Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-03-04 · Administracinė byla Nr. A-822-312-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-04
Bylos Nr.
A-822-312-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
K. Š.
Atsakovas
Studijų
Administracinė byla Nr. A822 – 312/2010Procesinio sprendimo kategorija 38; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. kovo 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjui K. Š.,atsakovo atstovėms Rasai Bagdanavičiūtei ir Rimai Žilinskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas K. Š. (toliau – ir pareiškėjas) prašė panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – ir Centras) 2008 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 14-452 ir Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos (toliau – Komisija) 2008 m. rugsėjo 23 d. protokolinį nutarimą Nr. AK-2008-06 kaip nepagrįstus ir klausimą dėl jo pareiškimo išspręsti iš esmės, taip pat prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Skunde (t. I, b. l. 4 – 6) paaiškino, kad Centras neįsigilino į pateiktus dokumentus ir padarė klaidingą išvadą, kad dalis studijų, t. y. nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. liepos mėn., buvo vykdoma nelegaliai, neturint tam leidimo Lietuvos Respublikoje. 2003 m. lapkričio 10 d. LR švietimo ir mokslo ministerija išdavė leidimą Nr. 001085 švietimo įstaigai Baltijos humanitarinis centras vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje pagal Baltijos rusų instituto (toliau – ir BRI) studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla. Pareiškėjas 2004 m. vasario 6 d. pasirašė sutartis su Baltijos humanitariniu centru (toliau – ir BHC) ir Baltijos rusų institutu. Remiantis sutartimi, Baltijos humanitarinis centras pagal LR švietimo ir mokslo ministerijos 2003 m. lapkričio 10 d. leidimą Nr. 001085 turėjo teisę vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje. Šios sutarties 1.1 p. numatė, kad visą studijų laikotarpį studentai studijuos pagal Baltijos rusų instituto programą ir tvarką. Pagal sutarties Nr. K2-413050 2.1.4 p. užsakovui studijavus mokslo įstaigos Baltijos humanitarinis centras kursus, kurie pagal apimtį ir kokybę atitinka sertifikuotas LR studijų programas, tai vykdytojas (Baltijos rusų institutas) buvo įsipareigojęs užskaityti šiuos dalykus kaip studijuotus pagal studijų programą Baltijos rusų institute.

Pagal LR švietimo ir mokslo ministro 2004 m. gegužes 6 d. įsakymą Nr. ISAK-689 Tarptautinei Baltijos akademijai (toliau – ir TBA) buvo išduotas leidimas Nr. 23/926 vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas. Šio įsakymo 3.1 p. nustatė, kad 2003 m. lapkričio 10 d. LR švietimo ir mokslo ministerijos išduotas leidimas Nr. 001085 švietimo įstaigai Baltijos humanitarinis centras vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje neteko galios.

Mano, kad nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. liepos mėn. teisėtai studijavo pagal Baltijos rusų instituto (vėliau – Tarptautinės Baltijos akademijos) studijų programas Lietuvoje, t. y. lankė paskaitas, konsultacijas bei išlaikė įskaitas, egzaminus, atsiskaitymus už kursinius darbus. Tai įrodo pažymos-kvietimai į sesijas bei jo mokslo atsiskaitymų žiniaraščiai. Jam nesuprantamos Centro išvados, kad dėl oficialaus mokslo įstaigos pavadinimo ir adreso pakeitimo jo studijų dalis buvo pripažinta kaip vykdyta Lietuvoje be leidimo ir negali būti laikoma tinkamo lygio bei atitikti visuomenės teisėtų interesų.

Centras, vertinęs kitų Baltijos rusų instituto absolventų (pvz., E. R., O. A., J. R. ir kt.), kurie studijavo tokiomis pačiomis sąlygomis nuo 2003 m. iki 2006 m., kvalifikaciją, nustatė kaip teisėtą be jokių sąlygų. Kvalifikacijos vertinimo išvadose nurodė turėtą LR švietimo ir mokslo ministerijos leidimą studijų vykdymui bei konstatavo esminių skirtumų nebuvimą.

Komisija taip pat nenurodė, kokios normatyvinio akto nuostatos įpareigoja priimti sprendimą su sąlyga, netyrė ir nieko nepasisakė dėl jo apeliacijoje pateiktų argumentų, tuo pažeisdama Lisabonos 1997 m. Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu pripažinimo Europos regione konvencijos (toliau Lisabonos konvencija) nuostatą, numatančią, kad jeigu nors viena valstybė-Europos Tarybos narė pripažįsta aukštojo mokslo kvalifikaciją, ji pripažintina ir kitose šalyse, kurios yra ratifikavusios minėtą konvenciją. Tarptautinė Baltijos akademija (Baltijos rusų institutas) turi Latvijos Respublikos valstybinę akreditaciją.

Šalies argumentai

Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (t. I, b. l. 26 – 34) paaiškino, kad išnagrinėjus K. Š. ir Baltijos tarptautinės akademijos (ankstesnis pavadinimas – Baltijos rusų institutas) pateiktus dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. liepos vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs LR švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) studijų programas ir užsiimti kita, su studijomis susijusia, veikla Lietuvos Respublikoje, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs minėtos institucijos leidimo tokiai veiklai. Nustačius esminį skirtumą pagal Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų (toliau Nuostatai) 14 p. 2 papunktį, pareiškėjo kvalifikacija įvertinta kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, kad kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą.

