Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-07-14 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-219-1035/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-07-14
Bylos Nr.
AN2-219-1035/2022
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00413-2022-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Valerij Lauš (pirm.)
Institucija
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-219-1035/2022Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00413-2022-5Procesinio sprendimo kategorija 16.9.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. liepos 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria netenkintas V. Š. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2022 m. kovo 2 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-4615-2022.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. kovo 2 d. nutarimu V. Š. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta 40 Eur bauda. V. Š. nubausta už tai, kad ji 2022 m. sausio 4 d. 19.01 val. Vilniuje, Dzūkų g. 71, vairuodama automobilį „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir paliko jį stovėti ten, kur jis trukdė kitų transporto priemonių eismui, tokiu būdu savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 150.10 punkto reikalavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 27 d. nutartimi V. Š. skundas dėl Institucijos 2022 m. kovo 2 d. nutarimo netenkintas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu V. Š. prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 27 d. nutartį ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną arba panaikinti teismo nutartį ir priimti naują nutartį, arba pakeisti nutartį ir pakeisti paskirtą administracinę nuobaudą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad J. P. transporto priemonė „Volvo“ stovėjo prie jai dalinės nuosavybės teise priklausančio garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įvažiavimo, ši išvada padaryta neįvertinus byloje esančių įrodymų (nuotraukų, V. Š. teismo posėdyje duotų paaiškinimų), kurie patvirtina, kad J. P. jai nuosavybės teise priklausančia garažo dalimi pagal paskirtį, t. y. kaip garažu, nesinaudoja ir negali naudotis, kadangi minėta garažo dalis rekonstrukcijos būdu yra sujungta su J. P. nuosavybės teise priklausančio garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patalpomis įrengiant gyvenamąsias patalpas. Teismas neatkreipė dėmesio, kad minėtas įvažiavimas į garažą skirtas ne dviem, o vienam automobiliui ir kad ta garažo dalimi naudojasi ne J. P., o V. Š.. J. P. naudojasi antru garažo aukštu, į kurį patekimas automobiliu nėra įmanomas.

1.2. Teismas, nustatydamas V. Š. tyčinę kaltės formą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė ANK 8 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tarp namo bendraturčių galiojo žodinis susitarimas statyti automobilius prie jiems nuosavybės teise priklausančių ir naudojamų garažų (jų dalių). V. Š. niekada nestatė automobilio prie J. P. nuosavybės teise priklausančio garažo. V. Š. 2022 m. sausio 4 d. jai priklausančią garažo dalį rado užstatytą J. P. automobiliu „Volvo“. Tuo metu prie J. P. nuosavybės teise priklausančio garažo įvažiavimas buvo laisvas. V. Š. automobilį „Toyota Auris“ pastatė už „Volvo“ automobilio dėl minėto bendraturčių susitarimo ir dėl nuolatinės konfliktinės situacijos su J. P. motina G. M. bei jos dukra I. M., kurios nuolat fotografuoja V. Š.. Pastatyti į kitą laisvą vietą V. Š. negalėjo, nes išvažiavimas iš laisvos kiemo vietos yra gana sudėtingas, didelė tikimybė kliudyti kitą automobilį ar namo sieną. Teismo posėdyje J. P. nurodė, kad savo automobilį „Volvo“ pastatė prie V. Š. nuosavybės teise priklausančios garažo dalies, nes taip jai buvo patogiau, be to, ji nesitikėjo, kad tokiu vėlyvu metu V. Š. gali atvykti, o taip pat dėl to, kad, pasak J. P., V. Š. šiuo garažu beveik nesinaudoja.

1.3. V. Š. neatsisakė patraukti automobilio, tik nurodė J. P., kad dėl jai (V. Š.) sukeltų nepatogumų (įvažiavimo į garažą užstatymo) teks palaukti. V. Š. nenurodė ir neprivalėjo nurodyti J. P. savo sveikatos būklės, o pastaroji jos vertinti. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad automobilio ji negalėjo patraukti dėl to, kad jos sveikatos būklė tuo momentu neleido staiga sėsti prie vairo. Priešingas V. Š. elgesys būtų buvęs neatsakingas ir pažeidžiantis viešąjį interesą, kurio prioritetą prieš asmeninį interesą skundžiamoje nutartyje konstatavo ir teismas. Tai, kad J. P. sugaišo daugiau nei pusvalandį laiko, lėmė objektyvios priežastys. Nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad administracinį nusižengimą V. Š. padarė tyčia ar dėl neatsargumo.

