Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutarimo, kuriuo J. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 3 dalį ir nubaustas – 1200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. nubaustas už tai, kad 2014 m. gruodžio 23 d. 16.07 val. (duomenys neskelbtini) g. ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 1.39 promilių girtumas), bei vairuodamas automobilį „Kia Motors Sportage“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš pradėdamas važiuoti ir keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepraleido iš galo ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Seat Ibiza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą J. R., bei su juo susidūrė. Eismo įvykio metu apgadinti automobiliai.

Apelianto nuomone, Šiaulių apylinkės teismo nutarimas naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo byla grąžintina iš naujo tirti įgaliotai institucijai – Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kadangi sprendimas priimtas nesurinkus ir neištyrus visų reikšmingų duomenų, neįsigilinus į eismo įvykio eigą ir mechanizmą. Pasak apelianto, susipažinus su administracinio teisės pažeidimo byla, matyti, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas, apkaltinant jį padarius administracinį pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, buvo surašytas nenustačius visų bylos tyrimui ir sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu Šiaulių apylinkės teismui būtų sudarytos sąlygos priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą. Priešingai, byloje yra gana daug neaiškumų, netikslumų, nepaaiškintų ir neištirtų aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti tiek policijos pareigūno surašyto protokolo teisėtumu bei pagrįstumu, tiek Šiaulių apylinkės teismo nutarimo teisėtumu ir pagrįstumu. Akivaizdu, kad byloje buvo apklausti du asmenys, tiesiogiai dalyvavę eismo įvykyje J. R. ir jis, dėl ko pateikė visiškai priešingas aplinkybes. Neginčija, kad eismo įvykio metu buvo neblaivus, buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis, tačiau šiuo požiūriu jo parodymai negali būti laikomi mažiau patikimi ar vertingi nei liudytojos J. R., nesant kitų juos paneigiančių ar patvirtinančių duomenų, kadangi situaciją suvokė visiškai, jautėsi gerai, aplinkybes vertino objektyviai. Be to matyti, jog išskyrus jį ir J. R., bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, nebuvo apklausti pašaliniai, laikytini objektyviais asmenys, tiesiogiai matę eismo įvykį (kaip nurodo kai kurie apklausti proceso dalyviai). Ši aplinkybė, dėl neva įvykio vietoje buvusio ir neva policijos pareigūnų bei J. R. matyto liudytojo duotų paaiškinimų, yra viena iš prieštaringų bylos aplinkybių. Viena vertus minėti asmenys nurodo, kad liudytojas buvo įvykio vietoje, bendravo su policijos pareigūnais, buvo užfiksuoti asmens duomenys, tuo tarpu nei vieno iš policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ši aplinkybė apie liudytoją, jo kontaktiniai duomenys, vardas ir pavardė nebuvo nurodyti, apskritai ši aplinkybė neužfiksuota, ir kaip supranta nėra išlikusi, todėl ja remtis ar vertinti nėra pagrindo. Iš to seka, kad J. R. ir visų policijos pareigūnų pateikti aptariami duomenys apie liudytoją yra laikytini nepatikimais, abejotinais, todėl atmestini, kuriais nėra pagrindo remtis priimant sprendimą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnis įpareigoja policijos pareigūnus imtis priemonių galimiems liudytojams nustatyti bei juos užfiksuoti, tačiau šiuo atveju, dėl jam nesuprantamų priežasčių, tai nebuvo atlikta. Šiaulių apylinkės teismas šios aplinkybės taip pat papildomai netyrė, apsiribodamas niekuo nepagrįstais liudytojų parodymais apie neva buvusį liudytoją. Akivaizdu, jog tokio pobūdžio parodymai negali būti patikrinti objektyviai, tačiau teismas nesiėmė veiksmų gauti papildomus duomenis iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro apie policijos pareigūnų veiksmus įgyvendinant Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnį. Kaip buvo minėjo, vertinant tai, kad eismo įvykio dalyvių pateikti paaiškinimai ir parodymai yra visiškai priešingi, mano, kad byloje privalėjo būti surinkta, ištirta bei įvertinta objektyvių duomenų visuma sprendimui pagrįsti. Žinoma, kad J. R. nurodė, jog automobilis „Kia“ stovėjo ir pradėjo judėti tik jai baigiant lenkimo manevrą, todėl įvyko eismo įvykis, dėl kurio kaltas yra jis. Visiškai priešingai įvykio situaciją nurodė jis, kadangi važiavo 30 km/h greičiu, savo juosta, arčiau kelkraščio, tačiau lenkiantis automobilis pasirinko per greitą grįžimo į pagrindinę eismo juostą trajektoriją, dėl ko sukdamas kliudė jo automobilį. Mano, kad ši aplinkybė yra pagrindinė bylos aplinkybė, pripažįstant vieną iš asmenų kaltu dėl eismo įvykio ir atitinkamai pritaikant administracinę atsakomybę pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, kurią būtina nustatyti objektyviai ir pagrįsti neabejotinais objektyviais duomenimis. Apelianto vertinimu, esant šiai situacijai, eismo įvykio kaltininkas gali būti nustatytas tik remiantis atitinkama eksperto ar specialisto išvada, kuri byloje priimant skundžiamą nutarimą nebuvo gauta. Nustatyta, kad eismo įvykio schemoje nėra užfiksuota automobilio stovėjimo vieta iki susidūrimo (anot J. R.). Tai reiškia, kad automobilis iki susidūrimo judėjo (jo duoti parodymai). Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad J. R. nurodė po susidūrimo sustojusi iš karto, taip pat pasielgė ir jis, tačiau pagal eismo įvykio vietos schemą matyti, kad automobiliai nuo susidūrimo vietos dar važiavo atitinkamai 8.5 m ir 11.80 m, tai yra žymų atstumą, skirtumas tarp automobilių 3.3 m. Ši aplinkybė patvirtina, kad automobilis „Kia“ iki susidūrimo momento judėjo, nes akivaizdu ir logiška, kad tik pradėjęs judėti (J. R. parodymai) būtų sustojęs momentaliai, kadangi automobilio pagreitis ir judėjimo energija yra labai menka. Apeliantas mano, kad teismas sprendime rėmėsi visais pirmiau nurodytais duomenimis ir jų pagrindu konstatavo jo kaltę, tačiau pažymi, jog teismo ištirti bei įvertinti duomenys yra prieštaringi, abejotini, neparemti objektyviais duomenimis. Dėl to Šiaulių apylinkės teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad jis nedalyvavo teismo posėdyje dėl sutrikusios sveikatos, tuo tarpu teismas pagal paklausimus nebuvo gavęs informacijos apie jo apsilankymą skubios pagalbos skyriuose. Siekdamas patvirtinti jo teismo sekretorei telefonu nurodytas aplinkybes apie sveikatos sutrikimus, prideda išrašus iš sveikatos istorijos.

