Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės N. O. ieškinį atsakovui J. O. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, turto padalinimo, išlaikymo priteisimo, tretysis asmuo 667-oji Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-11-05 nutartimi (b.l. 28-29) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo J. O. po 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis ieškovės N. O. laikinam išlaikymui nuo 2010-11-05 iki teismo sprendimo priėmimo, pavedė ieškovės N. O. pasirinktam antstoliui vykdyti nutartį įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovės nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę - laikiną išlaikymą. Teismas nustatė, kad ieškovė yra iš dalies darbinga, netektas darbingumas yra 60 proc., gaunama pensija yra 751,37 Lt, tačiau duomenų apie ieškovės mokamą nuomos mokesčio dydį, skiriamų lėšų medikamentams, atsakovo gaunamas pajamas byloje nėra. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovės prašomą priteisti 400 Lt laikiną išlaikymą iki 250 Lt. Teismas pažymėjo ir tai, kad bylos nagrinėjimas iš esmės nepradėtas, neištirtos prašymui tenkinti visa apimtimi svarbios aplinkybės.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-11-30 nutartimi (b.l. 63), atsižvelgęs į atskirojo skundo motyvus bei pateiktus duomenis, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-11-05 nutartį panaikino.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju neegzistuoja faktinės bei teisinės prielaidos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo byloje priėmimo nustatyti laikiną išlaikymą sutuoktiniui.

Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d. nuostatomis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės – tai įstatymo numatytos (CPK 145 str.) ir teismo taikomos prevencinės priemonės, kurių tikslas yra apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti, konkreti laikinoji apsaugos priemonė, kurią teismas parenka iš CPK 145 str. numatytų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašo, taikytina tik tada, jei ji gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą arba padėti išvengti neigiamų padarinių. Šeimos bylose teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaiko(-ų), taip pat į vieno sutuoktinio interesus, iki sprendimo priėmimo gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 str. (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Šios kategorijos bylose laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra būtinybė apsaugoti turtinius ir (ar) asmeninius neturtinius vaiko(-ų) ar vieno sutuoktinių interesus, t.y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko(-ų) ar vieno sutuoktinių teisės (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 3 d., CK 3.65 str. 2 d. 4 p.).

Įstatymų leidėjo valia CK 3.65 str. 2 d. 4 p. kaip viena iš galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių formų, nagrinėjant santuokos nutraukimo bylas, yra numatyta galimybė iš vieno sutuoktinio iki bylos išnagrinėjimo iš esmės priteisti laikiną materialinį išlaikymą kitam sutuoktiniui. Spręsdamas dėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumo, teismas pagal analogiją vadovaujasi CK 3.72 str. nuostatomis, kurio 1 d. teisę į išlaikymą sieja su sutuoktinio turtine padėtimi (turtu ar gaunamomis pajamomis) bei šio straipsnio 5 d., kuri įpareigoją teismą atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes. Pažymėtina ir tai, jog įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas tuo atveju, jeigu jis augina bendrą šalių nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės, kuris taikytinas vadovaujantis principu „pagal poreikius ir galimybes“. Pažymėtina, kad sutuoktinis negali pretenduoti į išlaikymą tuomet, kai jo paties turimas turtas arba gaunamos pajamos yra pakankami save išlaikyti (CK 3.72 str. 1 ir 2 dalys).

Kita vertus, teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumo, šioje proceso stadijoje nevertina paties ieškinio pagrįstumo, tačiau atsižvelgia į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujasi teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tik tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d. ir 145 str. 2 d.). Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos (taikomos) taip, kad nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.

Nagrinėjamu atveju apeliantė savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti jai laikiną išlaikymą po 250 Lt periodinėmis išmokomis - siejo su savo socialiniu statusu ir materialine padėtimi, nurodydama, kad jai nustatytas 40 proc. nedarbingumas, II grupės invalidumas, ji yra bedarbė, turi sveikatos problemų, o vienintelis jos pajamų šaltinis 751,37 Lt invalidumo pensija. Įvardijo ir tai, kad asmeninio turto neturi, yra priversta nuomotis butą, kadangi negali disponuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu.

