Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-07-18 · Civilinė byla Nr. 2-1238/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-18
Bylos Nr.
2-1238/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00190-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Audronė Jarackaitė
Ieškovas
K. B.
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Arudita“
Kategorijos
  • 127.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1238/2014Proceso Nr. 2-55-3-00190-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 127.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Audronė Jarackaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo K. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Arudita“ restruktūrizavimo bylą pagal paminėto ieškovo pareiškimą (civilinė byla Nr. B2-3431-590/2014),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Arudita“ direktorius K. B. padavė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl atsakovo UAB „Arudita“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kuriuo Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 4 – 6 straipsnių pagrindais prašė iškelti atsakovo UAB „Arudita“ restruktūrizavimo bylą, atsakovo restruktūrizavimo administratoriumi paskirti UAB „Insolvensa“ (1 – 7, 104 – 107 b. l.).

Nurodė, kad atsakovas pagal 2011 m. liepos 27 d. Kredito sutartį iš AB „Ūkio bankas“ paėmė 2 000 000 Lt dydžio kreditą, šios sutarties pagrindu atsakovas iki 2014 m. sausio 5 d. privalėjo grąžinti AB „Šiaulių bankas“ (dabartiniam kreditoriui pagal minėtą Kredito sutartį) 500 000 Lt kredito dalį, tačiau pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo dieną atsakovas yra grąžinęs tik 120 000 Lt kredito dalį; atsakovas tikėjosi padengti visą 500 000 Lt skolą, pardavęs jo turto dalį, tačiau 2012 m. balandžio 14 d. pradėto ikiteisminio tyrimo metu Nr. 40-9-00022-11 buvo areštuotas visas įmonės nekilnojamasis turtas galimos 2 000 000 Lt žalos atlyginimui, ikiteisminis tyrimas yra pabaigtas, o jo medžiaga perduota teismui, tačiau teisminis procesas nepasibaigė. Ieškovas pažymėjo, kad 380 000 Lt dydžio skolos sumokėjimo terminas suėjo 2014 m. sausio 5 d., kadangi atsakovas tinkamai nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, AB „Šiaulių bankas“ (dabartinis kreditorius) skaičiuoja netesybas. Ieškovo teigimu, jeigu atsakovas ir toliau negalės atsiskaityti pagal Kredito sutartį (o taip bus, jeigu teismas neiškels restruktūrizavimo bylos), netesybos tik didės, AB „Šiaulių bankas“ nutrauks Kredito sutartį ir pareikalaus grąžinti visą skolą, t. y. 1 880 000 Lt, ir priskaičiuotas netesybas, todėl atsakovo finansinė padėtis žymiai pablogės, atsakovas taps nemokus ir jam bus keliama bankroto byla. Ieškovas pažymėjo, kad „formaliai“ atsakovas nėra nemokus, tačiau tai nepaneigia fakto, kad jis susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, ir dėl taikomų suvaržymų negali disponuoti savo turtu, o gaunamų pajamų užtenka tik palaikyti įmonės einamąją veiklą, t. y. laiku mokėti atlyginimus darbuotojams, mokesčius valstybei.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovo UAB „Arudita“ restruktūrizavimo bylą (204 – 207 b. l.).