Pasak atsakovo, K. Š. užpildytame klausimyne apie studijų įgyvendinimo vietą nurodė, kad studijos (paskaitos, konsultacijos, egzaminai, įskaitos, atsiskaitymai už kontrolinius ir kursinius darbus) laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. vyko Lietuvos Respublikoje. Tačiau Baltijos tarptautinė akademija, atsakydama į Centro paklausimą Nr. 4-1150, nurodė, kad pareiškėjas visą studijų laikotarpį (nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2007 m. liepos mėn.) studijavo Latvijoje (pažyma Nr. 353/V). Aukštoji mokykla nurodė, kad Tarptautinė Baltijos akademija, t. y. Lietuvoje veikęs juridinis asmuo, nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. liepos mėn. ne studijas vykdė, o teikė informacines ir metodines konsultacijas.

Šalies argumentai

Pagal Centrui pareiškėjo suteiktą informaciją paraiškoje, klausimyne de facto studijos nuo 2004 m. iki 2005 m. buvo įgyvendintos Lietuvoje. Tokią pačią informaciją K. Š. patvirtino ir skunde teismui. Tačiau kvalifikacijos teikėjas nurodo, jog per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijas vykdė būtent jis. Pažymoje kvalifikacijos teikėjas nurodė, kad „<...> jokie mokomieji dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre (Tarptautinėje Baltijos akademijoje), nebuvo įskaitomi nei vienu iš Jūsų nurodytų laikotarpių“. Taigi, aukštoji mokykla atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro ir Tarptautinės Baltijos akademijos vykdytos veiklos, tokiu būdu patvirtindama, kad per visą K. Š. studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo ji, o ne Lietuvoje teisėtai veikę juridiniai asmenys.

Kadangi Baltijos rusų institutas (dabartinė Baltijos tarptautinė akademija), kuri save įvardija studijų vykdytoja, niekada neturėjo leidimo įgyvendinti studijų Lietuvoje, atsakovas daro išvadą, jog aukščiau nurodytu laikotarpiu ji veikė neteisėtu būdu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad studijuoti Tarptautinėje Baltijos akademijoje pradėjo 2004 m. kovo mėn. Atsakovo teigimu, tuo metu Tarptautinė Baltijos akademija dar neturėjo leidimo vykdyti studijų ir su jomis susijusios veiklos. Toks leidimas išduotas tik 2004 m. gegužės 6 d. Be to, pareiškėjo pateikta informacija nesutampa su rašytiniais įrodymais. Sutartis su Tarptautine Baltijos akademija sudaryta ne 2004 m. kovo mėn., o 2005 m. rugsėjo 1 d.

Neteisėtą Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) veiklą Lietuvoje, Centro nuomone, papildomai patvirtina ir paties pareiškėjo pateiktos studijų sutartys: 2004 m. vasario 5 d. specialisto tikslinio parengimo sutartis su Baltijos rusų institutu; 2004 m. vasario 5 d. studijų sutartis su Baltijos humanitariniu centru; 2005 m. rugsėjo 1 d. sutartis dėl neformaliojo švietimo sąlygų su Tarptautine Baltijos akademija.

Sutartis su Baltijos rusų institutu buvo pasirašyta 2004 m. vasario 5 d. Vadovaujantis šios sutarties 1.1 p. Baltijos rusų institutas įsipareigojo parengti pareiškėją pagal aukštojo mokslo programą ir išduoti jam valstybinio pavyzdžio diplomą, t. y. įsipareigojo būti K. Š. studijų vykdytoja. Vadinasi, sutarties pasirašymo laikotarpiu, taip pat pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, kai studijos vyko Lietuvoje, vykdytoju buvo Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija), niekada neturėjęs leidimo vykdyti studijų Lietuvoje.

Aplinkybę, jog studijas de facto vykdė Baltijos rusų institutas, patvirtina ir sutarties su šia aukštąja mokykla 2.1.1 p. Pagal jį kvalifikacijos teikėjas įsipareigojo parengti specialistą neakivaizdine-nuotoline mokymo forma. Centras pažymi, kad pagal susiklosčiusią praktiką nuotolinės studijų formos gali būti naudojamos, kai aukštoji mokykla savo veiklą vykdo kitoje valstybėje. Tai patvirtina aplinkybę, jog studijas Lietuvoje vykdė Baltijos rusų institutas.

Sutarties su Baltijos rusų institutu 4.3 p. nurodo, kad „Klausytoją pašalinus iš mokslo įstaigos „Baltijos humanitarinis centras“ jis automatiškai išbraukiamas iš Baltijos rusų instituto studentų sąrašų“. Ši sutarties nuostata akivaizdžiai parodo, kad studentai, mokydamiesi Lietuvoje, iš tikrųjų buvo Baltijos rusų instituto studentai. Juk braukti iš studentų sąrašų Baltijos rusų institutas gali tik tuo atveju, jei asmenys į sąrašus buvo įrašyti. Taigi, susitarimo sąlygos tik dar kartą patvirtina – net ir tada, kai studijos įgyvendintos Lietuvoje, tikruoju studijų vykdytoju buvo Latvijos Respublikos aukštoji mokykla Baltijos rusų institutas.

