- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- I1-1981-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00148-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Pravieniškių pataisos namai – atvirojo kolonija
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis
uždarame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. A. Ž. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas), priteisti jam 2 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas nurodo, kad 2019-11 (tiksli diena nežinoma) buvo perkeltas iš Kybartų pataisos namų į Pravieniškių pataisos namus (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Pareiškėjas būdamas Kybartų pataisos namuose teikė parodymus baudžiamojoje byloje apie kito asmens (toliau – ir Įtariamasis) galimai įvykdytą nusikalstamą veiką. Parodymus sutiko duoti tik esant sąlygai, kad bus užtikrintas jo saugumas kalinimo įstaigose.
2.2. Teigia, kad Departamentas žinodamas susiklosčiusią situaciją apie vykdomą ikiteisminį procesą baudžiamojoje byloje, kurioje jis yra liudytojas, sprendimu jį kartu su Įtariamuoju perkėlė tolesniam bausmės atlikimui į Pravieniškių PN-AK tą patį sektorių ir tą pačią brigadą. Pažymi, kad Departamentas neinformavo Pravieniškių PN-AK administracijos apie galimą grėsmę pareiškėjui ir būtinybę jį apsaugoti.
2.3. Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK 2020-01-05 apie 23 valandą buvo užpultas ir sužalotas įtariamojo. Iš karto po įvykio į medikus nesikreipė ir skundo dėl patirtų sužalojimų nerašė. 2020-01-06 apie 12 valandą buvo perkeltas į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – Kauno TI). Pareigūnams, atliekantiems kratą, pranešė, kad yra sumuštas, todėl buvo nuvestas medikų apžiūrai. 2020-01-10 perkeltas atgal į Pravieniškių TI-AK. Laikinojo sulaikymo kameroje kriminalinės žvalgybos pareigūnas paprašė papasakoti apie 2020-01-05 įvykį, apie kurį jo niekas neinformavo.
Pareiškėjo vertinimu Departamentas aplaidžiai atliko savo darbą. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2 000,00 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovės atstovas Departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Departamentas sužinojo apie susidariusią situaciją tik 2020-01-13 pareiškėjui pateikus skundą. Paaiškina, kad nedelsiant Pravieniškių PN-AK direktorius ėmėsi priemonių, kuriomis būtų užtikrintas pareiškėjo saugumas. 2020-01-29 įsakymu Nr. 2-182 ,,Dėl nuteistųjų perkėlimo iš pirmo sektoriaus į trečiąjį sektorių“ perkėlė pareiškėją iš Pirmo sektoriaus 9-ojo būrio 92 brigados į Trečiojo sektoriaus 3 būrio, 2 patalpą, 4 vietą. Dėl 2020-01-05 įvykio Departamentas inicijavo tyrimą, tačiau pareiškėjas nurodė, kad pareiškimo nerašys, pretenzijų neturi, nors apklausos protokole buvo nurodęs įvykio aplinkybes ir padarinius, kurie atitinka Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnyje 1 dalies nusikalstamos veikos požymius. Departamentas 2020-01-13 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį procesą Nr. M-0-06-00022-20. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių patvirtinti, kad Departamentas dar prieš perkeldamas pareiškėją ir jį sužalojusį asmenį į tą patį Pravieniškių PN-AK sektorių, žinojo apie jam gresiantį pavojų, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, ir todėl pareiškėjas buvo sužalotas.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Pranvieniškių PN-AK atsiliepimo neteikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios pagrindinės faktinės bylos aplinkybės:
5.1. Pareiškėjas pirmą kartą į Pravieniškių Pirmąjį sektorių atvyko 2019-08-12 iš Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus. Įtariamasis į Pravieniškių PN-AK Pirmąjį sektorių atvyko 2019-09-23 iš Marijampolės PN Kybartų sektoriaus (2 t., b. l. 3).
5.2. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 2020-01-05 apie 23 valandą 9-ojo būrio koridoriuje buvo sužalotas. Pareiškėjas 2020-01-06 perkeltas į Kauno TI, kuriame konstatuoti dilbių sumušimai: kairiosios blauzdos sumušimas, pakaušio srityje nubrozdinimas. Tai patvirtina 2020-01-06 asmens medicininę apžiūrą atlikę, sužalojimus nustatę ir medicininę apžiūros pažymą pateikę Kauno TI bendrosios praktikos slaugytoja (1 t., b. l. 11).
5.3. Dėl patirtų sužalojimų pagal Kauno TI tarnybinį pranešimą buvo sprendžiamas klausimas dėl ikiteismini tyrimo praėjimo. Pareiškėjas skundo nerašė, buvo apklaustas kaip liudytojas, tačiau nurodė, kad nežino, kas jį užpuolė, pretenzijų neturi, daugiau parodymų neduos (2020 m. sausio 13 d. nutarimas atsiakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, t 1 b. l. 101).
5.4. Departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos 3-ojo Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto 2020-01-10 sprendimu Nr. LV-1-10 pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas nuo kitų nuteistųjų (2 t., b. l. 3). Pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Pirmąjį sektorių negrįžo.
5.5. Pravieniškių PN-AK direktorius 2020-01-29 įsakymu Nr. 2-182 perkėlė pareiškėją iš Pirmojo sektoriaus 9-ojo būrio 92 brigados į Trečiojo sektoriaus 3 būrio 2 patalpą 4 vietą (t 2, b. l. 3).
6. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl Departamento veiksmų neužtikrinant saugumo, atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, Departamentas, žinodamas apie susiklosčiusią situaciją tarp pareiškėjo ir kitoje byloje įtariamojo, nesiėmė veiksmų, kuriais užtikrintų pareiškėjo saugumą laisvės atėmimo vietoje.
7.1. Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
7.2. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
7.3. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
7.4. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad siekiant įrodyti EŽTK 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes (EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje T. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 29474/09).
7.5. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 1 dalis nustato, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai.
7.6. Nuteistieji iš vienos įstaigos į kitą perkeliami Departamento direktoriaus įsakymais, tačiau dėl perkėlimo įstaigos viduje sprendžia pataisos namų vadovas (BVK 69 straipsnio 5 dalis).
8. Pareiškėjo nurodomas sužalojimas įvyko pataisos įstaigoje – Pravieniškių PN AK. Nors pareiškėjas ir Įtariamasis į Pravieniškių PN AK buvo perkelti Departamento direktoriaus įsakymais, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad Departamentas kaip nors pažeidė pareiškėjo interesus. Šiuo atveju vien buvimas toje pačioje pataisos įstaigoje su Įtariamuoju nereiškia, kad pareiškėjui kyla grėsmė.
9. Nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN AK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl grėsmės iš Įtariamojo pusės (t 2 b. l. 39). Savo paaiškinimuose pareiškėjas netvirtina, kad kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl kylančios grėsmės iš Įtariamojo, atvirkščiai – aiškina, kodėl kreiptis būtų buvę jam nepalanku (t 2 b. l. 37,38). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Įtariamasis ir pareiškėjas viename būryje (9 būryje), bet skirtingose patalpose buvo paskirti nuo 2019 m. lapkričio 18 d. Šis laiko tarpas (iki sumušimo 2020 m. sausio 5 d.) laikytinas pakankamu, kad, kilus grėsmei, pareiškėjas būtų galėjęs pranešti apie tai pataisos įstaigos administracijai ir ji galėtų spręsti dėl jo ar kitos asmens perkėlimo, tačiau to nepadarė. Dėl to galima daryti išvadą, kad nėra duomenų apie tai, kad Departamentas žinojo ar galėjo žinoti apie tai, kad pareiškėjui gali kilti grėsmė iš Įtariamojo pusės, taip pat, kad būtų sudaręs sąlygas tokiai grėsmei kilti. Papildomai teismui Departamento pateikta įslaptina medžiaga patvirtina tokį teiginį. Gavus duomenų apie sumušimą, pareiškėjas buvo izoliuotas nuo kitų asmenų. Tai rodo, kad Departamentas ėmėsi tinkamų priemonių pareiškėjo saugumui užtikrinti.
10. Svarbu tai, kad pats pareiškėjas apklaustas liudytoju po sumušimo nurodė, kad nežino, kas jį užpuolė. Kad užpuolė būtent Įtariamasis, jis teigia tik šioje byloje. Aplinkybė, kad pareiškėją užpuolė Įtariamasis, nepagrįsta jokiais kitais įrodymais, išskyrus pareiškėjo paaiškinimus šioje byloje, o jie visiškai skirtingi nuo jo, kaip liudytojo, duotų parodymų. Todėl teismas juos vertina kritiškai. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nukentėjo nuo Įtariamojo ir nukentėjo dėl jo duotų parodymų. Tuo labiau, kad tai atsitiko dėl Departamento neteisėtų veiksmų.
11. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, patvirtinančių, jog Departamentas netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nėra pagrindo išvadai, kad Departamentas elgėsi neteisėtai neapsaugodamas pareiškėjo nuo grėsmes iš Įtariamojo pusės, taip pat, kad yra priežastinis ryšys su pareiškėjo žala, nes pareiškėjas neįrodė, kad pareiškėjo sužalojimai susiję su Įtariamuoju.
12.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamento neteisėtų veiksmų nenustatyta, priežastinio ryšio su žala taip nenustatyta. Nenustačius neteisėtų Departamento veiksmų, priežastinio ryšio, teismas plačiau nepasisako dėl žalos dydžio, nes jos vertinimas, tokiomis aplinkybėmis, neturi teisinės reikšmės šios bylos išnagrinėjimui. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.