Teismas nurodė, kad iš byloje esančio UAB „Arudita“ 2014-01-14 ketvirčio balanso matyti, jog atsakovo turto vertė yra 6 138 324 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 907 649 Lt, taigi net ir darant prielaidą, jog visų balanse nurodytų per vienerius metus mokėtinų sumų mokėjimo ir trumpalaikių įsipareigojimų įvykdymo terminai yra pradelsti, yra pagrindas teigti, jog įmonė turi turto žymiai daugiau negu pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Teismas nurodė, kad sutinka su ieškovo argumentais, jog įmonės veikla faktiškai yra apsunkinta dėl įmonės pagrindinei veiklai reikalingo naudoti turto arešto, pritaikyto ikiteisminio tyrimo metu, ribojant disponavimą juo, tačiau iš restruktūrizavimo plano metmenyse pateiktų duomenų apie UAB „Arudita“ nuosavybės teise priklausantį ilgalaikį finansinį turtą, matyti, jog UAB „Arudita“ turi ilgalaikio finansinio turto už 834 752 Lt, kurį sudaro UAB „Restrus“, Vairo spektras, UAB „Novitela“, SIA RAIMIS, BAB bankas SNORAS ir kitų juridinių asmenų vertybiniai popieriai. Teismo teigimu, byloje nėra duomenų apie šiam turtui taikytus apribojimus, be to, net ir esant apribotai teisei disponuoti nekilnojamuoju turtu, tai netrukdo bendrovei vykdyti kitą iš pagrindinių veiklų – konsultacinę verslo veiklą, ir atsakovas UAB „Arudita“ gali gauti pajamų, iš kurių galėtų atsiskaityti su kreditoriais, tiek realizavęs turimus vertybinius popierius, tiek ir iš savo konsultacinės verslo veiklos. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju negalima daryti pagrįstos išvados, jog egzistuoja ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtinta sąlyga, susijusi su įmonės finansine padėtimi, o tai yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 1 p.).

Teismas pažymėjo, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodoma, jog atsakovas nenumato nurašyti ar perkainoti turto, kad neturi nuostolingų sutarčių, kurias reiktų nutraukti, jog atsakovas neturi darbo sutarčių, kurias reikėtų nutraukti; iš esančių duomenų apie numatomą parduoti turtą ir planuojamas gauti pajamas (6 lentelė) matyti, kad atsakovas turimą 4 222 196 Lt vertės nekilnojamąjį turtą planuoja parduoti ir už jį gauti 9 000 000 Lt (toliau – Metmenys), tačiau šie duomenys nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, prie Metmenų nėra pridėta įrodymų, patvirtinančių, kad metmenų tvirtinimo dieną planuojamo parduoti turto kaina yra reali; be to, atsakovas vykdytų iš esmės tą pačią veiklą, kurią vykdo iki šiol, jos neįvairindamas, nors veiklos įvairinimas įstatyme paminėtas, kaip priemonė, leidžianti atstatyti įmonės mokumą. Teismas sprendė, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodyta nei viena konkreti ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkanti ekonominė priemonė, ieškovas apsiriboja tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie atsakovo veiklos tęsimą, naujų sutarčių sudarymą ir šiuo metu areštuoto, nereikalingo pagrindinei veiklai nekilnojamojo turto pardavimą, tačiau nepateikė įrodymų dėl galimų potencialių kontrahentų, su kuriais būtų sudaromos naujos sutartys, vystomi nauji projektai, taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių planuojamo parduoti nekilnojamojo turto realią kainą (CPK 178 str.). Teismas konstatavo, kad net ir esant prielaidai, jog įmonė turi ar turės ateityje finansinių sunkumų, pateikti Metmenys bei preliminarus verslo planas (toliau – Verslo planas) yra pagrįsti tik atsakovo lūkesčiais ir spėjimais, bet ne realiai įgyvendinamomis priemonėmis; ieškovas, Metmenyse nurodydamas esamą įmonės situaciją bei viso bendrovės turto areštą kaip vieną iš priežasčių, sukėlusių įmonės finansinius sunkumus, bei verslo plane nurodydamas galimybę parduoti įsigytą nekilnojamąjį turtą kaip pagrindinę priemonę mokumui atkurti, nenurodė argumentų, kad tokia priemonė yra reali, esant visapusiškam draudimui turtą parduoti. Teismo teigimu, parengti Metmenys ir Verslo planas neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir jų įgyvendinimo realumo kriterijų, o tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti iškelti UAB „Arudita“ restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 5 str. 1 d. 7 p., 7 str. 5 d. 2 p., 12 str. 2 d.).

