Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-04 · Administracinė byla Nr. I-3510-595/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-04
Bylos Nr.
I-3510-595/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01693-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vita Valeckaitė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3510-595/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01693-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 4 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė,dalyvaujant A. B.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 7750 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).

Nurodė, kad per laikotarpį nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. jis buvo laikomas kamerose su dar kitu asmeniu, teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gyvenamąjį plotą ir tai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsniui, Konvencijos 3 straipsniui. Kaip ir sanitarinis mazgas, taip ir ne pirmo būtinumo baldai kameroje neturi būti įskaičiuojami į kameros plotą. Jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv.m. plotas, toks laikymas kamerose prilyginamas kankinimui. Taip pat teigia, kad kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atitvertas sienele, tokiu būdu nėra užtikrinamas privatumas. Kameroje vienas langas, kuris tiek iš lauko, tiek iš vidaus uždėtas grotomis. Langas atsidaro, tačiau atidarius, būna šalta ir drėgna, ventiliacija labai silpna. Kamerose nemalonus kvapas. Nebuvo uždaro sanitarinio mazgo, kaip kad numato teisės aktai. Jį, atliekant gamtinius reikalus, galėjo stebėti kiti nuteistieji ir pareigūnai. Turėjo tik vieną pasivaiksčiojimo valandą kiemelyje. Dėl visų šių nepatogumų patyrė neturtinę žalą, patyrė emocinius išgyvenimus, žeminantį elgesį. Kreipėsi dėl registracijos pas gydytoją, tačiau niekas jo nepriėmė, nurodant, kad įstaigoje nėra daktarų. Prašo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l. 12-19) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prie atsiliepimo pateikė Lukiškių TI-K įskaitos pareiškėjo asmens kortelės kopijas, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai, kameros, kuriose jis buvo laikomas bei tuo metu kameroje buvusių žmonių skaičius.

Nurodė, kad skirstant nuteistuosius į kameras, yra laikomasi LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Remontai kamerose atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nuteistieji neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą net ir griaudami atitvarines sieneles, skiriančias gyvenamąsias vietas nuo sanitarinių mazgų. Dažnai tenka daryti pakartotinus remontus.

Taip pat nurodė, kad kameros yra įrengtos ir apstatytos baldais pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir TIĮET, Taisyklės) III skirsnio reikalavimuss.

Nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Baldai, remiantis teismų formuojama praktika, neturi būti įskaičiuojami į plotą, skaičiuojant plotą, tenkantį vienam asmeniui. Pateikti duomenys patvirtina, kad aukščiau pateiktais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Tik įrengiant naujas arba rekonstruiojant kameras, turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, kuriose turi būti praustuvas, unitazas, arba nerūdijančio plieno kolozetas. Nesant galimybių taip įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinis mazgas turi būti atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge.

Paaiškino, kad Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių, priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliai per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Jei asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Tai viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigoje užtikrinti asmenų saugumą, suicido ir savižudybių prevencijai bei nuolatinio elgesio kontrolei.

Pagal teisinį reglamentavimą kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore, pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jis gali būti trumpinamas dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis, be to, pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia pasivaikščiojimų tvarką.

Taip pat nurodė, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas A. B. laikotarpiu, kuriuo buvo kalinimo įstaigoje, dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjas turi įrodyti, kad jo minimi skunde nusiskundimai, įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo jį ir jam sukėlė neigiamas pasekmes. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Remiantis išdėstytu, atsakovės atstovas prašo skundo netenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė pilnai ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai. Yra pareiškęs prašymą bylą nagrinėti teismo posėdyje jam nedalyvaujant (b.l. 12).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Bylos duomenimis yra nustatyta, kad pareiškėjas A. B. skunde nurodytu ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose: 2019-02-11 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, plotas - 7,31 m² (1 asmuo kameroje); 2019-02-12 perkeltas į kamerą Nr. 332, plotas - 7,43 m² (2 asmenys kameroje); 2019-02-13 - 2019-03-06 kameroje Nr. 332 (2 asmenys kameroje); 2019-03-07 perkeltas į kamerą Nr. 281, plotas - 7,87 m² (2 asmenys kameroje); 2019-03-08 – 2019-03-17 kameroje Nr. 281 (2 asmenys kameroje); 2019-03-18 perkeltas į kamerą Nr. 334, plotas - 7,53 m² (2asmenys kameroje); 2019-03-19 kameroje Nr. 334 (2 asmenys kameroje); 2019-03-20 perkeltas į kamerą Nr. 271, plotas - 7,76 m² (2 asmenys kameroje); 2019-03-21 -2019-04-02 kameroje Nr. 271 (2 asmenys kameroje); 2019-04-03 – 2019-04-16 kameroje Nr. 271 (1 asmuo kameroje); 2019-04-17 išvyko į Marijampolės pataisos namus.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kuriose jis atliko laisvės atėmimo bausmę.

Nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai'', kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015-11-01, taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau - PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“.

TIĮET VI skirsnio 14.6 p. nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys - apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m.); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0.6 m x 0,5 m (0,3 kv. m.); taburetės matmenys apie 0,3 x 0.3 m (0.07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m).

Dėl pareiškėjo argumento, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios vietos plotą pertekliniai kameroje esantys baldai turi būti įskaičiuojami į skaičiuotiną plotą, teismas pažymi, jog teismų praktika yra suformulavusi priešingai. Matyti, kad pareiškėjas nereiškia pretenzijų dėl būtinųjų baldų buvimo kamerose, kuriose jis buvo laikomas. Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis nenustatyta, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kurie ženkliai užimtų kameros plotą. Lukiškių TI-K kameros aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 “Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo” (b.l. 22-23).

Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Vadovaujantis TIĮET 14.5 p., PĮĮET 16.5 p sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”.

Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. - posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2015 m. - posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (2019 m. gegužės mėnesio pranešimas dėl A. B. skundo, b.l. 22-23). Pažymėtina, kad teismas, neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vdovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m.), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kamerų ir sanitarinio mazgo plotus, atsižvelgiant ir į tai, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose su dar kitu asmeniu, nustatyta, kad minimalus tenkantis vienam asmeniui ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas, kuomet pareiškėjas kalėjo su dar kitu asmeniu kamerose: Nr. 332 (kurios plotas 7,43 kv.m.) 2019-02-12 – 2019-03-06, kameroje Nr. 334 (kurios plotas 7,53 kv.m.) laikotarpiu nuo 2019-03-18 iki 2019-03-20.

Taigi, iš viso netinkamomis sąlygomis nesuteikiant pareiškėjui teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto (tačiau minimalus trūkumas) pareiškėjas buvo kalinamas 22 dienas. Todėl CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti nagrinėjamu atveju atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Taigi, nustatyta, kad vadovaujantis TIĮET taisyklių 14.5 punktu, PĮĮET 16.5 punktu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vieta atitinka sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p. nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra - visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių, priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių, įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą.

Taigi, kaip minėta, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka TIĮET 14.5 punkto reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, kad laikotarpiais, kuomet kamerose pareiškėjas buvo laikomas su dar kitu asmeniu, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais (viso 50 dienų) (b. l. 13).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atidarius langus, kamerose buvo drėgna, šalta, buvo silpna ventiliacija, ant langų grotos, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą (b. l. 22-23), kaip tai numato Lietuvos Higienos normos 134:2015 17 punktas. Kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 22-23). Pareiškėjas neneigia, kad langas yra, atsidaro ir kad galima vėdintis. Lietuvos Higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Pažymėtina, tai, kad jeigu kameroje esantys asmenys palaikytų tvarką kameroje, vėdintų patalpą, kaip numato HN 134:2015, per langus, gyvenamosiose kamerose būtų galima išvengti pelėsio ir nemalonaus kvapo, staigių temperatūros pokyčių.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas abstrakčiai reiškia nusiskundimus dėl kamerų mikroklimato, vėdinimo, apšvietos, tačiau konkrečiai nenurodo, kaip pasireiškė jo teisių pažeidimas šiuo aspektu (faktų, konkrečių aplinkybių nepateikė). Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nenustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu būtų nustatyti higienos reikalavimų pažeidimai, juolab pagal skunde nurodytus pareiškėjo nusiskundimus (b.l. 24-35).

Pareiškėjas nurodė, kad turėjo galimybę pasivaikščioti tik 1 valandą per dieną. Taigi, neneigia, kad ši teisė jam buvo užtikrinta.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtos 952 - ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d., 10 straipsnio 3 dalies 2 punktu, taip pat 27 straipsnio 1 dalimi, kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Kaip nurodė atsakovės atstovas, pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė bet ne pareiga. Pareiškėjas konkrečiai nesiskundžia, kad jis nebuvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį, nesutinka su tuo, kad per trumpa pasivaikščiojimo trukmė. Tačiau, kaip minėta tai atitinka teisinį reglamentavimą, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.

Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad jis nors kreipėsi, bet nebuvo registruotas pas gydytojus. Tačiau skunde taip pat nedetalizuoja, dėl kokių sveikatos nusiskundimų ir kada norėjo būti registruotas pas gydytojus, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis nebuvo registruotas pas gydytojus. Be to, kaip matyti iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas A. B. laikotarpiu, kuriuo buvo kalinimo įstaigoje, dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Nėra duomenų, kad būtų kreipęsis ir į kitas kompetentingas įstaigas su skundais, prašymais ar pan. Pagal pateiktus pareiškėjo medicininius duomenis (b.l. 10) nustatyta, kad pareiškėjas pas gydytojus buvo registruotas du kartus: 2019 m. kovo 4 d. pas gydytoją dermatologą Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime ir 2019 m. balandžio 30 d. Marijampolės pataisos namuose pas šeimos gydytoją (diagnozė: nepatikslinta alergija). Pareiškėjas skunde nemini šių sveikatos sutrikimų, kurie būtų įtakoję skunde nurodytas aplinkybes

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 7750 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad jam buvo sudarytos nežmoniškos kalėjimo sąlygos, dėl ko patyrė patyrė emocinius išgyvenimus, žeminantį elgesį.

Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teisių pažeidimų pagal jo nurodytus nusiskundimus, išskyrus neužtikrintą minimalų gyvenamąjį plotą 22 paras, pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą 50 parų. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, neužtikrinant pareiškėjui teisės aktais nustatyto kameros gyvenamojo ploto 22 paras, tačiau nustatytas labai minimalus trūkumas (0,11 kv.m. ploto trūkumas ir 0,16 kv.m ploto trūkumas) bei pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 50 parų, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 100 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl nustatytų pažeidimų būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitiems kompetentingiems subjektams, taip pat byloje nenustatyta, jog būtent dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai, be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018). Nustatant žalos dydį vertintina, kaip minėta, koks pažeidimo mastas, trukmė, tai, kokia jautri asmens teisė pažeidžiama, remiamasi EŽTT, nacionalinių teismų formuojama praktika, vadovaujamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, atsižvelgiama į valstybės ekonominę padėtį.

Todėl remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 100 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, juridinio asmens kodas 188721271, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Vita Valeckaitė