1.4. V. Š. vertinimu 40 Eur bauda paskirta neįvertinus J. P. veiksmų, nenustačius kaltės formos ir rūšies, neįvertinus V. Š. asmenybės, nuobaudos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo principų, ji yra neproporcinga. Nagrinėjant bylą teismo posėdyje ir sprendžiant dėl galimos administracinės nuobaudos skyrimo, V. Š. prašė teismo įvertinti aplinkybę, kad už tokio pobūdžio pažeidimą ji nėra bausta, atsižvelgti į jos asmenybę bei į J. P. veiksmus, lėmusius tai, kad V. Š. 2022 m. sausio 4 d. negalėjo pasistatyti automobilio prie jai nuosavybės teise priklausančios garažo dalies. Tai, kad minėtu turtu V. Š. naudojasi ne kasdien, ar kad tai buvo vėlus metas, neleidžia J. P. elgtis neatsakingai, negerbti kitų bendraturčių interesų ir piktnaudžiauti savo teisėmis. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir skundžiamoje nutartyje dėl jų nepasisakė. Apeliantės manymu, J. P. veiksmai, kurie sudarė sąlygas nagrinėjamai situacijai atsirasti, pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinami kaip administracinę atsakomybę lengvinančios aplinkybės. ANK 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) gali ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, tokiu būdu pažeisdamas minėtas ANK nuostatas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo jo netenkinti. Nurodo, kad skunde nepateikta naujų esminių duomenų, kurie apylinkės teismui nebūtų buvę žinomi ir kurių jis nebūtų aptaręs skundžiamoje nutartyje bei kurie leistų suabejoti apylinkės teismo išvadomis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė ginčija kaltę dėl jai inkriminuoto administracinio nusižengimo ir nesutinka su paskirtos baudos dydžiu.

Žemesnės instancijos teismas

ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti, sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą. KET 150.10 punktas numato, kad sustoti ir stovėti draudžiama ten, kur sustojusi transporto priemonė užstotų kitiems vairuotojams šviesoforo signalus ar kelio ženklus, trukdytų įvažiuoti (išvažiuoti) į (iš) stovėjimo aikštelę (-ės), stovėjimo vietą (-os), garažą (-o), kiemą (-o), teritoriją (-os), trukdytų įlipti į kitą transporto priemonę arba kitaip kliudytų transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui. Draudimą stovėti paprastai žymi ne tik draudžiamieji kelio ženklai – vieta turi būti tokia, kad pakankamai atidžiam ir rūpestingam vairuotojui būtų aišku, kad joje yra draudžiama statyti automobilius. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad automobilis „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjo įvažiavime į vidinį kiemą ir užstatė kitą kieme stovėjusią transporto priemonę, o dėl tokio automobilio pastatymo transporto priemonių judėjimas vidiniame kieme buvo akivaizdžiai apribotas arba neįmanomas, nors kieme buvo laisvos vietos pastatyti automobilį tokiu būdu, kad jis netrukdytų kitų eismo dalyvių judėjimui. Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, su kuria sutinka ir apygardos teismas, jog taip automobilį pastačiusi V. Š. turėjo galimybę sustoti namo kiemo laisvoje teritorijoje, tačiau tyčia sustojo už transporto priemonės „Volvo“, tokiu būdu apribojo transporto priemonių judėjimą kieme ir pažeidė KET 150.10 punkte nurodytas taisykles.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. P. transporto priemonė „Volvo“ stovėjo prie jai dalinės nuosavybės teise priklausančio garažo įvažiavimo, nurodoma, jog J. P. jai nuosavybės teise priklausančia garažo dalimi nesinaudoja. Taip pat skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje situacijoje įvažiavimas į garažą skirtas ne dviem, o vienam automobiliui ir kad ta garažo dalimi naudojasi V. Š., o J. P. naudojasi antru garažo aukštu. Apygardos teismas šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl V. Š. administracinės atsakomybės pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį šios aplinkybės neturi esminės reikšmės, nes esmine aplinkybe laikytina tai, kad, kaip minėta, V. Š. turėjo objektyvią galimybę pastatyti automobilį kieme taip, kad automobilis neribotų kitų transporto priemonių judėjimo. Nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį ir apeliacinio skundo argumentais, kad V. Š. laikėsi tarp namo bendraturčių galiojusio žodinio susitarimo statyti automobilius prie jiems nuosavybės teise priklausančių ir naudojamų garažų. Be to, skunde nurodoma, kad pastatyti automobilio į kitą laisvą vietą V. Š. negalėjo, nes būtų sudėtinga išvažiuoti iš kiemo ir didelė tikimybė kliudyti kitų bendraturčių automobilį ar gyvenamojo namo sieną. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, peržiūrėjus byloje esančias įvykio vietos nuotraukas (b. l. 41-44, 52-55) galima daryti išvadą, kad V. Š. pastačius automobilį kieme esančioje laisvoje vietoje būtų pakankamai vietos išvažiuoti iš kiemo nekliudant greta esančių objektų, o toks automobilio pastatymas neribotų kitų transporto priemonių judėjimo kieme. Be to, pritartina apylinkės teismo motyvams, kad susiklosčiusioje situacijoje V. Š. galėjo pastatyti automobilį kitur – nebūtinai kieme. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. Š. pastatė automobilį neleistinoje vietoje, nors turėjo realią galimybę pastatyti automobilį taip, kad sustojusi transporto priemonė netrukdytų kitiems vairuotojams įvažiuoti į kiemą ir iš jo išvažiuoti.

Kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, apeliaciniame skunde akcentuojama, kad V. Š. neatsisakė patraukti savo automobilio, ji dėl objektyvių priežasčių (dėl tuo metu suprastėjusios sveikatos būklės) sutiko jį patraukti vėliau. Pirmosios instancijos teismas šį V. Š. argumentą (kodėl ji iškart negalėjo patraukti automobilio) vertino kaip neturintį teisinės reikšmės, kadangi tai yra jos veiksmai po teisės pažeidimo padarymo. Šiuo atveju pritartina apylinkės teismo išvadai, kad toks V. Š. transporto priemonės pastatymas neleistinoje vietoje negali būti pateisinamas jos sutrikusia sveikata, kadangi sveikatos būklė suprastėjo po automobilio pastatymo, bet ne jo pastatymo metu. Taigi, nors V. Š. ir sutiko perstatyti automobilį po 20 minučių, nes tuo metu jautėsi blogai, ši aplinkybė nešalina V. Š. kaltės dėl padaryto administracinio nusižengimo.

Apeliantė nesutinka su jai paskirta nuobauda, teigdama, kad paskirtos baudos dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, bauda paskirta neįvertinus J. P. veiksmų, nenustačius kaltės formos ir rūšies. Visų pirma, aukštesnysis teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad ANK 417 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sankcijoje numatyta bauda nuo 30 iki 90 Eur. Nagrinėjamu atveju V. Š. parinktas baudos dydis yra artimas minimaliam minėto nusižengimo sankcijoje numatytam baudos dydžiui. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar V. Š. paskirtos baudos dydis yra proporcingas, atsižvelgė į tai, kad nuobauda paskirta vadovaujantis įstatymais, patenka į sankcijoje numatytas baudos už minėtą administracinį nusižengimą dydžio ribas, taip pat atsižvelgė į tai, kad nenustatyta V. Š. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančią aplinkybių.

ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pažymėtina, kad ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas konkrečioje byloje yra susijęs būtent su išskirtinių aplinkybių egzistavimu. Aukštesnysis teismas nenustatė aplinkybių, suponuojančių nurodytos baudos dydžio mažinimą.

Nors apeliantė skunde pabrėžia, kad šioje byloje turėjo būti nustatytos jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau apygardos teismas, įvertinęs skundžiamą Institucijos nutarimą ir pirmosios instancijos teismo nutartį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatytos pagrįstai. Pažymėtina, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės gali būti konstatuojamos, kai visuma duomenų pagrindžia kaltininko atsakomybę švelninančius aspektus, atskleidžia mažesnį veikos pavojingumą, švelninančios padėtį aplinkybės turi būti pagrįstos konkrečiais bylos duomenimis, tačiau nagrinėjamu atveju jų nėra. Atsižvelgiant į tai, kad V. Š. turėjo galimybę automobilį pastatyti kitoje vietoje, atmestinas skundo argumentas, kad J. P. veiksmai lėmė V. Š. administracinio nusižengimo padarymą ir turėjo būti pripažinta apeliantės atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad V. Š. paskirtos nuobaudos dydis buvo individualizuotas tinkamai, jis nėra per švelnus ar per griežtas, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 9 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N-575-143-09).

Taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas, todėl skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 27 d. nutartį nepakeistą ir V. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Valerij Lauš