Pasak teismo, iš pateiktų Metmenų matyti, jog atsakovas UAB „Arudita“ įsipareigojo mokėti 2 procentų palūkanas tik vienam kreditoriui – AB „Šiaulių bankas“, o kitiems kreditoriams neįsipareigojo mokėti palūkanų už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos; tai prieštarauja įstatymo imperatyvioms nuostatoms (ĮRĮ 5 str. 1 d. 6 p.), pažeidžia kitų kreditorių teises ir interesus, todėl laikytina, jog yra pažeistas ĮRĮ 5 straipsnio nurodytas reikalavimas, taigi ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimas taip pat sudaro pagrindą atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskirajame skunde ieškovas K. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui (211 – 218 b. l.). Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad:

Teismas vertino tik atsakovo pateiktus finansinius duomenis, tačiau neįvertino atsakovo nurodomų aplinkybių apie atsakovo finansinės padėties pablogėjimo priežastis, apie tai, kad nors atsakovas formaliai yra mokus, tačiau dėl esamos situacijos per artimiausią laiką atsakovą gali ištikti esminiai (ilgalaikiai) finansiniai sunkumai, kurie gali nulemti jo nemokumą, t. y. bankrotą. Tai, kad atsakovas turi ilgalaikio turto už 834 752 Lt, kuriam nepritaikyti apribojimai, nepaneigia, jog jis nebūtų pajėgus padengti visų įsiskolinimų, be to, ilgalaikio materialaus turto realizavimo tvarka nėra paprasta bei operatyvi, o padengti atsakovo įsipareigojimus iš konsultacinių paslaugų nėra galimybės, kadangi gaunamos pajamos yra per mažos;Teismas neteisingai nurodė, kad Metmenys yra paremti tik spėjimais ir nepagrįstomis prognozėmis, restruktūrizavimo plano metmenys yra tik gairės, rengiant restruktūrizavimo planą, o tiksli atsakovo turto kaina ir realizavimo tvarka, pritarus kreditoriams, bus išdėstyta restruktūrizavimo plane, atlikus turto vertinimą. Teismas privalėjo būti aktyvus, ir, jeigu jam kilo abejonių dėl pateiktų procesinių dokumentų, jis turėjo pareikalauti, kad įmonė pateiktų paaiškinimus, tačiau šioje byloje teismas buvo pasyvus ir neprašė, kad atsakovas pateiktų rašytinius paaiškinimus;Teismas neteisingai nurodė, kad savanoriškų palūkanų mokėjimas įmonės kreditoriams yra atsakovo pareiga; lingvistinis ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto normos aiškinimas, t. y. žodis „savanoriškas“, leidžia pagrįstai teigti, kad tai nėra pareiga, o atsakovo teisė, sutarus su kreditoriais, mokėti konkretaus dydžio palūkanas kreditoriams, kurie informuoti apie restruktūrizavimo bylos inicijavimą atsakovui, ir nei vienas iš jų neprieštaravo, kad jam būtų iškelta restruktūrizavimo byla;Teismas, atsisakydamas iškelti atsakovo restruktūrizavimo bylą, netinkamai įvertino viešojo intereso aspektą, kuris yra svarbus, nes savalaikis restruktūrizavimo bylos iškėlimas, kai įmonės finansiniai sunkumai yra minimalūs, leidžia tikėtis sklandaus restruktūrizavimo proceso įgyvendinimo, leidžiančio įmonei susitvarkyti su iškilusiomis finansinėmis problemomis;Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, galėjo būti šališkas, kadangi pareiškimą nagrinėjęs teisėjas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi buvo atsisakęs priimti nurodytą pareiškimą, o pareiškimo priėmimo stadijoje ėmėsi bylą nagrinėti iš esmės, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino minėtą apygardos teismo nutartį ir grąžino bylą dėl atsakovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; be to, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo pasyvus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str., 338 str.).

Dėl atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu

Pagal ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalį, šio įstatymo tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto.

ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu, nagrinėdamas pareiškimą, padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos iš šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų.