Centro nuomone, aukščiau nurodytos aplinkybės buvo pakankamas faktinis pagrindas nustatyti esminį skirtumą tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje pagal Nuostatų 14 p. 2 papunktį ir pareiškėjo kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą.

Nors ir nebuvo nustatytas esminis skirtumas dėl pareiškėjo studijų, vykdytų laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 2 d. iki 2007 m. vasario 16 d., tačiau Centrui pateikta 2005 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo sutartis su Tarptautine Baltijos akademija dėl neformaliojo švietimo sąlygų kelia abejonių dėl studijų įgyvendinimo minėtu laikotarpiu teisėtumo. Pagal šią sutartį Tarptautinė Baltijos akademija įsipareigojo suteikti pareiškėjui teorinių žinių ir praktinių gebėjimų pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programą, o K. Š. įsipareigojo už tai mokėti. Metinis mokestis už studijas – 9,6 MGL, kas sutarties pasirašymo metu sudarė 1 200 Lt.

Komisijos posėdžio, įvykusio 2008 m. rugsėjo 23 d., metu (posėdžio protokolas Nr. AK-2008-06) V. Būdienei pasiteiravus, kodėl buvo pasirašyta sutartis su Tarptautine Baltijos akademija, pareiškėjas nurodė, kad „<...> ši institucija teikė administracines paslaugas, tačiau pareiškėjas jomis nesinaudojo, nes į Latvijos Respubliką vykdavo automobiliu, o ne autobusu“. Centro nuomone, sutartis su Tarptautine Baltijos akademija gali būti apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (Civilinio kodekso 1.87 str. 1 d.). Atsižvelgus į metinio mokesčio dydį ir į aplinkybę, kad už 1 200 Lt metinį mokestį nei neformaliojo švietimo, nei vežimo paslaugos (kaip nurodo pats K. Š.) neteiktos, tikėtina, jog sutartis su Tarptautine Baltijos akademija galėjo būti sudaryta studijų vykdymui Lietuvos Respublikoje (sutarties pasirašymo metu Tarptautinė Baltijos akademija leidimo tokiai veiklai jau nebeturėjo).

Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas normas asmuo įgyja atitinkamą aukštojo mokslo kvalifikaciją tik baigęs pripažintos (legaliai veikiančios) aukštojo mokslo institucijos vykdomą atitinkamą valstybės pripažįstamą (legaliai vykdomą) studijų programą ir įvykdęs studijų programoje nustatytus įpareigojimus – reguliariai lankyti paskaitas ir seminarus, laiku ir tinkamai išlaikyti egzaminus ir įskaitas ir kt. Licencijos (leidimo) išdavimo tikslas – nustatyti papildomus, specialius reikalavimus tam tikrai veiklai, kai jos vykdymui neužtenka bendrų priemonių ar ją netinkamai vykdant gali būti pažeisti vieši interesai, geros moralės principai, kilti grėsmė žmonių teisėms ir teisėtiems interesams. Tuo pat metu valstybė, išduodama licenciją vykdyti tam tikrą veiklą savo piliečių atžvilgiu įsipareigoja ir garantuoja, kad tam tikra vykdoma licencijuojama veikla bus tinkamos kokybės. Aukštojo mokslo paslaugų licencijavimu užtikrinama, kad aukštojo mokslo paslaugos bus tinkamos kokybės, kad visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams nebus padaryta žalos. Todėl asmens, neturinčio leidimo (licencijos), vykdoma studijų ar su studijomis susijusi veikla negali būti laikoma tinkamo lygio ir atitinkanti visuomenės teisėtų interesų bei lūkesčių.

Akcentuoja, kad kitų asmenų vertinimas nėra šios bylos ginčo dalykas. Kiekviena užsienyje įgyta kvalifikacija vertinama individualiai, remiantis atitinkama apie ją turima informacija. Lisabonos konvencija įtvirtina užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo individualumo principą. Šios konvencijos III skyriaus 3 str. nurodyta, kad sprendimai dėl pripažinimo bus priimami remiantis atitinkama informacija apie kvalifikacijas, kurių pripažinimo siekiama.

Centro nuomone, kompetentingos valstybės institucijos negali besąlygiškai pripažinti kvalifikacijos, kuri įgyta dalį studijų vykdžius nelegaliu būdu. Pripažįstant tokią kvalifikaciją valstybės kompetentingos institucijos visuomenei garantuotų, kad tokia aukštojo mokslo kvalifikacija yra tinkamos kokybės ir gali teikti atitinkamas akademines bei profesines teises, t. y., kad tokią aukštojo mokslo kvalifikaciją turintis asmuo galės stoti į atitinkamas studijas bei teikti paslaugas, atitinkančias visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad K. Š. 2007 m. baigė studijas Baltijos tarptautinėje akademijoje. Pareiškėjui buvo suteikta teisininko kvalifikacija ir įteiktas diplomas PDC Nr. 2277 (t. I, b. l. 41 – 44). K. Š. 2007 m. balandžio 18 d. Centrui pateikė prašymą įvertinti užsienyje įgytą aukštojo mokslo kvalifikaciją (t. I, b. l. 36 – 37), o 2007 m. balandžio LR švietimo ir mokslo ministerijai pateikė paraišką dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos akademinio pripažinimo, prašydamas pripažinti aukštojo mokslo kvalifikaciją. Minėtoje paraiškoje patvirtino, kad joje pateikti duomenys teisingi (t. I, b. l. 38). Centras, atlikęs pareiškėjo kvalifikacijos vertinimą, 2008 m. liepos 2 d. pažymoje Nr. 14-452 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ (t. I, b. l. 80 – 82) nustatė esminį skirtumą tarp užsienyje įgytos kvalifikacijos rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje (Nuostatų 11 p.) bei priėmė sprendimą kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas, t. y. pareiškėjas, išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Centre (kaip tai numatyta Nuostatų 14.2 p.). Pareiškėjas pateikė apeliaciją (t. I, b. l. 76 – 79). Komisija 2008 m. rugsėjo 23 d. protokoliniu nutarimu Nr. AK-2008-06 nutarė K. Š. 2008 m. liepos 15 d. apeliacijos nepatenkinti; palikti galioti Centro 2008 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 14-452.

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 str. 3 d. užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Pagal šio įstatymo 15 str. 2 d. numato, kad Lietuvos ir užsienio aukštosios mokyklos, ketinančios Lietuvoje vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, turi Vyriausybės nustatyta tvarka gauti leidimą šioms paslaugoms teikti. Asmenų vykdoma su studijomis susijusi veikla be Vyriausybės leidimo yra neteisėta (Aukštojo mokslo įstatymo 13 str. 5 d.).

Valstybė, išduodama licenciją (leidimą) vykdyti tam tikrą veiklą, savo piliečių atžvilgiu įsipareigoja ir garantuoja, kad tam tikra vykdoma licencijuojama veikla bus tinkamos kokybės. Asmens, neturinčio leidimo vykdoma su studijomis susijusi veikla negali būti laikoma tinkamo lygio ir atitinkanti visuomenės teisėtiems interesams.

Nustatė, kad LR švietimo ir mokslo ministras 2003 m. lapkričio 10 d. švietimo įstaigai „Baltijos humanitarinis centras“ išdavė leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla (t. I, b. l. 84), o 2004 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. ISAK-689 (t. I, b. l. 83) viešajai švietimo įstaigai „Tarptautinė Baltijos akademija“ išduotas leidimas vykdyti pagal Baltijos rusų instituto, įregistruoto Piedrujas gatvė 3, Rygoje, Latvijos Respublikoje, studijas programas (tame tarpe - teisės mokslo) ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla.

K. Š. 2004 m. vasario 5 d. sudarė studijų sutartį Nr. 04/050/1/Kn su švietimo įstaiga „Baltijos humanitarinis centras“ (t. I, b. l. 59). 2004 m. vasario 5 d. tarp pareiškėjo ir Baltijos rusų instituto buvo pasirašyta specialisto tikslinio parengimo pagal aukštojo profesinio mokslo programą sutartis Nr. K2-413050 (t. I, b. l. 56-58). K. Š. 2005 m. rugsėjo 1 d. sudarė sutartį Nr. 05/016/1/K dėl neformaliojo švietimo sąlygų su viešąja įstaiga „Tarptautinė Baltijos akademija“ (t. I, b. l. 60).

Centras, įvertinęs pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. liepos mėn. vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas - Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs LR švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas - Baltijos tarptautinė akademija) studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs LR švietimo ir mokslo ministerijos leidimo tokiai veiklai. Tokią atsakovo padarytą išvadą, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pilnai patvirtina byloje surinkti įrodymai: K. Š. savo paties užpildytame klausimyne (t. I, b. l. 53) nurodė, kad studijos laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. vyko Lietuvos Respublikoje (Klaipėdoje, Taikos pr. 24a); teismui pateiktame skunde pareiškėjas taip pat patvirtino, kad nuo 2004-2005 m. studijavo pagal Baltijos rusų instituto studijų programas Lietuvoje.

Teismas, išanalizavęs Baltijos tarptautinės akademijos 2007 m. gegužės 22 d. pažymos Nr. 353/V turinį, nustatė, kad pareiškėjas visą studijų laikotarpį (2004 m. vasario mėn. - 2007 m. liepos mėn.) studijavo Latvijoje, o Tarptautinė Baltijos akademija (Lietuvoje veikęs subjektas) nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. liepos mėn. teikė tik informacines ir metodines konsultacijas. Minėtoje Baltijos tarptautinės akademijos pažymoje taip pat nurodyta, kad „K. Š. įstojo į Baltijos rusų instituto „Teisės mokslo“ programos pilno studijų laiko neakivaizdinio skyriaus 2-ą kursą“, „studentas K. Š. studijavo pagal BTA akredituotą programą“, „jokie mokomieji dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre (TBA), nebuvo įskaitomi nei vienu iš Jūsų nurodytų laikotarpių“. Šie teiginiai taip pat patvirtina, kad nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. liepos mėn. K. Š. studijų vykdytojas buvo Baltijos rusų institutas, o ne kita mokymo įstaiga, t. y. iš esmės buvo atsiribota nuo Baltijos humanitarinio centro ir Tarptautinės Baltijos akademijos vykdytos veiklos. Vėlesnėje Baltijos tarptautinėje pažymoje, kuri buvo išduota D. K. (Nr. J-317), įvardinti faktai prieštarauja pirminei minėtos mokymo įstaigos pozicijai, todėl teismas tokią pažymą vertino kritiškai.

