- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-27
- Bylos Nr.
- 2K-840/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Alvydas Pikelis, Viktoras Aidukas (pran.)
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. P., kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, ir jo motinos I. P. kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria A. P. pripažintas nepakaltinamu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartis, kuria A. P. motinos I. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, A. P. gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių miesto apylinkės teismas nustatė, kad A. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. 2006 m. lapkričio 23 d., apie 8 val., Šiauliuose, V. Grinkevičiaus g. 22, ties Lieporių vidurinės mokyklos kiemu, jis iš nugaros viena ranka apkabino ir prispaudė prie savęs I. B., gimusią 1991 m. liepos 25 d., o kita ranka paėmė jai už burnos ir, sakydamas ,,mažute, einam baliavoti, o jei ne – nudursiu“, išsitraukęs reples, grasino ją nužudyti.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu A. P. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartis panaikinti, o baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad su teismų nutartimis nesutinka, nes jos priimtos neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjus baudžiamąją bylą, taip pat iš esmės pažeidus Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodeksus. Buvo pažeista: BPK 7 straipsnis, nustatantis, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą; BPK 246 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama dalyvaujant kaltinamajam; jis nebuvo supažindintas nė su vienu procesiniu dokumentu nei atliekant ikiteisminį tyrimą, nei nagrinėjant bylą teismuose; BPK 53 straipsnio 3, 4 dalys, nes jam nebuvo paskirtas įstatyminis atstovas, o teisme jį prižiūrinti motina dalyvavo tik kaip liudytoja. Taip buvo pažeistos jo teisės į gynybą.
Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas neatitinka įstatymų keliamų ekspertizės aktui ir ekspertams reikalavimų. Ekspertai buvo šališki. Tie patys ekspertai byloje davė viena kitai prieštaraujančias išvadas. Net ir pripažinus jį nepakaltinamu, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga (BK 17 straipsnis). Susipažinęs su bylos medžiaga teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad jis turi būti stebimas griežto režimo sąlygomis.
Byloje nebuvo visapusiškai ištirti įrodymai tiriant pavojingos veikos faktą, o jo veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu A. P. motina prašo pakeisti teismų sprendimus dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo A. P., taikant gydymą namų sąlygomis.
Kasatorė pažymi, kad 2006 m. birželio 15 d. ekspertizės akto išvadoje nurodyta, jog A. P. reikalingas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, o 2007 m. vasario 22 d. ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad A. P. reikia skirti priverčiamąsias medicinos priemones griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Sūnus pagal savo ligą nėra agresyvus ar pavojingas visuomenei, jis buvo gydomas, vartojo vaistus, paskirtus medikų, gydymo režimo nepažeidinėjo. Teismai nesiaiškino, kodėl byloje yra prieštaringos teismo ekspertų išvados, o vadovavosi tik 2007 m. vasario 22 d. ekspertizės aktu ir skyrė griežčiausią priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
A. P. ir jo motinos I. P. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės
Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad būdamas nepakaltinamas A. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.
BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Viena iš jų yra stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. 2006 m. birželio 15 d. dėl jo padarytos kitos nusikalstamos veikos buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kuria konstatuota, jog šis serga psichikos liga – paranoidine šizofrenija ir jam reikalingas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (b. l. 55–57). Šioje baudžiamojoje byloje A. P. taip pat buvo paskirta ir 2007 m. vasario 22 d. atlikta kita teismo psichiatrijos ekspertizė, kuria konstatuota, kad jis serga psichikos liga – paranoidine šizofrenija, 14 kartų gydytas psichiatrijos ligoninėje, skiriamų vaistų nevartoja, gydymo vengia, ekspertų rekomenduotas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis buvo ignoruotas ir jis priverstinai gydytas nebuvo. Ekspertų psichiatrų komisija rekomendavo jam skirti priverčiamąsias medicinos priemones griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (b. l. 71–72). Pagal BK 98 straipsnio 5 dalies nuostatą stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kuris kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatą. A. P. padaryta veika susijusi su kėsinimusi į žmogaus gyvybę ar sveikatą, todėl jam priverčiamoji medicinos priemonės rūšis paskirta teisingai ir nėra įstatyminio pagrindo ją keisti.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Kasatorius teigia, kad teismai nagrinėdami baudžiamąją bylą pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus: ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teismuose jis nebuvo supažindintas su bylos dokumentais; nebuvo paskirtas įstatyminis atstovas; gynyba neturėjo teisės teikti įrodymų. Šie pažeidimai, kasatoriaus nuomone, turėjo įtakos teismo sprendimui. Tačiau kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti, nes baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų tiek atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, tiek teisiamajame posėdyje sprendžiant A. P. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą teisėjų kolegija nenustatė.
BPK 396 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu dėl baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens psichikos būklės negalima atlikti proceso veiksmų, kuriuose jis dalyvautų, ikiteisminio tyrimo pareigūnas dėl to surašo protokolą. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2007 m. kovo 5 d. tyrėja, atsižvelgdama į A. P. psichikos būklę, tokį protokolą surašė (b. l. 77). Į teisiamąjį posėdį A. P. taip pat nebuvo pristatytas, nes to nereikalavo teisėjas.
Atstovais pagal įstatymą gali būti ,,neveiksnaus įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ir nukentėjusiojo tėvai“ (BPK 53 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad A. P. nustatyta tvarka būtų pripažintas neveiksniu.
Atstovui pagal įstatymą, pateikusiam rašytinį ar žodinį prašymą, leidžiama dalyvauti procese, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras priima dėl to nutarimą, o teismas – nutartį (BPK 53 straipsnio 3 dalis).
Pagal BPK 396 straipsnio 3 dalį šios kategorijos bylose gynėjo dalyvavimas būtinas nuo nutarties skirti psichiatrijos ekspertizę priėmimo momento. Tokia nutartis buvo priimta 2006 m. gruodžio 22 d. Ikiteisminio tyrimo pareigūno A. P. skiriamas gynėjas vadovaujantis BPK 50 straipsnio 1 dalies pagrindais buvo paskirtas tik 2007 m. kovo 5 d., t. y. pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Tokiu atveju, sprendžiant, ar nebuvo pažeista asmens teisė į gynybą, turi būti atsižvelgta į tai, ar ji buvo užtikrinta nagrinėjant bylą teismuose ir ar buvę pažeidimai neturėjo esminės įtakos teisingam teismo sprendimui priimti. Iš teismo posėdžio protokolų (b. l. 108–111, 131–132) matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dalyvavo gynėjai bei A. P. motina, kuri teismo nutartį taikyti priverčiamąją medicinos priemonę jos sūnui A. P. apskundė apeliacine ir kasacine tvarka.
Kolegijos nuomone, įvertinus procesą kaip visumą, darytina išvada, kad iš kasatoriaus nebuvo atimta teisė į teisingą bylos nagrinėjamą, todėl padaryti pažeidimai neturėjo esminės įtakos teisingam teismo sprendimui priimti.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų sprendimai neperžengiant skundų ribų laikytini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. P. ir jo motinos I. P. kasacinius skundus atmesti.