Utenos apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant pareiškėjai, nukentėjusiojo H. S. atstovei pagal įstatymą I. S., jos atstovei advokatei Ievai Kūrytei,

asmeniui, įtariamam padarius administracinį nusižengimą, E. I., jos atstovui advokatui Karoliui Gerbauskui,

skundžiamą nutarimą priėmusios institucijos – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato – atstovui A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. S. skundą dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Utenos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. Š. 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 47-ANR_O-130-2025 nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną (ROIK: (duomenys neskelbtini)) panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2025 m. sausio 20 d. nepilnamečio vaiko H. S. atstovė pagal įstatymą (motina) I. S. pateikė policijai pranešimą dėl galimai naudojamo psichologinio smurto jos nepilnamečio sūnaus atžvilgiu.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas M. Š. 2025 m. sausio 31 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą konstatavęs, kad aplinkybių patikslinimo metu nebuvo gauta duomenų, kad H. S. mokytoja E. I. pamokų metu būtų vaiką nežymiai sužalojusi ar jam sukėlusi fizinį skausmą. Tuo pačiu nutarimu pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų (toliau – ANK) 72 straipsnio 3 dalį.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Utenos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. Š. 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 47-ANR_O-130-2025 nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną (ROIK: (duomenys neskelbtini)) (toliau – Skundžiamas nutarimas) administracinio nusižengimo bylos teisena E. I. atžvilgiu buvo nutraukta, konstatavus jos veiksmuose nesant administracinio nusižengimo, numatyto ANK 72 straipsnio 3 dalyje, požymių. Iš Skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad kaltinimas mokytojai E. I. buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėja I. S. kreipėsi į policiją dėl psichologinio smurto naudojimo jos nepilnamečio sūnaus H. S. atžvilgiu, kuris pasireiškė ne pavieniais epizodais: vėlavusių vaikų neįleidimu į klasę, draudimu išeiti į lauką; vaiko darbo, kaip blogo pavyzdžio, klasei demonstravimu; grasinimu palikti antrais metais ir kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą; vertimu nepalikti nesuvalgyto maisto ir pan. Skundžiamame nutarime nurodoma, kad įvertinus surinktus duomenis, nustatyta, kad objektyvių įrodymų apie sistemingą, pasikartojantį psichologinį smurtą nėra. Skundžiamame nutarime nurodoma, kad dalis motinos nurodytų epizodų patvirtina tik konfliktinį bendravimą ir pedagoginių metodų vertinimo skirtumus. Skundžiamame nutarime pažymėta, kad Etikos komisijos sprendimu mokytojos E. I. veiksmai nepripažinti etikos pažeidimu, mokytojos taikyti veiksmai atitiko mokyklos vidaus tvarkos taisykles.

Teisme gautas pareiškėjos I. S. skundas, kuriuo prašoma panaikinti Skundžiamą nutarimą ir grąžinti bylą Institucijai, įpareigojant atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus – pradėti tyrimą dėl E. I. veiksmų mažamečio H. S. atžvilgiu ir, esant pagrindui, patraukti E. I. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 72 straipsnio 3 dalį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) pareiškėja I. S. kreipėsi į policiją dėl psichologinio smurto naudojimo jos nepilnamečio sūnaus H. S. atžvilgiu, kuris pasireiškė ne pavieniais epizodais: vėlavusių vaikų neįleidimu į klasę, draudimu išeiti į lauką; vaiko darbo, kaip blogo pavyzdžio, klasei demonstravimu; grasinimu palikti antrais metais ir kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą; vertimu nepalikti nesuvalgyto maisto ir pan.;