ĮRĮ 4 straipsnio 1 punktas nustato, kad restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jeigu įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius, o pagal ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatą, finansinių sunkumų turinti įmonė – įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti.

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, restruktūrizavimo procesas nėra priemonė, skirta mokiai ir finansinių sunkumų neturinčiai įmonei išvengti neigiamų pasekmių, kylančių dėl kreditorinių įsipareigojimų nevykdymo, ir negali būti naudojama kitokiu tikslu nei apibrėžta ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-329/2014).

Apygardos teismas iš esmės teisingai įvertino ieškovo K. B. išdėstytas faktines aplinkybes ir jo pateiktus įrodymus, susijusius su atsakovo UAB „Arudita“ finansine padėtimi, bei, tinkamai pritaikydamas materialinės ir proceso teisės normas, teisingai nusprendė atsisakyti iškelti nurodyto atsakovo restruktūrizavimo bylą.

Nors apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad 2014 m. sausio 14 d. UAB „Arudita“ balanso (už 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. lapkričio 30 d. laikotarpį) duomenimis, nurodyto atsakovo turtas yra 6 138 324 Lt vertės, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai yra 1 907 649 Lt dydžio, o pagal nurodyto balanso duomenis atsakovo turtas yra 5 671 631 Lt vertės (kurį sudaro 4 320 111 Lt dydžio ilgalaikis materialusis turtas (pastatai ir kitas ilgalaikis materialusis turtas), 834 752 Lt dydžio ilgalaikis finansinis turtas, 481 515 Lt vertės trumpalaikis turtas), po vienerių metų mokėtinos sumos bei ilgalaikiai įsipareigojimai yra 2 201 000 Lt, be to, per vienerius metus mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai yra 450 570 Lt (70, 71 b. l.), tačiau tai nepaneigia apygardos teismo išvados, jog atsakovo turto vertės ir pradelstų skolų santykis nepatvirtina, kad jo finansinė padėtis yra tokia bloga, jog būtų pagrindo iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 4 str. 1 d.).

Neturi pagrindo atskirojo skundo argumentas, kad teismas neįvertino atsakovo nurodomų aplinkybių, jog atsakovas „formaliai yra mokus“, tačiau jo finansinė situacija (negalėjimas padengti visų įsiskolinimų, realizavus ilgalaikį finansinį turtą, sudėtinga ilgalaikio finansinio turto realizavimo tvarka, kuri neleistų padengti atsakovo skolų mažiausiomis sąnaudomis, per mažos gaunamos pajamos iš konsultacinių paslaugų) gali nulemti jo bankrotą. Apygardos teismas nutartyje nurodė, kad sutinka su ieškovo argumentu, jog įmonės veikla yra apsunkinta dėl jo turto arešto baudžiamojoje byloje, bet net ir esant apribotai teisei disponuoti nekilnojamuoju turtu, bendrovė gali vykdyti konsultacinę verslo veiklą ir gauti pajamų, bei teisingai konstatavo, kad atsakovas toliau vykdo veiklą, turi kito finansinio turto, kurį pardavęs gali atsiskaityti su kreditoriais (18, 19 b. l.), o apelianto nurodytos atsakovo finansinės padėties galimo pablogėjimo priežastys bei finansiniai sunkumai, susiję su skolos mokėjimu atsakovo kreditoriui AB „Šiaulių bankas“, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovo finansinė padėtis yra tokia bloga, kad jo nuostoliai, atsakovo kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų jį nutraukti veiklą ir bankrutuoti (ĮRĮ 1 str. 2 d., 2 str. 1 d., 4 str.).

Dėl pasakyto apygardos teismas teisingai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtinta sąlyga, susijusi su tokiais atsakovo finansiniais sunkumais, dėl kurių atsakovas negali vykdyti prievolių ir kurie, be atsakovo kreditorių pagalbos, priverstų jį nutraukti veiklą bei bankrutuoti, ir teisingai atsisakė iškelti atsakovo restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu (CPK 185 str.).

