Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamaiVilniaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, pasireiškusių draudimu 2014 m. liepos 4 d. – 2015 m. kovo 1 d. laikotarpiu(toliau – ir ginčo laikotarpis) susirašinėti su drauge, draugais,bei kitais asmenimis, kurie nėra pareiškėjo artimi giminaičiai, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose, atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė, įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).

Siekiant konstatuoti neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, būtina nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ginčo laikotarpiu galiojo Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija), kuri nustatė, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas skunde patvirtino, kad Konstitucijai prieštaraujanti Bausmių vykdymo kodekso nuostata jau po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo jo atžvilgiu buvo nebetaikoma.Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 23 d. Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 44 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį pripažino netekusia galios.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio akto (jo dalies) pagrindu atsiradę padariniai yra teisėti. Vadinasi, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad tokios teisinės pasekmės (kaip antai pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad kai Konstitucinis Teismas pripažįsta tam tikrą norminį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas, spręsdamas konkretų ginčą ir priimdamas sprendimą, šio norminio akto (jo dalies) netaiko ir juo nesivadovauja net ir tais atvejais, kai skundžiamo administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jei Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas pagal šią individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą arba asmuo dėl savo teisių, kylančių iš Konstitucijos, gynimo į teismą kreipėsi per įstatymų nustatytus terminus (2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22). Nagrinėjamu atveju, minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo buvo pripažinta Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis prieštaraujanti Konstitucijai, buvo priimtas ne pagal šią administracinę bylą nagrinėjančio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, todėl sprendžiant byloje nagrinėjamą ginčą vadovaujamasi aukščiau nurodytomis Konstitucinio Teismo suformuluotomis įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo prezumpcijos taisyklėmis.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), ir jog tol, kol teisės aktai (jų dalys) nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams) arba kol jie nėra nustatytąja tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamuoju, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, Probacijos įstatymu ir kitais įstatymais, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais (Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 5 straipsnis). Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai.Nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga. Bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymų nustatytus reikalavimus pažeidę pareigūnai atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis).

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytų teisės aktų nuostatų visumą, minėtus Konstitucinio teismo išaiškinimus, daro išvadą, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu neturėjo teisės nesivadovauti galiojančia Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostata, nepaisant to, kad ji vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.Atsakovės atstovui Vilniaus PN nebuvo ir nėra suteikta teisė nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, ar taikyti jas savo nuožiūra, todėl daroma išvada, kad vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatomisatsakovės atstovaselgėsi teisėtai.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad negalėdamas susirašinėti su įkalinimo įstaigose esančiais draugais,drauge, pažįstamais jis patyrė diskriminaciją, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą ir kitus nepatogumus.

Kaip jau buvo minėta, viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas). Padarius išvadą, jog Vilniaus PN elgėsi teisėtai, konstatuojama, jog šiuo atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kas reiškia, jog pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir tai sudaro pagrindą skundą atmesti.

Be to, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo leista susirašinėti su drauge irir kitais draugais, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitasįkalinimo įstaigas ir minėti laiškai būtų buvę jam grąžinti ar nepriimti išsiuntimui. Pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar negalėjo rašyti laiškų, jam atliekant bausmę Vilniaus PN. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus kitiems draugams į kitus pataisos namus ar jo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų nustatyta tvarka kreipęsis į Vilniaus PN. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl nutrūkusių ryšių su pataisos namuose kalinčia drauge, ko priežastimi buvo draudimas susirašinėti, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Taigi šiuo atveju pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad aukščiau aptartas draudimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, t. y. žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais.Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių jo nurodytas neturtinės žalos atsiradimą patvirtinančias aplinkybes. Tačiau įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę turi įrodomieji faktai, t.y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialinio teisinio pobūdžio faktas, nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).Teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į suformuotą teisminę praktiką neturtinės žalos nustatymo, jos vertinimo klausimais, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimo faktą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.