Nors objektyvių įrodymų dėl vaiko neįleidimo į pamoką, išskyrus Vaiko teisų apsaugos sprendimą, byloje nėra, tačiau pati mokytoja E. I. tyrimo metu pripažino, kad užrakino klasės duris ir neleido vaikams patekti į pamoką. Pareiškėjos I. S. teigimu, toks mokytojos prisipažinimas patvirtina esant nusižengimo objektyviosios pusės požymiui – netinkamas mokytojos pareigų vykdymas, psichinis vaiko žalojimas, vaiko teisės į mokslą, į garbę ir orumą, bei būti apsaugotam nuo bet kokios formos smurto pažeidimas. Mokytoja E. I. tikslingai neįleisdama mažamečio į prasidėjusią pamoką, sukėlė jam emocinį diskomfortą, vaikas buvo išsigandęs ir labai išgyveno. Vėliau, viešai apšauktas bendraklasių akivaizdoje, jis patyrė pažeminimą, gėdos jausmą, jo garbė ir orumas buvo sumenkinti. Tokie veiksmai turėjo tiesioginį neigiamą poveikį vaiko psichologinei būsenai: H. S. pradėjo bijoti palikti klasę, jam susiformavo nuolatinė baimė, kad mokytoja jį vėl nubaus, nepasitikėjimas ugdymo įstaigos aplinka. Atsižvelgiant į vaiko amžių (antrokas, vos aštuonerių metų), tokie veiksmai įgauna ypatingą sunkumą, nes vaikas dar nesugeba suvokti mokytojos pasirinktų neproporcingų pedagoginių priemonių pagrindo, todėl patirtas išgyvenimas jam buvo itin skausmingas ir nesuprantamas.

Po šio incidento H. S. pradėjo bijoti pertraukų metu palikti klasę, nebeišeidavo žaisti su bendraklasiais, nes bijojo, kad grįžęs nebus įleistas, o mokytoja vėl šauks. Vaiko motinai I. S. pasikreipus į mokytoją E. I. su prašymu padrąsinti H. S. išeiti į lauką bei įvardinti jam aiškų bausmės laikotarpį (kiek laiko vaikas negalės eiti į lauką), E. I. vietoje padrąsinančio pokalbio ar bausmės laikotarpio įvardijimo pasirinko kitą metodą – atėmė iš H. S. jo žaislus ir liepė eiti į lauką. Toks mokytojos elgesys sukėlė vaikui sumaištį, nes vietoje pagalbos ir padrąsinimo jis patyrė dar didesnį spaudimą ir baimę, dėl ko į lauką pertraukų metu išdrįso išeiti tik pavasarį.

Dėl to, kad vaikas buvo neįleistas į pamoką ir apšauktas, galima daryti pagrįstą išvadą, kad mokytoja E. I. pažeidė ne tik Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 8 straipsnyje įtvirtintą vaiko teisę į mokslą, taip sutrikdžiusi jo mokymosi procesą, bet ir VTAPĮ 10 straipsnyje įtvirtintą vaiko teisę į garbę ir orumą, bei VTAPĮ 20 straipsnyje įtvirtintą vaiko teisę būti apsaugotam nuo bet kokios formos smurto.

Mokytoja E. I., viešai demonstruodama neva blogai atliktą H. S. užduotį, neužtikrino vaiko teisės visapusiškai ugdyti ir tobulinti savo protinių gebėjimų. Vietoje to, kad skatintų vaiką bandyti, klausti ir mokytis iš klaidų, mokytoja pasirinko jį viešai žeminti. Tokie veiksmai vaikui apriboja galimybę augti ir tobulėti, nes jis pradeda bijoti daryti klaidas, klausti ar aktyviai dalyvauti mokymosi procese. Realiai tokiu elgesiu mokytoja sukūrė vaikui atmosferą, kurioje mokymasis tampa grėsmės ir baimės šaltiniu, o tai netiesiogiai, bet esmingai riboja vaiko teisę į mokslą. Tokiais neteisėtais veiksmais mokytoja grubiai pažeidė H. S. garbę ir orumą. Kuomet mokytoja bendraklasiams parodė H. S. užduotį ir jį viešai apšaukė, buvo pažeminta vaiko garbė, nes kiti mokiniai jį išvydo neigiamame kontekste, buvo paskatintos patyčios ir bendraklasiai galėjo pradėti H. S. vertinti menkinančiai. Tuo pačiu buvo pažeistas ir vaiko orumas, nes buvo sumenkinta jo savivertė, gebėjimai ir jis viduje patyrė stiprius emocinius išgyvenimus – gėdą, pažeminimą ir nerimą. Tokia vieša vaiko diskreditacija ne tik paliko emocinę žalą, bet ir sukūrė nuolatinę baimės atmosferą, kurioje H. S. negali jaustis saugiai mokykloje. Toks mokytojos elgesys, pasireiškiantis sąmoningu vaiko žeminimu ir gąsdinimu, atitinka ir psichologinio smurto požymius.