Dėl atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu

ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatomis, teismas priima nutartį atsisakyti iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu, nagrinėdamas pareiškimą, teismas padaro pagrįstą išvadą, kad buvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai.

Pagal ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalį, įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodomi šioje normoje nustatyti duomenys, tarp jų – savanoriški įmonės įsipareigojimai kreditoriams mokėti palūkanas už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos (6 punktas); preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos priemonės, nurodytos šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje (7 punktas).

ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad įmonės valdymo organas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto sprendimo priėmimo dienos raštu praneša kiekvienam kreditoriui bei šiame įstatyme nurodytiems asmenims apie šio straipsnio 1 dalyje nurodyto sprendimo priėmimą ir nusiunčia kreditoriams ir šio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodytai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytų dokumentų kopijas.

ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įmonės verslo plane restruktūrizavimo laikotarpiui turi būti nustatytos priemonės ir jų įgyvendinimo terminai, tarp jų: 1) nuostolingos veiklos atsisakymas, veiklos įvairinimas, naujų produktų (prekių ar paslaugų) gamyba, esamos ar numatomos pardavimų sutartys ir kitos įmonės ateities perspektyvos; 2) įmonės turimas ar numatomas įsigyti turtas, reikalingas įmonės veiklai; 3) įmonės turtas, kuris bus parduotas ir (ar) perduotas, turto pardavimo ir (ar) perdavimo tvarka, numatomos gauti pajamos ir jų panaudojimas; 4) turtas, kuris bus perkainojamas ar nurašomas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, numatomos su tuo susijusios išlaidos ar pajamos; 5) numatomos nutraukti sutartys, sudarytos iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos, ir numatomos tokio nutraukimo pasekmės; 6) numatomi įmonės struktūriniai pertvarkymai, atleidžiamų ar priimamų darbuotojų skaičius ir su tuo susijusios išlaidos; 7) numatomų gauti kreditų dydis ir sąlygos bei kreditavimo sutarčių įvykdymo užtikrinimo būdai ir kiti finansavimo šaltiniai; 8) kitos priemonės.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, turėtų įvertinti restruktūrizavimo plano metmenyse numatytų esminių, ekonomiškai pagrįstų priemonių turinį ir tai, kaip kiekviena iš šių priemonių galės būti įgyvendinama realiomis sąlygomis ir prisidės prie įmonės veiklos, mokumo atkūrimo, atsiskaitymo su kreditoriais; dėl to būtina ištirti tokių priemonių turinį, taip pat konstatuoti faktines aplinkybes, ar atsakovui restruktūrizavimo byla gali būti keliama, atsižvelgiant į imperatyviuosius ĮRĮ 2-5, 7 straipsnių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010). Be to, pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį (civilinė byla Nr. 2-1042/2009), restruktūrizuojamose bylose vyrauja viešasis interesas ir tokiose bylose teismas turi būti aktyvus, tačiau teismo aktyvumas nereiškia, kad jis turi vykdyti įrodinėjimo pareigą už dalyvaujančius byloje asmenis.

Pažymėtina, kad atsakovo UAB „Arudita“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas išnagrinėtas apygardos teisme antrą kartą po to, kai įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4198-603/2013 buvo atsisakyta iškelti nurodyto atsakovo restruktūrizavimo bylą, kurią Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi. Atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad ĮRĮ 12 straipsnyje išvardintos priemonės jau turi būti pateikiamos kartu su restruktūrizavimo plano metmenimis, jos nebūtinai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje (pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nagrinėjimo stadijoje) turi būti itin tikslios ir detalizuotos, tačiau jos taip pat neturi būti ir paviršutiniškos bei abstrakčios, iš šių priemonių turinio turėtų būti galima daryti pagrįstą prielaidą, jog įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai atkurti mokumą ir plėtoti normalią ūkinę komercinę veiklą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovo pateiktų atsakovo Metmenų Verslo plane (Metmenų 9 p.) nurodyta, kad atsakovas ir restruktūrizavimo plano vykdymo laikotarpiu tęs ūkinę komercinę veiklą, užsiims nekilnojamojo turto nuoma, pardavimu, konsultacijomis verslo klausimais; sieks maksimaliai išnaudoti turimą turtą kreditorių reikalavimams padengti, pirmiausia sutelkiant pastangas į patalpų, taip pat į nekilnojamojo turto realizavimą, sulaukus tinkamo pardavimui momento. Metmenyse taip pat nurodoma, kad atsakovas šiuo metu valdo turto už 5 672 000 Lt, numato parduoti turtą, kurio likutinė vertė yra 4 222 196 Lt, už dvigubą likutinės vertės kainą, t. y. 9 000 000 Lt (9 – 40 b. l.).

