- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-04-13
- Bylos Nr.
- 1A-29-256-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-3-00014-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Švedienė (pirm.), Leonarda Gurevičienė, Audronė Kartanienė
- Nuteistasis
- V. S.
- Nukentėjusysis
- J. J.
- Advokatai
- Arūnas Šalkauskas, Galina Kardanovskaja
Pranešėja Virginija Švedienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-256/2012
Teisėja Laima Leipuvienė Teisminio proceso Nr.: 1-52-3-00014-2011-0
2012 m. balandžio 13 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011m. spalio 10d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140str. 1d. laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo metu atlyginti nukentėjusiajai J. J. padarytą žalą.
Iš V. S. priteista J. J. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1500 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. nuteistas už tai, kad 2010-08-15, apie 1.00 val. nakties, (duomenys neskelbtini), nuosavame name, sudavė J. J. 1-2 kartus raktų ryšuliu į dešinę ranką, pastūmė, o jai nuvirtus ant sofos, sudavė ne daugiau 10 smūgių į veidą ir kitas kūno vietas. Po to, būnant kitame kambaryje, V. S. ranka sudavė nukentėjusiajai į pilvą, nuo ko ji atsitrenkė pakaušiu į sieną ir pargriuvo, taip padarydamas poodines kraujosruvas veide, rankose ir krūtinėje bei odos nubrozdinimus dešinės plaštakos pirštuose, t.y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus. Nukentėjusioji yra neigiamai nusistačiusi prieš jį dėl santuokos nutraukimo, kaltina, kad apgaulės būdu nesumokėjo jai pinigų už sutikimą nutraukti santuoką bendru susitarimu, dėl to jos parodymai vertintini kritiškai. Nuosprendyje konstatuota, kad J. J. davė melagingus parodymus, esą ją sumušė nepažįstami asmenys, tačiau neatsižvelgė į tai vertinant jos parodymus. Nukentėjusiosios aiškinimas, kad ji tokiu būdu bandė išsaugoti santuoką, yra nepagrįstas, kadangi jie iki įvykio negyveno kartu mažiausiai 2,5 mėnesio ir buvo aišku, kad santuoka iširs. Tai matyti iš Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010-10-26 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1989-807/2010. Liudytojų S. G., O. Z. ir O. J. iš viso nebuvo įvykio vietoje. Specialistui J. J. nurodė visai kitas įvykio aplinkybes nei aiškino teisme ar kreipdamasi į greitosios medicinos pagalbą, jai negalėjo būti suduota apie 10 smūgių, nes tiek sužalojimų nenustatyta. Nukentėjusioji ėmė teigti apie sužalojimus rankose tik susipažinusi su specialisto išvada. 2010-08-15 išraše iš medicininių dokumentų neužfiksuota, kad J. J. būtų sakiusi apie sumušimą, toks tvirtinimas atsirado tik 2010-08-17 išraše iš medicininių dokumentų. Liudytoja O. Z. parodė, kad matė tik nedidelę mėlynę prie akies ir kraujosruvą krūtinės srityje, kuriuos vėliau nustatė teismo medicinos specialistas. Darytina išvada, kad tuo metu J. J. neturėjo jokių sužalojimų, jie atsirado po apžiūros M.Marcinkevičiaus ligoninėje iki 2010-08-17, kai nukentėjusioji buvo pakartotinai apžiūrėta Vilniaus universitetinėje ligoninėje, o kitą dieną ir teismo medicinos specialisto. Teismas rėmėsi greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės įrašais, tačiau liudytoja O. Z. parodė, kad įrašai padaryti vėliau kaip statistinė ataskaita, dėl to teismas turėjo kritiškai vertinti šį dokumentą. Iš Vilniaus rajono VPK Rudaminos policijos nuovados surinktos medžiagos matyti, kad V. S. nebuvo apklaustas tyrimo metu, todėl neaišku, kodėl nurodyta, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo J. P. parodymais, kad įvykio laiku apeliantas negalėjo būti įvykio vietoje, nes vežė liudytoją iš vestuvių į Čekėnų k., Rudaminą. Jis išvyko paimti J. P. iš vestuvių ne vėliau kaip 24 val. Nukentėjusioji patvirtino, kad jai buvo žinoma, jog jis nebuvo įvykio naktį (duomenys neskelbtini). Tarp šių vietovių atstumas yra daugiau nei 70 km. Jis niekaip nebūtų spėjęs nuvežti liudytojo į namus ir grįžti iki 1 val. į savo namus bei sumušti J. J.. Nukentėjusioji teigia, kad po 1 val. jos atžvilgiu nebuvo naudotas joks smurtas, nes ji slapstėsi ūkiniame pastate. Jis atsisveikino su J. P. prie pastarojo namų apie 3 val. nakties. Be to, jis išvyko iš savo tėvų namų ir, nuvežęs liudytoją, grįžo ten pat. Taigi, jis nepadarė nusikaltimo, kadangi nuosprendyje nurodytu laiku nebuvo įvykio vietoje.