Teismo posėdyje pareiškėja I. S. ir jos atstovė advokatė Ieva Kūrytė skundą palaikė, pakartojo skunde nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus.

Skundžiamą nutarimą priėmusios institucijos – Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariato – atstovas A. M. teismo posėdyje prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

ANK 641 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, leistinumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, Skundžiamą nutarimą, skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad administracinio nusižengimo teisena Skundžiamu nutarimu E. I. pagal ANK 72 straipsnio 3 dalį nutraukta pagrįstai ir teisėtai.

ANK 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio kodekso paskirtis yra teisės priemonėmis ginti žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo administracinių nusižengimų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, skatinti taikų valstybės ir žmogaus, visuomenės narių sugyvenimą. Tačiau ANK 2 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius, o ANK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas ar neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius.

ANK 72 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ir kitų institucijų bei įstaigų, kurių prižiūrimas yra vaikas, vadovų, auklėtojų ar kitų jiems tolygių asmenų savo pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą, fizinį ar psichinį vaiko žalojimą ar kitokį vaiko teisių pažeidimą. Teismas pažymi, jog nors ir nacionaliniuose, ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas vaiko apsaugos principas reikalauja, kad visur ir visada pirmiausia būtų atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, kad yra draudžiama bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, taip pat ir psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Tačiau negalima visais atvejais bet kokį pedagogo ir mokinio žodinį konfliktą, neigiamų emocijų reiškimą vaiko akivaizdoje, ar pedagogo išsakytą sudrausminimą mokiniui dėl mokymo įstaigoje nustatytų taisyklių nesilaikymo ir pan., vertinti kaip teisės pažeidimą. Administracinis nusižengimas yra pavojinga veika, atitinkanti administracinio nusižengimo požymius (ANK 5 straipsnio 1 dalis).

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mokykla ir pareiškėja I. S. 2023 m. rugsėjo 1 d. pasirašė Vaikų iki 14 metų priėmimo į mokyklą sutartį Nr. 17, pagal kurią į minėtą mokyklą buvo priimtas pareiškėjos I. S. sūnus H. S. (toliau – Mokymo sutartis).

Pareiškėja I. S. 2025 m. sausio 20 d. kreipėsi į policiją dėl mokytojos E. I. psichologinio smurto naudojimo jos nepilnamečio sūnaus H. S. atžvilgiu, kuris, pareiškėjos teigimu, pasireiškė ne pavieniais epizodais: vėlavusių vaikų neįleidimu į klasę, draudimu išeiti į lauką; vaiko darbo, kaip blogo pavyzdžio, klasei demonstravimu; grasinimu palikti antrais metais ir kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą ir kt.

Skundžiamu nutarimu administracinio nusižengimo bylos teisena E. I. atžvilgiu buvo nutraukta, jos veiksmuose nesant ANK 72 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių. Skundžiamame nutarime konstatuota, kad objektyvių įrodymų apie mokytojos E. I. sistemingą, pasikartojantį psichologinį smurtą nėra. Skundžiamame nutarime padaryta išvada, kad dalis pareiškėjos I. S. nurodytų epizodų patvirtina tik konfliktinį bendravimą ir pedagoginių metodų vertinimo skirtumus.