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas teisingai nurodė, kad ieškovas, Metmenyse teigdamas apie bendrovės turto areštą kaip vieną iš priežasčių, sukėlusių įmonės finansinius sunkumus, Verslo plane nurodydamas galimybę parduoti nekilnojamąjį turtą kaip pagrindinę priemonę pagal ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 12 straipsnio 2 dalį, nenurodė argumentų, kad tokia priemonė yra reali, esant visapusiškam draudimui turtą parduoti, tokių argumentų nenurodė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 306 str. 1 d. 4 p., 314 str.). Kitos ieškovo nurodytos Verslo plano priemonės (ūkinės komercinės veiklos tęsimas, nekilnojamojo turto nuoma, konsultacijos verslo klausimais) yra pernelyg abstrakčios, turint omenyje, kad tai yra įrašyta ir atsakovo įstatuose, o atsakovo teigimu, ir iki pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą jis vertėsi nekilnojamojo turto nuoma ir konsultacijomis verslo klausimais (1 – 7, 23 – 29 b. l.). Todėl apygardos teismas turėjo pagrindo teigti, kad pateiktas preliminarus verslo planas pagrįstas atsakovo lūkesčiais ir spėjimais, bet ne realiai įgyvendinamomis priemonėmis.

Neturi pagrindo ir apelianto motyvas, kad apygardos teismas nebuvo aktyvus, kadangi nepareikalavo iš ieškovo pateikti paaiškinimų apie tuos aspektus, dėl kurių jam kilo abejonių. Bylos duomenimis, apygardos teismas, nepasiūlydamas ieškovui pateikti papildomų duomenų nagrinėjamoje byloje, nepažeidė viešo intereso, teismo aktyvumo reikalavimo (ĮRĮ 7 str. 1 d.); juolab kad teismas išreikalavo iš Nekilnojamojo turto registro papildomus duomenis apie atsakovo turtą (138 – 191 b. l.; CPK 179 str. 2, 3 d.). Be to, apeliantas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Arudita“ padavė antrą kartą, esant ir apeliacinės instancijos teismo išaiškinimams dėl reikalavimų, keliamų Metmenims bei Verslo planui. Taigi nagrinėjamu atveju apygardos teismas neprivalėjo pareikalauti iš ieškovo papildomų paaiškinimų.

Nėra pagrindo panaikinti apygardos teismo nutartį ir dėl atskirojo skundo argumento, kad teisėjas, išnagrinėdamas ieškovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, galėjo būti šališkas. Pagal įstatymą, ieškovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės rašytinio proceso tvarka, abejodamas jo pareiškimą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu, galėjo pateikti pareiškimą dėl pastarojo nušalinimo (CPK 68 str.), tačiau to nepadarė. Be to, nagrinėjamoje byloje nenustatyta teismo nusišalinimo pagrindų ar pažeidimų civilinio proceso taisyklių, numatančių teismo, nagrinėjančio bylą, sudėtį, o apeliantas tokių pagrindų nenurodė ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 62, 65, 66, 71 str.; 314 str., 338 str.).

Dėl pasakyto nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

Nepasisakoma dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kurie nėra reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį.

Teisėja Audronė Jarackaitė