Nukentėjusioji J. J. atsikirtime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino įrodymus. Jie pradėjo gyventi atskirai po jos sumušimo, nelogiška, kad gyvenant atskirai, ji turėjo apelianto namo raktus, nakvojo jame, nuteistasis rūpinosi ja, nuvežė į ligoninę. Tą aplinkybę, kad iki įvykio jie gyveno kartu, patvirtino liudytojos O. J. ir S. G.. Tai, kad V. S. sumušė ją, įrodo jos ir liudytojos O. Z. parodymai bei rašytiniai dokumentai. Nežymūs jos parodymų neatitikimai negali būti pagrindas jais netikėti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011m. spalio 10d. nuosprendis naikintinas ir V. S. pagal BK 140str. 1d. išteisintinas neįrodžius, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką ( BPK 329 str. 1 p.).
Pagal BPK 305str. 1d. 2p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis, BPK 20str. 5d., pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė prieštaringą nuosprendį, kuris negali būti paliktas galioti.
Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tik J. J. parodymais, tačiau nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Nuosprendyje pažymėta, kad J. J. nuo pat sužalojimo tiek medikams, tiek ekspertams, tiek policijos pareigūnams sakydama netiesą ir nuolat keisdama parodymus, sudarė pagrindą abejoti jos parodymais dėl sužalojimų laiko, dėl pačių sužalojimų ir dėl juos padariusio asmens.
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. tiek taikinamojo posėdžio metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neprisipažino kaltu ir nurodė, kad nukentėjusiosios nesužalojo.
Nukentėjusiosios J. J. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. 2010-08-16 pareiškime J. J. (buvusi J. S.) nurodė, kad 2010-08-15 nuo 1.00 val. iki 6.00 val. namuose asmeninio konflikto metu ją sumušė V. S., kuris sudavė smūgius į veido, pilvo ir rankų sritis. Apie 6.00 val. jai pasidarė bloga, todėl vyras ją nuvežė į Vilniaus Marcinkevičiaus ligoninę, kur ji skundėsi galvos skausmais, pykinimu, tačiau nuo stacionarinio gydymo ir vaistų suleidimo atsisakė (b. l. 17).
Specialisto tarnybiniame pranešime nurodyta, kad iš VGPUL 2010-08-17 gautas pranešimas, kad į ligoninę dėl galvos smegenų sutrenkimo pristatyta J. J. paaiškino, kad 2010-08-17 apie 2.00 val. ją sumušė nepažįstami asmenys.
2010-08-18 Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistui nukentėjusioji paaiškino, jog 2010-08-15 apie 1.00-6.00 val. namuose sutuoktinis, paėmęs jai už plaukų, trenkė į sieną, po ko ji pargriuvo ir trumpam neteko sąmonės (b.l. 5-6).
Iš 2010-08-31 J. J. protokolo - patikslinimo matyti, kad ji nurodė analogiškas aplinkybes kaip nurodyta 2010-08-16 pareiškime, tik patikslino, kad vyras sudavė 5-7 smūgius į veido, pilvo ir rankų sritis. 2010-08-17 Lazdynų ligoninės medikams nurodė, kad ją 2010-08-17 apie 2.00 val. sumušė nepažįstami asmenys, bet iš tikrųjų ją sumušė vyras, kurio J. J. nenorėjo išduoti, nes norėjo išsaugoti santuoką.
Privataus kaltinimo skunde nukentėjusioji nurodė, kad 2010-04-29 apie 1.00 val. namuose V. S. iš durų ištraukė raktus ir raktų ryšuliu smogė jai 1-2 kartus į dešinę ranką, po to pastūmė ant sofos ir jai gulint sudavė rankomis apie 10 smūgių į veidą ir kitas kūno vietas, valgomajame ranka sudavė į pilvą, po ko ji pakaušiu atsitrenkė į sieną, pargriuvo ir trumpam prarado sąmonę (b.l. 1).
Teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, kad ją sumušė vyras, kuris raktų ryšuliu smogė per rankas, po to miegamajame pastūmė ant lovos ir sudavė smūgius į veido, rankų bei krūtinės sritis, vėliau virtuvėje pastūmė į sieną, į kurią ji atsitrenkė, kumščiu sudavė į pilvo sritį, po ko ji galva atsitrenkė į sieną, parkrito ir trumpam prarado sąmonę, po to pasislėpė sandėliuke, iš kurio matė, kad vyras išvažiavo. Apie 8.00 – 9.00 val. vyro paprašė nuvežti į ligoninę, nes ją pykino, buvo sumuštas veidas. Ją sumušė nuo 1.00 val. iki 4.00 val., pirmus smūgius sudavė 1.00 val., o 4.00 val. su vyru nuėjo miegoti, vėliau aiškino, kad 2010-08-15 kartu su vyru buvo nuvykusi iš vestuvių parvežti namo A. P. su žmona (b.l. 55-57).
Liudytoja O. Z. parodė, kad J. J. kreipėsi pagalbos ir pasakė, kad ją sumušė vyras (b.l. 77).