K. Š., paraiškoje ir klausimyne teikdamas informaciją apie studijų įgyvendinimo vietą, nurodė, kad studijuoti Tarptautinėje Baltijos akademijoje pradėjo nuo 2004 m. kovo mėn., tačiau, kaip jau buvo minėta, leidimas šiai mokymo įstaigai buvo išduotas tik 2004 m. gegužės 6 d. LR švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. ISAK-689. Be to, ir sutartis su Tarptautine Baltijos akademija buvo sudaryta tik 2005 m. rugsėjo 1 d.

Baltijos tarptautinės akademijos 2008 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. I-312 taip pat nurodyta, kad K. Š. (kartu su kitais minimais asmenimis) visą laiką buvo Baltijos rusų instituto studentas. 2004 m. vasario 5 d. sutarties (t. I, b. l. 56 – 58), sudarytos tarp K. Š. ir Baltijos rusų instituto, 1.1 p. numatė, kad minėtas institutas įsipareigoja atlikti pareiškėjo tikslinio parengimo pagal aukštojo mokslo programą su integruota bakalauro programa darbus, išduoti Latvijos Respublikos valstybinio pavyzdžio diplomą, t. y. minėtoje sutartyje Baltijos rusų institutas traktuotinas kaip pareiškėjo studijų vykdytojas. Minėtos sutarties 4.3 p. numatė, kad klausytoją pašalinus iš mokslo įstaigos „Baltijos humanitarinis centras“, jis automatiškai išbraukiamas iš Baltijos rusų instituto sąrašų. Išbraukimas iš atitinkamos mokymo įstaigos studentų sąrašų įmanomas tada, kai asmuo yra tame sąraše (šiuo atveju – Baltijos rusų instituto) įrašytas.

Byloje esančios pažymos – kvietimai dėl įžanginių ar egzaminų sesijų taip pat neįrodo, kad mokymo paslaugas pareiškėjui teikė ne Baltijos rusų institutas, nes šiais dokumentais tik pranešama apie būsimas sesijas. Tai nėra įrodymai apie pareiškėjui teiktas konkrečias mokymo paslaugas tam tikru laikotarpiu.

Nei Lisabonos konvencija, nei Aukštojo mokslo įstatymas nenustato įpareigojimo be jokių išlygų pripažinti kitoje valstybėje įgytą kvalifikaciją, jei tą kvalifikaciją yra suteikusi kitoje valstybėje pripažinta ir oficialiai veikianti mokymo įstaiga. 1997 m. Lisabonos konvencijos VI. 1 str. numato galimybę nacionalinėms institucijoms nustatyti, kad tarp kvalifikacijos suteiktos užsienyje ir kvalifikacijos suteikiamos šalies viduje yra esminių skirtumų. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos yra išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas. Reikalavimai mokymo proceso organizavimui - tai reikalavimai aukštojo mokslo studijų vykdymo legitimumui. Tai reiškia, kad užsienyje įgyta aukštojo mokslo kvalifikacija turi būti įgyta pagal kompetentingų institucijų pripažįstamą studijų programą, t. y. teisėtai vykdomą programą, ji turi būti įgyta pagal pripažintos aukštojo mokslo institucijos vykdomą studijų programą, vadinasi, aukštojo mokslo institucija turi teisę teikti atitinkamas aukštojo mokslo paslaugas, t. y. veikti legaliai.

Kaip jau buvo minėta, Baltijos rusų institutas laikotarpiu nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. liepos mėn. legalaus mokymo įstaigos Lietuvoje statuso neturėjo, nebuvo Lietuvos švietimo sistemos dalis. Tai reiškia, kad mokymo proceso buvo vykdomas šio proceso tinkamai neįteisinus. Pagal teisės aktų galiojimo erdvėje principą, atitinkantį valstybės suvereniteto principus, veikla kitos valstybės teritorijoje yra teisėta, kai ji atitinka tos valstybės (kurioje vykdoma veikla) teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo studijos ta apimtimi, kurios vyko Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisine prasme buvo neteisėtos bei negalėjo priklausyti Latvijos Respublikos aukštojo mokslo sistemai.

Kompetentingos LR institucijos neprivalėjo pripažinti kvalifikacijos, įgytos neteisėtai vykdytų aukštojo mokslo studijų metu. Bet kurios neteisėtai organizuojamos ir vykdomos studijos yra nekontroliuojamos, jų negalima įvertinti ir patikrinti jų kokybės, todėl paprastai pasaulinėje praktikoje nepripažįstamos.