Vienas iš skundo argumentų yra tas, kad 2024 m. rugsėjo mėn. pirmąją savaitę (tiksli data nenustatyta) prasidėjus pamokai, mokytoja E. I. užrakino klasės duris ir neįleido iš pertraukos grįžtančio, vėlavusio bei į duris besibeldžiančio mažamečio H. S.. Pareiškėjos teigimu, jos sūnus H. S. jautė stresą, buvo išsigandęs ir net puolė ieškoti pagalbos, tuo tarpu E. I. sąmoningai laikė duris užrakintas, o po kurio laiko įleidusi H. S. bei dar keturis mokinius į pamoką, E. I. neapsiribojo šia tariama bausme – ji šaukė ant vėlavusių vaikų visų bendraklasių akivaizdoje. Tai, kad pavėlavusių vaikų neįleido į klasę, patvirtino ir pati mokytoja E. I., tačiau ji teigė, kad ji norėjo vaikus pamokyti, todėl, išgirdusi, kad jie atbėga koridoriumi, užrakino kabineto duris, kurias netrukus atrakinusi įleido vaikus ir paaiškino, kad vėluoti negalima. Pareiškėjos I. S. teigimu, toks mokytojos prisipažinimas patvirtina esant nusižengimo objektyviosios pusės požymiui – netinkamas mokytojos pareigų vykdymas, psichinis vaiko žalojimas, vaiko teisės į mokslą, į garbę ir orumą, bei būti apsaugotam nuo bet kokios formos smurto pažeidimas. Tokie veiksmai, anot pareiškėjos, turėjo tiesioginį neigiamą poveikį vaiko psichologinei būsenai: H. S. pradėjo bijoti palikti klasę, jam susiformavo nuolatinė baimė, kad mokytoja jį vėl nubaus, nepasitikėjimas ugdymo įstaigos aplinka.

Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjos nurodomas aplinkybes, kad po aptariamo įvykio sūnus H. S. jautė pareiškėjos nurodomus jausmus. Pažymėtina, kad pati pareiškėja I. S. įvykio nematė. Nepilnamečio H. S. pasakojimas apie mokyklą yra užfiksuotas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024 m. gruodžio 20 d. Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketoje. 2024 m. gruodžio 18 d. apklaustas jis nurodė, kad: „mokosi 2A klasėje. Mokslai jam sekasi gerai, bet į mokyklą eiti nelabai patinka, negali pasakyti, kodėl. Draugų klasėje neturi, nes jie ne visada būna geri, stumdosi, ypač vyresni. Pasak berniuko, mokykloje jam geriausia pamoka yra muzikos, gera mokytoja. Pati pikčiausia mokytoja yra šokių. Per pamokas, pasak berniuko, mokytoja dažnai barasi, nors jis neišdykauja, klausosi pamokų.“. Taigi, vaikas jokių neigiamų emocijų apie būtent mokytoją E. I. neišreiškė, apie ją iš viso neužsiminė.

Pažymėtina, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024 m. gruodžio 20 d. Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketoje yra užfiksuotas ir vaiko teisių apsaugos specialistės pokalbis ir su vaiko tėvu G. S.. Tėvas 2024 m. gruodžio 19 d. paaiškino, kad apie situaciją sūnaus mokykloje jis žino iš vaiko mamos, nes ji daugiau domisi šiuo klausimu, jis daugiau rūpinasi šeimos išlaikymo klausimais. Tėvas nurodė žinantis, kad vaikas kartais nenori eiti į mokyklą, bet tos priežastys gali būti įvairios. Tėvas nurodė nežinantis, kad vaikui klasėje būtų problemos ir vaikas jam apie tai nepasakojo. Vaiko tėčiui yra tekę girdėti, kaip mokytoja su vaikais kalba pakeltu tonu ir, anot jo, tai nenormalu ir neturėtų būti. Pasak vaiko tėvo, kartais pakelti toną ir sudrausminti vaikus yra suprantamas dalykas, bet ne rėkti ar šaukti ant jų. Teismas atkreipia dėmesį, kad pokalbio metu tėtis konkrečios mokytojos, kuri, anot jo, su vaikais kalba pakeltu tonu, neįvardijo.