Apelianto nuomone, pirmiau išdėstytos aplinkybės, objektyvių įrodymų bei duomenų nebuvimas, sudaro pagrindą teigti, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, dėl ko priimtas teismo nutarimas yra naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo byla grąžintina iš naujo tirti įgaliotai institucijai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi administracinio teisės pažeidimo bylą patikrina tiek kiek prašoma apeliaciniu skundu, neperžengdamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ATPK 256 straipsnyje numatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko visų bylai reikšmingų duomenų ir neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių t. y. neapklausė policijos pareigūnų fiksavusių ir tyrusių administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, neištyrė visų bylos aplinkybių, neįvertino atskirų duomenų kitų įrodymų kontekste, nepašalino kilusių abejonių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių nustatyti kodėl nebuvo apklaustas J. R. ir D. Š. nurodytas liudytojas, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp J. R. ir J. P. duotų parodymų, šie įrodymai nebuvo įvertinti eismo įvykio schemos kontekste. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas apsiribojo formaliu konstatavimu, jog „pažeidimo faktas visiškai įrodytas byloje esančiais rašytiniais dokumentais“, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. nutartis Nr. N575-1192/2009) vien tik rašytiniai pažeidimo padarymą galinčių patvirtinti asmenų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (ATPK 276 straipsnis) ir jų nepakeičia. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vien tai, jog J. P. eismo įvykio metu buvo neblaivus, neįrodo, kad J. P. sukėlė šį eismo įvykį.

Aukštesnės instancijos teismas remdamasis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepašalino kilusių prieštaravimų, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarimas J. P. administracinio teisės pažeidimo byloje negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas, o administracinio teisės pažeidimo byla perduotina nagrinėti ir naujo šiam teismui. Atsižvelgiant į priimto procesinio sprendimo rūšį, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi juos visus apeliantas galės išdėstyti bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹¹ straipsniu, 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.