- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-17
- Bylos Nr.
- 2A-1784-230/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Nerijus Meilutis, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- A. V.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 62.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolios Indreikienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10-408/2011 pagal ieškovo A. G. patikslintą ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. G. patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo A. V. 27 320,00 Lt skolos, 6 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-08-31 pateikė atsakovui PVM sąskaitą - faktūrą UAG Nr. 000054 29 750 Lt sumai už grūdų sandėliavimo paslaugas, tačiau pagal šią sąskaitą - faktūrą atsakovas neatsiskaitė. Ieškovas 2009-08-31 taip pat pateikė atsakovui PVM sąskaitą - faktūrą UAG Nr. 000056 3 570 Lt sumai už grūdų džiovinimą. 2009-10-24 atsakovas pervedė ieškovui 6 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „išankstinis mokėjimas už grūdų džiovinimą“. Šia suma buvo padengtas atsakovo įsiskolinimas pagal sąskaitą - faktūrą UAG Nr. 000056 (3 570 Lt) ir iš dalies pagal sąskaitą - faktūrą UAG Nr. 000054 (29 750 Lt). Todėl atsakovo įsiskolinimas ieškovui liko 27 320 Lt. PVM sąskaitos - faktūros buvo įtrauktos į ūkio išrašomų sąskaitų registrą, ir jos buvo deklaruotas VMI. Sąskaitos pateikimo atsakovui ir jo gavimo faktas yra patvirtintas atsakovo parašu, o PVM sąskaita - faktūra yra teisiškai pagrįstas prekių ir paslaugų priėmimo fakto įrodymas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovui 1 200 Lt advokato pagalbos išlaidų ir 24,44 Lt pašto išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių pateiktos PVM sąskaitos – faktūros Nr. UAG Nr. 000054 nors yra išrašytos tarp tų pačių šalių, dėl tos pačios sumos (29 750 Lt) ir už tą pačią paslaugą (grūdų sandėliavimą), tačiau ant skirtingo PVM sąskaitos – faktūros blanko, nenurodant sąskaitos - faktūros išrašymo datos. Teismas nurodė, kad PVM sąskaita – faktūra be datos neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, be to, byloje nėra pateikta jokių darbų atlikimo aktų, kurie patvirtintų sąskaitų išrašymo aplinkybes, todėl darė išvadą, jog nėra aišku, ar grūdų sandėliavimo paslaugos buvo atliktos, koks grūdų kiekis buvo sandėliuojamas ir kiek laiko. Teismas atsižvelgė į tai, kad sutartis dėl grūdų sandėliavimo nebuvo sudaryta, taip pat nustatė, kad ieškovas teikė atsakovui grūdų džiovinimo paslaugas, į kurias buvo įtrauktos ir tokios paslaugos, kaip grūdų priėmimas, jų laikymas džiovinimo metu ir atidavimas atsakovui, ir už šias paslaugas yra atsiskaityta. Todėl teismas darė išvadą, jog šalims siekiant papildomų paslaugų – grūdų sandėliavimo, tarp jų turėjo būti išankstinis abipusis susitarimas dėl šios paslaugos teikimo ir atlyginimo už šią paslaugą, vykdymo termino, taip pat aptartos kitos esminės sutarties sąlygos. Teismas sprendė, kad šalys nebuvo tarpusavyje susitarusios dėl visų esminių sutarties sąlygų, todėl tarp šalių negalėjo atsirasti sutartiniai santykiai dėl grūdų sandėliavimo paslaugos, o nesant tokių santykių, atsakovui negalėjo atsirasti prievolė mokėti už šią paslaugą. Teismas atsižvelgė į tai, kad teikiant grūdų sandėliavimo paslaugas ieškovas turėjo turėti Teritorinės valstybinių maisto ir veterinarijos tarnybų leidimą užsiimti maisto tvarkymu, o ieškovas neįrodė, jog tokią teisę turi. Todėl teismas sprendė, kad reikalavimas atsakovui atlyginti už grūdų sandėliavimo paslaugas yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