(duomenys neskelbtini) mokyklos 2024 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. SR-264 „Dėl informacijos apie nepilnametį H. S.“ nurodoma, kad iš mokytojų pateiktos informacijos TAMO dienyne matyti, kad H. S. kartais neatlieka namų darbų, neužbaigia tęstinių projektų, neatsiskaito už perskaitytas knygas. Nurodoma, kad 2024 m. spalio 14 d. susitikime – pokalbyje dėl sūnaus neatliktų užduočių mama teigė, kad šiuo metu ji nespėja „sužiūrėti savo vaiko“. Rašte nurodoma, kad buvo susitarta, jog tėvai vaikui skirs daugiau dėmesio ir padės sūnui pasiruošti pamokoms. Rašte pažymima, kad dėl nepilnai namuose atliktų užduočių, dėl neturimų mokymosi priemonių, reikalingų ugdymo procese, vaikas nesijaučia gerai. Rašte taip pat nurodoma, kad trišaliuose susitikimuose, aptariant vaiko mokymosi pasiekimus, tėvai nedalyvauja, mama prieštarauja tokiems susitikimams, teigdama, kad jie netikslingi. 2024 m. spalio 14 d. susitikime – pokalbyje pasiūlyta mamai visais iškilusiais klausimais kreiptis tiesiogiai į mokytoją. Laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 14 d. iki 2024 m. gruodžio 16 d. nė karto į mokytoja nesikreipė nė vienas iš vaiko tėvų. 2024 m. gruodžio 16 d. mama kreipėsi į direktorę žodžiu dėl H. S. galimai patiriamo smurto iš klasės mokytojos E. I.. Rašte taip pat nurodoma, kad H. S. linkęs ignoruoti klasėje ir mokykloje priimtus susitarimus dėl naudojimosi mobiliuoju telefonu, nuolat pažeidžiamas Mokymo sutarties 3.113 punktas, įpareigojantis tėvus užtikrinti, kad vaikas pamokų metu nesinaudotų mobiliuoju telefonu, nenaudotų mokykloje telefono filmavimui, fotografavimui ir kitiems veiksmams, neskleistų virtualioje erdvėje, kuri pažeistų kitų mokyklos bendruomenės narių privatumą. TAMO dienyne fiksuotos kelios pastabos apie kitokio pobūdžio netinkamą mokinio elgesį. Nurodoma, kad mama tame neįžvelgė nieko blogo, nes sūnus – „tik vaikas“.

2024 m. gruodžio 27 d. (duomenys neskelbtini) mokyklos Vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolo Nr. VGK-20 išraše nurodoma, kad buvo svarstomas H. S. ugdymo nuo 2025 m. sausio 6 d. klausimas. Buvo siūloma vaiką vienam mėnesiui perkelti į kitą klasę dėl galimai patiriamo smurto, kol vyks tyrimas. Tačiau mama su tuo nesutiko, pasirašytinai atsisakė – „Palikti esamoje 2 a klasėje, tikintis teigiamo pokyčio mokytojos elgesyje. Berniukas nori likti savo klasėje, motiną tenkina klasės mokytojos kompetencija“. Iš 2025 m. sausio 14 d. (duomenys neskelbtini) mokyklos Psichologinio smurto ir mobingo politikos komisijos posėdžio protokolo išrašo matyti, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl mokytojos elgesio (pakelto kalbos tono) klasėje. Pokalbio metu buvo atkreiptas dėmesys, kad vaikui buvo pasiūlyta psichologo pagalba, bet motina atsisakė šios paslaugos, motyvuodama, kad šiuo metu sūnus H. S. jaučiais gerai.

Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti teismui priešingą išvadą, nei nurodomi pareiškėjos vertinimai skunde. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjos sūnus pažeidžia tiek mokykloje, tiek klasėje nustatytas elgesio taisykles. Teismo vertinimu, pedagoginės drausminimo priemonės, jei jos neperžengia teisės aktuose nustatytų ribų, nelaikytinos psichologiniu smurtu, nors vaikas ar jo tėvai jas subjektyviai vertintų neigiamai. Teismas sutinka su atsiliepimo į skundą argumentais, kad durų užrakinimą vėluojantiems į pamoką vaikams mokytoja E. I. panaudojo kaip pedagoginį metodą, siekiant parodyti, kad vėlavimas gali turėti neigiamų pasekmių, todėl būtina patiems atsakingai sekti laiką ir neprarasti laiko nuovokos. Akivaizdu, kad toks veiksmas negali būti traktuojamas, kaip psichologinis smurtas prieš vaikus. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad mokytoja E. I. į klasę neįleido ne tik H. S., bet ir kitus vaikus. Tai rodo, kad mokytojos veiksmuose nebuvo tikslo paauklėti tik H. S., toks mokytojos elgesys nepatvirtina fakto, kad ji yra neigiamai nusiteikusi išimtinai H. S. atžvilgiu. Be to, pareiškėjos skunde nurodomų aplinkybių, kad mokytoja E. I. tikslingai neįleisdama mažamečio į prasidėjusią pamoką, sukėlė jam emocinį diskomfortą, vaikas buvo išsigandęs ir labai išgyveno, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Taip pat byloje nėra duomenų, išskyrus pačios pareiškėjos teiginius, kad vėliau H. S. už pavėlavimą buvo viešai apšauktas bendraklasių akivaizdoje. Tai, kad tokie mokytojos veiksmai turėjo tiesioginį neigiamą poveikį vaiko psichologinei būsenai, kaip nurodo pareiškėja, H. S. pradėjo bijoti palikti klasę, jam susiformavo nuolatinė baimė, kad mokytoja jį vėl nubaus, nepasitikėjimas ugdymo įstaigos aplinka, taip pat byloje nėra patvirtinami jokiais objektyviais duomenimis.

Vien subjektyvus I. S. vertinimas apie mokytojos E. I. taikyto ugdymo metodo – trumpalaikio neįleidimo į klasę pavėlavusių į pamoką mokinių, nesant kitokių objektyvių duomenų apie kažkokius neteisėtus mokytojos veiksmus, negali būti vertinamas kaip psichologinis smurtas ANK 72 straipsnio 3 dalies prasme.

Kitas esminis skundo argumentas nurodomas tas, kad mokytoja vaiko darbą prieš klasę demonstravo kaip blogą pavyzdį. Skunde nurodoma, kad 2024 m. spalio 2 d. mokytoja E. I., mokiniams atlikus užduotį, pagriebė H. S. pratybų sąsiuvinį ir visai klasei demonstravo jo darbą, kaip blogą pavyzdį. Mokytoja E. I. 2024 m. lapkričio 3 d. atsiųstame TAMO dienyno laiške I. S. patvirtino, kad prieš visus bendraklasius demonstravo H. S. neva blogai atliktą užduotį.

Nors pareiškėja nurodo, kad mokytoja su pasityčiojimu piktai komentavo, kad užduotis atlikta netinkamai, nors faktiškai H. S. užduotį atliko tinkamai, tik kitaip, tačiau E. I. vaiko darbą pateikė kaip klaidingą, tačiau vėlgi byloje nėra jokių duomenų, išskyrus pačios pareiškėjos vertinimą, patvirtinančių nurodomas aplinkybes.

E. I. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad „Vaikas visada linkęs nepaklusti taisyklėms, susitarimams. Jeigu susitariame užduotyje spalvotu pieštuku apibraukti atsakyme rėmelį, tai būtinai padarys priešingai - užteplios, pripaišys ko pakliuvo, net kartais neina perskaityti“. Mokytoja nurodė, kad kai lentoje ji visiems parodė, kas yra rėmelis ir kaip negalima terlioti, H. net nepakėlė galvos, buvo užsiėmęs žaidimu su žaisliuku. Padarė užduotį kaip šovė į galvą, net negebėjo perskaityti teksto, nes buvo pripiešęs ant teksto juodų žvaigždžių. Tuomet mokytoja nurodė pakėlusi sąsiuvinį klausdama, ar taip buvo aptarta atlikti užduotį. Mokytojos teigimu, mama tai traktavo kaip pažeminimą. Taigi, priešingai, nei nurodoma skunde, šiame kontekste, teismo vertinimu, darbo pakėlimas nebuvo tyčiojimasis iš vaiko ar jo žeminimas. I. S. teiginiai, kad „... faktiškai H. S. ne tik apvedė kvadratėlius, kaip buvo nurodyta, bet ir juos nuspalvino. Taigi užduotis buvo atlikta teisingai, tik kitaip ...“ neatitinka mokytojos nurodytų faktinių aplinkybių. Kaip nurodė mokytoja, prieš duodama užduotį ji lentoje visiems rodė, kaip teisingai atlikti užduotį, tam tikslingai buvo skiriamas atskiras dėmesys, tačiau H. S. nedalyvavo dėmesingai pamokoje, žaidė, ir todėl padarė užduotį netinkamai.