Kaip minėta, sutuoktinių tarpusavio išlaikymo prievolė grindžiama principu „pagal poreikius ir galimybes“, todėl spęsdamas dėl laikino išlaikymo priteisimo, teismas turi atsižvelgti ir į prašančio išlaikymo sutuoktinio realius poreikius. Byloje esantys dokumentai (b.l. 12-24.) patvirtina, kad apeliantei yra nustatytas 40 proc. nedarbingumas, ji turi sveikatos problemų, nuomojasi butą, transporto priemonių, registruotų savo vardu neturi. Akivaizdu, kad rūpindamasi savo sveikata, galimai mokėdama buto nuomos ir komunalinius mokesčius apeliantė patiria išlaidų. Vis dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą principą „pagal poreikius ir galimybes“, vertina ir atsakovo pajamas bei materialinę padėtį, kuri iš esmės yra panaši į apeliantės bei nepatvirtina jo finansinių galimybių mokėti laikiną išlaikymą. Atsakovo byloje pateikti įrodymai (b.l. 34-62) rodo, kad pastarasis yra pensininkas, gauna 734 Lt dydžio per mėnesį senatvės pensiją, moka buto komunalinius mokesčius, turi sveikatos problemų, dėl ko perka vaistus. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad atsakovo turtinė padėtis yra ženkliai geresnė, nei jos pačios, nes šis, be gaunamos pensijos, dar turi ir kitų pajamų iš pelningai veikiančios nuosavos įmonės, kuriai pats ir vadovauja. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad atsakovas J. O. nuo 1992-07-03 yra (duomenys neskelbtini) vadovas – direktorius, tačiau pagal Juridinių asmenų registrui pateiktus bendrovės finansinius dokumentus už 2008 metus, bendrovė dirbo nuostolingai, patyrė 5851 Lt nuostolių, įmonės turtas iš viso sudaro 65 185 Lt (b.l. 117-129). Ir priešingai, Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad pati apeliantė nuo 2001-03-22 iki 2009-11-19 buvo kitos įmonės - (duomenys neskelbtini) akcininkė, o nuo 2001-03-22 yra šios įmonės vadovė - direktorė. Iš Juridinių asmenų registrui pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų už 2008 metus matyti, kad įmonės pelnas sudarė 43 960 Lt, įmonės turtas siekia 195 019 Lt (b.l. 101-114). Tačiau apeliantė, apibūdindama savo materialinę padėtį, šių aplinkybių teismui nenurodė. Tokiu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo konstatuoti, jog apeliantės turtinė padėtis yra ženkliai blogesnė už atsakovo, nagrinėjamojoje byloje nėra.

Kolegija pasisako ir dėl šalių turimo turto. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, apeliantės vardu nuosavybes teise įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė – 110 000 Lt (b.l. 129-130), o atsakovo - žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 15 200 Lt (b.l. 132-134). Abi ginčo šalys turi jų vardu registruoto bendro nekilnojamojo turto, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovė jokio turto neturi, dėl ko jai būtinas išlaikymas. Pastebėtina, kad ginčo dėl jo padalijimo sutuoktiniams buvimas teisme neapriboja nei vieno iš sutuoktinių galimybių juo naudotis ar gauti iš šio bendro turto pajamas, todėl priešingi apeliantės teiginiai, jog ji negali turtu naudotis, yra neparemti įstatymu ir teisiškai neaktualūs.

Išdėstytų motyvų kontekste teisėjų kolegija pripažįsta apeliantės skundo argumentus, jog jai yra būtinas laikinas išlaikymas, o atsakovas yra finansiškai pajėgus tokį išlaikymą teikti, nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino situaciją ir pasinaikino ankstesnę savo nutartį, priimtą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tokio apeliantės prašymo netenkindamas.

Pripažinus atskirąjį skundą nepagrįstu, iš apeliantės valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 11,50 Lt (b.l. 98) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės N. O. 11 (vienuolika) litų 50 centų dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai.