skundžiamo Įsakymo teisėtumui. Kaip nurodyta skunde, pareiškėjos P. E. D. G. mama P. (P.) P. (D.) (kitų pareiškėjų senelė) 1935 metais pasitraukė į (duomenys neskelbtini) ir kad ji nuo 1948-05-15 yra (duomenys neskelbtini) pilietė, 1990-03-11 jos gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). Skunde nurodyta, kad pagrindinė pareiškėjos mamos pasitraukimo į (duomenys neskelbtini) priežastis yra 1933-1935 metų įvykiai, susiję su A.Hitlerio valdymo metu jo vykdyta politika (diskriminacinių įstatymų priėmimas žydijos atžvilgiu, grasinimai Lietuvai) dėl kurios tuo metu Lietuvoje gyvenę žydų kilmės asmenys turėjo jausti vis didėjančią grėsmę jų gyvenimams. Tuo tarpu kaip nurodė Ministerija, pareiškėjos mamos išvykimas iš Lietuvos negali būti prilyginamas pasitraukimui iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 str. 1 d. 3 punkto nuostatų prasme, nes pareiškėjos nurodomi istoriniai įvykiai, pareiškėjų teigimu nulėmę P. (P.) P. (D.) išvykimą iš Lietuvos, negali būti vertintini, kaip patvirtinantys pareiškėjos P. E. D. G. mamai (duomenys neskelbtini) realiai kilusią grėsmę jos gyvybei. Departamento teigimu, pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjų mamos ir senelės išvykimą iš Lietuvos teritorijos, lėmusius jai taikytus realius žmogaus teisių apribojimus ar realią jų grėsmę.

Pagal Pilietybės įstatymo 2 str. 3 d., asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Taigi tokiu asmeniu laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.

Konstitucinio Teismo 2002-12-24 nutarime nurodyta, kad teisės akte (jo dalyje) apibrėžiamos sąvokos negalima nagrinėti paliekant nuošaly kurį nors toje sąvokoje vartojamą žodį arba kurią nors tos sąvokos apibrėžimo formuluotę, nes taip būtų ignoruojamas atitinkamo teisinio reguliavimo vieningumas. Todėl, kaip ir šiuo atveju, pareiškėjų mamos/senelės išvykimas iš Lietuvos iki nurodytos datos turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Pilietybės įstatymo priėmimo tikslus ir esmę. Kaip teisinėje praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kalbant apie teisinį kontekstą, kurio dalimi yra formuluotė „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, reikia pažymėti, kad ši teisinė konstrukcija yra įtvirtinta Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Taigi Pilietybės įstatymo 7 straipsnis įtvirtina dvigubos pilietybės atvejus. Todėl sistemiškai išanalizavus šiuos įstatymų leidėjo įtvirtintus dvigubos pilietybės atvejus, matyti, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu, ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai nuo Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tokiu būdu, teismas analizuodamas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatas taip pat yra saistomas pilietybės sampratą aiškinančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų (2013-11-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1967/2013). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), t. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Dar daugiau, konstitucinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertinęs formuluotę „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos“ Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo kontekste, yra išaiškinęs, kad asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990-03-11 negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos, o sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990-03-11, reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990-03-11 bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Teismas taip pat išaiškino, kad ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinius žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme (2013-11-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1967/2013).

Pažymėtina, kad pagal aptartas teisės aktų nuostatas, okupacijos pradžia siejama su 1940-06-15, pabaiga su 1990-03-11. Pareiškėjų teigimu, jų mama/senelė iš Lietuvos pasitraukė (duomenys neskelbtini) todėl, kaip teisingai nustatė Departamentas, nurodydamas tai Teikime, bei vėliau tai patvirtino ir Ministerija, jog pareiškėjų mamos/senelės iš Lietuvos išvykimas nelaikytinas tiesiogiai susijusiu su okupacinio rėžimo grėsmėmis.

Ginčo šalių pozicijos, nagrinėjamo ginčo kontekste, išsiskyrė dėl pareiškėjų mamos/senelės išvykimo iš Lietuvos aplinkybių vertinimo, pareiškėjams siekiant įrodyti, kad mamos/senelės išvykimas susijęs su gresiančiu pavojumi jos gyvybei, t. y. pareiškėjai mamos/senelės išvykimo priežastimis nurodė to meto buvusią istorinę ir politinę situaciją, t. y. konkrečiai A.Hitlerio vykdomą politiką (fašizmu) Vokietijoje, bei su tuo susijusius pasikeitimus (grėsmėmis) tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Būtent šias aplinkybes pareiškėjai prašė vertinti aplinkybių, pagrindžiančių Lietuvos pilietybės suteikimą, išimtinumo prasme.