Nors pareiškėja nurodo, kad mokytoja bendraklasiams parodžiusi H. S. užduotį, jį viešai apšaukė, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, išskyrus pareiškėjos teiginius, byloje nėra. Teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad buvo pažeistas vaiko orumas, sumenkinta jo savivertė, gebėjimai ir jis viduje patyrė stiprius emocinius išgyvenimus – gėdą, pažeminimą ir nerimą. Byloje įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybes, nėra. Todėl, vien subjektyvus I. S. vertinimas apie mokytojos E. I. taikyto ugdymo metodo, nesant kitokių objektyvių duomenų apie kažkokius neteisėtus mokytojos veiksmus, taip pat negali būti vertinamas kaip psichologinis smurtas ANK 72 straipsnio 3 dalies prasme.

Byloje nėra ginčo, kad dalis kaltinimų mokytojai grindžiami pareiškėjos slapta (kaip ji nurodė, klasėje po suolu padėjus „blakę“) padarytais garsi įrašais.

Privačių asmenų, kaip ir teisėsaugos institucijų, surinkti bei pateikti duomenys automatiškai įrodymais netampa. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra administracinio nusižengimo byla, o pagrindiniai reikalavimai, keliami įrodymams yra įtvirtinti ANK, o kiek jų nereglamentuoja šis kodeksas, - Baudžiamojo proceso kodekse.

Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais, t. y. įstatymų nustatyta tvarka, gauti duomenys. Sprendžiant klausimą, ar duomenys gauti teisėtais būdais, svarbią reikšmę turi tai, kas šiuos duomenis surinko ir pateikė. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad valstybės institucijos – pareigūnai – bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tiesiogiai Baudžiamojo proceso kodekse ar kituose įstatymuose numatytais būdais (taikomas principas „galima tai, kas leidžiama įstatymo“) ir nepažeisdami įstatyme nustatytos duomenų gavimo tvarkos. Tuo tarpu vertinant privačių asmenų teikiamus duomenis, taikomas principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“, t. y. privačių asmenų pateikti duomenys nepripažįstami įrodymais tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja į mokyklos administraciją nesikreipė, nepranešė, kad ruošiasi daryti garso įrašus. H. S. bendraklasių tėvai sutikimo daryti garso įrašus mokykloje pamokų metu taip pat nebuvo davę. Priešingai, 2024 m. gruodžio 18 d. H. S. bendraklasių, 2A klasės tėvai, po susitikimo pas direktorę 2024 m. gruodžio 16 d., ir I. S. prisipažinus, kad buvo daromi įrašai pamokų, pertraukų metu, be tėvų (globėjų) sutikimo, mokyklos direktorei pateikė raštišką pretenziją, kurioje prašė imtis atitinkamų veiksmų, kad daugiau ši situacija nebesikartotų. Pretenzijoje buvo prašoma užtikrinti vaikų privatumą bei saugumą. Pretenziją pasirašė 18 iš 19 2A klasės mokinių tėvų.

Nagrinėjamu atveju esant galiojančiai Mokymo sutarčiai, pareiškėja privalėjo vadovautis sudaryta Mokymo sutartimi, laikytis sutartyje numatytų sąlygų, tame tarpe ir garso įrašus daryti tik esant kitų mokyklą lankančių vaikų tėvų (globėjų) sutikimams. Vertinant slapto garso įrašo darymo priežastį – atlikti tyrimą, slaptai įsitikinti, kas vyksta pamokų metu, iš anksto pareiškėjai buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, kad bus įrašyti visi pokalbiai klasės vaikų ir šiose pamokose dalyvaujančių mokytojo bei kitų asmenų, jeigu jie bus pamokoje. Taip pat iš anksto pareiškėjai buvo žinoma, kad ji neturi šių asmenų, vaikų tėvų (globėjų) sutikimo dėl garso įrašo darymo mokykloje ir pamokų metu.

Informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnį, nukentėjusysis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tačiau privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu.

Nagrinėjamu atveju mokykloje buvo nustatytas teisinis garso įrašų darymo reguliavimas – vidiniais teisės aktais, kuris draudė daryti garso įrašus be tėvų (globėjų) ar darbuotojų sutikimo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjos I. S. slapta padaryti ir pateikti garso įrašai nelaikytini įrodymais, kadangi jie gauti pažeidžiant tokių įrašų darymo nustatytą tvarką, t. y. gauti tiesiogiai draudžiamu būdu, o tokiu atveju įstatymo nuostatos draudžia tokius garso įrašus laikyti įrodymais. Net ir vertinant pateikus garso įrašus, nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų, kad mokytoja nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas, padarė fizinį ar psichinį vaiko žalojimą ar kitokį vaiko teisių pažeidimą, t. y. kad mokytoja žodžiais ar veiksmais būtų pažeidusi mokinio H. S. teises, jog jie tyčia būtų buvę nukreipti į vaiko teisių pažeidimą, ir kad toks elgesys vaiko atžvilgiu būtų sistemingas, kryptingas, tęstinis.

Nors vaikų apsaugos ir jų teisių bei interesų užtikrinimas yra vienas iš valstybės uždavinių, o į šias vertybes nukreipti teisės pažeidimai yra pavojingi, nes gali sukelti ilgalaikius padarinius, tačiau sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

Teismo vertinimu, negalima visais atvejais bet kokį pedagogo ir mokinio žodinį konfliktą, neigiamų emocijų reiškimą vaiko akivaizdoje, bandymą moralizuoti, veiksmo ypatybės apibūdinimą gretinant su suaugusių elgesiu ar išsakytus žodžius, siekiant sudrausminti mokinį dėl mokymo įstaigoje nustatytų taisyklių nesilaikymo ir pan., vertinti kaip ANK pažeidimą, kadangi nėra veikos pavojingumo. Už netinkamą elgesį, vaiko moralizavimą, lyginimą su suaugusių elgesiu, etikos normų pažeidimą pedagogams gali būti taikoma drausminė atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju, kokia yra H. S. blogos savijautos mokykloje sukėlimo priežastis, jei iš tiesų tokia savijauta yra, nes byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų nėra, – jo nenoras laikytis nustatytų moksleivio elgesio taisyklių, netinkamas mokytojos, bendraklasių, kitų mokinių elgesys ir pan., byloje objektyviai nėra nustatyta ir patvirtinta. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad mokytojos E. I. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 72 straipsnio 3 dalyje, požymių. Dėl to, jog mokytoja neįleido į klasę vėluojančių vaikų bei neteisingai atliktą darbą aptarė prieš klasę, nelaikytina tokia pavojinga veika, kuri galėtų užtraukti administracinę atsakomybę mokytojai. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių, leistinų ir patikimų duomenų, kad mokytoja E. I. žodžiais ar veiksmais būtų pažeidusi H. S. teises, kad jos tyčia būtų buvusi nukreipta į vaiko teisių pažeidimą, juolab, kad mokytojos elgesys vaiko atžvilgiu būtų sistemingas, kryptingas, tęstinis. Vien tik tai, kad tam tikrus mokytojos E. I. veiksmus vaiko motina vertina kaip neteisėtus ir pažeidžiančius jos sūnaus teises bei teisėtus interesus, nesudaro pagrindo traukti E. I. administracinėn atsakomybėn, nenustačius jos veiksmuose minėto administracinio nusižengimo požymių.

Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, minėta, jog sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Kiti skundo, atsiliepimo į skundą argumentai ir pateikti įrodymai neturi teisinės reikšmės vertinant ar Institucija teisėtai ir pagrįstai nutraukė administracinio nusižengimo teiseną, todėl dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta aukščiau, teismas konstatuoja, kad skunde nurodytos aplinkybės nei jas vertinant atskirai, nei vertinant jų visumą, nepagrindžia Skundžiamo nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Skundžiamas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jo naikinti ir grąžinti bylą institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą, nėra pagrindo, todėl skundas netenkintinas, Skundžiamas nutarimas paliktinas nepakeistas (ANK 642 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skundo netenkinus, pareiškėjos patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 641 straipsniu, 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Netenkinti I. S. skundo ir palikti galioti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Utenos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. Š. 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą Nr. 47-ANR_O-130-2025 nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną (ROIK: (duomenys neskelbtini)).

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.