Liudytoja O. J. nurodė, kad nematė, kas sužalojo J. J., tik sesuo pasakė, kad buvo sumušta. 2010 m. rugpjūtį sesuo dar gyveno su vyru (b.l. 78).
Liudytojas J. P. (J. P.) nurodė, kad apie J. J. sumušimą nieko nežino, 2010-08-14 dalyvavo vestuvėse. 2010-08-15, apie 1.00 val., V. S. vienas, be žmonos, atvažiavo jo parvežti namo. Vestuvėse jis taip pat buvo vienas. Namuose buvo apie 3.00 val. (b.l. 78-79).
Iš specialisto išvados matyti, kad J. J. nustatyta poodinės kraujosruvos veide, rankose, krūtinėje ir odos nubrozdinimai dešinės plaštakos pirštuose. Sužalojimai padaryti kietais, bukais daiktais, galimai nukentėjusiosios nurodytu laiku, kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 5-6).
Pažymėtina tai, jog nors specialisto išvada ir buvo nukentėjusiajai nustatytos poodinės kraujosruvos veide, rankose, krūtinėje ir odos nubrozdinimai dešinės plaštakos pirštuose, tačiau įvertinus aukščiau išdėstytų įrodymų visumą vienareikšmiškai konstatuoti, kad sužalojimus padarė būtent apeliantas, nėra pagrindo.
Nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi: pradžioje ji teigė, kad V. S. sudavė smūgius į veido, pilvo ir rankų sritis, vėliau parodymus pakeitė ir nurodė, kad ją sumušė nepažįstami asmenys, po to - kad sutuoktinis, paėmęs už plaukų, trenkė į sieną, po to vėl aiškino, kad vyras sudavė 5-7 smūgius į veido, pilvo ir rankų sritis. Privataus kaltinimo skunde nurodė, kad V. S. raktais sudavė 1-2 kartus į dešinę ranką ir rankomis apie 10 smūgių ir kitas kūno vietas. Teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad smūgius vyras sudavė į rankų, veido, krūtinės ir pilvo sritis. Iš šių nukentėjusiosios parodymų matyti, kad skiriasi asmuo, kuris padarė sužalojimus, sužalotos kūno sritys ir suduotų smūgių skaičius. Nors nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo suduota į pilvo sritį, tačiau specialistas pilvo srities sužalojimų nenustatė. Pagrįstų abejonių kelia ir nukentėjusiosios nurodytas patirtų sužalojimų laikas, nes vienu atveju nurodoma maždaug 1.00 val., kitu atveju 1.00 – 4.00 val., o dar kitu atveju 1.00 – 6.00 val. Teisme nukentėjusioji parodė, kad po įvykio ji pasislėpė sandėliuke ir matė, kaip vyras išvažiavo, o vėliau nurodė, kad apie 4.00 val. su vyru nuėjo miegoti.
V. S. kaltu neprisipažino, kitų jo kaltės įrodymų, išskyrus prieštaringus ir nenuoseklius nukentėjusiosios parodymus, nėra. Tokie nukentėjusiosios parodymai yra nepatikimi ir negali būti lemiančiais sprendžiant apelianto kaltės klausimą. Teismo išvados turi būti pagrįstos patikimų įrodymų visuma. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltė visiškai ir besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės, jeigu jų negalima pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausus kaltinamąjį ir nukentėjusiąją pašalinti abejonių nepavyko.
Iš atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos matyti, kad V. S. nebuvo apklaustas, todėl neaišku, kodėl 2010-08-31 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8. p. nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Šioje byloje negalima padaryti išvados, kad V. S. 2010-08-15, apie 1.00 val. nakties, (duomenys neskelbtini), nuosavame name, sudavė J. J. 1-2 kartus raktų ryšuliu į dešinę ranką, pastūmė, o jai nuvirtus ant sofos, sudavė ne daugiau 10 smūgių į veidą ir kitas kūno vietas, po to, būnant kitame kambaryje, ranka sudavė nukentėjusiajai į pilvą, nuo ko ji atsitrenkė pakaušiu į sieną ir pargriuvo, taip padarydamas poodines kraujosruvas veide, rankose ir krūtinėje bei odos nubrozdinimus dešinės plaštakos pirštuose, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Esant tokioms aplinkybėms nuosprendis naikintinas ir V. S. išteisintinas (BPK 329str. 1p.).
Kolegija, padariusi išvadą, kad V. S. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., išnagrinėjusi pagrindinius nuteistojo V. S. apeliacinio skundo argumentus ir iš esmės su jais sutikusi, atsižvelgiant į teismų praktiką, laiko netikslinga aptarinėti kiekvieną neesminį nuteistojo apeliacinio skundo motyvą, neturintį reikšmės sprendžiant apelianto kaltės ir kitus su tuo susijusius klausimus.
Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, gali civilinį ieškinį atmesti, jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Šiuo atveju J. J. civilinis ieškinys atmestinas, advokato atstovavimo išlaidos neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011m. spalio 10d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
V. S. (V. S.) pagal Lietuvos Respublikos BK 140str. 1d. išteisinti neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiosios J. J. civilinį ieškinį atmesti.