Taigi, pripažintina, kad pareiškėjo aukštojo išsilavinimo dalis, kuri buvo įgyta neteisėtai veikiančioje Lietuvos Respublikos teritorijoje aukštojo mokslo institucijoje, yra tas esminis skirtumas tarp gautos aukštojo mokslo kvalifikacijos Baltijos tarptautinėje akademijoje ir kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama Lietuvoje, nes viena iš būtinų sąlygų aukštojo mokslo kvalifikacijai Lietuvoje įgyti yra aukštojo mokslo institucijos veiklos bei jos aukštojo lavinimo programos legitimumas (Lisabonos konvencijos VI skyriaus 1 str.).

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo sprendimas pareiškėjo įgytą Baltijos tarptautinėje akademijoje aukštojo mokslo kvalifikaciją pripažinti su sąlyga, jei jis išlaikys kvalifikacinį egzaminą, yra atitinkantis Lisabonos konvencijos III skyriaus 1 str. 2 d. nuostatas dėl kvalifikacijų vertinimo pagal įgytų žinių ir įgūdžių lygį bei kokybę ir Nuostatų 14.2 p. (Centras turi teisę priimti sprendimą vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus) reikalavimus.

Pagal Lisabonos konvencijos nuostatas kiekviena užsienyje įgyta kvalifikacija vertinama individualiai, remiantis atitinkama apie ją turima informacija, todėl šioje byloje neturi reikšmės, kaip buvo įvertintos kitų asmenų panašios kvalifikacijos.

Šalies argumentai

Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės taip pat neįrodo jo skundo pagrįstumo. Tarptautinės Baltijos akademijos 2009 m. vasario 10 d. pateiktame atsakyme į prašymą pateikiama šios mokymo įstaigos nuomonė dėl kilusio ginčo, tačiau ji prieštarauja aukščiau nustatytoms aplinkybėms, todėl esminės juridinės reikšmės vertinant įrodymus neturi.

Teismas priėjo išvadą, kad skundžiami Centro ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

III.

Pareiškėjas K. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas priėmė savo sprendimą remdamasis tik Studijų kokybės vertinimo centro pateiktomis išvadomis.

2. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad nuo 2003 m. lapkričio 10 d. LR švietimo ir mokslo ministerija, pagal LR Vyriausybės nutarimą Nr. 1167 išdavė leidimą Nr. 001085 švietimo įstaigai „Baltijos humanitarinis centras“ vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla. Tai patvirtina leidimas Nr. 001085 bei Baltijos rusų instituto įgaliojimo kopija Nr. 2-927, suteikianti teisę vykdyti ir realizuoti BRI programas Tarptautinei Baltijos akademijai (BHC) nuo 2003 m. rugsėjo iki 2013 m. rugpjūčio. Tą taip pat patvirtina papildomai teismui pateikta 2008 m. gruodžio 17 d. Baltijos tarptautinės akademijos pažyma Nr. 1-312, kuria teismas nesirėmė. Joje nurodyta, kad 2003-2005 metais BHC Lietuvoje turėjo LR kompetentingų institucijų leidimą organizuoti ir vesti užsiėmimus pagal BRI programą, su sąlyga, kad bus išduoti BRI diplomai. Užsiėmimus vedė BRI dėstytojai, ir Lietuvos Respublikos aukštųjų mokyklų dėstytojai. Nuo 2005 m. liepos 1 d. studijos vyko Liepojos mieste BRI filiale.

3. Teismas klaidingai traktavo 2004 m. vasario 4 d. pasirašytas sutartis su švietimo įstaiga „Baltijos humanitarinis centras“ Nr. 04/058/1/Kn ir 2004 m. vasario 4 d. su Baltijos rusų institutu Nr. K2-413058. Teismas neatsižvelgė, kad remiantis minėta sutartimi Nr. 04/058/1/Kn, Baltijos humanitarinis centras pagal LR švietimo ir mokslo ministerijos 2003 m. lapkričio 10 d. leidimą Nr. 001085 turėjo teisę vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje. Šios sutarties 1.1 punktas numatė, kad visu studijų laikotarpiu studentai studijuos pagal Baltijos rusų instituto programą ir tvarką.

4. Teismas neįvertino naujų įrodymų, kuriuos pareiškėjas papildomai pateikė teismui, t. y. 2003 m. lapkričio 14 d. bendradarbiavimo sutarties tarp Baltijos humanitarinio centro ir Baltijos rusų instituto kopijos. Šios sutarties 1.1. punktas numato, kad bendradarbiavimo tarp BHC ir BRI tikslas yra BHC vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje pagal Baltijos rusų instituto studijų programas Lietuvoje remiantis LR švietimo ir mokslo ministerijos licencijos, LR Vyriausybės nutarimu ir įgaliojimu Nr. 2-927. Pagal minėtos sutarties 2.1.2. p. BHC įsipareigojo vykdydamas studijas Lietuvos Respublikoje, samdyti dėstytojus ir apmokėti jų darbą pagal LR įstatymus. Tą patvirtina 2004-2005 sudarytų darbo sutarčių su Lietuvos Respublikos aukštųjų mokyklų dėstytojais kopijos.

5. Kitų Baltijos rusų instituto (Tarptautinės Baltijos akademijos) absolventų, kurie studijavo tokiomis pačiomis sąlygomis nuo 2003 metų iki 2006 metų, kvalifikacija buvo nustatyta kaip teisėta be jokių sąlygų. Teismui buvo pateikta 2007 m. kovo 8 d. Kvalifikacijos vertinimo ir akademinio pripažinimo komisijos sprendimo kopija dėl L. Z., kuri studijavo tokiomis pačiomis sąlygomis, kvalifikacijos įvertinimo. Centras nustatė, kad jos studijos Lietuvoje, baigtos nuo 2003 m. lapkričio 10 d. iki 2005 m. liepos 1 d. pripažintos priimtinomis, buvo tinkami šios šalies kompetentingų institucijų leidimai, nors pareiškėjo studijos kvalifikacijos įvertinimas nuo 2004 m. vasario 20 d. iki 2005 m. liepos 1 d. nepripažintos. Nors kiekvieno absolventų kvalifikacijos įvertinimą galima laikyti individualiu administraciniu aktu, pareiškėjo manymu tokie Centro įvertinimai taip pat neturėtų būti prieštaringi ir negali kelti abejonių dėl jų pagrįstumo ir teisėtumo.

Atsiliepimas

Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas nors ir nebuvo nustatytas esminis skirtumas tarp pareiškėjo studijų, vykdytų laikotarpiu nuo 2005-07-02 iki 2007-02-16, tačiau Centrui pateikta 2005 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo sudaryta sutartis su TBA dėl neformaliojo švietimo sąlygų kelia abejonių dėl studijų įgyvendinimo minėtu laikotarpiu teisėtumo. Pagal šią sutartį TBA įsipareigojo suteikti pareiškėjui teorinių žinių ir praktinių gebėjimų pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programą, o K. Š. įsipareigojo už tai mokėti. Apeliacinės komisijos posėdžio metu pareiškėjas nurodė (t. 1, b. l. 94 – 99), kad ši institucija teikė administracines paslaugas, tačiau pareiškėjas jomis nesinaudojo, nes į Latvijos Respubliką vykdavo automobiliu, o ne autobusu. Centro nuomone, tai reiškia, kad sutartis su TBA gali būti apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktas 2008 m. gruodžio 17 d. BTA raštas Nr. 1-312 (t. 3, b. l. 75 - 79), kuriuo aukštoji mokykla patvirtina, kad per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo ji, o ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys.

Be to, pats K. Š. teismo posėdžio metu pripažino, jog, studijuodamas Lietuvoje, mokėjo ne tik BHC, bet ir BRI (III t., b. l. Nr. 112, 113). Ši aplinkybė papildomai patvirtina, jog Latvijos aukštoji mokykla Lietuvoje įgyvendino studijas. Nors pareiškėjas ir teigia pinigus mokėjęs dėl to, kad buvo įgyvendinama BRI programa, tačiau sutartyje su BRI (2.2.1 punktas, 3.1 punktas) nustatyta, kad mokestis renkamas už studijas. BRI leidimo vykdyti studijų Lietuvoje nėra turėjęs.

Atsiliepimas

Atsakovas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad Centras nekvestionuoja aplinkybės, jog BHC nuo 2003 m. lapkričio 10 d. iki 2004 m. gegužės 6 d. turėjo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro išduotą leidimą vykdyti studijas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje. Tačiau esminis skirtumas tarp pareiškėjo studijų rezultatams keltų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų Lietuvos Respublikoje buvo nustatytas ne dėl BHC, o dėl BRI (vėlesnis pavadinimas – BTA) vykdytos veiklos, kadangi ši institucija leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje nėra turėjusi.

Pabrėžė, kad kiekviena užsienyje įgyta kvalifikacija vertinama individualiai, remiantis atitinkama apie ją turima informacija. Lisabonos 1997 m. Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencija įtvirtina užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo individualumo principą. Šios konvencijos III skyriaus 3 straipsnyje nurodyta, kad „Sprendimai dėl pripažinimo bus priimami remiantis atitinkama informacija apie kvalifikacijas, kurių pripažinimo siekiama“.

Be to, pažymėjo, kad L. Z. kvalifikacija taip pat buvo įvertinta su sąlyga, kad kvalifikacijos turėtoja išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos ginčas yra dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos, suteikiančios teisę į aukštąjį mokslą, vertinimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrįstai Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 14-452 ir Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos (toliau – Komisija) 2008 m. rugsėjo 23 d. protokoliniu nutarimu Nr. AK-2008-06, nuspręsta Baltijos tarptautinės akademijos pareiškėjui suteiktą teisininko kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre.

Bylos aplinkybės patvirtina, kad bylos ginčas yra dėl pareiškėjo studijų legalumo nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. liepos mėnesio ir jo kvalifikacijos pripažinimo, kuri suteikta Baltijos Tarptautinės akademijos 2007 m. vasario 16 d. išduotu diplomu.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. liepos vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs minėtos institucijos leidimo tokiai veiklai. Todėl pareiškėjo kvalifikacija buvo įvertinta kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, kad kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, turinčias įtakos teisingam bylos išsprendimui ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai.