Ieškovas A. G. apeliaciniu skundu prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismo sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nukrypstant nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įrodymų vertinimo praktikos, taip pat nebuvo atskleista bylos esmė, o teismo išvada dėl skolos nebuvimo grindžiama prielaidomis. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad PVM sąskaitos - faktūros Nr. UAG Nr. 000054 šalių buvo pasirašytos ne vienu metu ir todėl nepagrįstai sprendė, kad grūdų sandėliavimo paslaugos iš viso nebuvo suteiktos. 2009 m. rugpjūčio 31 d PVM sąskaita - faktūra UAG Nr. 000054 yra prima facie įrodymas, kad atsakovas yra skolingas ieškovui už grūdų sandėliavimo paslaugas, ir ši aplinkybė nebuvo paneigta jokiais leistinais rašytiniais įrodymais. Atsakovas savo parašu patvirtino abu PVM sąskaitos – faktūros egzempliorius, parašo neginčijo. Be to, ieškovas, nustatyta tvarka įtraukė šią PVM sąskaitą - faktūrą į apskaitos registrą, deklaravo joje nurodytą sumą kaip gautinas pajamas ir įstatymo nustatyta tvarka sumokėjo pridėtinės vertės mokestį nuo šios sumos. Tai, kad atsakovo turimoje PVM sąskaitoje – faktūroje nėra nurodytas vienas iš formalių rekvizitų – data, nepaneigia skolos buvimo. Teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, kad sandėliavimo paslaugos suteikimo nepatvirtina darbų atlikimo aktai, kadangi šalių sutartinius santykius patvirtina kiti byloje pateikti įrodymai, o dėl pagrindinių paslaugos teikimo sąlygų (kainos, terminų) buvo tariamasi žodžiu. Atsakovas žinojo ir turėjo žinoti, kokias teisines pasekmes sukels PVM sąskaitos - faktūros pasirašymas, nereiškė jokių pretenzijų dėl jos turinio ir joje nurodytos paslaugos. Sprendime nepagrįstai konstatuota, kad ieškovas neturi teisės teikti sandėliavimo paslaugų, kadangi teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. B1-527 „Dėl maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimų patvirtinimo“ nustatytos tvarkos nuostatas ir dėl netinkamo šio akto nuostatų aiškinimo padarė nepagrįstas išvadas. Ieškovas atliko nemaistinių grūdų sandėliavimo paslaugas atsakovui, todėl šioms paslaugoms aukščiau minėta tvarka yra netaikoma.
Atsiliepimas
Atsakovas A. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad ieškovas nepagrįstai ginčo PVM sąskaitą – faktūrą kvalifikuoja, kaip oficialų rašytinį įrodymą, turinti didesnę įrodomąją reikšmę, nes ši sąskaita nėra išduota valstybės ar savivaldybės institucijos. Be to, atsakovui perduotos PVM sąskaitos – faktūros egzempliorius neatitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nurodytų būtinųjų rekvizitų, o PVM sąskaita – faktūra pati savaime nėra sutartis. Ieškovui nepateikus jokių kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog egzistavo sutartiniai santykiai dėl grūdų sandėliavimo paslaugų, teismas tinkamai taikė ir aiškino sutarčių sudarymą ir jų aiškinimą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai nusprendė, kad labiau tikėtina, kad šalys dėl sandėliavimo paslaugų nesitarė. Ieškovas nepateikė teismui dokumentų, patvirtinančių, kad turi teisę verstis maisto produktų (grūdų) sandėliavimu, todėl nepagrįstai reikalavo iš atsakovo atlyginti už grūdų sandėliavimo paslaugas. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad buvo teikiami sandėliuoti nemaistiniai grūdai, kadangi atsakovas augino ir ieškovui perduodavo būtent maistinius grūdus, ką patvirtina su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikiami rašytiniai įrodymai (laboratorinių tyrimų duomenys). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo pateiktos PVM sąskaitos – faktūros įrodomoji reikšmė yra abejotina ir santykyje su kitais įrodymais sudarė pagrindą spręsti, kad šalys dėl sandėliavimo paslaugos teikimo nebuvo susitarę.
Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), taip pat konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvų pagrindu nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti priimtą teismo sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir nepažeidė nei procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, reikalavimų, nei suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo taisyklių. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo šalys buvo susitarę dėl sandėliavimo paslaugų teikimo, už kurių suteikimą ieškovas reikalauja priteisti atlyginimą iš atsakovo. Ieškovas sutartinius santykius dėl sandėliavimo paslaugos grindžia atsakovo pasirašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. UGA 000054, kurią laiko oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Tačiau PVM sąskaita – faktūra, remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalies reikalavimais, negali būti pripažinta oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, kadangi tai ne valstybės ar savivaldybės institucijos išduotas dokumentas, o ūkininko išrašyta PVM sąskaita – faktūra. Ieškovo nuomone, atsakovo pasirašyta PVM sąskaita – faktūra yra pakankamas įrodymas sutartiniams santykiams patvirtinti. Tačiau sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, yra svarbu sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas, kadangi CK 6.159 straipsnyje numatyta, kad sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais ir sutarties forma. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), ir sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas yra pareikštas įstatymų reikalaujama forma (CK 6.181 straipsnio 4 dalis), kuri šiuo atveju turėtų būti sudaryta rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad be pateiktos PVM sąskaitos – faktūros byloje nėra kitų atliktą sandėliavimo paslaugą patvirtinančių įrodymų, t. y. nėra jokių darbų atlikimo aktų, kurie patvirtintų sąskaitoje nurodytos paslaugos atlikimą, nėra duomenų apie tai, koks grūdų kiekis buvo sandėliuojamas, kiek laiko ir koks atlyginimas už tai buvo numatytas. Pažymėtina, kad PVM sąskaitoje – faktūroje, kuria ieškovas remiasi kaip įrodymu šalių susitarimui pagrįsti, tėra nurodytas paslaugos pavadinimas – grūdų sandėliavimas ir mokėtina suma su PVM ir be PVM. PVM sąskaitoje – faktūroje nesant šalių sudarytos sutarties esminių sąlygų, toks dokumentas negali būti pripažintas pakankamu įrodymu šalių sutartiniams santykiams pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį įrodymą, taip pat pagrįstai atsižvelgė ir į jo nustatytus formalius trūkumus, t. y. ieškovo ir atsakovo turimų sąskaitų – faktūrų formaliuosius trūkumus, o būtent kad atsakovo turimame egzemplioriuje nėra sąskaitos išrašymo datos ir yra kitų viršutinės PVM sąskaitos – faktūros dalies skirtumų, kas sudaro tam tikrą pagrindą abejoti juose nurodytų duomenų tikrumu, nors atsakovas ir neginčija pasirašęs šiuos dokumentus. Vertinant, ar ginčo PVM sąskaita – faktūra patvirtina tarp šalių buvus susitarimą dėl grūdų sandėliavimo, svarbi ir kita byloje nustatyta aplinkybė, kad nors šalis seniai sieja santykiai dėl grūdų džiovinimo paslaugos atlikimo, niekada anksčiau atsakovui nebuvo išrašyta jokia kita PVM sąskaita – faktūra dėl tų pačių grūdų sandėliavimo, ko neneigia ir pats ieškovas. Iškilus ginčui dėl sandėliavimo paslaugų teikimo ir apmokėjimo už jas, ieškovas, pripažindamas, kad tokia sąskaita atsakovui išrašyta pirmą kartą, neteikė įrodymų, kad tokios paslaugos buvo teikiamos ir kitiems ūkininkams, o iš išrašytų 2008-08-31 PVM sąskaitų – faktūrų žiniaraščio (b.l. 45) matyti, kad ir kitiems ūkininkams sąskaitos buvo išrašomos tik už džiovinimą. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ieškovo išrašytas PVM sąskaitas - faktūras ir pagal bylos duomenis padarė pagrįstą išvadą, kad negalima laikyti, jog atsakovas turėjo prievolę atsiskaityti pagal ieškovo pateiktą PVM sąskaitą – faktūrą už sandėliavimo paslaugas. Atsakovo pateikti duomenys apie ginčo sąskaitos įtraukimą (b.l. 45) į sąskaitų registrą ir duomenys apie pridėtinės vertės mokesčio deklaravimą (b.l. 81-82) taip pat neįrodo, kad šalys buvo susitarę dėl sandėliavimo paslaugos teikimo ir atlyginimo už ją. Žiniaraštis yra sudarytas paties ieškovo, o iš deklaracijoje nurodytos apmokestinamų tiekimų nurodytos sumos (51 505 Lt) negalima padaryti neginčijamos išvados, jog pridėtinės vertės mokestis sumokėtas ir nuo ginčo sąskaitoje nurodytos paslaugų sumos.
Išanalizavus byloje pateiktų įrodymų visumą bei remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota tikėtinumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2005, 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-609/2008), galima teigti, kad labiau tikėtina, jog šalių susitarimo dėl sandėliavimo paslaugų teikimo ir esminių tokio susitarimo sąlygų nebuvo. Pareiga atsiskaityti atsakovui negali kilti vien tuo pagrindu, kad jis yra pasirašęs PVM sąskaitą – faktūrą, kadangi teisė į atlyginimą gali kilti tik atlikus darbą, t. y. šiuo atveju suteikus paslaugas (CK 6.716 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinio skundo argumentai, jog buvo sandėliuojami nemaistiniai grūdai ir todėl nebuvo reikalingas įstatymų numatytas leidimas, yra neesminiai, kadangi nenustatytas faktas, kad atsakovo grūdai aplamai buvo sandėliuojami, todėl šios aplinkybės nevertintinos.
Dėl nurodytų motyvų kolegija daro išvadą, jog apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti priimtą teismo sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinį skundą, priteistinos atsakovo turėtos advokato pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis), kurios pagal pateiktus įrodymus sudaro 2 420 Lt. Tačiau kolegija daro išvadą, jog šios išlaidos mažintinos, remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi iki LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytais dydžiais, t.y. priteistina 1 200 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 60 Lt už atstovo dalyvavimą teismo posėdyje (posėdžio trukmė 30 min.), viso 1 260 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 260 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.