Pareiškėjų prašymo argumentus vertinant visų pagrindinių žmogaus teisių apribojimų, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos, kontekste (individualus galimos grėsmės vertinimas) pažymėtina, kad, kaip nustatė ir atsakovė, pareiškėjai skunde rėmėsi iš esmės viešai skelbiamais istoriniais faktais, vykusiais laikotarpiu nuo 1933 m. iki 1935 m. tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje. Tačiau iš skunde aptartųjų aplinkybių negalima teigti, kad jos (aplinkybės) yra akivaizdžiai susijusios su tiesiogine grėsme žydų tautos asmenims. Skunde aptarti istoriniai įvykiai vaizduoja tuo metu besikuriančių nacistinių organizacijų kūrimosi etapus, susikūrimo tikslus, vykdytą veiklą, vis stiprėjančią A.Hitlerio politiką, tačiau konkrečių įrodymų dėl neteisėtų veiksmų žydų tautos asmenų atžvilgiu būtent tuo metu (1933-1935 metai) Lietuvoje, byloje nėra pateikta. Pareiškėjai išvadas dėl grėsmės žydų tautybės asmenims egzistavimo darė tik skunde minimų faktinių istorinių įvykių kontekste. Kaip 2014-01-09 paaiškinime nurodė ir pati pareiškėja, jai iš pokalbių su mama buvo žinoma, kad jos mama iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) pabėgo (duomenys neskelbtini)., kadangi bijojo, jog nacizmo stiprėjimas kaimyninėje Vokietijoje ir stiprėjantis antisemitizmas Šiauliuose, mieste, kur mama gimė, gali grėsti jos gyvenimui. Taigi šie paaiškinimai taip pat tvirtina, kad pareiškėjai skunde ir argumentais teismo posėdžio metu išimtinai remiasi tik bendrais istoriniais faktais, susijusiais su nacizmo įsivyravimu Vokietijoje, į valdžią atėjus A.Hitleriui (1933 m.) ir nacizmo pradžia Lietuvoje. Pareiškėjų teigimu, P. (P.) P. (D.) baimės pasitvirtino, kai Antrojo Pasaulinio karo metu buvo nužudyta daugelis Lietuvos žydų, tame tarpe ir pareiškėjos senelė bei dvi jos seserys. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių net apytikslę šių atsitikusių faktinių aplinkybių, susijusių su P. (P.) P. (D.) šeimos nariais, datą. Atkreiptina, jog pareiškėja mini Antrojo Pasaulinio karo metą (1939-1945 metai), tuo tarpu, kaip matyti iš oficialių duomenų, pateiktų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro internetiniame puslapyje http://genocid.lt/centras/lt/891/a/, straipsnyje „Trumpa holokausto Lietuvoje istorija, istoriografija ir bibliografija“, pagal užsienio šalių ir Lietuvos istoriografiją pirmasis žydų genocido laikotarpis Lietuvoje – 1941 m. birželio mėn. pabaiga – 1941 m. lapkritis; antrasis laikotarpis – 1941 m. gruodis – 1943 m. kovas; trečiasis laikotarpis – 1943 m. balandis – 1944 m. liepa. Iš to seka, kad pareiškėjos senelė ir jos dvi seserys galimai buvo nužudytos (duomenys neskelbtini) metų laikotarpyje. Pareiškėjos mama į (duomenys neskelbtini) išvyko dar prieš 6 metus iki pirmojo genocido laikotarpio Lietuvoje. Nors ir sutiktina su pareiškėjų argumentais, kad aplinkybės, susijusios su nacistinių idėjų skleidimu jau nuo 1933 metų, vėliau vykdytu žydų genocidu galimai galėtų būti laikytinos (atitinkamai kiekvieną asmens išvykimo iš Lietuvos situaciją vertinant individualiai) išskirtinėmis aplinkybėmis, galėjusiomis būti priežastimi išvykti iš Lietuvos, tačiau pareiškėjams nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes, t. y. patvirtinančių apie iš Lietuvos išvykusių asmenų realų suvokimą (būtent išvykimo metu) apie grėsmę jų gyvybei, vien bendras istorinių, faktinių aplinkybių nurodymas nepatvirtina, kad pareiškėjai atitinka sąlygas Lietuvos pilietybei gauti Įstatymo 9 str. 2 dalies prasme. Pareiškėjų pateikti fragmentai iš istorinių knygų taip pat nepatvirtina tuo laiku besikuriančių/susikūrusių nacistinių organizacijų realių neteisėtų veiksmų žydų tautos žmonių atžvilgiu. Taigi skunde nurodyti bendro pobūdžio istoriniai faktai, nagrinėjamu atveju, negali būti vertinami, kaip patvirtinantys pareiškėjų mamai/senelei (duomenys neskelbtini) kilusią realią grėsmę gyvybei, privertusią ją pasitraukti iš Lietuvos teritorijos.

Pareiškėjų skundo argumentus įvertinus aptartų teisės nuostatų, paminėtos teismų praktikos kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjų mamos/senelės išvykimas iš Lietuvos teritorijos pagrįstai atsakovo neprilygintinas pasitraukimui iš Lietuvos Įstatymo 7 str. 1 d. 3 punkto nuostatos prasme, todėl tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimą ir panaikinti Įsakymą nėra teisinio pagrindo. Reikalavimas įpareigoti Ministeriją atkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybę yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Įsakymą, kuriuo nuspręsta neatkurti pilietybės pareiškėjams, todėl nepripažinus Įsakymo neteisėtumo, atitinkamai reikalavimas dėl įpareigojimo taip pat negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,

nusprendė:

Pareiškėjų P. E. D. G., B. G., Y. G., N. G. – R. ir R. G. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Bronius JanuškaRytis KrasauskasJolita Rasiukevičienė