Baltijos tarptautinė akademija, atsakydama į Studijų kokybės vertinimo centro 2007 m. balandžio 26 d. paklausimą Nr. 4-1150, nurodė, kad informacijos apie konkrečias konsultacijų, paskaitų, seminarų, egzaminų rengimo vietas asmens byloje neturi (t. 1, b. l. 71). Baltijos tarptautinė akademija 2007 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 353/V (t. 1, b. l. 71) nurodė, kad jeigu laikotarpiu nuo 2004-02-20 iki 2007-02-16 metų K. Š. studijavo papildomuose mokymų kursuose ir programose kitose mokymo įstaigose, įskaitant Tarptautinę Baltijos akademiją, tai laikoma papildomu neformaliu išsilavinimu, jokie dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre , K. Š. nebuvo įskaityti. 2007 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 353/V patvirtino, kad K. Š. visą laiką buvo BRI studentas. Šis raštas tik patvirtina, o ne paneigia atsakovo padarytas išvadas, kad studijas vykdė BRI, dėl kurio veiklos legalumo Lietuvos Respublikoje atsakovas ir vertino. Šios aplinkybės patvirtina ir pirmosios instancijos teismo 2004 m. vasario 5 d. sutarties tarp pareiškėjo ir Baltijos rusų instituto vertinimo pagrįstumą. Teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad šios sutarties vykdytoju, įsipareigojusiu suteikti pareiškėjui išsilavinimą buvo Baltijos rusų institutas, kadangi pagal sutarties 1.1 punktą Baltijos rusų institutas įsipareigojo būti studijų vykdytoju ir išduoti pareiškėjui diplomą. Nurodytos sutarties 4.3 punktu buvo sutarta, kad klausytoją pašalinus iš Baltijos humanitarinio centro, jis išbraukiamas ir iš Baltijos rusų instituto sąrašų. Tai įrodo, kad studijų vykdytojas buvo Baltijos rusų institutas ir bet kokie šios sutarties aiškinimai bei susitarimai su kitomis mokymo įstaigomis šių aplinkybių nepaneigia. Taip pat reikšmės ginčui neturi pareiškėjo studijos kitose mokymo įstaigose, nors jose buvo studijuojama pagal BRI studijų programas.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas, formuodamas praktiką analogiškose bylose, nustatė, kad kompetentinga institucija, sprendžianti dėl užsienio mokslo įstaigoje įgytos kvalifikacijos įvertinimo, turi nustatyti užsienio aukštojo mokslo programos atitiktį analogiškai mokymo programai pripažinimo šalyje, lemiančią ir išvadą dėl buvimo ar nebuvimo skirtumų tarp kvalifikacijos, suteiktos užsienyje, ir tos pačios kvalifikacijos suteikiamos įvertinimo šalyje. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12 – 802/2003). Šios nuostatos taikytinos nagrinėjamam ginčui ir todėl apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad atsakovas turėjo pareigą vertinti užsienyje įgytos kvalifikacijos legalumą ir nustatęs tarp pareiškėjo studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje esminį skirtumą, turėjo pagrindą pripažinti, kad kvalifikacijos turėtojas turi laikyti atitinkamą egzaminą pagal nustatytą šio egzamino programą. Studijų nelegalus vykdymas paneigia mokymo programos įgyvendinimą, kurios apimtis būtina siekiant įgyti atitinkamą kvalifikaciją. Atsakovas tokią nuostatą ir yra išreiškęs pareiškėjo ginčijamame sprendime.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasis formaliu teisės taikymo pagrindu, daro išvadą, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, taikytinus šiam ginčui.

Atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo įgytą kvalifikaciją jam suteiktos kompetencijos ribose ir nustatytos vertinimo tvarkos nepažeidė. Sprendimą priėmė ir pasirašė asmuo, turintis tokią teisę, numatytą Studijų vertinimo centro direktoriaus 2002 m. gruodžio 9 d. įsakyme „Dėl studijų kokybės vertinimo centro darbo reglamento patvirtinimo“.

Pirmosios instancijos teismas, palikdamas atsakovo sprendimą nepakeistą, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo studijas nuo 2004 m. vasario mėnesio iki 2005 m. liepos mėnesio šiai kvalifikacijai įgyti vykdė Lietuvos Respublikoje Baltijos rusų institutas, neturėdamas leidimo tokiai veiklai. Šią išvadą teismas pagrindė įrodymais, kuriuos vertindamas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies reikalavimų nepažeidė. Todėl abejoti padarytomis išvadomis nėra pagrindo. Kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs analogišką praktiką (pvz., 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje A261-1582/2009 bei 2010 m. vasario 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje A261-306/2010).

Apeliacinės instancijos teismas šio ginčo apimtyje nevertina atsakovo sprendimų dėl kitų asmenų kvalifikacijų vertinimo tose pačiose mokymo įstaigose ir atsakovo priimti sprendimai dėl kitų asmenų teismui nėra privalomi. Remiantis šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

K. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė